Seime vykusi diskusija apie tai, kaip reikia stabdyti emigraciją, parodė, kad politikai nelabai susivokia, kodėl mūsų gyventojai bėga iš Lietuvos ir ką daryti, kad neišbėgtų bent jau likusieji, o gal dalis išvykusiųjų ir grįžtų. Šie politikai - šios savaitės labiausiai nuo Lietuvos gyvenimo atitrūkę žmonės. „Respublika“ apie tai kalbasi su ekspertais. Šįkart - su Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto profesore Vilmante Kumpikaite-Valiūniene, tyrinėjančia emigracijos procesus.
- Esate pateikusi emigrantų apklausos duomenis, kurie rodo, kad ketvirtoji emigracijos banga labiausiai kilo dėl mažų algų ir padidėjusių kainų įvedus eurą. Ar Vyriausybė turi svertų šioms dviem priežastims įveikti?
- Turi, nes kitose valstybėse situacija yra kitokia. Tačiau noriu priminti, kad Vyriausybė žadėjo, jog kainos įvedus eurą neaugs. Tai buvo įtikinėjama įvairiais būdais. Tačiau įvyko priešingai. Vadinasi, jau tada buvo padaryta klaidų, nesuvaldyta situacija, nebuvo kontrolės. Sudarytos prekybininkų monopolijos, todėl kainos kyla. Bet galima riboti antkainius, mažinti PVM. Kodėl lietuviai važinėja apsipirkinėti į Lenkiją? Dėl mažesnio PVM. Skundžiamės, kad lietuviai ten palieka kalnus pinigų, bet kaip žmonėms išgyventi perkant Lietuvoje? Turi būti kompetentinga komanda, kuri ieškotų efektyviausių priemonių emigracijai sustabdyti.
- Ne tik pažadas, kad kainos dėl euro nekils, buvo, bet net ir pasirašytas atitinkamas susitarimas su verslu dėl to. Nesuveikė. O dabar norima pasirašyti susitarimą dėl emigracijos stabdymo. Kokia tikimybė, kad jis suveiks?
- Susitarimais nepriversi žmonių neišvažiuoti. Visų pirma reikia pasirūpinti tais, kurie gyvena Lietuvoje. Tada žmonės nustos išvykti, o bent jau dalis išvykusių, matydami, kad Lietuvoje situacija pagerėjo, sugrįš. Jei dabar algos Lietuvoje yra vienos mažiausių ES, o kainos, ypač maisto, viršija Vokietijos kainas, tai apie ką šnekėti? Bet yra dvi pusės. Smulkusis verslas Lietuvoje labai sunkiai išsilaiko, apie 80 proc. bankrutuoja. Maža rinka, kurioje labai sunku konkuruoti su didelėmis kompanijomis. O didelės kompanijos - matome, kaip elgiasi. Kai buvo svarstomas Darbo kodeksas, prisiminkime, kaip stambusis verslas priešinosi, nenorėjo, kad būtų didinami atlyginimai. Esą tai neįmanoma. Tačiau yra truputėlį kitaip, kai matai, kokios yra apyvartos, kokie yra pelnai. Bet darbo užmokesčiui tos lėšos neskiriamos. Užsienio kompanijos keliasi į Lietuvą dėl pigios mūsų darbo jėgos, jos siūlo bent jau didesnius atlyginimus nei mūsų verslininkai, bet vis tiek daug mažiau nei kokioje nors Danijoje.
- Gal viena iš išeičių būtų mažus verslus bent jau pirmus metus atleisti nuo kai kurių mokesčių, nes dabar įmonėlės, dar net nespėjusios užsidirbti, jau yra „užsmaugiamos“?
- Tikrai taip. Aišku, politikai sakys, kad tada nesurinksime mokesčių, tačiau smulkusis verslininkas bent jau nereikalaus pašalpų, pats prasimaitins, savo šeimą pamaitins ir dar kelis žmones įdarbins. Ir neemigruos. Aš ir pati esu vadovavusi įmonei, tai, žinokite, dar net nespėji pradėti dirbti, dar tik įregistruoji įmonę, o jau reikia mokėti mokesčius. Iš ko? Institucijų požiūris į smulkiuosius verslininkus toks, kad jie neva bando apgauti valstybę, apvogti.
- Seime diskutuojant apie emigraciją, parlamentarai lyg ir pasidalino į dvi stovyklas. Vieni palaikė prezidentės nuomonę, kad visų pirma reikia stengtis susigrąžinti išvažiavusius, siūlant jiems įvairias privilegijas, kiti sakė, kad visų pirma reikia rūpintis ne emigrantais, o pasilikusiais, kad ir tie neišvažiuotų. Kurią pusę jūs palaikote?
- Su visa pagarba prezidentei, aš palaikau tą pusę, kuri sako, jog visų pirma reikia pasistengti, kad neišvažiuotų likusieji. Mes dar turime patriotų, tie patys mūsų dėstytojai universitetuose gauna daug mažesnes algas nei užsienio dėstytojai. Pabandykime išlaikyti juos, žinoma, bandydami pritraukti ir susigrąžinti išvykusius.
