respublika.lt

Ar neprarado prasmės valstybiniai apdovanojimai?

(0)
Publikuota: 2016 rugsėjo 17 08:02:00, Respublika.lt
×
nuotr. 3 nuotr.
Dalia Grybauskaitė ir Linas Linkevičius. Stasio Žumbio nuotr.

Per visas Lietuvos valstybingumo šventes prezidentūroje teikiami kalnai medalių ir ordinų. Iš kur pas mus atsiranda tiek naujų Lietuvai ir jos Nepriklausomybei nusipelniusių žmonių? Rodėsi, kad visi Laisvės kovų dalyviai apdovanoti, o didvyrių, gelbėjančių kitų gyvybes, rizikuojant savosiomis, kasmet atsiranda tikrai ne pulkai. Ar nenuvertinami valstybiniai apdovanojimai?

 

Apie tai ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje kalbėjo buvęs Lietuvos laisvės lygos Kauno skyriaus vadovas Arnoldas TAUJANSKAS, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, viena iš „Respublikos“ rengiamų Nacionalinių vertybių apdovanojimų organizatorė Nida BINKAUSKĖ ir žurnalistas Vilius KAVALIAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS:
Artūro Paulausko biografijoje nėra jokio valstybinio apdovanojimo. Vis dėlto jūs buvote pirmasis generalinis prokuroras. Saugumo komitete dirbant matyti, kiek dabar yra valstybinių, ministerijų, žinybinių apdovanojimų. Kai kariškiai, kurie nedalyvavę misijose, turi krūvas tų ženklų.

A.PAULAUSKAS: Neturiu jokių nuoskaudų. Dažnai dirbau tokį darbą, kur reikėjo kitiems teikti ar inicijuoti apdovanojimus. Bet aš turiu kitus apdovanojimus, kurie man yra daug svarbesni.

Prisimenu, kai per Sąjūdžio suvažiavimą visi atsistojo ir pagerbė mane, tada nepriklausomą prokurorą, už pirmus mūsų veiksmus. Šitai aš atsimenu visada, ir man atrodo, kad tokį apdovanojimą ne kiekvienas dar turi.

Dėl apdovanojimų. Labai lakoniškai apibrėžti kriterijai, dėl ko žmogus apdovanojamas. Iš tiesų yra atskirta, kada žmogus apdovanojamas už karinius nuopelnus, kada už taikią, civilinę veiklą, už ypatingą pasiekimą darbe ar kūryboje. Apdovanojimai yra skirstomi pagal tam tikrus kriterijus, lygius.

Manau, kad tas ratas subjektų yra labai siauras, iš esmės tai yra valstybės politikai, pareigūnai. Aš nematau, kad tai galėtų inicijuoti visuomeninės organizacijos ar kokia žmonių grupė, ar net vienas žmogus, nes tai yra tik iniciatyva.

Tai yra labai apribota, netgi nurodant, kokius apdovanojimus gali siūlyti krašto apsaugos ministras, vidaus reikalų ministras. Net ne visus apdovanojimus.

Mane nustebino ir slaptumas priimant sprendimą. Parašyta, kad posėdžiai pas apdovanojimų kanclerį yra slapti, nevieši. O tai, kas ten vyksta, lieka už uždarų durų. Sakykim, dėl ko žmogus nebuvo apdovanotas ar dėl ko buvo apdovanotas. Atvirkščiai, reikia daugiau viešumo, kad žmonės žinotų.

Dabar, kai ateina šventės diena, paskelbia gana didelį apdovanojimų sąrašą, matosi televizijoje kai kurie vardai ir pavardės, veidai. Nebeaišku, už ką jie apdovanojami.

Prisimenu, vienas žurnalo redaktorius net priėmė tokias taisykles. Pirmas punktas buvo, kad premija mokama ne už atėjimą į darbą. Turi būti kažkokie ypatingi nuopelnai. Jeigu tu gerai dirbi ar kuri, tai tavo toks darbas. Tu turi padaryti kažką ypatingo, atkreipti dėmesį.

Dabar dažnai apdovanojama už eilinius darbus, kurie niekuo neišsiskiria. Arba dažnai sako: jis turi valstybės premiją, valstybinį apdovanojimą. Lyg nuo to jis gali gauti ir tą valstybinį apdovanojimą.

G.JAKAVONIS:
Ilgus metus į „Respubliką“ žmonės siųsdavo pasiūlymus, ką jie mato nacionalinėmis vertybėmis. Tai buvo pačių žmonių siūlyti variantai. Kaip įvertina valdžia ir kaip įvertina patys žmonės?

