respublika.lt

Ar ne per daug Lietuvoje ministerijų? O gal per mažai?

(0)
Publikuota: 2017 lapkričio 20 08:00:44, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Ar ne per daug Lietuvoje ministerijų? O gal per mažai? Eltos nuotr.

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės narys Albertas SINEVIČIUS, buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs prezidento pareigas, Artūras PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Justas PALECKIS ir Vilniaus universiteto profesorius Vytautas DAUJOTIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

 

G.JAKAVONIS: Didžiulis chaosas valstybėje dėl to, kad per daug ministerijų, ar dėl to, kad per mažai?

A.SINEVIČIUS: Stengiuosi suvokti, gal čia specialiai taip daroma, kad blogiau būtų, kad galėtų kiekvienas pasakyti: „Žinau, kaltas Putinas, KGB ir gazpromas.“

Tarybiniais laikais buvo, atrodo, 41 ministerija, bet kartu su komitetais. 1990 metais, nepriklausomoje Lietuvoje, buvo 20 Vyriausybės narių - 17 ministerijų, premjeras ir du pavaduotojai. Patarėjų nebuvo, tiesiog Ministrų Taryboje funkcionavo atskiri skyriai. Į vadovaujamas pareigas dažniausiai būdavo skiriami patyrę ir gabūs žmonės. Nenoriu užgauti nei akademikų, nei profesorių, nei mokslininkų, bet, mano giliu įsitikinimu, vadovavimo meno vien prie rašomojo stalo neišmoksi. Vis dėlto būtina padirbėti su kolektyvu - ir mažesniu, ir didesniu. Būtinas sprendimų priėmimas, tų sprendimų kontrolė ir taip toliau.

Pažiūrėkit, kiek dešimčių, šimtų milijonų sukišta į e.sveikatą, kitas programas, ir kokia iš to nauda? Policija dabar džiaugiasi - už milijoną eurų nupirko kažkokių įrenginių, kad dabar žinotų, kada bus lietus. Aš ir juokiuosi: paskambinkit ar nuvažiuokit į Užjūrių kaimą, ten yra ponia Jadzė, ji pasakys, koks bus oras dvi dienas be jokių tų milijoninių dalykų.

Jungti ar skaidyti ministerijas? Mums šis klausimas įdomus, o politikai tai daro negalvodami: kaip bus - taip bus. Juk ateina žmonės vadovauti nežinodami, ko griebtis. Kad ir buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Pirmiausia jis uždraudė šnapsą gerti, paskui nurodė laiku į darbą ateiti, o trečia - uždraudė tualete imti interviu. Tai yra baisu.

Kitas svarbus dalykas - prieš 10-15 metų atsiradusi patarėjų mada. Patarėjas, suprantu, turėtų būt protingesnis už mane žmogus, kuris vienu arba dviem klausimais bet ką galėtų patarti. Bet protingesnis už mane. Dabar jų daugybė. Dažniausiai tie patarėjai nežinia iš kažkur atsiradę ir nieko nežino. Kaip suprasti, kad buvęs premjeras Algirdas Butkevičius turėjo 12 ar 15 patarėjų?

G.JAKAVONIS: Dabar ministerijų reformos siejamos tik su jų iškėlimu. Ar dėl to bus geriau Lietuvos žmonėms?

A.PAULAUSKAS:
Kai kurie sprendimai logiškai tiesiog nepaaiškinami. Sakykime, ateina koks ministras ir sako, na, aš ministeriją iškelsiu ten. Visi supranta, kad niekur jis jos neiškels, čia tik idėja ar garso virpinimas, bet tokių pareiškimų yra. Viešojo valdymo problema taip nebus išspręsta. Valdininkų skaičius auga kaip hidros galvos: vieną nukerti, užauga dvi. Žiūrėkime, jau nebetelpa į pastatus, reikia statyti naujus arba per kelis pastatus ministerijos išsimėčiusios.

Ar tikrai tiek reikia? Lietuvoje žmonių skaičius mažėja, niekas to nepaneigs, o žmonių skaičius viešajame sektoriuje nepaliaujamai auga. Ir kiekviena vyriausybė, kuri ateina, skelbia: „Mažinsim. Reikia reformos, reikia mažinti.“ Peržvelgiau kone 20 metų viešojo valdymo tobulinimo strategiją - galima vardyti ir vardyti, kiek buvo sukurta visokių saulėtekio, saulėlydžio komisijų. Bet rezultatas - biurokratų daugėja. Prisiminkime, ministerijos tai buvo jungiamos, tai atskiriamos: socialinės apsaugos - su sveikatos, paskui švietimo - su kultūros, atsirado Europos ministerija, tai Energetikos prijungia, tai atskiria. Aiškiai matyti, kad vyksta lokalus žaidimas, bet ne strateginis.

