respublika.lt

Bažnyčios šešėliai

(0)
Publikuota: 2019 balandžio 26 12:40:54, Justina GAFUROVA
×
nuotr. 6 nuotr.
Arūno Bernacko koliažas

Jau 23-eji metai, kai Rolandas Kaušas pasitraukė iš aktyvios kunigystės ir pasirinko gyvenimą šeimoje. Tuomet į gyvenimą jau beldėsi jo sūnus. Šiandien JAV gyvenantis R.Kaušas, buvęs Vytauto bažnyčios rektorius Kaune, universiteto dėstytojas, yra dviejų vaikų tėvas ir neslepia, jog pasauliečio gyvenimą dvasininkas vargiai gali suprasti. Su buvusiu kunigu kalbėjomės apie pasaulį krečiančią dvasininkų pedofilijos krizę ir Romos katalikų bažnyčios ateitį.

 

- Tada, kai 1996 m. teko priimti sprendimą palikti kunigystę dėl šeimos, buvo dvejonių?

- Žinoma, buvo. Juk tiek metų gyvenau tarp dvasininkų, pats buvau vienas iš jų. Ne tik būdamas kunigu, bet ir dar besimokydamas seminarijoje Kaune ir prieš ją, pogrindinėje Kunigų seminarijoje. Ir dabar tai išlieka integralia mano dalimi, kuo aš esu. Meluočiau priešingai sakydamas. Taigi tas palikimas labai sąlyginis. Tuomet tik keli žmonės žinojo, kad mano draugė, dabartinė žmona, laukiasi. Daug kam nesakėme, tiesiog išvažiavome. Tačiau sulaukiau įvairių reakcijų, buvo laikas, kai mano mama bijojo išeiti į gatvę dėl apkalbų.

Dėl įdomumo galiu paminėti, kad pagal katalikų mokymą įšventinus į kunigus, asmuo kunigu išlieka per amžius. Jeigu jau taip sako...

- Ar tarp dvasininkų toks apsisprendimas smerkiamas?


- Žinoma, ne tas žodis. Jie priima tokį sprendimą kaip didelę neištikimybę. Juk tu prisiekei tarnauti. O sutana yra toks munduro ir suknelės mišinys, taip sakant, kareivis su dramatiniais elementais. Ant neštuvų popiežiaus nenešioja, o vis tiek ta kunigystė yra pakelta nuo žemės, suprask, dvasios milžinai, žmogaus sielų žinovai, išminties stulpai ir galiūnai. O rašė man vyskupas laišką tik išvykus: linkiu sugrįžt į saugų uostą. Retai būna milžinų saugiuos uostuos. Amatininkų, profesionalų yra. Raštinė 5 val. užsidaro. Žmonės keičiasi, ypač iškišę nosis iš uostų, profesijas keičia. Ir galiūnais tampa, bet su kunigyste tas nebūtinai susiję, o su gyvenimu tai tikrai.

- Sakote, kad kunigo gyvenimas ne toks sudėtingas, kaip pasauliečio?

- Iš pirmo žvilgsnio. Lyg sėdėtum šiltnamyje ir aiškintum tiems, kurie yra lauke, kaip reikia gyventi. Kunigas iš parapijos į parapiją važiuoja, nereikia ieškoti darbo. Visur jis sutinkamas su gėlėmis, yra laukiamas ir gerbiamas avansu dėl statuso. Tau nereikia siųsti savo gyvenimo aprašymo, esi paskiriamas ir sau ramiai dirbi saugiam uoste, sergi parapijiečių ligomis, jeigu nori. Pasauliečio gyvenime tokio pasirinkimo nėra. Žinoma, yra vienatvė, depresija, alkoholizmas, savižudybės tarp kunigų, tai liudija, kad nėra viskas taip paprasta. O juk atrodytų, kad visos sąlygos sudarytos augti ir nepargriūti. Taigi šalia kunigystės kiekvieną akimirką vyksta gyvenimas ir ant neštuvų kunigų nenešioja. Žmogeliai ateina į tą šiltnamį ir klauso išsižioję, ką kunigas pasakys. Dramos ant altoriaus pasižiūri. Duoda eurą klebonui. O paskui vėl į lauką. Garas iš burnos ir drama kiekvieną dieną, bet jau iš tikrųjų. Aš netgi norėjau parašyti atsiprašymo laišką, kad būdamas 30-ies buvau labai išmintingas ir mokiau juos, kaip gyventi. Gal dabar, būdamas 57-erių, galėčiau kažką patarti, bet tada?

- Kaip atrodo Lietuvos bažnyčios gyvenimas stebint iš šono?

