respublika.lt

Ar tikrai Latvija ir Lietuva yra sesės?nuotraukos (10)

2018 rugsėjo mėn. 03 d. 18:20:36
Gediminas JAKAVONIS

Lietuva, Latvija ir Estija dažnai vadinamos Baltijos sesėmis. Tačiau visų trijų valstybių ryšiai nėra tokie glaudūs, kokius mes norėtume matyti. Kas trukdo plėtoti gerus santykius kad ir su artimiausiais kaimynais latviais?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo vienas iš Sąjūdžio pradininkų, filosofas ir rašytojas Arvydas JUOZAITIS, Užsienio reikalų ministerijos atstovas, ambasadorius ypatingiems pavedimams Vytautas ŽALYS, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas DAUJOTIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Neseniai minėjome Sąjūdžio 30-metį. Kai prisimenu tuos įvykius, buvome trys Baltijos sesės, Arvydas Juozaitis idėjų sėmėsi vykdamas į Estiją. Sovietmečiu mes vieni kitus palaikėme, tačiau kas atsitiko, kad mums tapus nepriklausomiems, pradėjome nebesusikalbėti. Buvo energetikos projektai, bet nesusitarėme. Lietuviai ir latviai esame „iš vieno kelmo“, estai gal kiek kitokie, bet tarybiniu laikotarpiu visi trys labiau laikėmės išvien. Kas atsitiko, kad santykiai su Latvija pasikeitė. Arvydai, jūs, gyvenęs Rygoje, latvius geriau pažįstate, esate net knygą parašęs...

A.JUOZAITIS: Tiesą pasakius, geresnių kaimynų už latvius negalima ir linkėti sau. Pažiūrėjus į kitas tautas, beveik su visomis konfliktavome, o su latviais beveik niekuomet, išskyrus sporto sritį, kultūros, mokslo sritis. Tiesa, buvo šiek tiek susikirtimų dėl energetinių dalykų. Reikalas tas, kad lėmė latvių geopolitinė, pleišto padėtis. Jie labiausiai nukentėjo sovietmečiu. Atgimimo laikais Latvija mums buvo duobė iki pat Sąjūdžio suvažiavimo. Vieną dalyką jie vis dėlto padarė ir tai reikia pripažinti kaip nuopelną: jie Molotovo-Ribentropo paktą paskelbė tomis dienomis, kai mes kūrėme Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir mes šito nežinojome. Rinktiniame kūrybinių sąjungų plenume toks Vulsonas paskelbė Molotovo-Ribentropo paktą balsu iš tribūnos. Tačiau juos tuojau ir užtrenkė, nes viskas vyko drąsiai, KGB akivaizdoje. Šitą mes turime pripažinti, o paskui mes bendravome tik su estais. Tas latvių atsilikimas iki šiol yra išlikęs. Mes tarsi jaučiame aroganciją. Visi ryšiai yra užakę, informacinės erdvės nėra, Rygoje nėra net nacionalinės televizijos korespondentų punkto. Latvių spaudoje žinių iš Lietuvos yra kasdien, o pas mus visai nėra. Kokią nors naujieną sužinai iš užsienio radijo greičiau, negu iš pačios Latvijos. Priežastis yra psichologinė ir kultūrinė, tai - sovietinis palikimas.

G.JAKAVONIS: Tarpukariu lietuvių, latvių, estų ryšiai lyg ir mezgėsi, buvo bandymų bendradarbiauti. Koks buvo tarpukario laikotarpis?

