respublika.lt

Ar suvokėme Marcelijų Martinaitį, arba ką gąsdina Sąjūdžio vardas? (11)

2018 rugsėjo mėn. 09 d. 08:14:49
Zigmas Vaišvila Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras

Šiandien kaip niekad aktualios poeto, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos nario Marcelijaus Martinaičio, palikusio mus prieš penkerius metus, mintys. Žinome jo posmus, skaitomus ir dainuojamus. Suvokime bent šiandien tiesą ir siekiamybę, kuriomis jis tikėjo, puoselėjo ir kvietė mus visus atsikratyti lietuvių Tautai dirbtinai per amžius diegiamo kaltės sindromo.

 

Būdamas laisvas viduje žmogus, jis nerte paniro į Sąjūdžio sūkurį. Kitaip ir negalėjo, nes Lietuvos Tiesa jis gyveno, jos laukė ir kvietė visus, perspėdamas, kad lietuviai linkę susikurti labiau išorinę nei vidinę nepriklausomybę. Tai jis darė nesižvalgydamas į šonus, būdamas laisvas viduje. Nedvejodamas patikėjo žentui Artūrui Skučui savo užrašų knygutę su telefono numeriais, kad 1988 m. birželio 3 d. į Mokslų Akademijos salę sukviestų kuo daugiau jo kolegų. Martinaičių buto balkone, dabartinėje Vokiečių gatvėje, prieš 1988 m. birželio 24 d. mitingą, šiurpinant kaimynus, buvo sandėliuojami pirmieji Sąjūdžio atributai - vėliavos su Gedimino stulpais, paveikslai ant medžiagos, gairelės ir žalieji raiščiai, kurių paimti prieš mitingą čia sugūžėjo pirmieji Sąjūdžio žaliaraiščiai - pankai ir metalistai. Ar kas nors deramai prisimins ir įvertins šią drąsą bei pilietiškumą šiemet - Sąjūdžio 30-mečio proga? Ne tik panką „Atsuktuvą“, bet ir tuometinę pensininkę Oną Gricienę, pasisiūliusią savo namų telefonu registruoti sparčiai steigiamas LPS grupes, arba Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį kompozitorių a.a. Julių Juzeliūną, pasiūliusį savo asmeninę sąskaitą Taupomajame banke rinkti aukoms oficialiai neregistruotam Sąjūdžiui?

M.Martinaitis visa savo esybe paniro į Sąjūdį, nes, anot jo, „1940 metais Lietuvos inteligentai iš Maskvos mums parvežė „Stalino saulę“. O mes, dabartiniai, pasistenkime ją išvežti.“ Ir dar: „Sąjūdis - balsas tų, kurie penkis dešimtmečius balso neturėjo... (1990 m.). Į Sąjūdį daugelis inteligentų ėjo ne imti valdžios, o ją atiduoti į patikimas rankas (1994 m.).”

Kas ir kodėl atsitiko, kad nebežinome, kur esame ir einame, kuo tikėti, o kuo ne?

M.Martinaitis teigė, kad Kovo 11-oji visuose žodynuose pakeitė žodžių prasmes. Tačiau, ar mes patys neišsigandome savo laisvės pareiškimo, grasinimų mums? Poetas iškart suvokė esmę: „Pasimetusiems žmonėms atrodė, kad A.Brazauskas, „ėmęs valdyti“, gali užtikrinti jų saugumą. Tokia psichologinė situacija suprantama: „Jeigu kas, tai pirmiausia „griebs“ Brazauską, o jie išliks. Vadas, caras, karalius suvokiamas kaip įkaitas ar gelbėtojas, nes dauguma pati veikti jaučiasi per silpna arba bijo rizikos.“ 1992 m. M.Martinaitis po Seimo rinkimų pastebėjo: “Atsitiko taip, kad įvykiai, gyvenimo vyksmas aplenkė politiką, kurios, kaip skelbė Sąjūdis, turi būti tiek, kiek yra moralės. Rinkimai parodė, jog jau renkami tie, kurie veržiasi valdžion visa tai aplenkdami.“

Dar 1991 m. M.Martinaitis pranašiškai pastebėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė, atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad Nepriklausomybė, einant toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką.“ Poetas tęsė: „Rodos, niekada dar nėra tiek Lietuvoje buvę „Maskvos agentų“, kaip dabar, tik ar ta Maskva nebankrutuotų, tokią gausybę jų prisipirkdama? (perrašydamas šiuos tekstus pagalvojau, ar ne patys agentai per „šventąsias karves“ skleidė gandą, kad visa Lietuva apipainiota agentūriniu tinklu, pradedant Sąjūdžiu ir baigiant dabartine AT. Tai puikus šėtono pramanas išprovokuoti, kad užsiimtų vienas kito įtarinėjimu, nes tikroji agentūra tada gali veikti be jokių kliūčių. Ar taip nėra ir dabar, kai „išmetami“ sąrašai, ir tokiu būdu užsimaskuoja tikroji Maskvos agentūra).“ Todėl tais pačiais 1991 m. jis pastebi, kad „Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso“, o 1992 m. perspėja, kad į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau - ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe. Kitą dieną po 1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimų, poetas klausia: „Kas dabar padėkos V.Landsbergiui, kad jis taip sugebėjo apsistatyti visokiais šnekėtojais ir prakišti rinkimus?“; 1993 m. taikliai pastebi: „Kaip šėtonas stengiasi pagrobti Gyvenimo knygą, taip dabar varžomasi dėl KGB archyvo, nes biografinės žmonių sąskaitos labai praverstų tiems, kurie sieks valdyti panaudodami ten sukauptą blogį.“

Pridurčiau, kad šiuo metu šių instrumentų arsenalas praturtintas ir nepriklausomybės laikotarpio teisėsaugos institucijų instrumentais valdyti žmones ir daryti tai politikoje nebesislapstant. M.Martinaitis dar 1990 m. kovo mėn., M.Burokevičiui su TSRS kariškiais išmetus Vilniaus pedagoginį institutą iš Vilniaus aukštosios partinės mokyklos - propagandinio ir organizacinio Maskvos kolaborantų štabo, perspėjo mus: „Burokevičius, iš Maskvos gavęs pinigų, kaip koks Čičikovas iš N.Gogolio „Mirusiųjų sielų“, dabar važinėja po Lietuvą, supirkinėdamas komunistus ir juos stato ant savo „platformos“.

