Ar reikia Lietuvai dvigubos pilietybės įstatymo?

Apie dvigubą pilietybę prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Egidijus VAREIKIS, buvęs Seimo narys, užsienio reikalų ministras, socialinių mokslų daktaras ir ekonomistas Povilas GYLYS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Laikas nuo laiko šis klausimas vis iškyla, o politikai jį palieka šone. Dabar jau matyti labai didelės valdžios pastangos, kalbama apie referendumą, kuris bus surengtas kartu su prezidento rinkimais. Tad galima spėti, kad rinkėjų aktyvumas bus didelis. Mano nuomone, dauguma politinio elito žmonių yra už dvigubą pilietybę, tai pastebėjau viešojoje erdvėje. Kita vertus, tauta yra kategoriškai prieš. Tad tradicinis klausimas: kas vyksta mūsų erdvėje dėl dvigubos pilietybės?

E.VAREIKIS: Sakyčiau, kad vyksta namo statymas nepastačius pamatų. Dabar mes ginčijamės, kokio mes norime galutinio rezultato, bet nežinome, kuo tas rezultatas yra paremtas. Pilietybė yra toks institutas, kurio esmė ir filosofija pastaraisiais metais pasikeitė. Pasakysiu tiek, kad pasaulyje yra keletas skirtingų pilietybės filosofijų ir kol mes neapsisprendėme, kokia yra mūsų filosofija, tai tos šnekos ir ginčai dėl dvigubos-nedvigubos pilietybės yra bevaisiai, kadangi besiginčijantys asmenys remiasi skirtingais pamatais. Aš paminėčiau, kad yra dvi svarbiausios filosofijos: pirmoji sako, kad pilietybė tai yra patriotinis, politinis institutas. Tad jeigu žmogus yra tam tikros šalies pilietis, tai jis turi būti tos tautos patriotas arba turi priklausyti tai tautai genetiškai pagal kraujo giminystę, pagal tėvus. Tai jeigu mes sakome, kad mūsų pilietybės konceptas yra toks ir tam visi pritariame, tada galime spręsti, kas yra daugiau lietuvis, kas yra mažiau, tuomet lietuvio pilietybė su tuo yra siejama. Tačiau yra kitas konceptas, kuris sako, kad šiais laikais pilietybės institutas yra daugiau ne politinis, bet teisinis arba net kažkuria prasme ir pragmatinis, tad pilietybė turi visai nebūtinai sietis su kraujo giminyste, su prigimtimi.

Pilietybė yra tam tikros rūšies kontraktas su ta šalimi. Jeigu tu įsipareigoji šaliai, ji tave priima, tad tu gali tapti pilnateisiu tos šalies piliečiu, nors lietuviško kraujo tu gali neturėti, tačiau savo norais, savo iniciatyvom gali būti labai naudingas Lietuvai. Taigi tarp šių dviejų filosofijų mums reikia rinktis. Jeigu mes pasirenkame pirmąją filosofiją, tuomet piliečių pas mus yra mažiau, tačiau jie yra savotiškai „grynesni“. Jeigu mes renkamės antrąją filosofiją, tai mes sakome, kad pilietybę galima savotiškai parduoti, pirkti, sudaryti kontraktą. Kai kurios šalys taip ir daro. Jeigu mes priimame šią filosofiją, tai dvigubos pilietybės klausimas mums tampa labai lengvas. Kol Lietuvos žmonės neapsispręs, tai tie visi ginčai visuomet būna tarsi namo statymas nepasirinkus, ant kokių pamatų mes statome.

G.JAKAVONIS: Vienoje televizijos laidų dalyvavęs migracijos ekspertas Dainius Paukštė kategoriškai pasakė, kad dvigubos pilietybės negali būti, nes tai Lietuvos išsivaikščiojimas. Jam antrino ir signataras Zigmas Vaišvila. Taip pat buvo pasakyta, kad tie lietuviai, kurie nori dvigubos pilietybės, yra tik falsifikatas, kadangi skelbiami labai dideli, tikrovės neatitinkantys skaičiai. Koks būtų jūsų pastebėjimas, Povilai?