V.ŽALYS: Aš sutinku, kad norint suprasti, kur mes šiandien esame, reikia pažvelgti į istorinį kontekstą. Apie lietuvių ir latvių santykius norėčiau pradėti kalbėti net nuo J.Šliūpo lietuvių-latvių respublikos. Labai trumpai noriu pasakyti, kad tai - neabejotinai laiką pralenkęs projektas, kurį, vargu, ar kas nors be paties J.Šliūpo suprato ir rėmė. Atsiranda nauji projektai, bet ką jie liudija. Paskaitykite J.Šliūpo jaunystės prisiminimus. Kai jam blogai, J.Šliūpo galvoje atsiranda latviška idėja. J.Šliūpas mokinasi su jaunais latviukais Mintaujos gimnazijoje, jeigu neklystu. Skaitydamas jo prisiminimus gali pajausti, kad tarp latviukų ir lietuviukų ten nebuvo jokių ryšių. Man atrodo, kad J.Šliūpo, galvojusio apie sąjungą, santarvę su Latvija, tikrasis motyvas buvo dar ir kitas - jis tuose jaunuose, mažuose latviukuose matė galimybę Lietuvai ateityje atsikratyti Lenkijos ar lenkiškos įtakos, tikėjosi atsiplėšti nuo Lenkijos Latvijos dėka. Tuo laiku, kai gimė ta idėja, tai buvo utopinis projektas, realiai negalėjo būti kalbos apie bendrą lietuvių ir latvių valstybę. Lietuvoje ši idėja neturėjo jokių šansų, nes kurdami Lietuvos valstybės atkūrimo planus, mūsų šalies politikai sprendė dilemą: ar kuriame tautinę valstybę, ar atkuriame LDK, o šiame kontekste Latvijos nebuvo. Todėl J.Šliūpo idėja buvo tarsi iš kažkur atsiradusi ir nerandanti sau vietos. Negalėčiau prieštarauti Arvydui, kad teoriškai žiūrint mūsų kaimynystė turėtų būti labai gera kaimynystė. Bet, kaip rodo įvykiai, atsikuriant dviem valstybėms, toli gražu taip nebuvo. Arvydas minėjo latvių aroganciją. Aš pasakysiu, kad ne mažiau arogancijos turi ir lietuviai. Pažiūrėtumėt, kaip Augustinas Voldemaras elgėsi atvažiavęs į Paryžiaus taikos konferenciją, ką jis kalbėjo apie Latviją ir tuo pačiu apie Estiją. Voldemaras pasakė, kad vienintelė valstybė iš visų trijų Baltijos valstybių, turinti galimybių išlikti kaip valstybė, yra Lietuva. Kadangi Latvija ir Estija, kaip neturinčios valstybinės patirties, valstybingumo tradicijų, neišvengiamai turės grįžti į atkurtos, bet nebolševikinės Rusijos glėbį. Nežinau, kaip tokie svarstymai Paryžiaus taikos konferencijoje atrodė Latvijai. Tai, ką kalbėjo Lietuvos delegacijos pirmininkas, taip pat atrodė su arogancijos atspalviu. Lietuvių politikai buvo šventai įsitikinę, kad mūsų valstybingumo tradicija, valstybingumo patirtis kokybiškai išskiria Lietuvą iš kitų Baltijos valstybių. Tačiau Paryžiaus taikos konferencijoje didžiosios pasaulio valstybės Lietuvą, Latviją ir Estiją traktavo visiškai vienodai. Koks turėjo būti šokas Lietuvos politikams, kai 1921 m. Latvija ir Estija pripažinimą de jure gavo anksčiau, nei valstybinę patirtį ir tradiciją turinti Lietuva.

Kartu su tuo pranašumu, kurį mes manėme turį, mes iš tikrųjų turime didelę problemą, atsiradusią iš santykių su Lenkija. Tas mūsų tikėjimas, kad mes esame kitokioje padėtyje, nei mūsų šiauriniai kaimynai ir nei estai, absoliučiai nepasiteisino. Dar viena problema, kurią sprendė Lietuvos valstybininkai valstybės atkūrimo metu buvo ta: kur ir kaip gauti išėjimą prie Baltijos jūros? Valstybės atkūrimo metu Lietuva išėjimo prie jūros neturėjo ir jis nebuvo garantuotas, kol nesusitarta su Latvija. Pirmiausia lietuvių žvilgsnis krypo ne į Klaipėdą, o į Liepoją. Mes į Liepoją žiūrėjome kaip į nuosavą uostą. Tai kaip latviai turėjo reaguoti į tokias lietuvių ambicijas? Tuo metu, kai kūrėsi valstybės, buvo tokia dogma, kad valstybė be uosto ir valstybė be išėjimo prie jūros negali egzistuoti. Mūsų pirmas tikslas buvo gauti uostą, tik tas uostas turėjo būti ne Klaipėdoje, o Liepojoje. Beje, 1939 m., kai praradome Klaipėdą, lietuvių žvilgsniai vėl krypo į Liepoją. Užsienio reikalų ministerijos archyve yra nemažai tai liudijančių dokumentų. Tuomet didelė kliūtis, neleidusi mums suartėti, buvo lietuvių ir lenkų konfliktas dėl Vilniaus. Sprendžiant šį konfliktą, latviai ir estai atsidūrė labai rimtoje padėtyje, tad tikėtis, kad Latvija turėtų palaikyti Lietuvą prieš Lenkiją buvo nerealu. To meto geopolitinėje sąrangoje, po Pirmojo pasaulinio karo, Lenkijai turėjo tekti ypač svarbus geopolitinės pusiausvyros palaikymo vaidmuo. Ir Lenkija, ir jos sąjungininkai galėjo tapti skiriančiuoju pylimu, atskiriančiu Rusiją nuo Vokietijos. Būtent lietuvių konfliktas su lenkais dėl Vilniaus suardė visą šią kruopščiai ruoštą kombinaciją. Šitame kontekste kalbėti apie Baltijos valstybių bendradarbiavimą buvo tiesiog neįmanoma.

