respublika.lt

2018 rugpjūčio 17, penktadienis

Ekonomistas Vilius Kazanavičius: Reikia prezidento, kuris dirbtų Lietuvainuotraukos (35)

2018 rugpjūčio mėn. 06 d. 10:20:11
Danutė ŠEPETYTĖ

Ekonomistas, Šiaulių miesto garbės pilietis Vilius KAZANAVIČIUS kadaise beveik dešimtmetį buvo miesto valdytojas (vargu, ar koks šio miesto meras šiandien galėtų prilygti jam darbais), paskui antratiek dirbo Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju statybos reikalams, tačiau Nepriklausomybės metais jo vardas ryškiau nesuskambėjo. „Aš nebuvau ir nesu revoliucionierius“, - sako jis.

 

Šiandien dažnas sutiks, kad viena iš Lietuvos statytojų klaidų ir buvo „nerevoliucionierių“, aukštos klasės specialistų, sukaupusių didelę patirtį įvairiose ūkio srityse, ignoravimas.

„Turėdamas inžinieriaus profesiją, ilgametį patyrimą ūkiniame darbe, negalvojau, kad man nebus vietos Lietuvoje“, - rašo jis savo atsiminimų knygoje „Neišsiųsti laiškai“. Šiandien kalba apie tai be nuoskaudų ar pykčio.

- Gyvenu vasarą netoli Sartų ežero, - pasakoja jis. - Ten gimiau, augau, niekur žmogus nepabėgsi nuo šaknų... Iš niekur atsirandi ir nueini į niekur. Kai praeitin pažiūri: oi, kiek dirbta, kiek galvota, kiek svajota, o gyvenimas ėjo ir nuėjo savo keliu.

- O turėtų būti geras jausmelis, - juk neprastą karjerą pavyko padaryti. Sulaukęs 26-erių jau buvote Šiaulių geležinkelio ruožo viršininkas...

- Matot, man svarbiau dvasinis, o ne materialinis pasaulis, užtai aš niekada nebuvau patenkintas. Na, taip, mano karjera gal ir ne visai prasta, bet patenkintas gyvenime niekada nebuvau. Graužiau graužiau save - tai to nepadarai, tai ne tą padarai, tai ne taip padarai. Aš sunkus žmogus, laimei, žmona dar kenčia mane...

- Graužiate ir kitus?

- Ne, nesakyčiau, kad kitus graužiu, bet gana ir savęs. Iš šalies atrodė ir tarnyba gera, ir atlyginimas, ir kitos sąlygos, bet aš nebuvau laimingas niekada. Šiauliuose neblogai man sekėsi, bet buvo didelių įtampų, neteisybių, visko buvo, dabar tik sako, kad visi darbai anais laikais buvo lengvi. Apsigynęs disertaciją jau ketinau tapti eiliniu dėstytoju, bet buvau paskirtas Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju statybos reikalams. Vienas toks buvau originalas - visi buvo baigę aukštuosius mokslus stacionare, o aš, karjerą pradėjęs nuo statybos brigadininko, skyniausi į aukštąjį mokslą jėga, neakivaizdiniu būdu.

- Bet turbūt yra gyvenimo tarpsnis, apie kurį malonu prisiminti ir kitiems papasakoti?

- Atleiskite, truputį nukrypsiu. Gyvenime nemažai sudėtingo likimo žmonių esu sutikęs. Anais laikais pas mus svečiavosi TSRS generalinio štabo viršininko Boriso Šapošnikovo sūnus, kariškis, generolas, su žmona. Tada ji pervažiavo visas Vilniaus bažnyčias ir degiojo žvakeles už jų represuotą giminę. Net tokio žmogaus (jam vieninteliam pokalbio metu Stalinas leisdavo rūkyti) giminių nebuvo aplenkusios represijos. Pakalbėdavom su jo sūnumi apie didįjį gyvenimą ir kai aš lygiai to paties, ko jūs mane klausiat, klausdavau, jis nebūdavo labai iškalbingas...