N.BINKAUSKĖ:
Labai stipriai pradėjome šį projektą, galvodami apie visą Lietuvą, apie valstybinius apdovanojimus. Įtraukėme pradžioje kultūros namus, kreipėmės į Švietimo ir mokslo ministeriją. Darėme didelius plakatus mokyklose, universitetuose. Labai norėjome įtraukti visus mokytojus, kad jie ragintų pradėti nuo mokinių, kad jie savo miestelyje ieškotų vertybių. Kad mokytojai iškeltų temą, sakytų, kad mūsų miestelyje yra ar tas pastatas, ar žmogus vertybė. Spauda yra puiki erdvė tai paviešinti.

G.JAKAVONIS:
Būdavo paskelbti metai, būdavo laiko tarpas, per kurį žmonės internetu balsuoja, išrenka nugalėtojus.

N.BINKAUSKĖ: Kaip Vyriausybė priiminėja įstatymus, lygiai taip pat, mano manymu, apdovanojimai turi būti rengiami per vieną įstaigą. Būtinai šalia turi būti spauda, kad žmonės, paskaitę aprašymą, kam ruošiamasi įteikti apdovanojimą, po to dar galėtų balsuoti internetu.

Labai liūdna, kad tokios iniciatyvos nepriėmė Švietimo ir mokslo ministerija. Mes neatėjome su šituo projektu ir į televiziją. Mus tada, atrodo, priėmė BTV, bet mes norėjome būtent į LRT, ir ši televizija mūsų nepriėmė.

Norėjome, kad būtų viena spauda, televizija, internetas. Tada iš tikrųjų viskas eina per vienas rankas ir skaidriai. Mes rašome informaciją, kas ir už ką būtų teikiamas apdovanojimams. Žmonės tada netgi vieni kitus per gimines, draugus agituoja. Jie pasiskaito ir kartu balsuoja.

V.KAVALIAUSKAS: Pritariu mintims dėl keisto slaptumo. Vis dėlto ordinas yra valstybės ir piliečio santykis. Kaip vertinamas pilietis, jo darbai valstybės atžvilgiu. Ir manau, kad tai labai didelis ir labai svarbus pilietiškumo kėlimo instrumentas. Kad mes būtume visi aktyvūs, kažką darytume savo valstybei.

Rašėme, kad būtų numatyta apdovanojimų taryba. Kad ji išlaikytų kartelę, kad į ją įeitų apdovanoti asmenys, kad jie žinotų, kokie turėtų būti reikalavimai, tikrai ne žemesni.

Ir staiga mes pajutome, kad viskas to dingstimi tapo slapta. Kadangi parašyta „posėdžiai slapti“. Atitinkamai niekas nežino, kaip balsuota, kas diskutuota. Ir dabar mes net nežinome, už ką apdovanoja.

Mano nelaimė, aš dabar rašau knygą apie naujus valstybės apdovanojimus. Knyga šiuo metu yra 1700 puslapių. Norėjau parodyti, kad mes apdovanojame iš tikrųjų labai daug padariusius žmones. Aprašinėjau jų visokius žygdarbius, už ką jie tai gavo. Ir viskas pasibaigia 2005 metais. Dabar jau negaliu pamatyti pristatymo.

Prezidento dekrete net neparašyta, už ką apdovanojama. Na, parašyta „už nuopelnus Lietuvai apdovanojamas ordinu“. Išvis kalambūras. Neparašyta netgi tavo diplome, kurį tu gauni. Ir diplome neparašyta net laipsnis. Parašyta, kad tu apdovanojamas ordinu.

Ko gero, esame vienintelė pasaulyje valstybė, kuri nerašo, kuo esi apdovanojamas. Taip patogiau, kad tu nesuklysi ar ne tą laipsnį parašysi.

Deja, tarp tūkstančių apdovanotų žmonių turime apsišaukėlių. Puikiai žinome, kad tai apsišaukėliai, reikėtų atšaukti, bet niekas nenori to padaryti, nes tada reikėtų pripažinti, kad galima suklysti netgi tokiu lygiu. Kaltė yra tų, kurie pristato tuos apsišaukėlius.

G.JAKAVONIS: Kiek žinau, čia kalbate apie Vyčio Kryžiaus ordinus.

V.KAVALIAUSKAS:
Manau, kad tarp Sausio 13-osios medalių, kurių, rodos, yra 3700, yra padaryta klaidų. Bet kaip nuėjo, taip nuėjo. Atgal negrįžtama.