G.JAKAVONIS: Pamenate, kaip kalbėjome - išsikovosime nepriklausomybę ir gyvensime kaip skandinavai. Dabar gyvenimo lygiu iš kitų Baltijos valstybių atrodome prasčiausiai. Kas atsitiko, kad estai mus lenkia? Gerbiamas Vytautai, pažvelkime iš jūsų srities. Ar jie švietimo sistemą sugebėjo geriau sutvarkyti?

V.DAUJOTIS:
Veikia kultūriniai skirtumai, istoriniai įvykiai. Estiška, skandinaviška ir lenkiška kultūra padarė poveikį. Kaip visa tai atsiliepė švietimui? Visose Latvijos mokyklose pereinama prie valstybinės kalbos. Nors ten rusų procentas buvo didesnis, bet per visą nepriklausomybės laikotarpį latviai kovojo prieš jų įtaką. Net pilietybės neskuba duoti, jeigu asmuo nemoka jų valstybinės kalbos ir pan. Jie žengė tokį žingsnį, apie kurį lietuvių bendruomenė net negalvoja - vidurinis išsilavinimas ir švietimas pereina į valstybinę kalbą. Pas mus švietimo sistemoje yra sudėtingesnė padėtis. Vienintelis ministras, kuris suprato tą problemą, buvo Zigmas Zinkevičius. Jis ėmėsi veiksmų, todėl ir nebaigė savo kadencijos, nes buvo jėgų, kurios jį pašalino. Pas mus yra didelis neryžtingumas ir lėtumas.

Po 2009 metų švietimo reformos pusė studentų valstybiniuose universitetuose moka už mokslą. Tai yra toks grynai pokomunistinių šalių modelis: taip yra Rusijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Lietuva šį žingsnį žengė paskutinė. Estijoje taip pat susidarė per daug studentų, nebėra lėšų. Taip mokančių už studijas išaugo iki pusės. Latviai irgi panašiai padarė, tik truputį vėliau. Lietuva - 2009 metais. Kai estai pradėjo šią sistemą keisti, jie pirmieji įstojo į EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija - red.). 2006 m. jie pasikvietė ekspertus ir šie parengė gerą studiją, kurioje buvo nurodyta, jog pažeidžiamas pagrindinis - teisingumo ir nešališkumo - principas. Čia juk ne gamykla, ne gamyba, čia vien studijos. Vieniems sudarytos sąlygos mokytis nemokamai, kiti moka už mokslą. Ką tai reiškia? Tie, kurie moka už mokslą, turi ieškoti darbo, ne visi turi turtingus rėmėjus ar tėvus ir jie turi eiti dirbti. Jie, kaip įmanydami, bandys pagerinti savo galimybes mokytis, apsunkindami studijas. Įvairių šalių ekspertų komanda buvo labai stipri, profesionali, todėl argumentuotai buvo išdėstyti principai, kodėl tokia sistema negera. Estai pabandė ją keisti, pasipriešinimas taip pat buvo didelis. Paminėsiu, kad ir Kinijoje buvo tokia sistema, tačiau kinai nekvietė jokių ekspertų. Jie patys pamatė, kad tai yra didelė nesąmonė. Karas dėl šios sistemos pakeitimo Estijoje prasidėjo 2006 m., bet pavyko tik 2013 m. Kodėl priešinosi studentai? Labiausiai priešinosi studijuojantys vadybą. Medicinos studentai mokosi trigubai efektyviau, vadybos studentai Estijoje mokosi tris kartus blogiau, nes dirba arba uždarbiauja visą dieną. Todėl buvo pasiūlyta, kad visi gauna valstybės subsidijas studijoms, bet tie, kurie neįvykdo programos, gali ir susimokėti. Tas pasipriešinimas buvo 4-5 metus. 2013 m. pagaliau sistemą pavyko sutvarkyti. Vengrai taip pat bandė pakeisti sistemą, tačiau jie įvedė kitą sistemą. Tie, kurie turi mokėti už studijas, jie gauna visą valstybės paskolą, kurią turi atiduoti tik pabaigus studijas, kai pasiekia tinkamas pajamas, leidžiančias išgyventi ir mokėti už butą. Pas mus paskolų sistema irgi buvo įdiegta, bet studentai turėjo mokėti iškart po studijų, nesvarbu, kokios jų pajamos. Mes tą padarėme 2013 m., kai kitos šalys bandė atsikratyti šios sistemos. Tuo metu buvusiam švietimo ministrui Gintarui Steponavičiui aš įteikiau visas studijas, padariau santraukas ir sakiau, pažiūrėkite, ką jūs darote, tai yra griovimas. Visa tai iššauks studentų emigraciją iš Lietuvos. Tas ir įvyko. Kai įstojome į Europos Sąjungą, tuomet studentai galėjo laisvai studijuoti kitose ES šalyse nemokamai. Jeigu anksčiau išvažiuodavo 700-800 studentų kasmet, tai per porą metų šis skaičius pašoko iki 2000-2500 studentų. Jie tiesiog bėgo nuo tos sistemos.