- Tąsyk klausiu, ką galbūt skaudu bus prisiminti: kaip nutiko, kad atgavus Nepriklausomybę pasitraukėte iš aktyvios veiklos? Pabuvus viršininku, sunku tapti paprastu piliečiu?


- Akademikas Eduardas Vilkas ragino mane eiti su Sąjūdžiu į rinkimus, kadangi partinio darbo dirbęs nebuvau, bet aš negalėjau, man atrodė žema ir išdavikiška buvusių kolegų, kuriems buvo uždėtas juodas štampas, atžvilgiu. Be to, visa esybe buvau prieš ekonomikos žlugdymą, kurį mačiau - kolūkių naikinimą, fabrikų ardymą, pardavinėjimus ir t.t. Aš negalėjau tame dalyvauti. Mes su Kazimira Prunskiene, kaip buvę Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojai, sutardavome neblogai, ir jos idėjos kurti gerus santykius su kaimynais man atrodė realios. Juk 1918 metų signatarai irgi dėjo daug pastangų, kad sureguliuotų santykius ir su Vokietija, ir su Rusija. Savo nuomonę dažnokai išsakydavau Seime; ji kartais buvo priešinga tų, kas garsiai šaukė, mintims; po vieno pasisakymo K.Prunskienė su užuojauta pasakė, kad savo kalba pasirašiau sau nuosprendį. Kai išgirdome, kad gali atimti ir valdiškus butus, vienu metu su Algirdu Brazausku butus nusipirkom.

- Manėte, kad juos nacionalizuos?


- O kaipgi. Girdėjau, kad buvo sudaryti sąrašai, ką areštuoti, ir ekipažai jau buvo paruošti, bet aš jau buvau netiesos užgrūdintas. Kadaise Šiauliuose, kai užstojau neteisingai kaltinamą pavaldinį, pats buvau patrauktas teisman, apšmeižtas, atleistas iš darbo, išmestas iš tarnybinio buto, bet likau prie savo - draugų aš neišduodu. Na, o privatizacija vyko maždaug taip: įsivaizduokite aikštę, kur papilta krūvos pinigų, - kas buvo stipresnis, tas ir sėmėsi. Jei norėjai ką savo padaryt, reikėjo daryti per pinigus, per kyšius, aš tam buvau netinkamas: nei pats ėmiau, nei kitiems daviau. Jei tas mūsų perversmas, vadinkime, ar revoliucija nebūtų naikinusi to, kas buvo sukurta iki tol, jei nebūtų tokio ciniško turto pasidalijimo, šiandien situacija Lietuvoje būtų kita.

- Ir jūs išvykote į Afriką?

- Galvojau, žinoma, kur galėčiau pritapti ir būti Lietuvai naudingas, tačiau man vienas Sąjūdžio štabe dirbęs žmogus pasakė, kad nesitikėčiau jokių pareigų. V.Landsbergis demoniškai šypsojosi, kai paskutiniame LTSR AT prezidiumo posėdyje buvo priimtas nutarimas be pareigų likusiems ne pensinio amžiaus buvusios vyriausybės nariams palikti pusę buvusio atlyginimo, - netrukus tas nutarimas, jam tapus Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, buvo atšauktas. Neturėjo V.Landsbergis ant manęs akies ir net prieš kelerius metus vienoje televizijos laidoje neiškentė nepaminėjęs, kai prabilo apie tuos, kurie esą valstybines pensijas gauna nepelnytai. Aš gaunu II laipsnio valstybinę pensiją, ją man išrūpino šiauliečiai, šiais laikais suteikę garbės piliečio vardą, ir ekonominės Lietuvos žinybos. Taigi anuomet supratęs, kad tapau nereikalingas, nors iki pensijos dar buvo likę septyneri metai, prisiminiau ankstesnius Ekonominių ryšių su užsienio šalimis ministerijos pasiūlymus dirbti Austrijoje ar VDR ir pats ėmiausi iniciatyvos. Žinoma, politinė situacija buvo jau kita ir man pasiūlė Rumuniją ar Mozambiką. Pasirinkau Mozambiką, kuris toliau. Tapau TSRS ekonominių ryšių su užsienio šalimis Mozambike atstovo pavaduotoju.