- Bažnyčia sau, gyvenimas sau. Tokia, kokia ji yra šiandien, neturi visiškai nieko pasakyt. Matau pavienių kunigų ir pasauliečių, kurių tai, kas skelbiama, yra pačių išgyventa ir tapę jų savastimi. O šiaip tai yra įprasta organizacija: parduoda, ką gamina, plečia rinką, kuria infrastruktūrą. Galbūt bus įžiūrėta, kad galima ją naudot kaip įrankį prieš islamizaciją, kaip politinį įrankį, kas jau ne kartą daryta. Aš net pasisakyčiau už pagonybės sugrįžimą į Lietuvą, nes tai yra mūsų prigimtinė religija.

- Pastaraisiais metais skirtingas šalis vieną po kitos krečia kunigų pedofilijos skandalai. Lietuvoje ši tema dar tabu, nors jūs viešai ne kartą esate sakęs, kad ir Lietuvoje turėtų prabilti kunigų pedofilijos aukos. Manote, jog tai neapėjo ir Lietuvos?

- Kunigai puikiai žino, kas ir ką tvirkino ar dabar tvirkina. Jeigu jie kiek tikėtų, kad tiesa padarys mus laisvus, nereiktų skųstis pašaukimų stoka ir tuščiais bažnyčių suolais. Jie yra tiesiogiai atsakingi už tuos baisumus ir prieš Dievą, jeigu jį tiki, ir prieš tautą.

- Kodėl patarnautojai, išnaudoti kunigų, po to ir patys pasuka į kunigystę, užuot šalinęsi Bažnyčios, kur buvo nuskriausti?

- Reikėtų jų pačių klaust. Vaikas nuoširdžiai tiki Dievu. Jaučiasi nusikaltęs. Jeigu atgailausi ir kunigausi, taip sakant, pasišvęsi tarnavimui Dievui, reikalai susitvarkys. Manau, kažkaip panašiai vyksta. Be to, kaip gali priversti tylėti tai patyrusį žmogų? Vienas iš būdų - įsukti į tą pačią bendruomenę, o gal dar pažadėti pareigas už tylėjimą. O kai esi kunigas, priklausai šiai bendruomenei, nedergsi savo lizdo.

- Esate minėjęs, jog kunigystės metu esate sutikęs tik vieną celibato besilaikantį kunigą. Kiti buvo arba homoseksualūs, arba turėjo merginas ir žmonas. Tai tiesa?

- Taip ir buvo. Žinoma, ir pats nebuvau iš šventųjų. Gal buvo sąžiningai besilaikančių taisyklių kunigų ratelių. Bet ir tas vienas, kurį žinojau, man atrodo turėjo problemų su sveikata dėl susilaikymo.

- Celibato potvarkis atsirado tam, kad Bažnyčia išsaugotų kunigų turtą, kad šis nebūtų paveldimas?

- Taip išeina. Bent mano laikais, išeinant iš seminarijos, reikėjo pasirašyti raštą, kad paliksi viską Bažnyčiai. Naivu, žinoma, nes paskui daugelis vis tiek perrašo, kam reikia.

- Lietuvoje esama kunigų, kurie buvo nusikaltę prieš vaikus ir dirba iki šiol. Kodėl?

- Nes niekas nepagavo. O pagauti turėjo teisėsauga. Sureaguoti turėjo gerieji parapijiečiai ir tėvai. Jie ir pranešt privalėjo. Ir vyskupas turėjo būt informuotas, bet čia jau atskira tema, nes Romos katalikų bažnyčios prestižas yra svarbiau negu kažkokie ten vaikai. Bus tų vaikų. O pasaulyje pedofilus gaudo, ir dideliais mastais. Matyt, kažkodėl tai yra naudinga tiems, kurie sukinėja žemės rutulį. Lietuvoj, matyt, toks laikas dar neatėjo.

- Lietuvoje esama atvejų, kai kunigo netinkamą elgesį nutyli patarnautojai, nors paaiškėja, kad apie tai žinojo visas kaimelis, o nusikaltęs dvasininkas kunigauja iki šiol. Visuomenė taip pat turėtų būti šiuo klausimu atsakinga?

- Baisu, kad žmonės mano, jog galima paaukoti vaiką vardan kunigo gero vardo? Tai yra siaubinga auka. Bažnyčia netgi turi tokias dangaus keršto šaukiančias nuodėmes. O gal jau nebeturi, sprendžiant pagal tai, kas vyksta. Nes ji labiausiai bijo, kad nekiltų viešas skandalas. Tada jie negali valdyti situacijos. Kol to nėra, negalioja jokia teisė: nei valstybinė, nei bažnytinė. Kol skandalo nėra, tegul sau kunigauja. Kaip čia parapiją paliksi be kunigo.

- Šiemet po Bažnyčios viršūnių susitikimo Vatikane grįžęs arkivyskupas Gintaras Grušas pasakė, kad Lietuvoje tokių atvejų, apie kuriuos žino Bažnyčia, galima būtų ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Kaip galvojate, tai tiesa?

- Girdėjau tas kalbas. Jeigu tikrai kalbama apie atvejus ir tai, kad jų yra, kad galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, manau, reikėtų parodyti tuos konkrečius atvejus, kurie buvo suskaičiuoti.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s