Man atrodo, turime skaičiuoti. Jeigu Lietuvoje yra kiek daugiau kaip du milijonai žmonių, tada kiek reikia aptarnaujančio personalo. Šiandien jau skaičiuojame, aišku, su mokytojais, su gydytojais, kad viešajame sektoriuje dirba apie 400 tūkst. žmonių. Jūs įsivaizduokite, kokia tai armija. Reikia kardinalių pokyčių.

Ministerijos - tai partijų dalijimosi pyragas. Todėl kiekvienas žiūri: aha, sumažės ministerijų, mažiau bus postų, vadinasi, bus mažiau galimybių ką nors pasidalyti. Prisiminkime, buvo ministerijų sekretoriai. Lyg ir gerai buvo. Dirbo nuolatiniai žmonės, išmanantys savo sritį. Staiga panaikino tų sekretorių institutą, atsirado viceministrai. Ateina kita partija - vėl sekretorius grąžina, ateina dar kita - grąžina viceministrus. Ir tų viceministrų skaičius didėja. Pvz., man dirbant ministru buvo tik vienas viceministras. Tavo buvo politinis kabinetas: du patarėjai ir vienas viceministras. Dabar tų viceministrų jau po keturis penkis, patarėjus išvis sunku suskaičiuoti. Bet pagal amžių, pagal kvalifikaciją tikrai iki patarėjų šitie žmonės netraukia. Gal portfeliui nešioti ar dar kažkam ir tinka.

Pasaulyje šitas klausimas jau išnagrinėtas ir yra teigiamų pavyzdžių. Atsimenu Šveicarijos pavyzdį. Kai jų parlamentarų paklausiau, kiek pas juos yra ministerijų, atsakė: šešios. Klausiu - kokios? Kol mes pietavome, jie susiginčijo, bet taip ir neprisiminė, kokios tos šešios ministerijos. Penkias suskaičiuoja, šeštos niekaip neatsimena. Ir iš tikrųjų ten į vieną ministeriją sujungta daug funkcijų, daug veiklų, bet aš manau, kad ne tiek svarbu pavadinimas, kiek svarbu žmonės, kurie gali formuoti politiką šitoje srityje.

Juk dabar verslas yra privatus. Žemės ūkyje dirbančių žmonių sumažėjo, energetikos srityje dar valstybė daugiausiai turi akcijų, tad daug kas gali būt sujungta į vieną Ūkio ministeriją. Visą ūkį gali valdyti vienas žmogus, tegu ten būna pavaduotojai, gal ministrai be portfelio, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bet tikrai būtų efektyvesnis ir valdymas, ir pareigybių būtų galima sumažinti. Nes ne ministerijoje darbai vyksta, ministerijoje svarbu formuoti politiką.

Naudojamasi tokia priedanga - štai ministerijoje valdininkų mes sumažinome, bet viešųjų įstaigų prikūrėme. Tiesiog tuos žmones perkelia į viešąsias įstaigas, jie ten dirba ir gauna netgi didesnius atlyginimus. Mano supratimu, tos programos gal ir buvo geros, bet jos nebuvo įvykdomos. Galime dar vieną parašyti, bet ji turbūt irgi nebus įgyvendinta. Apsispręsti reikia stiprios politinės valios. Trečdaliu valstybės viešojo sektoriaus žmonių galima drąsiai sumažinti ir niekas nenukentės. Bet reikia apsispręsti.

G.JAKAVONIS: Kodėl negalime pasinaudoti Šveicarijos ministerijų pavyzdžiu? Gal tada ir gyventume kaip Šveicarijoje?

J.PALECKIS: Šveicarijos parlamentarai ne visai tikslūs, nes jau 170 metų yra 7 ministerijos. Ir per 170 metų nė vienos ministerijos nebuvo nei pridėta, nei atimta. Apskritai stiprios valstybės labai vertina tradicijas, tai galima pasakyti ir apie Šveicariją, ir apie Jungtinę Karalystę.