Labai norėtųsi palinkėti, kad valstybės apdovanojimų taryboje būtų žmonių, išmanančių istoriją, prisimenančių tuos įvykius.

Žmonės tais laikais padarė didžiulį žygdarbį. Yra tokių, kuriuos paskui gaudė, mušė, ir niekas jau jų neprisimena. Dabar visi prisimena kažkokias legendas ir pagal tas legendas reikalauja sau apdovanojimų. Nenoriu net minėti tokių baisių atvejų.

Neseniai kreipėsi į Vyriausybę žmogus ir prašė jį apdovanoti, nes jis nešiojo kavą kažkokiame miestelyje sėdintiems savanoriams, galvojo, kad gali kas nors juos pulti. Patys savanoriai tai neapdovanoti. O čia nori apdovanoti, kad jiems kavą nešiojo.

G.JAKAVONIS: Visi žino, kad nėra geri Seimo ir prezidentės santykiai. Valstybinės šventės proga prezidentė ordinais apdovanoja savo štabo vadovą. Manau, bet kuris, pakritikavęs prezidentę, iš prezidentūros šitoje kadencijoje negaus jokio apdovanojimo. Kodėl vyksta tokie dalykai?

A.TAUJANSKAS: Apskritai šiandien yra pamestos vertybių koordinatės. Tai puikiai mato visi. Natūralu, kad ir tos vertybės vertinamos pagal atitinkamą supratimą.

Apdovanojama turėtų būti ne už kavos puodelio pernešimą. Gerai, kad dar nėra prierašo „per fronto liniją apšaudant“. Galima ir tai pridėti. Sako, dažniausiai atsimena tie, kurie patys nėra ten buvę, ir tai, ko nėra buvę.

Dėl prezidentūros. Ten kiti tikslai, kita aplinka. Jiems gal atrodo, kad jeigu žmogus bus savaip pagerbtas, įvertintas, jis įgaus svorio, kokybę, atitinkamai ir išorėje jo darbas atrodys svaresnis, rimtesnis.

G.JAKAVONIS:
Prisiminkime garsiąją 1989 metų akciją, kai vyrai padėjo armijos karinius bilietus. Tuo metu tai buvo gana rizikingas veiksmas, galėjęs turėti pasekmių ir nulėmęs mūsų Nepriklausomybės likimą.

A.TAUJANSKAS: Pasirinkome rugpjūčio 3 dieną, kuri taip pat simboliškai yra mūsų įtraukimo į sąjungos sudėtį data. Kaip žinome, tuo metu Lietuvoje jau lankėsi SSRS deputatų grupė, kuri rengė naują sąjunginę sutartį.

Vadinasi, mes tą reikalą pradėjome ne tik dėl asmeninių paskatų. Pavieniai asmenys jau dėjo tuos bilietus ir anksčiau Šiauliuose, bet tai buvo be pasirengimo, be aiškios formuluotės, dėl ko jie taip daro, ir be aiškaus adresato. Elementariai bilietai buvo grąžinami.

O pirmasis savanoris ypač buvo prieš karinių bilietų akciją, pavadino tai provokacija. Aš ir nekritikuoju, tik kalbu apie pirmuosius savanorius. O pirmasis savanoris buvo kategoriškai prieš boikotą, nors tai buvo pagrįsta tarptautine teise.

Staiga 1991 metų vaikinus, kuriuos neaišku kas įkišo į psichiatrijos ligonines, neaišku, dėl ko sumušė ir kaip baigėsi, atskyrė nuo tų, kurie vadovavosi tarptautine teise, padėjo karinius bilietus ir lūžio metu padarė svarbų žygį. Čia ne mano išmąstymai, čia pažymėta spaudoje, ir Amerikoje, ir kitur. Staiga juos kažkaip sureikšmino, aš nesakau, kad jų veiksmas buvo nereikšmingas, bet jie buvo davę priesaiką. Kaip žinoma, jeigu savanoriškai išeini tarnauti okupacinėje kariuomenėje, kad ir kokia ji būtų, pabaik tarnybą ir grįžk į savo gyvenamąją vietą. Tuo keliu buvo einama. Mes raginome neiti iki šaukimo punkto, grąžinti bilietą.

Sklido raginimas nevykti į Rusiją, esą vėlgi bus gaudomi tie, kurie atsisakė tarnybos 1990-1991 metais. Klausimas, kodėl grėsmės nėra tiems, kurie atsisakė tarnybos 1989-1990 metais, o grėsmė atsiranda tiems, kurie pabėgo ar atsisakė tarnybos 1990-1991 metais? Ir mūsų pirmasis savanoris staiga prisimena Ženevos konvenciją ir okupaciją.