P.GYLYS: Kas yra pilietis? Jeigu atskirtume teisinę dalį, tai pavadintume, kad tai yra paso nešiotojas. Turi pasą - esi pilietis. Bet jeigu organiškiau pažiūri į pilietybę, tai iš tikrųjų tobulas pilietis ir kuria organizuotą valstybę. Tuomet pilietis turi būti apibūdinamas kaip žmogus, kuris moka mokesčius, atlieka karinę tarnybą, kuris dalyvauja visuomeninėje veikloje. Beje, noriu pabrėžti, jis supranta, kas yra nacionaliniai interesai, jis diskutuoja visais tais kultūros, švietimo, abėcėlės ir t.t. klausimais. Mano supratimu, tobulas pilietis ir yra toks, kuris supranta, kas yra nacionalinis interesas. Nebūtinai čia kraujas yra svarbus, juk mes kalbame apie pilietinę, politinę valstybę. Galime būti ir kitos tautos žmonės pagal kraują, kurie yra visiškai normalūs piliečiai ir jie dalyvauja pilietinės bendruomenės veikloje. Tad jeigu užduotume šiandien klausimą, kiek Lietuvoje gyvena tobulų piliečių, kurie supranta nacionalinį interesą ir yra pasiruošę jam aukotis? Pasakysiu, kad tobulų beveik nebūna. Tuomet einame prie normalaus žmogaus, kuris supranta, kas yra ta valstybė. Beje, dauguma inteligentų nežino, kas yra valstybė. Kartais tenka išgirsti frazę: „Aš myliu savo valstybę, bet nekenčiu valdžios“. Tačiau valdžia yra valstybės dalis. Nedaug Lietuvoje yra žmonių, kurie žino, kas yra valstybė ar nacionaliniai interesai ir yra pasiruošę aukotis. Šiandien Vakarų civilizacijoje apskritai aukojimosi nebeliko, kadangi mes gyvename individualistinės filosofijos nelaisvėje. Mes turime nesolidarią visuomenę.

Pagrindinė problema - per tuos 28 metus įvyko nupilietinimas. Pažiūrėkite, kas Baltijos kelyje buvo. Mano supratimu, tada mūsų valstybėje buvo aukščiausias solidarumo laipsnis, aukščiausia moralinė situacija. Nebuvo nė vienos avarijos, nors ten buvo apie milijonas žmonių. Vadinasi, žmonės buvo geri. Pradėkime nuo to, išsivaduokime nuo individualistinės filosofijos ir kurkime pilietinę demokratinę visuomenę. Antra, mes neturime skubėti kaitalioti Konstitucijos. Lietuvos Konstitucijos 12 str. yra visai normalus. Mano supratimu, nenormali yra Konstitucinio Teismo pozicija. Pažiūrėkite, ką rašo: „Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais, išskyrus numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Bet žiūrėkite, ką daro Konstitucinis Teismas. Žodį „atskirus atvejus“ jie interpretuoja kaip „unikalius ir išimtinius“. Jeigu mes pakeisime Konstituciją, šį gana liberalų straipsnį, tai, aš manau, kad mes galime susidaryti žymiai daugiau teisinių problemų. Manau, kad nieko nereikia daryti, tiesiog mūsų elitas turi dar kartą perskaityti Konstitucijos 12 str. ir juo vadovautis. Jeigu reikia kietesnio įstatymo, tai tą galima padaryti. Jeigu reikia liberalesnio, tai gal jo ir nedarykime. O kad žmogus turi būti susietas su valstybe organiškais ryšiais, tai yra labai pageidautina. Jeigu mes turime išeivijoje labai nusipelniusius žmones, kurie tarnauja Lietuvai būdami kitur, tai pagal įstatymą mes galime jiems suteikti pilietybę, tik ne tuntais, ne būriais.

G.JAKAVONIS: Bet kokiu atveju, Povilai, supratau, kad šitos taisyklės turi būti griežtos ir mes išimtį visada galime padaryti. Bet kai visa taisyklė yra pastatyta ant išimčių, tuomet prasideda nesusipratimai.

P. GYLYS: Pagrindinė problema - Konstitucinis Teismas, o ne Konstitucija.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Audriau, klausimas jums, pirmajam atkurtos nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministrui. Jeigu aš turiu dvigubą pilietybę, pvz., Lietuvos ir Rusijos, ir tarp šitų valstybių vyksta karinis konfliktas, kaip tokiu atveju turėčiau elgtis?