- Bet ne privilegijomis?
- Tikrai ne privilegijomis. Mes turime žmonių, kurie nori sugrįžti ir grįžta. Prieš keletą dienų matėme, kad prezidentė buvo susitikusi su sugrįžusiais verslininkais, kurie sėkmingai įsikūrė. Tad patirtis yra. Bet privilegijas skirti kažkam būtų neteisinga. Kodėl tie, kurie liko, yra prastesni? Todėl, kad susiveržę diržus kentėjo, mokėjo mokesčius Lietuvai ir bandė išgyventi, kai kiti išvyko ieškoti lengvesnio kelio? Dar viena bėda - dalis lietuvių grįžta, tačiau dalis jų ir vėl išvažiuoja. Mūsų tyrimas rodo, kad jie čia nesugebėjo adaptuotis. Jie nei čia, nei ten nesijaučia esantys namie. Bet privilegijos būtų nesąžininga likusiųjų atžvilgiu.
- Esate pristačiusi priežastis, kodėl žmonės emigruoja. O gal buvo ir apklausa, kodėl dalis žmonių grįžta?
- Tokios apklausos nebuvo. Tačiau, mano asmenine nuomone, būdami užsienyje, mes vis tiek esame emigrantai, svetimi, dalis žmonių tą visada jaučia, nesugeba adaptuotis. Yra buvę nemažai atvejų, kai žmonės su kokia nors kompanija pasirašo sutartį JAV ar Didžiojoje Britanijoje 10-iai metų, o po 10 metų vis tiek grįžta namo. Tai lemia patriotizmas, taip pat ryšiai, nes tie žmonės Lietuvoje turi artimuosius, draugus. Be to, ne visos emigrantų istorijos yra sėkmingos ir laimingos. Jei dirbi juodadarbiu, ar tai yra laimė? Deja, emigravimas pasidarė kaip mada, susidarė požiūris, kad tai yra vertybė. Jei tu emigruoji - šaunuolis, jei pasilieki - vos ne kvailys esi. Ir mokyklose toks požiūris, dalis jaunimo planuoja vos baigę mokslus iškart išvažiuoti. Bet kartais pamato, kad ir užsienyje ne aukso kasyklos. Turi sunkiai dirbti, tavęs niekas nepripažįsta, kai kam trukdo ir kalbos barjeras.
- Kalbėdami apie emigracijos stabdymą kai kurie politikai tvirtina, kad būtina įteisinti dvigubą pilietybę. Kaip tai susiję su emigracijos stabdymu?
- Man asmeniškai tai labai keistai skamba. Keistai skamba, kai emigrantai kalba: privalau gauti Didžiosios Britanijos pilietybę, kad manęs po „Brexit“ neišvarytų, tačiau noriu išlaikyti ir Lietuvos pilietybę.
- Reikia rinktis, nes juk negali dviem valstybėms rinkti valdžios, tarnauti dviejų valstybių kariuomenėje...
- Jie nori taip, kaip patogiau. Galvoja: pagyvensiu, užsidirbsiu pinigų, o senatvėje grįšiu į Lietuvą.
- Bet ar turėtų pilietybė tapti kone preke, ar galima ją taip nupiginti?
- Aš tam nepritariu. Suprantu, kad žmonės dažnai išvažiuoja dėl sunkių gyvenimo sąlygų, socialinės nelygybės, jie tam turi teisę, bet kai sako, kad noriu būti amerikietis ar britas, bet kartu ir lietuvis, tai yra keista. Juk jų apsisprendimas buvo išvykti, o mūsų - pasilikti.
- Jei būtumėte premjere, kokių veiksmų pirmiausia imtumėtės, norėdama stabdyti emigraciją?
- Visų pirma keisčiau požiūrį į emigraciją - kad ji tikrai nėra vertybė. Nes dabar tai yra madinga. Aišku, tai užtruks, nes ir toks požiūris susiformavo per daugybę metų. Tačiau tą požiūrį reikia grąžinti į ankstesnę poziciją.
- Politikai kalba, kad netikslinga kaimuose palikti mokyklas, bibliotekas, kultūros namus, nes jie ištuštėjo. O gal atvirkščiai - kaimai ištuštėjo, nes viskas uždaryta?
- Tikrai taip. O ir verslas sako, kad ten nesteigia darbo vietų, nes nėra kam dirbti. Iš viso to ir atsiranda visos problemos. Žmonėms nebelieka nieko kito, kaip tik bėgti. Tai yra priverstinis bėgimas siekiant išgyventi. Kiek žmonės Lietuvoje gali ieškoti darbo, kai vis siūlo minimalią algą, o už ją įvedus eurą neįmanoma išgyventi (kai kas išgyvena, bet aš stebiuosi, kaip tai įmanoma)? Tačiau yra ir tokių, kurie išvyksta savo noru, apie tai planuoja dar mokydamiesi ar studijuodami.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"