Ar telefoninė teisė gali užmušti?

- Prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius, žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ragina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovą Joną Milių atsistatydinti patį, nes teisinio pagrindo jį atleisti, kaip pripažino ir premjeras, ir V.Baltraitienė, nėra. Tai kodėl tada einama prieš teisę? Ar tai nėra žmogaus persekiojimas, spaudimas, žeminimas? - „Vakaro žinios“ teiravosi A.VAIŠVILOS.

- Visos problemos kyla iš to, kad čia teisė yra, o čia teisės staiga nebėra. Paprasta taisyklė: jei pagal teisines procedūras yra nustatyta, kad žmogus yra padaręs pažeidimą - galima priimti atitinkamą sprendimą. O jei teisėsaugos institucijos, kurios tą pažeidimą gali konstatuoti, to nėra padariusios, prasideda politiniai žaidimai, neturintys nieko bendra su teise. Tada ir iškyla klausimas: ar mes esame teisinė valstybė ir norime laikytis teisės, ar norime ją paminti politiniais tikslais. Pas mus yra tokia tendencija: kai patogu - teisės labai griežtai laikomasi, o kai nepatogu - nesilaikoma. Taip yra ir J.Miliaus atveju. Sakoma: teisinė valstybė, teisės viršenybė. Tačiau kai tai nenaudinga, teisės viršenybė dingsta. Ir sukuriama sumaištis. Dar blogiau - juk ne visi žmonės teisininkai, todėl jie negali suprasti, ar žmogus, kuriam siūloma atsistatydinti, yra kaltas, ar nekaltas, padarė pažeidimą, ar nepadarė. Jis apjuodinamas iš anksto.

J.Miliaus atveju jį atleisti galbūt užtektų ir nebūtinai teisėsaugos išvadų. Gal užtektų ir komisijos, kuri atliktų tarnybinį patikrinimą, išvadų - jei pažeidimas padarytas, galima atleisti. VMVT vadovas iš dalies yra politinė figūra, bet pirmiausia jis yra valstybės pareigūnas. Todėl jam pirmiausia turėtų galioti teisiniai dalykai, o ne politiniai sprendimai, kaip kokiam ministrui ar viceministrui: tuos galima atleisti ir neužfiksavus jokio pažeidimo - vien dėl politinio pasitikėjimo praradimo. Tačiau politiniai sprendimai, deja, dažnai taikomi ir valstybės pareigūnams. Todėl apie jokią teisinę valstybę nėra ko ir šnekėti.

Kalbos apie teisinę valstybę yra tokios niekinės, kaip ir kalbos bolševikų laikais apie komunizmą: jis yra, bet jo nėra. Teisinė valstybė yra tada, kai tai naudinga. Visuomenė dėl to netenka bet kokio teisinio išsilavinimo, nes nebežino, kaip tam tikru atveju bus elgiamasi, nebežino, ar koks nors netinkamas politikų elgesys yra teisėtas, ar ne. Teisė tapo filosofine abstrakcija, kuria pasinaudojama, kai kažką norima atleisti iš pareigų arba atvirkščiai - kai reikiamą žmogų norima kur nors įtaisyti. Tada prasideda laisvi sprendimai. O teisininkai jau net nebelaikomi specialistais, niekas jų pastabų net nenori girdėti. Bet tokia situacija labai palanki politikams, kurie tam tikru metu, tam tikrą kadenciją turi sprendimo teisę. Dabar jau ne teisininkai, o tie, kurie turi sprendimo teisę, žino, kas yra teisė, kas yra teisingumas. Grįžtame į sovietinius laikus, kai vyravo „telefonnoje pravo“, dabar pervadinta į telefoninę teisę. Sovietmečiu būdavo visiškai normalu, kai aukštesnis vadovas paskambina ir nurodo, koks sprendimas turi būti priimtas.

- J.Miliaus atvejis - ne pirmas telefoninės teisės taikymo atvejis?

