Valstybinės kalbos politikos 2018-2022 metų gairėse numatyta, kad valstybinės kalbos politika turi ugdyti sąmoningą, kūrybišką visuomenės požiūrį į lietuvių kalbos vartojimą, jos vertės ir savitumo suvokimą. Kokia šiandien mūsų kalbos pozicija visuomenės sąmonėje ir kaip pasiekti išsikeltus tikslus, - klausėme Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko Audrio ANTANAIČIO.
- Kalbos politika vykdoma daugelyje civilizuotų, kultūringų šalių visame pasaulyje. Kalbos politikos gaires turi ir estai, latviai, lenkai, ką jau kalbėti apie prancūzus. Iki šiol vykdyta lietuvių kalbos rėmimo politika buvo labiau lituanistikos rėmimo politika - leidome knygas, rėmėme mokslinius darbus, mokslinius tyrimus, bet, sutikime, kad visuomenės kalbinis švietimas labai žemo lygio.
Bandoma diegti nuostatą, kad kalbėti galima bet kaip ir kad lietuvių kalba šiandien yra tokia stipri, subrendusi, kad tarsi pasirūpins savimi. Šiandien lietuvių kalba išgyvena didelę konkurenciją su kitomis užsienio kalbomis, tas, beje, buvo visada, tas ir lemia, kad lietuvių kalba traukiasi neatlaikydama konkurencijos. Todėl turime šiandien sau pasakyti: mes norime, kad mūsų valstybinė kalba būtų vienintelė valstybinė kalba Lietuvoje, kad ja būtų kalbama, kad ji būtų prestižinė, kad ja kalbančiųjų skaičius augtų.
- Gairėse akcentuojami ir integracijos procesai Europos Sąjungoje, migracija - ką mūsų kalba patiria dėl šių procesų?
- Nuo nepriklausomybės iš Lietuvos milijonas tikrai išvyko. Išvykę žmonės automatiškai tampa dvikalbiai, moka lietuvių ir šalies, į kurią išvyko, kalbas. Jų vaikams, kaip rodo patirtis, gimtąja kalba tampa tos šalies, kurioje jie gimė, kalba. Lietuviškai dar kalba tie vaikai, tačiau jau jų vaikai - ne. Čia nuostoliai dideli. Mums reikia galvoti, kaip ilgiau išlaikyti lietuvių kalbą išeivijoje; stiprinti lietuviškąjį švietimą ir motyvaciją tam švietimui rastis.
Kitas dalykas - reikia sudaryti sąlygas išmokti lietuvių kalbą tiems, kurie į Lietuvą grįžtą - tokių dar nėra labai daug. Natūralu, kad šie žmonės grįžta ne taip gerai mokėdami lietuvių kalbą. Taip pat reikia išmokyti lietuvių kalbos tuos, kurie į Lietuvą atvyksta kuriam laikui. Taigi iššūkių yra daug. Dar vienas iššūkis yra susijęs su mūsų mentalitetu ir galvosena. Mums reikia išmokti kažko ir nedaryti, pavyzdžiui, kaip daro Kauno savivaldybė, skelbdama „Like Bike“ akciją („Pamėk dviratį“ - red. past.). Klausiau Kauno savivaldybės žmonių, kodėl „Like Bike“? Atsakė, kad dėl grįžtančių lietuvių.
- Nejau lietuviai grįžta pamiršę gimtąją kalbą?
- Visiškai kurioziška. Žinoma, lietuviai užsienyje sukuria šeimą, ne visi jų vaikai mokės lietuvių kalbą, tačiau nejau dėl to Lietuvą turime puošti kiniškais užrašais? Nemanau. Jei žmonės grįžta į Lietuvą, tai būtent į Lietuvą ir grįžta. Ir tikrai supras, ką reiškia „minti dviratį“. Primityviai įsivaizduojame ėjimą į pasaulį, esą pakeisime kalbą ir tapsime tam pasauliui patrauklūs. Atvirkščiai. Ne kalbą reikia keisti, o vidinę kultūrą. Didelė garbė būti lietuviu ir parodyti pasauliui, kad esi lietuvis.
- Universitetai konkuruoja dėl užsienio studentų, dėstoma anglų kalba, ar negali nutikti taip, kad ilgainiui dėstymas anglų kalba nustelbs dėstymą lietuvių kalba?
- Yra grėsmė, nes šiandien labai sureikšminamas tarptautiškumas. Kažkodėl tas tarptautiškumas įsivaizduojamas kaip perėjimas prie anglų kalbos. Išties universitetai turi išgyventi ir jie konkuruoja dėl studentų, bet yra ir kita medalio pusė - siekdami tarptautiškumo mes nuvertiname savąją kalbą. Kuo mažiau lietuvių kalbos bus aukštajame moksle, tuo lietuvių kalba bus mažiau prestižinė. Kuo mažiau lietuvių kalbos moksle, tuo silpnesnė ir mūsų terminija. Kalba turi vystytis.