Dėl pensijų skyrimo teismas paskelbė, kad tie, kurie išėjo iki 1990 metų ir po 1990 metų, turi vienodas teisines pozicijas. Niekas neturi pirmenybės. Štai aš esu net pasibraukęs tą vietą. Žodžiu, tokio išskirtinumo ir diskriminacijos negali būti.

Kodėl reikalas nutylimas ir nėra apdovanojimų? Tris kartus kreipiausi į I.Degutienę ir jos kompaniją, po to du kartus skambinau telefonu. Atsakė pakeltu tonu ir gana įžūliai, kaip kanceliarijos darbuotojai nederėtų taip atsakinėti į interesanto klausimą. Leido suprasti, kad čia daugiau nerašinėčiau ir neklausinėčiau.

G.JAKAVONIS: Kodėl prezidentūros apdovanojimai yra slapti?


A.PAULAUSKAS: Man atrodo, kad tie apdovanojimai tapo rutina. Atėjo šventė, reikia apdovanojimų. Kaip yra sakoma? Dabar mes neapdovanosime, palaukime švenčių. Bet jeigu žmogus tikrai padarė poelgį, kuris vertas apdovanojimo, ar reikia laukti kokios šventės? Tai tu ir apdovanok tą dieną.

Per šventes apdovanojamų asmenų sąrašas man atrodo per ilgas. Čia, kaip senais laikais, vieną reikia apdovanoti iš medikų, kitą iš mokytojų, kad būtų atstovaujamos visos kategorijos, ir tada gimsta toks ilgas sąrašas. Kai paskaitai, gal gali suprasti tik tą, kuris gelbėja skęstančiuosius.

G.JAKAVONIS: Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.

A.PAULAUSKAS: Šitai aš suprantu. Žmogus išgelbėjo gyvybę ir jis yra apdovanojamas. Visi kiti kriterijai išplaukia, nelabai suprantami. Gal jis ir vertas apdovanojimo už visą gyvenimą, jo nuveiktą darbą, kaip dažnai sakoma. Bet tai tapo rutina.

Man visada buvo keista, kad prezidentas dar nieko nepadarė, bet už tai, kad jį išrinko, jis gauna patį aukščiausią apdovanojimą. Gal būtų gerai, kad apdovanotų po kadencijos. Tada galėtų objektyviau vertinti, ką jis padarė. Meras išeidamas palieka savo regaliją, o čia jau tau lieka visam gyvenimui.

Apdovanojimai buvo atimti tik keturiems žmonėms - A.Paleckiui, J.Borisovui, „Žuvėdros“ šokėjui M.Plioraičiui, kuris apsivogė, ir A.Aciui, kuris grasino nužudyti žmogų.

V.KAVALIAUSKAS: Dar vieną grąžino mūsų maratonininkė Ž.Balčiūnaitė.

A.PAULAUSKAS: Taip, dėl dopingo. Labai retai kada yra priimami tokie sprendimai. „Rusijos geležinkelių“ vadas V.Jakuninas irgi buvo apdovanotas. Ilgai tampė gumą, ar iš jo reikia atimti apdovanojimą, ar nereikia, paskui taip ir liko. Neaiškūs kriterijai, už ką V. Jakuninas buvo apdovanotas, ką jis čia Lietuvai labai daug padarė.

Panašiai būna ir dėl pilietybės. Kitąkart negali paaiškinti, kodėl žmogus gavo pilietybę. Reikalingi kažkokie nuopelnai, supranti, kad jis turi lietuviškų šaknų. Bet kartais matai, kad žmogus nieko bendro neturi su Lietuva, lietuviškai nemoka, bet jis gauna Lietuvos pilietybę.

G.JAKAVONIS:
Kolega varėniškis, ištraukęs keturis cisternoje apsinuodijusius žmones, buvo TV3 projekto „Lietuvos garbė“ metu apdovanotas, o Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus iš valstybės iki šiol negavo.

N.BINKAUSKĖ: Problema dažniausiai būna rasti, ką apdovanoti. Reikėtų įpareigoti savivaldybes, kad jos turėtų teisę iškelti geriausią mokytoją, gydytoją, tegu tik siūlo. Nes dažniausiai tie žmonės, kurie nusipelno apdovanojimo, bėga nuo to, slepiasi. Jie netgi nenori, kad apie juos rašytų. O turi atsirasti tokie geradariai, kurie iš tikrųjų sakytų, kad tai yra mūsų miestelio pažiba, tai yra mūsų žvaigždė, ir juos aprašytų.