G.JAKAVONIS: Nesiseka mums kalbėtis su latviais apie energetinius projektus, prisiminkime dujų terminalą. Sakėme, europinius pinigus gausime, kai pasidarysime regioniniai, tačiau niekas su mumis nedraugauja, nepritaria. Į mūsų santykius pabandėme pasižiūrėti istoriškai, o dabar norėčiau, kad pažvelgtume ekonomikos lygmeniu.

A.JUOZAITIS: Sunku viską aprėpti, bet galime užsikabinti už geležinkelių. Latvių geležinkeliai labai prastai atrodė - nei parkas pakeistas, nei sutvarkyti bėgiai. Kaip gavo tą „milžinišką kūną“ iš imperijos, taip ir naudojo iki pat Jūrmalos. 30-ies metų senumo vagonai ir tie patys šilumvežiai, elektrovežiai. Taigi jie į Lietuvą žiūrėjo su pavydu. Mūsų geležinkeliai buvo geros būklės. Tačiau dabartinis skaidymas mūsų geležinkelių nesustiprins. Kalbant apie latvių ekonomiką, jie pagal produkcijos apimtis gamino daug daugiau nei Lietuva. Mes gaminome tik specifinę produkciją, o jų paletė buvo daug platesnė: nuo radiotechnikos iki tų pačių vagonų. Ekonominis nuosmukis buvo laisvės kaina. Jei išsivaduosi, gyvensi Vakarų standartais. Tas nuosmukis buvo mokestis už išsivadavimą. Latviai blogiausiai suprato šį nuosmukį, kadangi jie iš karto pateko į milžinišką Rusijos įtaką ir visa ši finansinė, energetinė bazė buvo Rusijos satelitai. Rusijos dalyvavimas Latvijos versle ir gamyboje išlieka. Uostas vegetuoja, nes tai yra Rusijos kapitalas, jis valdo atskiras krantines. Padėtis tikrai blogesnė nei mūsų. Kas dar? BRELL elektros žiedas... Mes dabar turime Astravo problemą didele dalimi dėl to, kad nėra atjungtas BRELL elektros žiedas ir mes su latviais nesusitariame. Nesutariame ir suskystintųjų dujų terminalo klausimu. Taigi, tokiais strateginiais projektais susitarimo nėra. Vienintelis projektas, kuriuo labai džiaugiamės, - „Rail Baltica“. Kol kas tik vienas toks proveržis.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vytautai, Albertas Sinevičius - pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės ministras - dažnai prie šio stalo pasakydavo, kad mes atsiliekame nuo estų, kas man tarybiniais laikais būdavo nesuprantama. Turėjome gerą dalyką, kad nebuvome kelių miestų valstybė, kokia yra Latvija. Mūsų situacija atrodė stipresnė. Kur jūs matytumėte priežastis? Kodėl puolame ką nors statyti, galvodami, kad „ai, mes vėliau su jais susitarsime“. Ar tai yra mūsų intelekto bėdos ar diplomatijos spragos, valstybės prioritetų nenusistatymas?

