Koks yra lietuvio santykis su lietuvių tauta? Tas santykis ir reiškiasi per anksčiau aptartas dedamąsias. Bet ne tik per jas. Papildomai atkreipsiu dėmesį į asmens santykį su tautos įkurta valstybe bei vaidmenį tautos tęstinumo (reprodukcijos) procese.
Formalų santykį su valstybe išreiškia pilietybė. Lietuvis gali būti, o gali ir nebūti savo sukurtos valstybės - Lietuvos Respublikos - pilietis. Didžioji dauguma lietuvių yra šios valstybės piliečiai. Tačiau lietuvių, kurie nėra jos piliečiai, vis daugėja ir kuo toliau, tuo daugiau tokių bus.
Neformalus santykis su valstybe yra labai individualus. Pagal šį santykį lietuvius galima suskirstyti į kelis tipus:
1) tie, kuriems rūpi valstybės būklė ir likimas, kurie aktyviai domisi valstybės reikalais ir dalyvauja viešųjų reikalų tvarkyme įvairiais veiksmais ir priemonėmis. Tarp šių žmonių yra neturinčių Lietuvos pilietybės, tačiau pagal galimybes (kartais labai reikšmingai) padedančių savo tautos valstybei;
2) tie, kurie nelabai domisi arba nesidomi valstybės reikalais ir valstybės gyvenime dalyvauja pasyviai, epizodiškai;
3) tie, kurie apskritai ignoruoja valstybės būklę bei stengiasi neturėti su ja reikalų;
4) tie, kurie neigia savo tautos valstybingumo poreikį ir kartais net imasi priešiškos veiklos.
Akivaizdu, kad nuo santykio ar požiūrio į Lietuvos Respubliką asmens tautiškumas visai nepriklauso, tačiau nuo to labai priklauso to asmens vieta tautoje ir jos raidoje. Aš laikausi požiūrio, kad šiuolaikinėmis sąlygomis trimilijoninei tautai Europos viduryje perspektyva apskritai išlikti gali būti tik, jei tauta turi valstybę ir naudoja ją kaip instrumentą savo interesams įgyvendinti. O pats svarbiausias interesas šiuo metu - tiesiog išlikti, užsitikrinti savo tęstinumą. Todėl aišku, kad 4 minėtos grupės tautiečiai veikia prieš šį interesą, o 3 grupės asmenims - ačiū už tai, kad nors netrukdo.
Ypatingai svarbus asmens santykio su tauta aspektas yra to asmens dalyvavimas fiziškai užtikrinant tautos tęstinumą, t.y. gimdant, auginant ir auklėjant vaikus - naują tautiečių kartą.
Dėl lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, įsiliejimo į lietuvių tautą problemų nedaug tekyla. Nekalbėkime ir apie tuos, kurie dėl įvairių priežasčių neturi vaikų. Ne jie pakerta tautos reprodukcines galias. Jie gali dalyvauti, perduodami jaunajai kartai tautos kultūrą plačiąja prasme. Bet kaip su tais lietuviais, kurie išveža ar gimdo vaikus užsienyje, kurių vaikai socializuojasi kitų tautų kultūrų ir kalbų aplinkoje? Kai kurie lietuviai emigrantai net imasi specialių priemonių, kad jų atžalos kuo greičiau ir lengviau visiškai integruotųsi į gyvenamosios šalies visuomenę, ir, perspektyvoje, į pagrindinę tautą. O tai reiškia, kad didžioji dauguma mūsų emigrantų palikuonių, net jei abu jų tėvai yra lietuviai, jau yra prarasti mūsų tautai. Be to, gyvenimas emigracijoje dramatiškai padidina tikimybę sukurti mišrias šeimas ar turėti vaikų su kitataučiais ne šeimoje; daugumai tokių vaikų tautinė tapatybė apskritai neaiškus reikalas.
Taigi, kas yra lietuvis? Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta, nes atskirų asmenų santykis su tauta yra gana individualus dalykas.
Neabejotina, kad žmonės, užaugę lietuviškose šeimose, besimokantys ar baigę mokyklą lietuvių dėstomąja kalba ar kitą mokyklą Lietuvoje, yra lietuviai. Lietuviai yra ir tie, kurie augo mišriose lietuvių su kitataučiais šeimose, mokėsi ar baigė lietuvišką mokyklą; jie dažniausiai kalba ir net mąsto lietuvių kalba, jų socialinių kontaktų rate dominuoja lietuviai, jų sukurtose šeimose laikomasi lietuviškų tradicijų, o vaikai nukreipiami į lietuviškus darželius ir mokyklas. Ir jie išliks tokie visą savo likusį gyvenimą, net jei brandos amžiuje patys pasirinks deklaruoti priklausomybę kitai tautai. Šiuo atveju lietuviškumas yra kaip apgamas, su kuriuo gimstama ir mirštama ir kurį pašalinti galima nebent chirurginiu būdu.