Be abejo, Šveicarijoje tų ministerijų funkcijos per 170 metų negalėjo nesikeisti. Tarkim, anksčiau buvo tik gynybos ministerija, o dabar jie prie tos gynybos ministerijos prijungė piliečių apsaugos, civilinę gynybą ir sportą. Prieš 170 metų buvo sunku įsivaizduoti, kad būtų toks dalykas kaip sportas. Arba viena ministerija, kuri apima transportą, energetiką, komunikacijas ir aplinkosaugą. Prieš 170 metų, aišku, aplinkosaugos irgi nebuvo. Apskritai Šveicarijoje būdingas kuklumas: tik 7 ministrams priskirti personaliniai automobiliai su vairuotoju, visi kiti - patys prie vairo. Dvejų parlamento rūmų pirmininkai irgi turi tuos automobilius, bet kiti - ne. Važinėja tramvajais, troleibusais arba patys vairuoja.

Lietuva pagal ministerijų skaičių neišsiskiria iš kitų valstybių: Latvijoje - 13, Estijoje - 14, kaip pas mus. Galbūt tai neturi tiesioginio ryšio su ministerijų skaičiumi, tačiau Lietuva pagal politologų vertinimus turėtų būti laikoma nestabilia valstybe. Kodėl? Todėl, kad pas mus vyriausybės keičiasi dažniau negu kartą per dvejus metus. Jeigu keičiasi rečiau negu kartą per dvejus metus, valstybė laikoma stabilia (tokios yra Šveicarija, Didžioji Britanija, Vokietija). Pas mus per 27 metus pasikeitė 17 vyriausybių. Latvijoje dar blogiau - 20 vyriausybių, Estijoje geriau - 14. Tarkime, tokioje Slovėnijoje, kuri irgi yra dviejų milijonų šalis, per tą laiką pasikeitė 12 vyriausybių, taigi ši šalis jau stabili.

Europos Sąjungos struktūrą sudaro 28 ministerijos. 500 mln. rinka - tai ne 2 mln., bet vis tiek manoma, kad tai yra gerokai per daug. Ir tie 28 komisarai turi savo didžiulius departamentus. Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker), Europos Komisijos pirmininkas, ir prieš tai dirbusieji mano, kad reikia mažinti tą skaičių, bet pagal dabartines nuostatas kiekviena valstybė turi turėti savo komisarą. Taigi būtų labai nelengva tą dalyką pakeisti. Tarkim, airiai, kai nubalsavo dėl Nicos sutarties (pirmąkart jie sutartį atmetė), išsiderėjo, kad Airija visada turės savo komisarą. Visos kitos 27 valstybės tokios privilegijos neturi.

Dabar dar 10 valstybių ruošiasi stoti į Europos Sąjungą, taigi 38 komisarai tikrai būtų per daug. Ir kiekvieną kartą Europos Komisijos pirmininkas, pradėdamas savo pirmininkavimo laikotarpį, perskirsto ministerijų arba komisarų valdomas sritis. Taigi dabar, matyt, svarstoma, kad valstybės rotuosis, tarkim, vieną kadenciją Lietuva turės komisarą, o kitą kadenciją galbūt ir neturės, galbūt Latvija turės. Tad ministerijų skaičiaus mažinimas, sakyčiau, yra tarptautiniu mastu pripažintas dalykas, nes per didelis jų skaičius nėra gerai.

G.JAKAVONIS: Teko bendraut su Kenijos parlamentarais, jie sakė, kad turi 49 ministerijas. Sakome, labai daug. Atsako, kad pas juos 49 mln. gyventojų, taigi milijonui - po ministeriją. Klausia, kiek pas mus? Pas mus 3 mln., - vadinasi, jūs turit turėti tris ministerijas.

V.DAUJOTIS: Norėčiau paprieštarauti, kad būtent Europos Sąjunga ruošiasi kiek pasikeisti. Kalbos tokios, kaip ir visur. Visos kalbos apie administracinio biurokratinio aparato sumažinimą išvirsta jo didėjimu.

Ką Europos komisaras, vykdytojas, padarė politinėmis figūromis? Komisarus. Europarlamentas neturi įstatymų leidžiamosios galios. Ir jis nėra aukščiausia valdymo institucija. Faktiškai jis daugiau primena TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Komisarai - Politinį biurą. Yra gana daug panašumų, nesakau, kad tikslių, bet analogijos yra. Europos Sąjunga nėra tokia demokratiška, kaip pati sako. Yra toks pasakymas: Europos Sąjunga nebūtų priimta į Europos Sąjungą dėl demokratijos stokos. Čia tik pastaba apie Europos Sąjungą.