- Savaime aišku, kad ne. Užtenka prisiminti vien buvusių FNTT vadovų atleidimo po prezidentės skambučio istoriją. Per duris išvarytas sovietizmas vėl grįžta - negražiai, pro langą. Žurnalistams apie tai būtina nuolat kalbėti, nes visuomenė turi suprasti, kad tai nėra normalu, nors dabar daug kam jau atrodo normalu. Kaip minėjau - dėl jau prarasto visuomenės teisinio išsilavinimo, kai jai net ir baisiausi dalykai nebeatrodo baisūs. Teisinis visuomenės tapatumas turi būti išsaugotas, kad negrįžtume į viduramžius, kai išminčiai turėdavo slėpti savo protą - turėdavo viešai atrodyti kvailesni, tokie, kaip ir visi, nes būdavo gėda savo išmanymo, protingus kiti laikydavo bepročiais. Dabar žmogui gali atrodyti gėda, kai jis galvoja, kad žino teisę, bet kai pamato, kaip ji taikoma tikrovėje, pamano, jog teisės gal ir neišmano. Žmogui tuoj bus gėda pasakyti, jog jam atrodo, kad telefoninė teisė atstatydinant kokį nors pareigūną yra netoleruotina.

- J.Milius nepasidavė sprendimui trauktis savo noru. Gal patikėjo, kad vis dar gyvena teisinėje valstybėje, kurioje savo teises ginti ne tik galima, bet ir būtina, nes yra įsitikinęs savo teisumu?

- Įsitikinimas savo teisumu neturi jokios prasmės. Juk ir kiekvienas nusikaltėlis gali būti įsitikinęs savo teisumu. Liberalizmo sąlygomis žmogaus esmę sudaro jo subjektyvumas. O subjektyvumo esmė - tai, kas žmogui naudinga, jam atrodo ir teisinga, ir teisėta. Todėl ne įsitikinimas savo teisumu turi būti pagrindas nušalinti ar nenušalinti, o kaltės įrodymai. J.Milius, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę savo noru neatsistatydinti ir reikalauti, kad jo veikla būtų ištirta, konstatuotas pažeidimas ir tik tada pagal teisines procedūras, o ne pagal telefoninę teisę, būtų pašalintas arba pats pasišalintų.

- Kodėl šalies vadovai V.Milių ragina atsistatydinti, bet neatstatydina?

- Kadangi tai būtų savivalė, nes supranta, kad nėra teisinio pagrindo. Civilizuotoje valstybėje ne tik atleidimai be teisinio pagrindo, bet ir tokie raginimai turi būti netoleruojami. Čia jau teisę pažeidžia ne pati sistema, o konkretūs valstybės valdantieji asmenys, konkretūs pareigūnai. Baisu. Čia panašu, kaip buvo su lentelėmis - gatvių pavadinimais ne lietuvių kalba. Ministro pavaduotoja, privalėjusi vykdyti teismo sprendimą ir nuimti lentelę, sąmoningai to nedarė: žmonės, privalantys iš kitų reikalauti, kad būtų laikomasi teisės, patys teisės nesilaiko. Nes jiems nenaudinga. Šalies šeimininko, galinčio iš visų pareikalauti laikytis teisės, mes tarsi neturime, nes pats jos nesilaiko. Teisė be jėgos yra paprasti moraliniai pageidavimai. Teisė yra teisingumo ir jėgos sąjunga. Jei toje sąjungoje vieno iš tų elementų nėra - tai ir teisės tapatumo nėra. Pati teisė yra bejėgis dalykas - ji yra juodos raidės, surašytos ant balto popieriaus. Ir teisės jėga priklauso tik nuo to, ar žmonės, ją užrašę ant lapo, gali garantuoti, kad tai, kas užrašyta, taps jėga.