- Kalbos evoliucijai didelės įtakos turėjo karai, kas dabar labiausiai veikia kalbą?
- Globalizacija. Pasaulis dabar labiau maišosi nei maišėsi karų laikotarpiu. Anksčiau buvo kariaujama su užkariautojais, o dabar konkuruojama su visu pasauliu. Jeigu kita kalba patogesnė, savoji kalba kenčia. Šis procesas lietuvių kalbai gali būti pražūtingas.
- Eskaluojamas dvigubos pilietybės klausimas, ką tai reiškia kalbai?
- Kai šnekame apie kalbą, ji priklauso ne tiek nuo pilietybės, kiek nuo žmogaus vidinio apsisprendimo ir nuo savo šaknų pojūčio. Jeigu žmogus išvažiuoja ir užmiršta lietuvių kalbą, šneka su savo vaikais angliškai ar ispaniškai, tai ką padarysi, jam reikia pamojuoti ir atsisveikinti (su pilietybe - aut. past.). Nejau pilietybę reikia išlaikyti tam, kad Lietuvoje pigiau dantis susitaisytum?
- Nuo ko turėtų prasidėti rūpinimasis savąja kalba?
- Aš labai tikiu lietuvių šeimomis. Šeimos privalo išsaugoti ir išlaikyti bet jau tai, ką turi. Dabar ateina eilė valstybei, kurią tos šeimos sukūrė, pasirūpinti kalba, šviesti žmones, jiems patraukliai parodyti, kokia mūsų kalba turtinga.
Mes siekiame sukurti ilgalaikę lietuvių kalbos strategiją, tokią strategiją turi estai, o mes neturime. Bet, patikėkite, turėsime.
Gairės patvirtintos ir jas pradėsime įgyvendinti. Beje, tokios gairės buvo 2003-2008 metais ir paskui 10 metų nebuvo. Nebuvo valios rūpintis sava kalba.
Buvo nusiraminimo laikotarpis: ai, Valstybinės kalbos įstatymas yra, lituanistika remiama, lietuvių kalba turi valstybinės kalbos statusą, todėl ramu. Matome, kad reikia galvoti, kokia lietuvių kalba bus po 30 metų. Jeigu negalvosime, galbūt tos kalbos nebeturėsime viešajame gyvenime, tik virtuvėje.
***
Seimas patvirtino Valstybinės kalbos politikos 2018-2022 metų gaires
Priimtame nutarime patvirtinti pagrindiniai artimiausių 5 metų valstybinės lietuvių kalbos politikos principai, tikslai, uždaviniai bei jų sprendimo būdai ir valstybinės kalbos būklės pažangos kriterijai.
Dokumente akcentuojama, kad valstybinės kalbos politika turi tenkinti visuomenės, įskaitant ir užsienyje gyvenančius tautiečius, socialinės, nacionalinės ir kultūrinės vienybės poreikį.
Valstybinės kalbos politika turi ugdyti sąmoningą ir kūrybišką visuomenės požiūrį į lietuvių kalbos vartojimą, lietuvių kalbos vertės ir savitumo suvokimą. Bendrinė kalba turi būti toliau puoselėjama kaip visuomenę telkianti, įvairiakalbes Lietuvos bendruomenes į valstybės gyvenimą integruojanti kalbos atmaina.
Valstybinės kalbos politikos įgyvendinimo pagrindas - kalbos planavimas, apimantis kalbos statusą, prestižą, sandarą (sistemą ir vartoseną) ir mokymą. Svarbiausias valstybinės kalbos politikos tikslas - užtikrinti valstybinės kalbos tvarumą bei funkcionavimą visose viešojo gyvenimo srityse ir plėtoti jos raiškos galimybes. Šio tikslo bus siekiama palaikant lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statusą ir nustatant jos santykius su kitomis kalbomis, stiprinant valstybinės kalbos viešojo vartojimo teisinius pagrindus, jo stebėseną ir priežiūrą, gausinant kalbos išteklius ir garantuojant jų prieinamumą visuomenei, sudarant galimybę jos mokytis tiek Lietuvos piliečiams, tiek išeivijai ir užsienio valstybių piliečiams, stiprinant valstybinės kalbos prestižą, skatinant visuomenę rūpintis kalbos kokybe.
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai pavesta sudaryti darbo grupę iš Vyriausybės įstaigų, ministerijų ir departamentų atstovų ir iki 2018 m. spalio 1 d. parengti Valstybinės kalbos politikos 2018-2022 metų gairių įgyvendinimo priemonių planą. Vyriausybei šį priemonių planą pasiūlyta patvirtinti iki 2018 m. spalio 15 d.