Dabar kompiuterių laikai, tačiau biurokratinis aparatas didėja. Ir visos pastangos jį sumažinti virsta valdininkijos pagausėjimu. Kodėl taip yra? Galioja Parkinsono dėsnis, kad kasmet biurokratinis aparatas padidėja maždaug 5 proc. Čia tokia humoristinė gaida, bet tame yra daug tiesos. Ir pas mus kažkas panašaus yra. Mes beveik niekuo nesiskiriame nuo kitų, skiriamės tik blogesne padėtimi.

Užsienio valstybės, įsivaizduoju, neturi tokios politinės klasės, kuri turėtų panašią į mūsų šalies viziją. Užtenka pažiūrėti vien į „Lietuvą 2030“, kur Lietuva matoma globali, galima sakyti, numatomas Lietuvos išnykimas. Verta pasižiūrėt į Estijos viziją, jos pagrindinis tikslas - išsaugoti valstybę.

Neturime politinės klasės, viską nulemia siauri vadybiniai principai, kurie keičia politinius principus. Kas iš viso šito išeina? Galima sakyti, jie užsiima savo pateisinimu ir kūrimu. Jie patys sau kuria naujas funkcijas, jos yra parazitinės. Žinote, valdininkai irgi gali veisti sau pavaldinius, bet ne varžovus, kurie juos galėtų pakeisti.

Faktiškai tokios parazitinės struktūros didėja, nes vis gausėja parazitinių funkcijų. Tam tinka vėžio, kaip ligos, apibrėžimas. Kas yra vėžys? Tarp sveikų ląstelių staiga pradeda rastis metastazės ir jos plečiasi. Organizmas senka. Ir pas mus ši situacija yra stipriai užleista. Nėra tos politinės jėgos, politinės valios, politinės klasės, kuri tą dalyką sustabdytų.

Kiek reikia ministerijų? Sakoma, kad jeigu yra daugiau nei 20 ministerijų, tokia valstybė jau darosi nestabili. TSRS buvo maždaug 40 ministerijų, bet tas milžiniškas monstras irgi neišsilaikė. O, pvz., Jungtinėse Valstijose yra gal tik 10 ministerijų.

A.SINEVIČIUS: Vienuolika.

V.DAUJOTIS: Dar vienas - Japonijos pavyzdys. Japonų Elektrochemikų sąjungos pirmininko klausiu, kodėl japonai taip sėkmingai gyvuoja, neatsižvelgiant į jų darbštumą, tvarkingumą? Atsakė, kad Japonijoje beveik 400 metų nesikeitė biurokratinės struktūros. Jos tradiciškai dirba tuo pačiu stiliumi, kruopščiai, užduotis, aišku, gauna iš vyriausybės, bet tas biurokratinis aparatas, darbo principai išliko tie patys, kokie buvo valdant seniesiems imperatoriams. Tradicija, požiūris į darbą leidžia sėkmingai veikti visam valstybės organizmui.

O kas vyksta Lietuvoje? Kokie sėkmės pavyzdžiai? Kuriamos saulėlydžio komisijos, man teko su jomis susidurti. Buvo labai įdomu, kai sueina kažkokia grupelė atsitiktinių žmonių su partijos mandatais ir... mažina, kad konkurentus pribaigtų. Stebėjau iš šalies. Buvo bandoma pribaigti netgi neblogai funkcionuojančias institucijas, o vietoj jų iškišti neveikiančias, užprogramuotas blogai veikti. Tiesiog ateinama susitvarkyti savo reikalų.

Imkime švietimo sistemos reformą. Sako, jungsime aukštąsias mokyklas, stambinsime, veikla bus efektyvesnė, o jų skaičius sumažės. Supratimo nėra, nes vėl nesiaiškinama, kaip tuos žingsnius protingai žengti. Sako, ateisime, smūgį padarysime, sujungsime visus į krūvą. Vadinasi, krūvoj bus visi blogai dirbantys. Negi staiga jie visi pradės gerai dirbti, nes susikaups kritinė masė? Kad idiotizmo kritinė masė susikaups vienoje vietoje, apie tai nekalba. Toks mąstymas ir tai yra tik reformos imitacija.

Gal tai daroma iš nežinojimo ir nesupratimo, bet po tuo slypi jau smulkesnės struktūros, kurios puikiai tarpsta toje terpėje. Tada jos turi darbo tokiai optimizacijai, staiga jų prireikia daugiau, komisijų, departamentų reformai ir panašiai, o paskui jos išlieka, jos pervadinamos truputį kitaip - plėtromis, strategijomis ir pan.