- Mozambikas juk irgi nebuvo klestinti šalis?

- Nuskurdusi šalis. Buvo praėję 15 metų po revoliucijos, kai keturis šimtmečius kūrę Mozambiką portugalai buvo išvyti per tris dienas. Mūsų gyvenimas daugiausia apsiribojo sostine, Maputu miestas pasirodė tvarkingas ir gana patogus gyventi, kiekvieną rytą prieš pusryčius išsimaudydavau vandenyne, vaisių ir daržovių - nors vežimu vežk. Mane nustebino periferijos centrai, kurie portugalų valdymo laikais buvo gražiai tvarkomi - pastatyti darželiai, bažnyčios, visuomenės namai, bet į valdžią atėjus vietiniams, be kompetencijos, be išmanymo kaip valstybę valdyt žmonėms, visa ėmė nykti - buvo įsigaunama į namus, gadinama kanalizacija, kambariuose kuriami laužai... Liaudis skurdo, o valdžia kūrėsi ištaigingą gyvenimą.

- Kaip ir čia?..


- Mes su Vytautu Sakalausku, tuomet dirbusiu TSRS ambasadoje, žiūrėdavome ir stebėdavomės: jei ministras su mašina, tai ir jo žmona, ir giminė mašinomis aprūpinta. Negi ir pas mus bus taip, kad net žemo rango pareigūnai pirksis brangius automobilius, neskaičiuodami valdiškų pinigų, svarstėme. Man tada atrodė, kad Lietuvoje to būti negalėtų, tačiau sugrižęs supratau klydęs. Mozambike mano atlygis buvo 1000 dolerių, - tais laikais tai buvo neblogi pinigai, butas nemokamas, automobilis nemokamas... Po dvejų metų turėjome apsispręsti - pereiti į Rusijos jurisdikciją ar grįžti namo. Mes su Sakalausku pasirinkome Lietuvą.

- Ramiai žiūrėjote, kaip nerangiai valstybė stojasi ant kojų?

- Kai buvau Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju, buvo toks Statybos bankas Lietuvoje, man teko jį kuruoti. Su banko valdytoju Samuilu Maušovičiumi, reikliu ir tvirtu žmogumi, prieš kurį drebėjo statybininkai, sugyvenome labai gerai. Ateina vieną dieną jis pas mane ir sako: „Išvažiuoju į Izraelį“. Atlyginimas, klausiu, gal negeras, gal darbas atgrasus? Ne, sako: „Viskas gerai, bet aš važiuoju kurt savo tėvynės“. Lietuviai galėtų pasimokyti iš žydų, kaip reikia kurti valstybę. Kaip reikia tausoti žmones, kaip visomis išgalėmis saugoti jų vienybę. Taip, ekonomika Tarybų Sąjungoje buvo neveiksni, kolūkinė santvarka buvo prasta, nors daug kas šiandien aiškina, kad ji buvusi gera...

- Vadinasi, teisus Landsbergis, kuris, kaip sakoma, sugriovė kolūkius?