A.BUTKEVIČIUS: Aš iškart noriu sudėti kai kuriuos taškus, nes kolegos kalbėjo labai gražiai ir labai tiksliai nušvietė nepasakę, ar jie už tai, ar jie ne už tai. Aš pasakysiu, kad esu už dvigubą pilietybę ir kodėl. Todėl, kad daugybė žmonių, palikusių Lietuvą, turi turėti nors kokį teisinį ryšį, galimybę turėti savo valstybėje tam tikrą atramos tašką. Aš esu įsitikinęs, jog klausimas, kurį mes dabar nagrinėjame, nėra atsitiktinai iškilęs ir tai nėra kažkokia nauja sąmokslo teorija. Tačiau, žvelgdamas į Lietuvos istoriją, aš jums pasakysiu, kaip atsitiko, kad mes praradome savo valstybę, kuriai šiandien piliečiai nereikalingi. Noriu pasakyti, kaip atsitiko, kad į valdžią atėjo žmonės, kurie iš esmės yra valstybės priešai. Valstybės bendrąja to žodžio prasme, ne konkrečiai Lietuvos. Kuriems valstybė yra nereikalinga. Į valdžią atėjo žmonės, kurie iš esmės yra tarnai, galintys tarnauti bet kam. Jeigu jie tarnauja didesniam ponui, tai to pono stalas yra didesnis, nuo to stalo daugiau nukrinta. Todėl ir jų visas gyvenimas pastatytas ant tokio tarnavimo didesniam ponui galimybės. Anksčiau jie tarnavo Maskvai ir buvo ten gerai įsitaisę, žinojo, kam nuvežti kumpį. Vėliau visa šita publika pritaikė savo įgūdžius kitai pusei, dabar ji veža ne kumpį, veža savo atsidavimo įrodymus. Už tai jie įvairių paskolų pavidalu gauna gerus atlyginimus, tikisi juos išsaugoti ir pensijų pavidalu. Yra lygiai ta pati publika. Žinote, kada jie atėjo Lietuvoje į valdžią? Atėjo 1992 metais. Kai grupuotė, susibūrusi aplink Vytautą Landsbergį, metė kortas. Kitaip sakant, nusišalino nuo vadovavimo, paskelbė priešlaikinius rinkimus, suprasdama ir suvokdami, kad juos praloš, ir atvedė į valdžią buvusią Komunistų partiją. O ta partija buvo puikiai pasiruošusi išnaudoti šią situaciją, bet nesitikėjo, kad gaus tiek vietų, nes jų sąraše pritrūko kandidatų. Štai tada atėjo metas, kai ketverius metus žmonės, iki tol net negalvoję apie nepriklausomybę, tvarkėsi valdžioje. Paskui atėjo publika, kuri dvigubai geriau nei komunistai dorojosi su Lietuvos Respublika ir kuri paleido ne privatizacijos, bet Lietuvos išpardavimo vajų, kuriai Lietuva, kaip valstybė, taip pat buvo nereikalinga. Jokia valstybė nebūtų leidusi taip save naikinti.

Pagaliau atėjo mūsų gerbiama prezidentė, kuri, kaip mes puikiai žinome, niekada nebuvo valstybės kūrėjų gretose, ji buvo priešingoje barikadų pusėje. Jos valdymo metu net nebuvo pirštu su pirštu sumušta, kad atsirastų programa, kuria būtų kovojama su milžiniškais migracijos kiekiais. Štai mes turime situaciją, kurioje reikia spręsi klausimą, o ką daryti su žmonėmis, išvykusiais gyventi iš Lietuvos ir vis tik norinčiais išsaugoti bent kokį juridinį formalų ryšį ir santykį su Lietuva. Todėl aš manau, kad dviguba pilietybė turi būti duodama.

Antras dalykas, mes atėjome į situaciją, kai reikia keisti valstybės konceptą. Mano pasisakymas dėl dvigubos pilietybės suteikimo reiškia duoti ryšio mechanizmą tiems, kurie išvyko iš Lietuvos. Duokime šansą užmegzti ir palaikyti ryšį, duokime šansą, kad kai ateis keli protingi vyrai į valdžią, išnaudoti šituos ryšio mechanizmus, sutelkti tuos žmones, kad jie užimtų reikalingas pozicijas.

G.JAKAVONIS: Išgirdote įvairias nuomones, tad pasakykite, gerbiamas Vytautai, kas čia vyksta?