Faktiškai visur pasaulyje tas biurokratinis aparatas didėja, su tuo kariaujama, tik vienur sėkmingiau, kitur blogiau, bet Lietuvoje padėtis tikrai kritinė. Mes neturime politinės klasės, kuri suvaldytų tuos procesus.

A.SINEVIČIUS: Man atrodo, kad tai jau beviltiška. Nes nebus kam keistis. Visiškai pritariu profesoriaus teiginiui, kad 2030 metai bus galas to mūsų džiaugsmingo egzistavimo laikotarpio.

Niekas už nieką neatsako. Valstybė manęs negina. Tokios bejėgiškos valstybės, kaip šiandien, aš nemačiau. Gali pardavinėti ką nori - vaistus, nesąmones visokias, blogą maistą - ir nieko tau nebus.

Turim Lietuvos mokslų akademiją. Nesuprantu, kam ji reikalinga? Yra institutai, o gyvenimo būdą, teisybę, finansus vis tiek formuoja švediški bankai. Kur mūsų institutai, kur mūsų Finansų ministerija su tais 2000 viešųjų įstaigų darbuotojų?

Kai pasakau, ką galvoju, ant dūšios lengviau pasidaro. Bet kurgi ta durnystės pabaiga? Galit pasakyti?

A.PAULAUSKAS: Aš galvoju labai paprastai. Norint daryti rimtas viešojo valdymo reformas, turi būti politinė valia, turi būti politinės sistemos rimta reorganizacija. Nes dabar politinė sistema, galima sakyti, suiro. Vienos partijos apdalytos kaltinimais arba suskilusios, kitaip sakant, paskendusios tarpusavio ginčuose, viešųjų ryšių konkurencijoje, bet ne valstybės strategijos kūrimo procese. Kol kiekvieną kartą į Seimą bus renkami nauji žmonės, jiems nuolat reiks mokytis. Kad ir valstiečiai. Jie juk metus mokosi. Nežinau, ar pavyko jiems ką nors išmokti, ar nepavyko.

G.JAKAVONIS: Gal nieko nepavyko... Ne vienas jų bijo sėsti prie diskusijų stalo, visi siunčia pas viešųjų ryšių specialistus.

A.PAULAUSKAS: Matyt, nėra ką pasakyti. Mes turime suprasti viena: viešąjį valdymą reikia keisti. Kokios sąvokos dabar dominuoja viešajame valdyme? „Klientas“, „konkurencija“, „rinka“ - tai ekonominės sąvokos, bet jos netinka viešajam sektoriui. Kodėl klientas? Jeigu aš esu pilietis, esu šitos valstybės šeimininkas, tai jūs ir aptarnaukit mane kaip pilietį, kaip šeimininką. Dabar aš ateinu pas savo pasamdytą žmogų, kuriam moku atlyginimą, o išeina, kad jis man vadovauja. Viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Nesi valstybės šeimininkas, samdomas žmogus tau vadovauja, atsiranda kažkoks viršininkas ir taip toliau. Kai mes sukeisime vietomis tas kategorijas, ir bus kitaip.

Bet vis dėlto kiek jų reikėtų, kai yra išmaniosios technologijos - e.valdymas, e.pilietis, e.sveikata? Kiek yra prikurta sistemų, kiek milijonų investuota ir kiek neinvestuota. Ir vis tiek žmonių skaičių reikia didinti. Pasirodo, nors ir yra e.sistemų, bet vis tiek turi sėdėti žmogus, spaudyti mygtukus. Tada kam tie milijonai išleisti?

Aš suprantu, kad imtis reformų tik dėl kiekybinių pertvarkų tikrai neverta, turi būti kokybiniai pokyčiai. Laikausi principo, kad Lietuva šiandien yra toks vidutinio dydžio europietiškas miestas, tik jo teritorija didelė. Kone kiekvieną galime pagal pavardę žinoti, taigi surašykime, kiek dirbančiųjų, kiek pensininkų, kiek skurde gyvenančiųjų pavardėmis. Dviejų milijonų gyventojų valstybės valdymą tikrai galima sutvarkyti taip, kad jis būtų efektyvus ir veiksmingas. Nereikia įsivaizduoti, kad esame mažiausiai 100 milijonų gyventojų valstybė, ir taikyti didelės valstybės principus. Principus taikykime 2 milijonų valstybei, nes kitaip neliks nė tų dviejų milijonų. Jau šiandien Saulius Skvernelis sako: „Emigraciją, matyt, nelabai pavyks sustabdyti, tad reikės atsivežti darbuotojų.“ Turbūt reikės, nes kažkas turės dirbti. Kažkas privalės uždirbti žmonėms pensijas...

