Europarlamentaras Valentinas Mazuronis: Tokio mūsų valstybės abejingumo dar nemačiau

- Ko dar griebtis berniuko artimiesiems, jei visos jų pastangos atsimuša kaip į sieną?  - „Vakaro žinios“ pasiteiravo europarlamentaro Valentino MAZURONIO.

- Mano manymu, dabar yra likęs vienintelis kelias arba vienas iš nedaugelio kelių - šį klausimą pačiu aukščiausiu lygmeniu turi pradėti kelti mūsų valstybė. Aišku, dar neišnaudoti visi teisiniai dalykai, Strasbūras, asmeniniai kreipimaisi... Bet įsivaizduokite, ką reiškia, kai vienas žmogus paliktas prieš visą valstybę, šiuo atveju - Norvegiją.

Kreipiausi į premjerą Algirdą Butkevičių, prašydamas, kad jis Lietuvos valstybės vardu dėl vaiko sugrąžinimo kreiptųsi į Norvegiją. Prašiau, kad premjeras atsakingoms Norvegijos institucijoms suteiktų garantijas, jog į Lietuvą sugrąžintas vaikas bus prižiūrimas pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus.

Atsakymą gavau ne iš premjero, o iš Socialinės apsaugos ir darbo bei Užsienio reikalų ministerijų. Šių dviejų ministerijų atsakymai, švelniai tariant, tebuvo formalus atsirašinėjimas, nė nepanašus į rimtą savo valstybės nepilnamečio piliečio gynimą. Atsakymų esmė yra ta, kad ministerijų atstovai esą daro, ką gali, bet gali ne kažin ką, nes Norvegija vadovaujasi savo įstatymais.

Manau, kad šiandien nėra kito varianto - spręsti šį klausimą turi imtis premjeras, prezidentė, užsienio reikalų ministras, dėl berniuko jau turi būti kovojama notų pavidalu arba panašiai. Kol kas, deja, mūsų valstybėje šiuo klausimu tvyro sumišusi tyla.

- Jei bergždžios jūsų - europarlamentaro - pastangos priversti Lietuvos valdžią dirbti, kaip tą padaryti eiliniams šalies piliečiams?

- Geriausias sprendimas - nerinkti į valdžią tokių, kurie nedirba. Čia yra pagrindinė demokratijos taisyklė. Antras dalykas, išrinktai valdžiai, jei ji neatstovauja savo šalies piliečių interesams, visuomenė turėtų daryti spaudimą. Politikai yra jautrūs visuomenės nuomonei, visuomenės reakcijoms. Ši problema turėtų sutelkti visus - pradedant žiniasklaida ir baigiant visais šalies piliečiais.

Nėra pakankamai plataus visuomenės atgarsio. Dar gąsdinama geopolitine situacija, aiškinama, kad negalima pyktis su norvegais. Bet aš nemanau, kad mes su norvegais turime pyktis. Priešingai - mano manymu, su norvegais reikia labai draugiškai sugyventi. Tačiau savo valstybės piliečius mes ginti privalome. Priešingu atveju valstybė savo piliečių akyse praras paskutinius pagarbos likučius.

- Kodėl tiek Užsienio reikalų ministerija, tiek už Lietuvos užsienio politiką atsakinga prezidentė mažo Lietuvos piliečio istorijoje laikosi stručio pozicijos?

- Suprantama, Norvegija nėra ES valstybė, bet yra Jungtinių Tautų narė. Todėl Gabrieliaus problemą ir reikia spręsti valstybės lygmeniu. Daryčiau prielaidą, kad Lietuvos valdžia tokio žingsnio nežengia, nes baiminasi galimo santykių su Norvegija pablogėjimo. Bet, mano manymu, svarbesnio dalyko už savo piliečių gynimą neturi ir net negali būti. Todėl man nepriimtina tokia mūsų valstybės atstovų stručio pozicija. Valstybė dabar viską tarsi permeta į teisinę plotmę, palikdama šeimą kapstytis vieną. Ir čia kalbėti jau reikėtų net ne apie vieną šeimą, o mažiausiai apie keletą šeimų: juk yra atvejų ne tik su nesusigrąžintais vaikais, bet ir susigrąžintais. Šioje vietoje Lietuvos pozicija turėtų būti išdėstyta aukščiausių vadovų lūpomis.