V.RUBAVIČIUS: Čia vyksta cirkas didelės tragedijos plotmėje. Mano nuomone, vyksta būtent toks reginys. Mes įvairiais dalykais norime paslėpti, nuslėpti egzistencinės tragedijos apimtį, priežastis ir t.t. Ir savo noru, ir ne savo noru kalbame apie kažkokius dalykus, kurie iš esmės turėtų tą tragediją pridengti, parodyti mus gražesnius, gyvybingesnius. Tos pilietybės filosofijos kertiniai akmenys yra klausimas apie suverenią valstybę: kokią mes valstybę įsivaizduojame? Nuo šio supratimo priklauso ir pilietybės supratimas. Tai yra labai svarbu. Nematome žmonių, siejančių pilietybės klausimą su valstybės ir tautos likimu. Beveik visi įsivaizduoja vienokį ar kitokį juridinį formalizmą, atsižvelgiama į lengvumus, į patogesnį gyvenimą. Visi tie dalykai yra svarbūs, bet ne jie yra esminiai. Esminis klausimas - ar išliekame mes kaip tauta, turinti savo valstybę ir kurianti ją, ar mes šiuos dalykus nuleidžiame į šoną kaip neaktualius ir žiūrime į tokį bendresnį gyvenimą, kurį tvarko ne suverenai, o įvairių konstitucinių autoritetų pripažįstamos korporacijos ir t.t.

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad mes jau turime dvigubą pilietybę, mes jau esame Europos Sąjungos piliečiai. Aš visiškai puikiai įsivaizduoju, kad ES struktūrose gali įsikurti koks nors migracijos departamentas, kuriam suteikiama teisė tą pilietybę išduoti kaip antrąją pilietybę. Pavyzdžių mes jau turime. Kad mes nemokame politiškai mąstyti, jau visiems aišku, nes mes nebeturime nacionalinio lygmens politikų ir transliuotojų. Nacionalinio lygmens politikai randasi tik tada, kai egzistuoja terpė mąstančių apie valstybę, apie tautą, apie suverenumą, apie konstitucingumą ir įvairius dalykus ir apie tų dalykų sąsają su Europos Sąjungos bendresnės raidos perspektyvomis. Tokių kalbų nei iš mūsų aukščiausių sluoksnių, nei iš vidurinių negirdime.

A.BUTKEVIČIUS: Nacionalinio lygmens politikai šiandien yra savivaldybėse.

V.RUBAVIČIUS: Ką mes su ta dviguba pilietybe ruošiamės daryti? Yra žmonės, kurie išvyko ir kurie buvo priversti išvykti, nes buvo priversti ieškoti sau uždarbio. Juolab kad mes įgyvendinome tokią seną marksistinę idėją - visų šalių proletarai, vienykitės. O proletaras neturi tėvynės, tai tik liberalūs ir neoliberalūs pervardinimai, davę kelią laisvam darbo jėgos judėjimui. Tai iš esmės yra tas pats marksistinis principas, kuris neigia bet kokių žmonių sąsajas ir jų įsišaknijimus. Kitaip tariant, visi tie principai yra nukreipti prieš tokius vaizdinius kaip nacionalinė valstybė, kaip nacionalinė teritorija, kaip susiejimas kultūriškai su ta teritorija ir t.t. Juk ne visi išvykę žmonės priėmė tų šalių, kuriose jie dirba, pilietybes. Ar kas nors juos vertė priimti? Jie buvo ir išliko Lietuvos piliečiais, niekas jų pilietybės neatėmė.

G. JAKAVONIS: Buvo pasakyta, kaip balsuos referendume, kaip žmonės pasirinks, taip ir bus. Tai kas tie žmonės? Jeigu vyks referendumas, kaip jūs balsuosite ir kodėl?

E.VAREIKIS: Prieš 30 metų visi laukė tų referendumų su ta mintim, kad ateis rinkimai ir sužinosime, ko žmonės nori, ko žmonės siekia. Jeigu mes gyvename toje bendruomenėje, kurią mes vadiname demokratija, tai yra demokratinė visuomenė. Žmonės, kurie eis į referendumą, tikrai ne visi žino tas pilietybės filosofijas. Šiandien mes politologiškai aiškiname, kad Seimo narių skaičiaus mažinti nereikia, bet žmonės nori sumažinti ir niekur tu nedingsi. Taigi, į žmonių nuomonę, kad ir kaip bebūtų linksma ar liūdna, demokratijoje reikės atsižvelgti.