A.PAULAUSKAS:
Jeigu miestelis tikrai pasakys, koks žmogus vertas apdovanojimo, tai ir tas apdovanojimas turės kitą reikšmę. Žmonės sakys, kad gavo tas, kuris vertingiausias. O kitąkart važiuoji per miestelį, žmogaus, kuris gavo apdovanojimą, niekas nepažįsta arba nesupranta, už ką jis apdovanotas.

V.KAVALIAUSKAS: Ordinas duodamas už ypatingus asmeninius nuopelnus. Medalis gali būti už tai, kad tu dalyvavai Sausio 13-osios įvykiuose, galbūt kažką padarei kartu su kitais. Pavyzdžiui, daugiavaikės motinos jį gauna.

Prisimenu Alytuje Danieliaus Krakausko atvejį. Buvo prasiveržęs mazutas iš Baltarusijos, mūsų savanoriai šoko į Nemuną, darė mazuto gaudykles, kad sulaikytų naftos teršalus. Žmogus sušalo ir tą pačią dieną numirė. Tais laikais niekam neatėjo į galvą apdovanoti. Dabar mes pristatėme, kad jis gautų vienintelį medalį, kuris skiriamas po mirties. Nedavė. Alytiškiams kaip legenda yra ta D.Krakausko istorija, Alytuje visi klausia kodėl. O čia, sako, paslaptis. Pasakykite man, kokia paslaptis, kad žmogus, žuvęs už Tėvynę, neapdovanojamas medaliu? Ne kokiu brangiu ordinu.

Paskambino iš vienos rinkimų apygardos. Žmogus išsikėlęs į Seimą, profesionalus kariškis. Vienintelis dalykas, kuo jis gali pasididžiuoti, - kad jis apdovanotas Vyčio Kryžiumi, aukščiausiu valstybės apdovanojimu už narsumą. Jam liepė tai išbraukti iš plakato, sako, reklama. Tai kieno reklama - valstybės? Įstatyme yra parašytas konkretus straipsnis, kad žmogus turi teisę tam naudoti vizitines korteles, visa kita. Tai mes turime pradėti gėdytis, kad turime valstybės apdovanojimą.

G.JAKAVONIS: Šiauliuose po rekonstrukcijos vyko NATO aerodromo atidarymas, buvo belgų misija. Eina generolas, turintis 5-ias kaladėles už apdovanojimus. Ir stovi mano pažįstamas žygeivis, kuris jų turi apie 30. Generolas žiūri nustebęs, kas čia per didvyris. O ten yra už žygius gauti apdovanojimai. Gal čia parodo žmogaus požiūrį į save šitokia krūva, vos ne skydas?

V.KAVALIAUSKAS:
Lietuvoje prieš karą, 1930 metais, buvo numatytas leidimas, kad užsienio apdovanojimus galima nešioti tik turint prezidento leidimą. 1935 metais leido nešioti Klaipėdos sukilimo medalį. Nes ligi tol viskas buvo slapta. Jeigu gavo tuos Klaipėdos medalius už slaptos misijos vykdymą, neleidžiama buvo viešai pasakyti, kad mūsų kariškiai dalyvavo Klaipėdos sukilime. Buvo visokių slaptumų. Netgi Širvintų partizanai, kurie irgi buvo tie patys Lietuvos kariai, perrengti civiliais, buvo apdovanoti.

Manyčiau, turėtų būti šiek tiek kuklumo. Suprantu veteranus, tiek metų, dešimtmečių praėjo, jie netgi negalėjo nešioti. Jiems koks nors ženklas yra net valstybės simbolis.

G.JAKAVONIS: Esu apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. Mano senelis buvo Mardasavo šaulių vadas, jam irgi davė tokį medalį. Reikėjo susimokėti penkis litus, jis atsisakė, nes buvo dideli pinigai. Niekas neėmė.

V.KAVALIAUSKAS: Jūsų tas Nepriklausomybės medalis yra šiek tiek kitoks nei prieškario. Prieškariu buvo įteikta 30 tūkst., o šitų - 300. Dar ne visi 300. Skirtumas iš esmės didelis. Gaila, paskui nepadarėme 20-mečio arba ko kito. Nors irgi buvo galima progą paminėti, pagerbiant žmones, kurie valstybės raidoje kažką nuveikė. Tiesiog nustojome. Vieną įsteigėme medalį, paskui - ne.