- Mano supratimu, kolūkiai neturėjo ateities, juos ardyt reikėjo, kolūkinė sistema buvo neefektyvi, bet ją reikėjo pertvarkyti neskubant, negriaunant ūkinių pastatų, - juk pasaulio praktika patvirtina, jog smulkusis ūkis yra neperspektyvus. Nuo mano sodybos - penki kilometrai iki vienintelės Rokiškio rajone „Lašų“ žemės ūkio bendrovės, kuriai vadovauja mano senas pažįstamas Zenonas Akramavičius. Tuomet jaunas vyriokas Vagnoriaus nepabūgo, kolūkio nesugriovė, pavertė jį bendrove. Kas norėjo, išėjo, bet išėjusioji pusė po metų kitų grįžo. Pastatė žmogus vėjo malūnus, kepyklą, praturtėjo, ir žmonės pas jį neblogai uždirba, visa apylinkė turi darbo. Apskritai pirmaisiais Nepriklausomybės metais neteisingai buvo vykdoma ūkio reforma. Mano nuomone, reikėjo stengtis kuo ilgiau pratęsti gamyklų gyvavimą ir kuo geriau pasiruošti ekonomikos perorientavimui savarankiškos valstybės sąlygomis. Didelių įmonių privatizacija, jų griovimas, įrengimų pardavimai į metalo laužą panėšėjo į įvykius Mozambike, nuvertus portugalų valdžią, tačiau afrikiečiai juk buvo nemokyti, beraščiai, o Lietuvoje į valdžią atėjo ne beraščiai. Gediminas Vagnorius - beraštis? Vytautas Landsbergis - beraštis? Kai prisimenu anų laikų ministrus, jie visi buvo aukšto lygio profesionalai. Reikėjo neišvaryt, neatstumt žmonių, reikėjo pasakyt: vyrai, kas ne prieš Lietuvą, dirbkime drauge dėl jos...

Dabar ekonomika auga, negali sakyt, bet reikia, kad sugrįžtų žmonės. Jei milijonas emigravusių nebesugrįš, bus katastrofa.

- Tik kaip juos susigrąžinti?

- Nepritariu nei globalizacijai, nei „kamieninei“ Lietuvai, - švarią nacionalinę valstybę mūsų laikais sunku išlaikyt, bet pirmiausia mums reikia prezidento, kuris dirbtų Lietuvai. Mano nuomone, Valdas Adamkus buvo atitrūkęs nuo tikrovės, jis nesuprato Lietuvos realijų. Kai prezidente išrinkome Dalią Grybauskaitę, vyliausi, gal ji pradės rūpintis, kaip prikelti Lietuvą, ir net parašiau laišką siūlydamas stiprinti regionus, tačiau mano mintys pritarimo nesulaukė. Per ilga padariau išvadą, kad D.Grybauskaitė dirba daugiau sau, nei Lietuvai. Buvau labai aktyvus agitatorius, kad stotume į Europos Sąjungą, ji skiria Lietuvai didelius pinigus, tačiau jie panaudojami netinkamai. Ne bažnytkaimius reikia atstatinėt, bet stiprinti regionų centrus. Patikėkite, žmonės sugrįš, jei vėl ims tikėti savo valstybe, jei ekonominis ir socialinis klimatas Lietuvoje ims taisytis.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (35)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GRĖSMĖ: Vilniuje ketvirtadienio pavakarę įvestas operatyvinis planas „Skydas“; pasak Vilniaus apskrities policijos pranešimo, Jeronimo Ralio ir Vito Gerulaičio gatvių sankryžoje, atliekant kasimo darbus, rastas 30-40 cm ilgio objektas, panašus į minosvaidžio miną.
  • KOMPENSACIJOS: likusi kompensacijų dalis praeitais metais nuostolių dėl liūčių patyrusiems ūkininkams bus išmokėta penktadienį; tokių žemdirbių, kurie dar nėra gavę kompensacijų, yra likę apie 300.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar įsigaliojus naujam kompensuojamųjų vaistų kainynui, jūsų vartojamų vaistų kaina pakito?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate naująją Vilniaus miesto reklamą "G taškas"?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +14   +16 C

   +14  +16 C

 

   +15 +18 C

  +20  +23 C

   +24  +26 C

 

   +24  +27 C

   3-6 m/s

  1-2 m/s

 

    1-2 m/s

 

reklama
Ukis 2018