Aš tikrai neatsakysiu į klausimą, kaip aš balsuosiu šiandien. Aš visiškai pritariu visiems, kurie čia pasisakė, kad pilietybėje yra daug teisinių elementų. Aš nei viename, nei kitame sprendime nematau nieko blogo. Bet man nepatinka, kad mes visada pradedame kalbėti apie tai, kokia mūsų bloga valstybė, nors tą valstybę mes patys ir sukūrėme. Dabar mes turime šimtmečio Respubliką, kuri yra tvarkoma tam tikrais pagrindais, tuos pagrindus pakeisti galima, tad nesakykime, kad mes esame bejėgiai, kad vienais metais atėjo tokie anokie blogi žmonės, vėliau atėjo kiti. Mes patys juos pakvietėme, tiek vienus, tiek kitus. Pasižiūrėkite į europinį globalų kontekstą, kur yra Lietuva. Tai yra padoriai tvarkoma Europos valstybė. Koks tas elitas, blogas ar geras? Išauginkime kitą elitą, eikite į Seimą. Neužpuolė Lietuvos kažkokių netikėlių ar pikčiurnų banda. Apie dvigubą pilietybę pasakysiu taip, kad jei per ją ieškosime svetimos laimės, tai dviguba pilietybė mums laimės neatneš. Jeigu mes ieškome visuotinio gėrio, tuomet dviguba pilietybė gali būti labai geras dalykas ir Lietuvai, ir tai kitai didelei ar mažai šaliai. Tad galiu pasakyti, kad tai priklauso nuo konteksto.

G.JAKAVONIS: Pagalvojau apie savo giminę ir apie tuos, kurie yra emigravę. Tad, duok Dieve, kad bent 10 proc. iš jų grįžtų. Su kuo esu kalbėjęs, nei jie, nei jų vaikai Lietuvos čia nemato. Povilai, kokia jūsų pozicija?

P.GYLYS: Tos trys idėjos, sakyčiau, yra visai neorganiškos, jos labai dirbtinos. Manau, kad nepripažindami dalykų, kurie yra taisytini, mes jų nepataisysime. Lietuvai kaip tik to ir trūksta, kad nėra ramios, gal kartais ir karštos, bet civilizuotos diskusijos apie tai, kas yra valstybė, kokie yra nacionaliniai interesai, tautiniai pavojai, ateinantys ir iš emigracijos. Beje, europinis kontekstas yra tikrai rimtas, tik mūsų didžioji žiniasklaida yra nepajėgi pagriebti esmės. Atleiskite, kadangi aš daug metų buvau politikoje, politinis elitas irgi faktiškai nediskutuoja tokiais formaliais klausimais. Pasimėto tokiais šūkiais, idėjomis Lietuvai ir t.t. Mums reikia gerinti diskusijos kokybę. Deja, šito mes neturime, lyderių neturime, ideologija yra individualistinė. Kai mes esame tokie pasimetę, tai iš tikrųjų, Dievas žino, kas vyks, jeigu nueisime į referendumą.

Grįžkime prie to, kad mes turime neblogą Konstituciją ir įstatymais mes galime čia daug ką sutvarkyti. Nėra vieno tokio kieto atsakymo. Dėl labai griežto požiūrio į emigrantus, manau, kaltas elitas, nes išvarė iš Lietuvos. Lietuvoje reikia duoti žmogui išgyventi ir duoti teisingumo. Pasaulio istorija rodo, kad žmonės mokosi tik per šokus ir mes jau einame link šoko. Kada jis ištiks, nežinau. Kitaip tariant, mes jau išsisemiam.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Audriau, neatsakėte į mano klausimą, ką reikėtų daryti karinio konflikto metu žmogui, turinčiam tų abiejų konfliktuojančių valstybių pilietybę.

A.BUTKEVIČIUS: Tokių atvejų yra buvę visais laikais ir normalu, kad žmogus turėdavo rinktis. Jis rinkdavosi pagal tai, kurioje šalyje yra jo namai, turtas. Šis klausimas buvo plačiai nagrinėtas abiejų pasaulinių karų metais. Mes galime netgi pateikti statistiką: 80 proc. žmonių, gyvenančių šalyje agresorėje, turinčių šaknų su Lietuva, pasirinks tą šalį, kurioje yra jų namas.

Bet yra svarbesnis klausimas, ką daryti su ta dviguba pilietybe? Aš turiu katę ir mano katė turi du namus. Aš galvoju, kad ji gyvena tik pas mane, ji dar gyvena ir pas mano kaimynę, o mano kaimynė galvoja, kad ta katė yra daugiau jos negu mano ir taip daro kiekviena katė, nes tai yra jų prigimtis. Tai yra instinkto lygiu egzistuojantis dalykas, kuris sako, kad esant bėdai aš turiu turėti galimybę kažkur pasidėti. Tas instinktas yra ne tik pas katę, pas žmogų jis yra gerokai užtušuotas gražiais teiginiais apie patriotizmą ir pan., apie priklausymą valstybei. Bet tas jausmas „o kas, jeigu?”, jis yra gajus. Kai aš kalbu, kad reikia duoti antrą pilietybę, aš apeliuoju į šitą savo katės instinktą.