- Jei Vyriausybė nuspręs atleisti J.Milių, o jis teisme įrodys, kad buvo atleistas neteisėtai ir prisiteis kompensaciją (o tai realu, nes patys politikai neslepia, kad atleisti nėra teisinio pagrindo), kas turėtų tą kompensaciją mokėti? Paprastai juk sumokame mes visi, o ne kaltieji.

- Čia ir vėl yra teisinis nihilizmas. Už atskirų politikų, pareigūnų veiksmus atsako ne jie, o mes visi. Ir dažniausiai nepateikiamas regresinis ieškinys, kad bent jau dalis padarytos žalos būtų išieškota iš kaltųjų. Tai yra ne tik neteisėtų atleidimų atveju. Pavyzdžiui, kai Europos Žmogaus Teisių Teisme pralaimime bylą, priteistą sumą sumoka valstybė, tai yra mokesčių mokėtojai. Neteko girdėti, kad kada nors būtų keltas regresinis ieškinys. Nesakau, kad tai turi būti visais atvejais, nes mes visi kartais klystame. Tačiau juk dažnai netinkamai pasielgiama iš aplaidumo, nekompetencijos ar net tyčia.

- Regresinis ieškinys prasižengusiems būtų ne tik bausmė, bet ir paskata labiau stengtis. Turbūt dėl nebaudžiamumo taip ir žiūrima pro pirštus į savo pareigas?

- Be abejo. Pareiga dabar yra ne pareiga, o pareigos imitacija. Kai nėra atsakomybės, tai nėra ir pareigos, nes atsakomybė kyla iš pareigos nevykdymo arba iš netinkamo vykdymo. Kadangi pas mus kalbama tik apie teises, o apie pareigas - nekalbama, tai turime, ką turime. Kai nėra atsakomybės - nėra ne tik pareigos, ne tik teisės, bet ir visuomenės sugyvenimo, taikos, socialumo, teisingumo.

- Tačiau telefoninės teisės, pareigūnų atsakomybės nebuvimo blogybė turbūt ne tik ta, kad visuomenė patiria materialinių nuostolių, verčiama atlyginti konkrečių asmenų padarytą žalą. Turbūt dar didesnė žala daroma demokratijai?

- Visiškai teisingai. Juk parodoma, kad galima veikti neatsakingai. Dar blogiau, kad valstybės vadovai ir kiti pareigūnai veikia valstybės vardu, todėl, elgdamiesi neatsakingai, kenkia jos autoritetui. Kuo toliau tolstame nuo sovietmečio, tuo labiau artėjame prie jo sąlygų.

- Dar galima suprasti (bet ne pateisinti), kad VMVT vadovą atsistatydinti ragina žemės ūkio ministrė ir premjeras, bet ar nestebina, kad savo trigrašį kiša ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius?

- Tai - labai blogai. Juk Lietuva eksportuoja produkciją, kurią tikrina VMVT. O užsienio reikalų ministras duoda signalą visam pasauliui, esą VMVT yra nepatikima. Kartu metamas šešėlis ant mūsų verslo, gali užsidaryti tam tikros rinkos. Juo labiau kad sumaištis keliama, panašu, be jokio pagrindo. Tačiau net jei ir būtų koks pagrindas, jei paaiškėtų, kad J.Milius klastojo dokumentus, teisiškai tai reikia griežtai įvertinti, bet be didelio ažiotažo, be didelės reklamos. Nes dabar šis reikalas pernelyg išviešintas.

- Kaip manote, kodėl?

- Galimas daiktas, kad taip norima per Petrą Gražulį, kuris šitoje istorijoje taip pat figūruoja, pakenkti partijai „Tvarka ir teisingumas“. Nes kad ir ką ši partija darytų, ji būtinai turi būti tik neteisinga ir Lietuvai kenkianti. Ir tai prasidėjo nuo pat Rolando Pakso apkaltos, kuri nieko bendro su teise neturėjo. Kadangi R.Pakso istorija prisimiršo, reikia naujų skandalų, nes artėja rinkimai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"