Sausio 13-ąją poetas klausė: „Kokią naciją gina save taip pavadinęs kolaborantų įsteigtas „nacionalinio gynimo komitetas“? Kagėbistų ir tėeskapistų naciją? Jie puola, veidus prisidengę kaukėmis.“ M.Martinaitis pastebėjo, kad „Sausio 13-osios naktį Lietuva prarado baimę. Tą naktį mes visi tapome pažįstami... Iš šių dienų įvykių reikėtų pasimokyti visam laikui, kad priešų nereikia ieškoti tarp tų, kurie eina kartu į Nepriklausomybę. Tokia sausio 13-osios pamoka, nes paprasti žmonės susitelkdami parodė didesnę išmintį, nei kai kurie mūsų politikai... Paprasti žmonės, guldami po tankais, taip pat gynė lietuvišką žodį ir spaudos laisvę, kaip prieš 100 metų mūsų knygnešiai, rizikuodami savo gyvybėmis. Užgrobę Lietuvos TV, jie viešai nedrįsta rodytis, nes žino, kad išdavikų veidai negražūs.“

1995 m. M.Martinaitis pastebi ir tai, kad “Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms! Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę. Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems. Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai - tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?“

Šiandien vėl atsidūrėme kryžkelėje. Vėl išdrįsome viešai ir ne po vieną prašnekti apie valstybingumo ir Tautos išlikimą, kur link mus kreipia naujasis ES centras. M.Martinaitis dar 1996 m. mus perspėjo, kad „Europos žmonėmis” mes galime tapti tik kaip lietuviai. Kitokių mūsų Europai nereikės: „Mūsų vieta ten bus patiltės, pigūs turgūs, blogiausias maistas, priemiestis, ubago vieta prie stalo. Iš Lietuvos į visą pasaulį dar vis sklinda ubagų giesmės.” Poetas mus perspėja ir klausia: „Štai prūsai pirmieji iš baltų „ėjo į Europą” ir iš jos negrįžo. O mes kaip eisime: su terbom ar su savo protu?”

Todėl netolimos mūsų tautos Atgimimo istorijos perrašinėjimas, dar esant gyviems jos kūrėjams ir dalyviams, rodo naujos „integracijos” skubą ir beatodairiškumą - tikslas pateisina priemones. Abejojančius ar mąstančius pagąsdinsime terorizmu ir tais pačiais rusais. M.Martinatis dar 1991 m. rašė: „Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“, „parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius.

Tikriausiai nebus galima skelbti visų Pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais. Panašiai darydavo sovietai - užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas?“

Pabaigsiu šiais Marcelijaus Martinaičio žodžiais: „Diktatūra, ruošdama sau kelią, paprasčiausiai turi nušluoti inteligentiją, intelektą arba ją paversti savo referente (M.Martinaitis, 1991). Dar 1989 m. poetas mus perspėjo: „Mes nieko gero nesulauksime, kol demokratiniai principai ir pilietis nebus aukščiau ir svarbiau nei vykdomoji valdžia, kol jis tam tikrais teisėtais būdais negalės diktuoti savo valios, remdamasis moralės, teisingumo ir žmogiškumo principais. Pilietinė visuomenė yra aukščiausia, lemianti institucija, o ne gensekai, prezidentai ar miestelių merai.“


Tekstai - iš Marcelijaus Martinaičio knygos „Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971-2001”. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

***

Poetas su juodu nimbu

...

Poeto mirtis būna jo triumfas:

pasitraukiantį

jį staiga atpažįsta.

Ten, kur buvo poetas,

lieka anga,

atverta į gyvenimą.

(„Atrakinta“, 1996)


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (11)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSPENDAVIMAS: dėl kaltinimų seksualiniu priekabiavimu vienam Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų nariui gresia trejų metų suspendavimas; Lordų Rūmų komitetas pirmadienį rekomendavo 82-ejų liberaldemokratą Entonį Lesterį iki 2022 metų nušalinti nuo pareigų, nes jis seksualiai priekabiavo prie vienos aktyvistės.
  • SEPTYNI: Graikijos vyrų krepšinio čempionate Atėnų „Panathinaikos Opap“ klubas, kuriam atstovauja Lukas Lekavičius, svečiuose 88:67 nugalėjo Atėnų „Panionios“ ekipą; 19 min. aikštėje praleidęs L. Lekavičius surinko 7 taškus (dvitaškiai 0/1, tritaškiai 2/3, baudos 1/2).
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Koks laikas turėtų būti nuolatinis Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +1   +2 C

   +2  +4 C

 

   +1  +4 C

  +4   +7 C

   +4  +7 C

 

   +5  +8 C

 5-7 m/s

 8-9 m/s

 

   4-6 m/s

 

USD - 1.1346 PLN - 4.2880
RUB - 76.4283 CHF - 1.1414
GBP - 0.8705 NOK - 9.5418
reklama
Ukis 2018