respublika.lt

Balandžio tezės, žadinusios Lietuvą (21)

2018 balandžio mėn. 22 d. 12:40:33
Arvydas JUOZAITIS

1988 metų balandžio 20 dieną įvyko pirmasis viešas politinis inteligentijos laisvėjimo aktas. Tuometiniuose Lietuvos dailininkų sąjungos rūmuose (dabar - Vatikano nunciatūra) buvo perskaityta paskaita „Politinė kultūra ir Lietuva“. Vakar tam įvykiui sukako 30 metų.

 

Paskaitos autorius Arvydas Juozaitis puikiai žinojo, kad vykdo ne akademinį, o politinį aktą. Paskaitos pradžioje jis prisipažino, kad idėja gimė vasario 15 dieną, stebint valdžios surengtą mitingą Gedimino (dabar Katedros) aikštėje. Į aikštę iš gamyklų ir įvairių įstaigų buvo suvežti žmonės, turėję pasmerkti Lietuvos valstybės 70-etį. Jis nutarė, kad šiam absurdui pasipriešinti turi ne tik disidentai, kurie gyvuoja izoliuotai, bet pirmiausiai inteligentija. Jos uždavinys - tarti lemtingą tiesos žodį. Sau jis pasakė: reikia ne bombas mėtyti, o susprogdinti „intelekto bombą“. Taip apsisprendęs, jau po mėnesio parengė savąjį „intelekto politinį aktą“.

A.Juozaičio paskaitos populiarumas „praplėšė inteligentų baimės šliuzus“. Po paskaitos išsyk išplatintas jos tekstas (10 įrištų egzempliorių) plito kaip gaisras, egzemplioriai buvo masiškai dauginami to meto technikos priemonėmis, „eromis“. Visas tekstas buvo Romo Sakadolskio perskaitytas per „Amerikos balsą“ .

Kol nebuvo oficialios Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programos, „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tezės atliko tos programos vaidmenį. Tai, be kita ko, pabrėžia ir kultūrologas Darius Kuolys: „Filosofas Arvydas Juozaitis perskaitė itin svarbų pranešimą, kuriame, mano įsitikinimu, galima atrasti kertinių idėjų, kurias vėliau perėmė ir Sąjūdis“.

Dabarties akimis žiūrint, tezės gali pasirodyti net banalios. Tačiau tuo metu daugelis jų pirmą kartą viešai nuskambėjo pokario Lietuvos istorijoje. Sausakimšoje salėje A.Juozaitis kalbėjo marionetinei Lietuvos valdžiai baisius dalykus. Susirinkimą Dailininkų salėje akylai stebėjo ir jį įrašinėjo LKP CK atstovai, KGB darbuotojai.


Pateikiame kertines pranešimo tezes

* Neatsitiktina yra „politinės kultūros“ sąvoka, gana plačiai paplitusi po M.Gorbačiovo atėjimo į valdžią. Šiaip ji aiškinama lengvabūdiškai, nekalbant jau apie „senosios gvardijos“ profesionalus (V.Zorinas, H.Borovykas ir kt.), kurie ją pasisavino tik kaip žodį, t.y. demagogiškai. Tuo tarpu akivaizdu, kad politinė kultūra neatsiejama nuo demokratijos, nes jos reiškimosi sfera - visa visuomenė. Senojo raugo profesionalams tai nepriimtina, nes jie negali atsisakyti valdžios monopolio; nes jeigu priims, jau ne vien jie sėdės prieš TV kameras bei aiškins mums, kas gera, o kas - ne.

* Šitai supratus, iškyla neišvengiamybė konkrečią politiką remti kultūriniu brandumu. Natūrali, neforsuota politika, turinti tolimos ateities perspektyvą politika, tuo tik ir gali remtis. Nepadariusi šito, ji praranda gyvybę, virsta ideologija ir prievartos aparatu ir paskelbia karą viskam, kas gyva ir jos nekontroliuojama. Taip gimsta konclageriai, nusinešantys į kapus milijonus gyvybių.