Žmogus, kuris yra išvykęs, visada pagalvos: „Perkūnas žino, kas gali įvykti. Kodėl man neturėti galimybės turėti kažkur namus?”. Važinėdamas po Lietuvą aš klausdavau provincijose, kur yra grįžę emigrantai, ką jie veikia? Atsakymas būdavo toks: „Štai ten grįžę statosi namą, štai ten statosi”. Ignalinoje man parodė vos ne visą gatvelę grįžusių emigrantų statomų namų. Kai aš kalbėdavau su tais žmonėmis, jie man atsakydavo: „Žinai, mes statom senatvei. Aš ten pabaigsiu ir sugrįšiu”. Imkime mano asmeninį atvejį. Nuo 2000 m. aš dirbu ne Lietuvoje, aš dirbu tai Gruzijoje, tai Ukrainoje, tai Vidurinėje Azijoje, bet gyvenu čia. Tačiau, daugeliu atvejų, man būtų naudinga turėti tos valstybės pilietybę, gal aš galėčiau dėl to efektyviau dirbti. Puikiai suprantu žmones, kurie renkasi tokį variantą. Formalus priklausymas, kuris išplaukia iš minties, kad žmogus yra valstybės galvijas, šiandien neturėtų būti taikomas visiems. Yra būtina sukurti kitą, kur kas svarbesnę ryšio formą. Kita vertus, kas mums yra svarbu? Ar mums svarbu, kad Antanas ar Petras mokėtų mokesčius čia, ar mums svarbu, kad Antanas ar Petras išlaikytų ryšius su tėvyne, kad išaugintų lietuviškus vaikus ir kad tie vaikai sugebėtų suvokti, kad būtent šitas etnosas yra jiems svarbiausias ir daro juos kažkokia išskirtine pasaulio dalimi. Man nėra svarbu, kad tas Antanas ar Petras mokėtų čia mokesčius, iš kurių bus išlaikoma krūva žmonių, kurie išvis neturėtų šioje valstybėje veikti ir egzistuoti.

V. RUBAVIČIUS: Manau, kad čia daugelis dalykų yra pateikti net neįsigilinus į tolimesnes aplinkybes, į tolimesnius kontekstus. Didžioji problema atsiranda, kai kyla vaikų klausimas. Jeigu priimama kitos valstybės pilietybė dėl vaikų, tai apie jokius grįžimus čia nekalbama. Svarbus yra vaikų saugumas, naujoji terpė tėvams yra svarbesnė už jų sąsajas. Mes nekeliame klausimo, ar mes mąstome apie valstybės išlikimą? Apie valstybės ir tautos, kaip istorinio veikėjo, ne šiaip kažkokios etnokultūrinės grupės, pas kurią galima atvažiuoti. Ar mes, kaip tautos atstovai, esame įsisąmoninę tą tautiškumo, nacionalumo ir valstybingumo jauseną ar esame jai įsipareigoję savo auklėjimu, savo kultūrine kūryba šioje žemėje, šioje mums skirtoje vienintelėje vietoje. Čia yra esminis klausimas. Aš manau, kad mūsų Konstitucijoje yra puikiai įrašytas tekstas ir mums reikia laikytis tik šito teksto ir labai atsargiai plėsti. O pilietybių teikimo išskirtinumo sampratą, mano nuomone, tikrai šiek tiek reikia plėsti. Tokiu atveju, visos problemos išsispręstų. Bet vis dėlto, aš manau, kad šis antros pilietybės vajus yra susietas su mūsų noru nuslėpti problemas.

E.VAREIKIS: Aš noriu pasakyti, kad koks bebūtų tas mūsų pilietybės formatas, jeigu nori būti lietuvis ir sukurti lietuvybę, tai galiu pasakyti, kad prieš šimtą metų lietuviai sukūrė valstybę, neturėdami pilietybės ir tikriausiai nebūtų tos Respublikos, jei nebūtų tų Amerikos lietuvių, Rusijos lietuvių, jie sukūrė, nes norėjo kažką sukurti.

P.GYLYS: Mes turime ugdyti pilietį, žmogų, kuris supranta, kas yra valstybė.

Kol nesuprasime valstybės kaip gėrio kūrėjos, kol nenustosime valstybės niekinti, tol būsime pasmerkti klaidžiojimams.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“