respublika.lt

2017 spalio 24, antradienis

Deivis: už Tėvynę žūti lengva, sunkiau - už ją gyventinuotraukos (11)

2017 spalio mėn. 09 d. 07:59:44
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Sužinojęs, kad visuotinai žinomas dainininkas ir puikus scenos artistas Deividas Norvilas, sukūręs patriotine, karžygiška dvasia alsuojančią dainą „Tu - karys“, lankantis už Lietuvos laisvę galvas paguldžiusių partizanų kapus, savo viešuose pasisakymuose gražiai išpažįstantis meilę Lietuvai, dega ir dar viena, nacionalinį kontekstą pabrėžiančia idėja - sukurti Lietuvos visuomenei spektaklį apie mūsų tautos didvyrį - partizaną Juozą Lukšą-Daumantą panūdau pasikalbėti su juo apie asmenybės brandą - pamažu įsiplieskiantį žmogaus troškimą gyventi ne vien tik sau pačiam.

 

- Kol buvome jauni, svarbiausi gyvenime atrodė meilės ir „tūso“ reikalai, manėme, kad aplink save kurti šventę, šypsenas ir linksmintis patiems - vienintelė ir pagrindinė mūsų užduotis. Dabar gi - tiek jūsų domesio kontekstuose, tiek jūsų dainose vis dažniau nuskamba žodis „Tėvynė“. Ar šis posūkis - sąmoningas? Kas jį nulėmė?

- Labiausiai žmogų, manau, subrandina šeima. Kol žmogus vienas, kol gyvena tik sau - jam mažiau reikia, jam mažiau norisi ir iš savęs, ir iš kitų - jis sau gali leisti lengvabūdiškai tipenti per gyvenimą nepaisydamas - net nepastebėdamas tų gilesniųjų, tauresniųjų kontekstų... Tačiau nuo tos akimirkos, kai į pasaulį ateina jo vaikai, - žmogus ūmai pajunta atsakomybę, stiprų moralinį imperatyvą saviems vaikams pasaulį sukurti gražesnį, geresnį, doresnį, nei turėjo pats, nei štai dabar mato už lango.

Ir šis kokybinis žmogaus virsmas įvyksta tarsi savaime, be jokių jo pastangų, netgi - šiek tiek prieš jo norą. Man, kaip palepintam vienturčiui, pirmasis suvokimas, kad nuo šiol nebegyvensiu - nebeturėsiu teisės gyventi vien sau pačiam - sukėlė apmaudą ir pyktį. Bet prieš vėją nepapūsi - atsakomybė pati perdėliojo prioritetus - gali liūdėti, kad sau svarbiausias jau nebūsi, bet vis tiek nebūsi - tavoji šeima visur ir visada bus svarbesnė.

Saviems vaikams juk norisi atiduoti visa, kas geriausia, todėl žmogus, ligi šiol tenkinęsis netobula aplinka, ūmai panūsta ją tvarkyti, gražinti - jis pakels nuo šaligatvio šiukšlę, kurios ligi tol nebūtų pakėlęs, užleis močiutei vietą troleibuse, net jei anksčiau ir neužleisdavo, sudraus šunybę krečiantį niekadėją, net jei anksčiau ir būtų nutylėjęs.

Norėdamas, kad pasaulis būtų sąžiningesnis, pats ima savuosius poelgius sverti sąžinės svertais, norėdamas, kad jo vaikai, nebūtų vieniši tarp svetimųjų - it avys tarp vilkų, pats ima pastebėti ir puoselėti tokius darinius kaip šeima, giminė, bendruomenė, tauta.

- Šitaip priaugama ir prie nacionalinio, prie patriotinio konteksto?

- Būtent. Mylintys tėvai stengiasi vaikui ne turtus krauti, o perduoti jam vertybes - be abejo, ir tautines. Noriu, kad mano vaikai gražiai kalbėtų lietuviškai, kad žinotų, iš kur atsirado, suprastų, kad ne jais viskas prasideda ir ne jais baigiasi, noriu, kad jie mylėtų Lietuvą, nacionalinę jos kultūrą, kaimus, gamtą, gerbtų senelių ir prosenelių kapus, noriu, kad jie visa esybe jaustų, kad mylėti savo gimtąją šalį tikrai yra už ką ir kad alternatyvų jai pasaulyje nėra.