Lietuvių santykis su tauta yra nevienodas. Jei sutarsime dėl to, kad svarbiausi du šio santykio aspektai yra tautos tęstinumas ir valstybingumas, tai visus lietuvius galima sugrupuoti pagal dalyvavimą reprodukcijos procese ir požiūrį į valstybę. Išskirčiau tokius lietuvių tipus:
1 tipas. „Sąmoningi lietuviai“ - tai lietuviai, kurie galvoja apie tautą, jos gyvenimą, nori, kad lietuvių tauta turėtų laiko neribotą tęstinumą, mato problemas ir bent bando dalyvauti sprendžiant šias problemas (net jei nėra Lietuvos piliečiai), sieja save su Lietuvos valstybe, stengiasi vaikus auklėti perduodami lietuviškumą. Tačiau jei tokie asmenys gyvena ne Lietuvoje, jų vaikai socializuojasi ne lietuviškoje aplinkoje, jų indėlis lietuvių tautos reprodukcijoje yra dalinis ir epizodinis.
2 tipas. „Tiesiog lietuviai“ - tai lietuviai, kurie paprasčiausiai gyvena taip, kaip diktuoja aplinkybės, pernelyg nesvarstydami savo santykio su tauta ir valstybe, natūraliai mąsto ir kalba lietuviškai. Gyvenantys Lietuvoje dalyvauja tautos reprodukcijoje, esantys emigracijoje - nebe.
3 tipas. „Dar lietuviai“ - tie lietuviai, kurie nebenori būti lietuviais (gyvendami užsienyje vengia kontaktų su kitais tos šalies lietuviais, skuba atsikratyti Lietuvos pilietybės, idant vaikai geriau integruotųsi į vietinę visuomenę su jais net nekalba lietuviškai; gyvendami Lietuvoje perima kitų tautų kalbą, tradicijas, gyvenimo būdą. Žodis „dar“ šiuo atveju pabrėžia, kad, nors jie sąmoningai nenori dalyvauti lietuvių tautos tęstinumo procese, savo „lietuviškumo apgamo“ atsisakyti negali - jie visada liks lietuviais, tik bus paskutinė lietuviškumo šakelė.
4 tipas. „Kol kas lietuviai“ - kurių tėvai, ar bent vienas iš jų, yra lietuviai, tačiau patys jie augo ir socializavosi kitos kultūros aplinkoje; kita kultūra jiems artimesnė, jų socialiniai ryšiai glaudesni su kitų tautų žmonėmis ir kurių vaikai su lietuvių tauta teturės tik pusinį ar ketvirtinį genetinį ryšį, o kultūrinio - neturės jokio.
5 tipas. „Antilietuviai“ - tai lietuviai, kurie apskritai neigia lietuvių tautos, kaip specifinės bendruomenės, būtinumą ir net objektyvų buvimą, nemato reikalo siekti tolesnio lietuvių tautos išlikimo. Jie sąmoningai dalyvauja (ar aktyviai palaiko) Lietuvos valstybės pobūdžio keitimą ir net laipsnišką pačios valstybės naikinimą. Deja, jie vis tiek yra lietuviai.
6 tipas. „Prolietuviai“ - tai tie ne lietuviai ar kilę iš mišrių šeimų asmenys, kurie sąmoningai patys ir per savo palikuonis siekia įsilieti į lietuvių tautą.
Kaip matome, asmens santykis su savo tauta yra labai įvairus, jame susilieja nuo to asmens nepriklausantys dalykai ir jo paties pasirinkimai. Šiuo metu lietuvių tauta išgyvena gilią krizę, jos tęstinumas - labai abejotinas. Todėl reikia gilesnio, visapusiškesnio ir produktyvesnio visuomeninio tautos likimo svarstymo. Ir jei to svarstymo rezultatas bus didesnės tautos dalies noras išnykti arba absoliutus abuojumas šiuo klausimu, tai nieko keisti nereikia. „Globali Lietuva“ atliks savo darbą. Gi jeigu tauta panorėtų išlikti, tai reikėtų tą valią viešai deklaruoti, įrašyti į Konstituciją, pradėti atkurti tautinę valstybę.
Popiežius Jonas Paulius II, atvykęs į Lietuvą, kreipėsi į „lenkų kilmės lietuvius“. Drįsiu pasiginčyti su šiuo neabejotinu autoritetu. Kreipimasis turėjo būti į „lietuvių kilmės lenkus“, nes dauguma jų save suvokia pirmiausia kaip lenkus, o tik po to kaip Lietuvos Respublikos piliečius. O faktas, kad lemiamos daugumos Lietuvos lenkų protėviai buvo lietuviai, nekelia abejonių.
Manau, kad bent jau sąmoningiems ir tikriems lietuviams reikia apsispręsti ir imtis realių pastangų lietuvybei išlaikyti ir tautinės valstybės naikinimui sustabdyti.