* 1985-1987 metais pakilo nemenka vadinamųjų neformalių (savaveiksmių) susivienijimų banga. Praėjusių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad TSRS jų yra apie 30 000 (gruodžio mėn. „Pravda“). Nors šie susivienijimai dar nėra tikrieji teisiniai subjektai, tačiau jų viešas gyvavimas jau yra reikšmingas. Charakteringa tai, kad praktiškai visos šios organizacijos, būdamos nepolitinėmis (kultūrinės, mokslinės, meninės ir pan.), beveik nuo pirmųjų savo egzistavimo dienų susiduria su politika, būna priverstos suprasti, kad pilnakraujo gyvenimo be politikos nėra.

* Ką matome? Politinė kultūra tampa fenomenu, kuris gimsta ir kyla iš pačios visuomenės dinamizmo, judėjimo, konfliktų visumos, o nėra primetamas tai visumai kaip ideologija. Todėl reikia drąsiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad čia, kaip ir daug kur, amerikų neatrasta. Visa tai - Europos kultūros skiriamieji bruožai.

* Lietuva - Europos kulūros erdvėje. Kurioje vyrauja sveikas protas, racionali savimonė ir tautos suverenitetas.

* XVII amžiuje galutinai suformuluojama prigimtinių žmogaus teisių doktrina, kurią paskelbė olandų mąstytojas H.Grocijus. Jo doktrinoje jau visiškai šiuolaikiškai skamba tezė, kad visuomenės (sakykime, ir tautos) egzistavimas įmanomas tik valstybės ir teisės rėmuose. Ir kad tokia valstybė ir tokia teisė yra protingos žmonių valios - racionalios savimonės - rezultatas.

Vadinasi, jeigu žmonių valia ir protu galima sukurti didžiausią šios žemės stebuklą - valstybę, esama bendrą interesą palaikančios jėgos. Taigi: sveikas protas, racionali savimonė ir galop - suverenitetas.

* Suverenitetas yra bet kokio valstybinio gyvenimo alfa ir omega. Racionali savimonė ir sveikas protas politiniame gyvenime taptų niekuo, jeigu juos įkūnijantis subjektas (tauta) gyventų nesava valia, nebūtų savojoje teritorijoje visišku šeimininku. Itin svarbu, kad suverenitetas suteikia tautai ir valstybei nelygstamos vertės pajautą. Būtent nelygstamos vertės, nes tauta susivokia esanti vienintelė teisėta savąjį likimą nusprendžianti jėga.

Suverenitetą išreikšti ir jį reprezentuoti negali kuri nors viena, atskira tautos dalis ar klasė. Žinoma, čia iškyla dideli keblumai. Įvairių revoliucijų ir valstybinių perversmų metu visada atsiranda jėgų, kurios tariasi esančios vienintelės tikrosios tautos ar liaudies atstovės. Pasitelkusios į pagalbą prievartos priemones, jos kartais net laimi, nuslopina pasipriešinimą bei opoziciją. Bet tai - kataklizminių, ekstremalinių laikotarpių žaidimo taisyklės, kurių negalima ilgai laikytis, jos būna pragaištingos kultūrai, valstybei ar tautai. Tereikia prisiminti paspringusią savame kraujyje Prancūzų revoliucijos viršūnę, valstybinį Stalino laikų terorą.

* Parlamentas - respublikinio gyvenimo koncentratas, aukščiausioji jo institucija. Tai giliai prasmingas ryšys, nes lotyniškos kilmės žodis respublika (lot. res publica) reiškia bendrą reikalą, bendrą interesą. Parlamente susirenka visos pagrindinės viešojo politinio gyvenimo jėgos, susiburia net priešiškiausi interesai ir tikslai. Ir čia, būtent parlamente, stichija, prievarta ir susinaikinimas įgauna kultūrinio gyvenimo formas. Viešasis gyvenimas virsta politine kultūra.