Su sūnumi Emiliu aplankėme ne vieną Lietuvos partizanų bunkerį, domimės Lietuvos istorija, žinome didžius partizanų vadus, svarbiausias mūšių vietas, kas kur gynėsi, kas kur žuvo. Daug laiko sąmoningai leidžiame sodyboje, kad vaikai išmoktų sutarti su gamta, pamiltų gimtuosius peizažus, miškus, ežerus ir pievas, susipažintų su ėriuku, sraige, driežiuku, iš miško tankmės galvą iškišusiu briedžiu. Lankome paminklus, lankomės muziejuose... Kantriai ir nuosekliai po šapelį, po skruzdėlytę metu vis ir metu į jų meilės Lietuvai krepšelį, idant jie gebėtų pažinti savąją Tėvynę iš veido, mylėti ją ne abstrakčiai, o aiškiai žinodami, ką myli.

Mano darbai priverčia mane daug važinėti po Lietuvą, o tai yra galimybė ją parodyti savo vaikams, todėl visada stengiuosi juos vežiotis kartu. Neįsivaizduojate, kaip buvo malonu išgirsti tokį sūnaus prašymą: „Tėte, nusivesk mane į Gedimino pilį.“ Tai juk akivaizdus įrodymas, kad mano beriami grūdai - dygsta.

- Abu su žmona Renata esate balsingi, dainingi žmonės - tad ar lietuvių liaudies dainų šeimos vakaronėse vaikams padainuojate?

- O kaipgi. Neseniai mano sūnus Emilis šventė pirmąjį savo sceninį pasirodymą. Kaip manote, kokią dainą jis dainavo drauge su manimi? Ogi lietuvių liaudies dainą „Pjovė lankoj šieną“. Nutiko taip, kad bedainuodamas scenoje jis, vargšas, pamiršo tekstą, todėl akimirkai nutilo, bet, nuraminęs mane žodžiais: „Nieko tokio, tėtukai, nieko tokio“, vėl drąsiai dainavo toliau...

- Kiek jam dabar?

- Septyneri. Jo sesutei Vanesai - penkiolika, o broliukui Rėjui - vieni.

- O jūs pats buvote auklėjamas patriotiškai?

- Ne itin. Kai mokiausi žemesnėse mokyklos klasėse, buvo dar sovietmetis, mylėti Lietuvą dar buvo draudžiama, tad mokytojai vengė kalbėti šia tema, o po to - nepriklausomybė, vėliavos, dainos... Visa tai praėjo pro mane, bet kažkodėl itin neužkabino. Ir, beje, neatsimenu nė vieno mokytojo, kuris būtų mėginęs mane mokyti meilės Tėvynei.

Mano šeimoje apie tai taip pat nebuvo garsiai šnekama. Nors mano močiutės sesuo buvo tikrų tikriausia partizanų ryšininkė - suimta, dvi dešimtis metų kalėjusi sovietiniuose lageriuose. Buvo suimta taip pat ir mano močiutė - mano tėvo mama. Gal kaip tik todėl manoji šeima neišsišokti, neužkliūti režimui ir stengėsi labiau nei kiti, nes buvo „ženklintieji“.

- Tad iš kurgi tuomet tos eilutės jūsų dainoje, kuriose teigiama, kad apie meilę Tėvynei daugiausia pasako seni, nudėvėti kareiviški batai? Iš kurgi tas noras sukurti spektaklį apie partizaną Daumantą?

- Tai kaip tik ir yra susiję su jūsų minėtąja branda - jau senokai manyje kirbėjo noras sukurti ką nors ne „tūsui“, ne vienadienei linksmybei, ne savo populiarumui ir topų dešimtukams, o Lietuvai, jos žmonėms - idant gyventi jiems būtų lengviau, idant jų savivertė pakiltų, tikėjimas savimi ir savo gyvenimu, savo pastangų prasme, idant jų žvilgsniuose ir laikysenoje atsirastų orumo požymių...

Ar pastebėjote, kad žmogus, turintis priešais save pavyzdį, kuriuo vadovaujasi, autoritetą, kuriuo kliaujasi, pats tampa stipresnis - kad tikėjimas savo darbų prasme suteikia ir jėgų, ir sėkmės juos atlikti?