G.JAKAVONIS: Ar sulauksime vieną kartą tokios ilgalaikės valstybės strategijos, kad Lietuvai nereikėtų išsivaikščioti?

J.PALECKIS: Pradėjome kalbėti labai nerimastingai ir, man atrodo, teisingai. Liko trys mėnesiai iki Vasario 16-osios šimtmečio, o ypatingai pasidžiaugti, deja, nėra kuo. Blogiausia, kad mūsų valdžia apie tai nelabai ir galvoja. Pilietinė visuomenė gali būti tik ten, kur žmonės tikrai laisvi, kur įvairių nuomonių susikirtimas atveda prie optimaliausių sprendimų. Dabar bijoma atviros diskusijos. Tiesa, internetiniuose portaluose, kur labai daug šiukšlių, kitaip sakant, kanalizacijos, nuskamba visokių dalykų. Bet jie nenuskamba garsiai ir tas korektiškumas šiek tiek varžo.

Tiesa, sutikčiau dėl Europos Sąjungos (aš ten dešimt metų dirbau), kad yra pliusas, jog mes galime turėti skirtingas nuomones, dėl ko nors sutikti ar nesutikti. Europos Parlamentas generuoja 95 proc. visų Europos Sąjungos direktyvų. Žinau, kaip ten Ameriką spaudžia Europos Komisija, bet Europos Parlamentas balsuoja kitaip ir nieko nepadarysi. Tačiau pagrindinis organas Europos Sąjungoje yra ne Europos Komisija, o Europos Taryba, kur 28 šalys turi savo balsą ir viena šalis gali vetuoti visą sprendimą. Lietuva tuo irgi yra pasinaudojusi. Bet sutinku, kad Europos Sąjunga yra toli gražu...

V.DAUJOTIS: Nedemokratiška.

J.PALECKIS: Noriu grįžti prie valstybės tarnautojų. Čia buvo teisingai pastebėta dėl jų dauginimosi. Mūsų premjeras svarsto sumažinti valstybės tarnautojų skaičių ir pakelti algas. Gal ir neblogai. Bet išeitų, kad valstybės aparatas yra kažkoks paslaptingas mechanizmas, kuris leidžia 2-3 žmonėms daryti tą darbą, kurį gali vienas atlikti. Kita vertus, kodėl vokiečiai ne tik pas mus, bet ir visoje Europoje, pasaulyje yra sutapatinami su sąžiningais ir profesionaliais darbuotojais (aišku, ne visi jie tokie). Todėl, kad tradicijos yra išlikusios nuo Oto fon Bismarko (Otto von Bismarck) laikų... Bismarkas yra įdomiai pasakęs, kad jeigu valstybės įstatymai yra negeri, bet valstybės tarnautojai yra geri, valstybę valdyti galima, bet jeigu valstybės tarnautojai yra blogi, net geriausi įstatymai nepadės. Taigi tokių valstybės tarnautojų, kurie tikrai būtų ne parazitai, o aukščiausios klasės profesionalai, mums labai trūksta.

Žodžiu, valstybės tarnautojai yra nugarkaulis, valstybės stuburas. Galbūt ir nelabai korektiškas palyginimas, bet Vokietija, sutriuškinta, subombarduota, sugriauta ir okupuota keturių valstybių, po penkerių metų padaro ekonominį stebuklą ir tampa turtingiausia Europos valstybe.

O mes tos klasės - ne tik politinės, bet ir gerąja prasme valstybės tarnautojų - neišsiugdėme.

A.SINEVIČIUS: Pamenu Nepriklausomybės pradžioje buvusią blokadą, Sausio įvykius ir pamenu mūsų Vyriausybę, kai dirbome naktimis, dienomis. Ir dabar galvoju, jeigu būtų buvę tokie ministerijų darbuotojai, valstybės tarnautojai, mums būtų buvusi chana. Blokada mus būtų suėdusi. Bet mes kiekvienas darėme savo darbą, turėjome tikslą atsilaikyti. Ne atskira ministerija, bet valstybė.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s