V.ŽALYS:
Pabandyčiau atsakyti į klausimą tokiu prisiminimu. Pamenu, tai buvo 1989 ar 1990 metais, gegužės 15-ąją. Taline vyko pirmoji Baltijos šalių asamblėja. Mes nuvykome iš Vilniaus į Taliną. Pamenu, kai po pusės metų atvykau su panašiais reikalais į Taliną, mane apgyvendino kažkokiame gražiame viešbutyje. Mes stovime su kolega, kalbame ir matome - atvažiuoja du dideli autobusai. Tiek iš vieno, tiek iš kito autobuso išlipa minios žmonių. Aš klausiu kolegos, kas čia tokie? Sako, žinai, mes po tos Baltijos asamblėjos sudarėme geriausių Estijos protų, t.y. apie 60-80 žmonių, komandą, kuri jau kelintą mėnesį iš ryto yra atvežama į viešbutį, o vakare išvežama. Jie sėdi ir ruošia būsimą Estijos ekonomikos pertvarkymo planą. Šitaip estai pradėjo ruoštis nepriklausomybei. Aš neatsimenu, kad Lietuvoje taip būtų buvę.

Norėčiau ir šviesesnių dalykų pasakyti. Sakote, kad sovietiniais laikais buvo sunku įsivaizduoti, kad Estija dirba geriau už Lietuvą. Bet jeigu pažvelgsime dar truputį atgal, turėčiau konstatuoti, kad niekada Baltijos valstybės nebuvo lygios pagal savo išsivystymą, kaip yra dabar. Jeigu imtumėm tarpukarį, tai Lietuva buvo tvirtas „autsaideris“. Latviai truputį falsifikavo savo statistiką, iš bendros statistikos atskirdami rytinę Latvijos dalį, kad atrodytų geriau. Panašiai būtų buvę, jeigu mes būtumėm rengę statistiką, remdamiesi Klaipėdos krašto rodikliais. Būtų buvusi kita statistika. Noriu pasakyti, kad tarpukariu mes buvome tvirtoje trečioje vietoje, mūsų ekonomika buvo nepalyginama su Latvijos ekonomika. Šiandien padėtis visai kita. Man patiko mintis, kartojama nuo atgimimo pradžios, - kad kiekvieno iš mūsų laimėjimas yra bendras mūsų laimėjimas. Žinoma, turime prisiminti, kad iš dalies mes esame ir konkurentai, nuo to niekur nedingsi. Sutikčiau su mintimi, kad mes kaip trys valstybės praleidome daug galimybių kai kuriems dideliems ir reikšmingiems projektams kartu įgyvendinti. Tikiuosi, kad mes iš klaidų mokomės ir kad ateinančiame dešimtmetyje padėtis keisis. Šiuo požiūriu esu optimistas.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vytautai, štai girdėjome, kaip ruošdamiesi nepriklausmybei estai buvo surinkę protus, kurdami būsimos valstybės modelį. Kodėl jie geba tai padaryti, o pas mus krūvos partijų, partijėlių, tik nėra ilgalaikės valstybės strategijos, kurią turėtų sukurti mūsų visuomenės protai?

V.DAUJOTIS: Turiu daug praktikos, esu dalyvavęs įvairiose ekspertų grupėse - vidurinio mokslo, aukštojo mokslo, netgi aukštojo mokslo ir ryšio su verslu. Labai įdomi patirtis. Dažniausiai tai yra pinigų išmetimas, Europos Sąjungos pinigų „įsisavinimas“, siekiant tuos pinigus „suryti“, pagaminant kalną popieriaus. Net pačioje blogiausioje sistemoje atsiranda žmonių, kuriems ši sistema yra gera, jie geba šalia jos „parazituoti“, jie priešinsis bet kokiam pokyčiui, taip yra visame pasaulyje. Prisiminkime paskutinę aukštojo mokslo reformą, kai kurie žmonės tiesiog nebuvo įtraukti į komisijas ir grupes, buvo net duotas įsakymas tų žmonių neimti, nes jie sakys ne tą, ką valdininkai nori išgirsti. Ekspertai reikalingi tam, kad pritartų ir patvirtintų valdžios sprendimus. Estai, norėdami pakeisti švietimo sistemą, kvietėsi ekspertus iš Švedijos, kad jiems patartų. Per penkerius metus estai įvykdė visus jiems paskirtus prioritetus. Lietuviai taip pat bandė keisti ir pasikvietė ekspertus iš Norvegijos, tačiau per 14 metų lietuviai nesugebėjo įgyvendinti nė vieno jiems paskirto punkto. Mes keliame planus, lyg ir norime ką nors padaryti, bet kas iš to išeina. Jūs kalbėjote apie energetikos sistemą. Kodėl latviai turėtų mumis pasitikėti, kai mes juos suvedžiojome su Ignalinos projektu? Lenkai taip pat pritarė, čia galėjo būti kažkoks bendras projektas. Latviai ir estai taip pat pritarė. Viskas buvo gerai, bet mes patys pradėjome „trūkinėti“. Mes jiems davėme pavyzdį, kad su mumis geriau neturėti jokio reikalo.