* Jau 1918 metais proletariniai Lietuvos valdžios klausimai buvo sprendžiami Maskvoje. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Maskva turėjo pagrindo skubėti ir dėl to leidosi į tam tikrus kompromisus. Nors Rusijos KP(b) CK su lietuvių broliais elgėsi kaip su pavaldiniais, visgi buvo liepta (!) skelbti Lietuvos savarankiškumą (nors visiškai neaišku kokio statuso). O šiuo sprendimu buvo pripažįstama, kad „vasario 16-osios Lietuva“ vis dėlto egzistuoja ir stiprėja (tuo metu jau veikė Lietuvos ministrų kabinetas ir kitos valstybinės institucijos). Vadinasi, nepriklausoma Lietuva pripažįstama de facto. Ir galop skubėti reikėjo dar dėl to, kad lapkričio 11 d. Kompjene buvo pasirašytas Vokietijos kapituliacijos aktas. Tai reiškė, kad Vokietijos kariuomenė turėjo pradėti atsitraukimą ir iš okupuoto Pabaltijo, palikdama susikūrusias valstybes. Po šių laiškų įvykiai ėmė vystytis iš tikro gana sparčiai. Daugpilyje parašomas ir paskelbiamas „Manifestas“. Gruodžio 16 diena tampa veiklos gaire ir po dviejų dienų Leninas su Stalinu rašo į Daugpilį: „Mes visi labai džiaugiamės Jūsų pranešimais. Priimkite sveikinimą. Greičiau išvaduokite Vilnių“ (Kn.: Leninas ir Lietuva... P. 63). Gruodžio 22 dieną realizuotas LTSR pripažinimas buvo visiškai neapibrėžto teisinio statuso, nes „Manifeste“, priešingai negu Vasario 16-osios Akte, tarptautinio pripažinimo neprašoma. Rusija paskelbė pripažįstanti LTSR savarankiškumą, čia suverenitetui net neprabilus.

* Pastaroji tezė sako, kad „Tarybų Lietuvos“ atkūrimo 1940 metais nebuvo - nebuvo ką atkurti.

Redakcijos post scriptum

Paskutinioji tezė labiausiai žeidė to metų komunistinę ideologiją ir valdžią - tiek Maskvos, tiek oficialaus Vilniaus. Reikalas tas, kad pokario dešimtmečius Lietuvos komunistai prisiekinėjo Kremliui, jog jie ištikimai laikosi „tiesos“, o 1940 metais Lietuvoje buvo nuversta buržuazinė-fašistinė santvarka ir atkurta 1919 metais užgniaužta Tarybų Lietuva.

A.Juozaitis, pasinaudodamas elementaria moksline argumentacija, kurią parėmė trimis Europos kultūros stulpais - sveiku protu, racionalia savimone ir tautos suverenitetu, - nesunkiai įrodė, kad jokia ideologinė valdžia (regis, sąmoningai vengta vartoti „komunistinė valdžia“ sąvokos) neturi teisės kalbėti Lietuvos vardu.

Gausus Vilniaus inteligentijos būrys, klausęs paskaitos, o vėliau ir visos Lietuvos mąstantys žmonės puikiai suprato, kas sakoma A.Juozaičio tezėmis. Tuo metu Lietuvoje buvo daug protaujančių žmonių, daug daugiau negu dabar.


Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (21)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSITIKIMAI: krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis lapkričio 13-14 dienomis dalyvaus Šiaurės-Baltijos ir Šiaurės grupės gynybos ministrų susitikimuose Osle, Norvegijoje.
  • PARODA: antradienį sostinės „Arkos“ galerijoje atidaroma Vilniaus teatro „Lėlė“ 60-mečiui ir atkurtos Lietuvos 100-mečiui skirta paroda „Dailė lėlių teatre“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Koks laikas turėtų būti nuolatinis Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +8 C

   +5  +7 C

 

   +3  +7 C

  +8   +11 C

   +8  +9 C

 

   +7  +10 C

 7-12 m/s

 3-4 m/s

 

   2-3 m/s

 

USD - 1.1265 PLN - 4.2968
RUB - 76.1800 CHF - 1.1368
GBP - 0.8756 NOK - 9.5378
reklama
Sveikata Grožis