Taigi, lietuviams, kaip ir bet kuriai kitai tautai, yra reikalingi nacionaliniai herojai, didvyriai, autoritetai, kuriais galėtų didžiuotis, į kuriuos mėgintų lygiuotis. O šiandien, jeigu pastebėjote, mūsų tauta išgyvena kaži kokį autoritetų bado laikotarpį, visa, kas tikrai lietuviška, - nukainota, sumenkinta...

O juk šie dalykai tiesiogiai daro įtaką ir emigracijos srautams. Žmogus, neturintis nacionalinės savivertės, instinktyviai stengiasi šlietis prie kito, jo manymu, patikimesnio, branduolio. O ko gi dar norėti, jei mokytojai ir tėvai vaikų sąmonėje pasilikimą gyventi Lietuvoje įrašo kaip kaži kokią gyvenimo nesėkmę? Jei tau nuo vaikystės sakoma: „Stenkis mokytis, kad galėtumei išvažiuoti studijuoti į užsienį, nes čia, Lietuvoje, prapulsi“, - kokį asmeninį santykį su Tėvyne šitai suformuos tavo sąmonėje ir širdyje?

- O kodėl tada rinkotės kurti spektaklį ne apie kokį kunigaikštį, prezidentą, o būtent apie partizaną Daumantą?

- Kuris gi iš tų prezidentų ir kunigaikščių paaukojo už Lietuvą savo gyvybę? O štai Daumantas - paaukojo. Ir padarė tai labai sąmoningai, pasakiškai šviesų ir ramų gyvenimą Prancūzijoje iškeitęs į sugrįžimą kraujuojančion Tėvynėn beviltiškai kovai ir neabejotinai žūčiai. Man jis - didvyris, į kurį norėčiau būti panašus, todėl noriu jo žygdarbį, jo istoriją ir jo auką parodyti scenoje - papasakoti apie tai labai paprasta, kiekvienam suprantama kalba, idant apie tai, kad tokių Lietuvos sūnų būta, tarp lietuvių nežinančiųjų neliktų.

- Spektaklis bus muzikinis?

- Turėtų toks būti. Anksti dar apie kūrybinius sprendimus kalbėti - dar tik rašoma pjesė. Kai ji bus baigta, tada ir matysime, ką ir kaip iš jos reikia padaryti.

Žinoma, kad dainų tame spektaklyje bus - juk yra dalykų, apie kuriuos niekaip kitaip ir nepapasakosi - tik daina.

- O pats sutiktumėte žūti už Tėvynę?

- Sutikčiau, bet, kaip sako kariai, žūti už Tėvynę yra labai lengva ir Tėvynei iš tavosios žūties greičiausiai nebus jokios naudos. Už Tėvynę reikia stengtis ne žūti, o gyventi - gyventi ją ginant, ją kuriant, ją pratęsiant savimi. Tai nepalyginti sunkiau, bet ir svarbiau.


Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (11)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NEAPSIKENTĖ:: Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į atsakingus politikus ir pareigūnus, atkreipdama dėmesį, kad dažnai mažinimo linkme pakeičiamas maisto produktų svoris ar tūris pakuotėje, bet atitinkamai nesumažinama jo kaina, todėl klausia, ar tai nėra vartotojų apgaudinėjimas.
  • PRALAIMĖJO: Baltarusijos ledo ritulio antrojo diviziono čempionato rungtynėse pirmadienį Elektrėnų „Energijos“ komanda išvykoje 2:9 pralaimėjo Baltarusijos 18-mečių rinktinei.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar šiais laikais lengva įsigyti būstą?

balsuoti rezultatai

Kaip turėtų būti elgiamasi su pertvarkomuose parkuose esančiais medžiais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2    0 C

   0   +2 C

 

   -1   0 C

   +5   +6 C

  +2  +4 C

 

   +2  +3 C

    2-3 m/s

     3-5 m/s

 

      4-5 m/s

 

USD - 1.1740 PLN - 4.2266
RUB - 67.4375 CHF - 1.1581
GBP - 0.8909 NOK - 9.3883
reklama
Labas vasara