G.JAKAVONIS: Mes, gyvenę Sovietų Sąjungoje, puikiai pažįstame sovietinę sistemą, visas ten gyvenančias tautas, kita vertus, mes patys savaime esame vakariečiai. Galėjome būti tarpininkai tarp Rytų ir Vakarų ir iš to gyventi. Kiek teko kalbėti su vakariečiais, jie visiškai nesupranta rusų ir baltarusių mentaliteto. Tad jei mes perimame tarpininkų vaidmenį, turime mokytis ne tik anglų, prancūzų, vokiečių, bet ir rusų kalbos. Tačiau ar galima ką nors rimtai strateguoti, jei neturi savo valstybės vizijos? Ar galima kalbėti apie gerus santykius su tolimesniais kaimynais, kai nesusikalbame su artimiausiais?

A.JUOZAITIS: Klausimas yra paremtas kultūriniais stereotipais. Latviai buvo padarę tokią Roberto Kunio prezidentūros komisiją, kuri pradėjo inicijuoti projektą „Latvija 2030“. Buvo aptarimai savivaldybėse. Ir kuo viskas baigėsi? Baigėsi dokumentu. Latviai neįgyvendino. Mes niekuo nesiskiriame - latviai ir lietuviai yra ne estai. Maža to, tas Kunis padavė šį projektą kažkokiam konkursui, kad laimėtų premiją ar prizą, o projektas buvo išjuoktas. Lietuvoje žinome Andriaus Kubiliaus iniciatyvą „Lietuva 2030“. Pinigų taip pat „suėsta“, net neįsivaizduoju, kokia suma. Kuo tai baigėsi? Dokumentais, gulinčiais Vyriausybėje, o Vyriausybė pasikeitusi... Reikia pirmiausia pradėti ne nuo didžiųjų projektų, ne trisdešimčiai metų, o per vieną Seimo kadenciją padaryti pokyčius švietimo sistemoje. Latviai jau pradėjo tokį procesą - rusų mokyklų sulatvinimu, kad pakeistų demografinius rodiklius. Pas mus švietimo sistema yra minų laukas. Ir eksperimentai. Manau, kad metus po prezidento rinkimų reiktų paskelbti latvių kalbos metais ir padaryti viską mūsų santykiams sustiprinti. Turėtų bendradarbiauti televizijos ir prezidento vizitai į Latviją turi būti dažni. Kažkada teko klausytis debatų Latvijoje. Jie vyko visą dieną, o Lietuvos vardas net nebuvo paminėtas. Vadinasi, jų užsienio politika yra be Lietuvos. Iš tikrųjų, tai mūsų regioninė politika turėtų pirmiausia rodyti susirūpinimą kaimynais.

Konferencijos filmuotą medžiagą rasite čia.


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (10)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSPENDAVIMAS: dėl kaltinimų seksualiniu priekabiavimu vienam Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų nariui gresia trejų metų suspendavimas; Lordų Rūmų komitetas pirmadienį rekomendavo 82-ejų liberaldemokratą Entonį Lesterį iki 2022 metų nušalinti nuo pareigų, nes jis seksualiai priekabiavo prie vienos aktyvistės.
  • SEPTYNI: Graikijos vyrų krepšinio čempionate Atėnų „Panathinaikos Opap“ klubas, kuriam atstovauja Lukas Lekavičius, svečiuose 88:67 nugalėjo Atėnų „Panionios“ ekipą; 19 min. aikštėje praleidęs L. Lekavičius surinko 7 taškus (dvitaškiai 0/1, tritaškiai 2/3, baudos 1/2).
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Koks laikas turėtų būti nuolatinis Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +1   +2 C

   +2  +4 C

 

   +1  +4 C

  +4   +7 C

   +4  +7 C

 

   +5  +8 C

 5-7 m/s

 8-9 m/s

 

   4-6 m/s

 

reklama
Ukis 2018