- JAV, Rusija, daug kitų šalių iš principo neišduoda užsienio valstybėms savo piliečių, net jei jie būna įtariami sunkiais nusikaltimais, o Lietuva negina niekuo nenusikaltusių vaikų. Paradoksas?

- Kai kur mes būname labai ryžtingi, kai kur kažkodėl pasidarome pasyvūs. Mano nuomone, Gabrielius tam tikra prasme jau tapo simboliu, atspindinčiu mūsų valstybės požiūrį į savo piliečius. Aš dariau viską, ką galėjau padaryti, - jei sugalvosiu dar ką nors, būtinai eisiu iki galo. Pradedant nuo kreipimosi į Norvegijos vaikų, lygybės ir socialinės integracijos ministrę iki bandymo paveikti mūsų vidaus reikalų ministrą, premjerą ir panašiai. Matyt, visiems mums, Lietuvos piliečiams, reikia daugiau telktis ir konsoliduotis.

- Kada pagaliau Lietuvoje kiekvienas jos pilietis taps svarbus ne tik prieš rinkimus?

- Svarbą, pagarbą ir kitus panašius dalykus reikia išsireikalauti, už juos kovoti. Kai mes, Lietuvos piliečiai, pradėsime kiekvienu atveju principingai reikalauti ir aktyviai spausti valdžią, tada galbūt kažkas keisis į gera. Ir kalbant apie Gabrieliaus istoriją, ir apie kitus paminėtus dalykus.

Nesvarbu, kas valdžioje, - žmonės ją turi prižiūrėti ir kontroliuoti. Taip, susidūrę su Gabrieliaus problema Lietuvos vadovai tarsi sukišo galvas į smėlį. Bet deramai nereaguoja ir didžioji visuomenės dalis, galbūt išgąsdinta prieš kelerius metus Lietuvą sukausčiusių Garliavos įvykių, bijanti vėl būti išvadinta vienokiais ar kitokiais.

Įsivaizduoju visuomenės reakciją, jei panašus įvykis paliestų kurios nors Vakarų valstybės piliečius. Pažiūrėkite, kaip ten visuomenė sukyla dėl pradingusių ar į kitokias nelaimes pakliuvusių mažų vaikų. Sukyla kaip siena!

Lietuvoje, deja, tokios sienos kol kas nematome. Gal pamatysime?

„Barnevernet“ savivalė šiurpina lietuvius

Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ pavadinimas su prakeiksmu asocijuojasi ne tik 7 metų Gabrieliaus motinai, kuriai atimtos sūnaus globos teisės ir uždrausta matytis su vaiku. „Barnevernet“ pavadinimas skaudžiai ausį rėžia ir kitiems išeiviams.

Štai iš Šiaulių į Norvegiją atvykusios lietuvaitės ir jos vyro norvego šeimoje augusį vos kelių mėnesių sūnelį „Barnevernet“ atstovai atėmė įtarę, kad moteris sumušė savo vyrą. Tai, kad vyras į namus grįžo gatvėje užpultas plėšiko, vaiko teisių gynėjams buvo nė motais. Praėjusį trečiadienį dviejų savo vaikų neteko nuo 2008 metų Norvegijoje gyvenanti lietuvių šeima. Į mokyklą išėję vaikai buvo išvežti pas globėjus į kitą miestą net neįspėjus tėvų, kad dėl jų pradėtas kažkoks tyrimas.

Šių metų sausį net dvi lietuvių emigrantų šeimos iš laikinųjų globėjų savavališkai atsiėmė „Barnevernet“ atimtus savo vaikus. Vienas jų - jau minėtas Gabrielius - netrukus buvo rastas Švedijoje ir grąžintas globėjams Norvegijoje, kitas sėkmingai pasiekė Lietuvą.

Kiek iš viso lietuvių šeimų patyrė Norvegijos vaiko teisių gynėjų savivalę, galima tik spėlioti. Tačiau žinant, kad Norvegijoje vaikas iš šeimos gali būti paimtas ir gavus anoniminį skundą apie tariamas negeroves šeimoje, akivaizdu, kad į viešumą prasprūstantys pavieniai pranešimai - tik ledkalnio viršūnė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“