A.TAUJANSKAS: Jeigu būtų tęstinumas, tai būtų apdovanojimų legenda ir ji nenutrūkstamai tęstųsi. Tai būtų labai gražu ir garbinga. Apdovanojimas turėtų prasmę, svorį. Artėja 2018 metai, vis tiek šimtmetis.

G.JAKAVONIS: Kaip valstybėje šiuo klausimu įvesti tvarką?

A.PAULAUSKAS: Kažkaip priimta ir visi supranta, kad kariškis gauna apdovanojimus. Civilis žmogus turi gauti apdovanojimą už tam tikrus pasiekimus, kurie būtų visiems suprantami. Tai neturėtų būti masinis reiškinys, kad atėjo į šventę, reikia surasti apdovanojimą. Tai pakenks prestižui.

Iniciatyvos turi kilti iš apačios. Dabar sako, kad tai gali padaryti visuomeninės organizacijos, bet jos turi pereiti filtrą, o tų teikiančių žmonių vis mažiau ir mažiau. Aš galiu išvardinti: Vyriausybė, netgi ne premjeras, Seimo pirmininkas ir pavaduotojai, krašto apsaugos ministras, vidaus reikalų ministras. Ir, kaip rašoma, norint apdovanoti užsienio piliečius, reikia pasitarti su užsienio reikalų ministru. Ir viskas.

G.JAKAVONIS:
Atrodo, pasieksime, kad dar ir Briuselio leidimo reikės.

A.PAULAUSKAS: Visuomeninės iniciatyvos atsimuša į sekretoriatus, į padėjėjus, į patarėjus ir iki tų pačių pagrindinių žmonių sprendėjų neateina. O jau iki prezidentūros juo labiau. Tai jeigu mes norime kelti prestižą, padarykime diskusiją. Žmonės, man atrodo, irgi noriai dalyvaus, rinks tuos vertus.

Savivaldybė net neturi teisės teikti. Tai kaip ji, rinkta žmonių, neturi teisės netgi pasiūlyti?

V.KAVALIAUSKAS:
Ypač rodant sektinus pavyzdžius. Jeigu mes nepasakome, už ką apdovanojama, tada niekas nežino, ką reikia padaryti valstybei kitų žmonių atžvilgiu, kad tu būtum pastebėtas valstybės.

Pirmiausia mūsų apdovanojimus reikėtų sureikšminti, kad jie iš tikrųjų būtų labiau vertinami. Kai rinkau tą medžiagą, staiga aptikau, kad pas mus labiausiai vertina, kai piliečiai šoka.

Labiausiai apdovanoti asmenys yra Klaipėdos „Žuvėdros“ vadovai, turi po keturis ordinus. Nė vienas Mokslų akademijos viceprezidentas neturi ordino, akademijos prezidentas turi labai prastą, jau nekalbu apie rektorius. Toks yra lygis, ką mes iškeliame, kas yra valstybės prioritetai, - šokis ir krepšinis.

1918 metai galėtų būti proga peržiūrėti mūsų sistemą, pareguliuoti įstatymą. Dėl garbingiausio mūsų apdovanojimo - Vyčio Kryžiaus ordino. Dabar pas mus padarė taip, kad yra narsus, narsesnis ir narsiausias. Dažniausiai narsiausias yra tas, kuris sėdi prie darbo stalo, laiku ateina pas žmoną pavakarieniauti, kuris gerai atlieka savo darbą.

Kai Česlovas Jezerskas gavo patį žemiausią Vyčio Kryžių, jis pasakė: aš gavau tokį, kokį gavo S.Darius ir S.Girėnas. O jie žuvę gavo 5-ojo laipsnio kryžių.

Mes dabar žiūrime, kam duoti, taip, kad nuskambėtų pagal kėdę, kad žmogui ne gėda būtų nešioti. Yra Rusijos pavyzdys. Rusijos caras Nikolajus nešiojo Georgijaus kryžių, žemiausio laipsnio, tuo parodydamas, kad jis yra su žmonėmis.

Nebūtinai reikia kelis kartus duoti, bet irgi neribokime. Jeigu žmogus padarė darbą, reikia jį pastebėti ir pažymėti kaip sektiną pavyzdį.

2002 metais mes siūlėme sustabdyti Sausio 13-osios teikimą, nes jau pažymėti visi. Paskui nuspręsta, kad ne. Galbūt laikas negailestingai padėti tašką.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s