Ar moka Lietuva bendrauti su savo kaimynais?

Šį pokalbį paskatino šiuo metu Latvijoje gyvenantis filosofas Arvydas Juozaitis. Kilo klausimas, ar mokame bendrauti su mūsų pačiais artimiausiais kaimynais. Šiai temai taip pat buvo pašvęsta neseniai pasirodžiusi jo knyga „Ryga - niekieno civilizacija“ ir prieš tai išleistas veikalas apie Karaliaučių - „Karalių miestas be karalių“.

Apie tai pokalbis ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja pats Arvydas JUOZAITIS, dailininkas ir Lietuvos herbo atkūrėjas Arvydas KAŽDAILIS,  istorikas politologas Marius KUNDROTAS ir Seimo narys  Kęstutis DAUKŠYS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

A.JUOZAITIS: Buvau dviejuose Lietuvos pasieniuose, kurie yra mažiausiai konfliktiški, arba mažiausiai nepalankūs. Man teko laimė dalyvauti per mūsų nuostabią parodą, kur įamžintas palikimas, dalyvavo ir A.Každailis. Matyti, kaip Karaliaučiaus, arba Kaliningrado, žemės rusai godžiai žiūri į praeitį. Jie ją priima kaip savo, nedaug reikia, kad jie imtų su ja tapatintis. Vienintelė mums dėl Kaliningrado kylanti problema yra ta, kad Maskvos atstovybė kartais lošia Kaliningrado korta, ir mums tenka lygiai taip pat atsikirtinėti. Bet tai yra mažiausias konfliktas. Latviai, sakyčiau, yra brolių tauta. Taigi ir lieka kiti du kampai, kurie kelia daugiausia problemų. Tai Baltarusija, arba Gudija, ir Lenkija. Mano nuomone, šiuo atveju iškyla trys klausimai. Pirmas: ar mes norime suprasti kaimynus? Antras: ar mes galime juos suprasti, turėdami tokią istorinę patirtį, kuri tęsiasi šimtmečiais, kai to nesusipratimo yra daugiau nei supratimo? Trečias: ar mes galime ką nors keisti? Kalbant apie Baltarusiją, mes pretenduojame ne pakeisti šios šalies santvarką, bet paveikti jos mentalitetą, bent jau inteligentijos, jaunuomenės. Norime keisti pagal savo vertybes, kaip mes sakome. Bet tos mūsų vertybės yra transformuotos į Vakarų vertybes ir mes patys jas vargu ar suprantame. Mes norime pakeisti Lenkiją, bet iš viso ar mes galime ją keisti? Noras suprasti, galia suprasti ir mūsų galia ką nors keisti - tai trys esminiai aspektai, kuriais galime kalbėti. 

G.JAKAVONIS: Kitados prie šio apskritojo stalo vienas kolega buvo atkreipęs dėmesį, kad labai daug valstybių, kurios su ugnimi ir kalaviju puldavo mūsų šalį, savo herbe turėjo erelį. Dabar žiūriu, Karaliaučiaus herbe - dvigalvis rusiškas erelis, lenkų herbe - baltas erelis. Dažnai turėjome konfliktų su Vokietija, ten herbe pavaizduotas juodas erelis. Apie Baltarusijos herbą sunku kalbėti. Viena vertus, lyg ir mūsų Vytis ten turėtų būti. Kaip pakomentuotumėte tokius pastebėjimus apie mūsų kaimynus iš jų herbų? 

A.KAŽDAILIS: Su Baltarusija kaip su valstybe dabar santykiai gal kiek yra neapibrėžti. Ir genetiškai, ir teritoriškai Gudija mums yra labai artimas kraštas - vien dėl to, kad kadaise buvo bendra valstybė. Ir kaip tos valstybės heraldikos paveldą, be abejo, gudai turi teisę naudoti tą heraldiką, kuria naudojosi kunigaikštystės laikais. Esu dailininkas, ne heraldikos istorikas, bet kiek žinau, baltarusiai turi teisę vaizduoti raitelį, tik žirgas ten turėtų būti juodas. O erelis įvairiuose herbuose dažnai vaizduojamas dėl to, kad jis yra savotiškas kultas, yra daugybė ir kitų heraldikos standartų. Aš tik norėčiau palinkėti, kad tikri baltarusiai kuo greičiau turėtų savo tikrąją heraldiką. 

G.JAKAVONIS: Šiandien Baltarusija lyg ir yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tęsėja, galų gale perima mūsų istoriją ir visą vaidmenį, nes mes visada buvome lyg koks pleištas tarp Rytų ir Vakarų. Ir štai dabar mes gyvename Vakarų pasaulyje, turiu omeny Europos Sąjungą. Lyg ir norime skleisti demokratiją, ar tai nėra kišimasis į gretimos valstybės vidaus reikalus, į mūsų kaimynų politiką? Kaip Arvydas sako, norime skleisti vakarietiškas vertybes, kai neaišku, ar jos yra vertybės, kai matome, kas darosi Vakaruose. 

M.KUNDROTAS: Gal pradėkime truputį iš toliau. Atsiminkime, kas mums buvo kalbama, kai buvome vedami į Europos Sąjungą: ji mus apgins nuo Rusijos. Jau nekalbu apie „Nord Stream“ atvejus, bet dabar iškilo incidentas Austrijos teritorijoje dėl Michailo Golovatovo, žmogaus, kuris dalyvavo ginkluotuose išpuoliuose prieš Lietuvos piliečius. Kas mus užstojo - ar Europos Sąjunga? Kaip buvome trys Baltijos sesės, taip ir likome. Kartais pasiginčijame, bet tai yra šeimyninio pobūdžio ginčai, kurie neturi jokios reikšmės būties kontekste. Sakyčiau, reikėtų tą Baltijos kelią tęsti, dabar galbūt jau pietų kryptimi, link Baltarusijos ir Ukrainos. Ukrainai to labai greitai prireiks. Jau pasirodo labai rimtų duomenų, kad maskoliams pabodo žaisti su prorusiškais Ukrainos prezidentais, kurie kadencijos viduryje tampa grynai proukrainietiški. Taip buvo su Leonidu Kučma, panašu, kad taip bus ir su Vladimiru Janukovičiumi. Kuriami planai valstybę tiesiog padalyti ar į dvi, ar į tris, ar netgi į keturias dalis, galbūt tiesiog prijungti teritorijas prie Rusijos. Jei kalbėtume apie Baltarusiją, ryšiai, be abejo, su ja labai stiprūs. Ne tik istoriniai, turint omeny Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet ir genealoginiai, kultūriniai. Daugelis baltarusių, ypač šiaurėje ir vakaruose, yra grynai baltiškos kilmės. Su Baltarusija mes, be jokios abejonės, privalome draugauti. Bet dabar esminis klausimas - su kuria Baltarusija? Tautininkas pragmatikas turbūt pasakys: dabar ten valdo Aleksandras Lukašenka, tai gal su juo ir draugaukime. Iš tiesų nesu matęs gyvenime naivesnių žmonių už pragmatikus, nors jie save laiko be galo gudriais. Idealistas gali būti kvailas, bet pragmatikas iš principo yra kvailas. Dabar Astrave statoma baisiausia atominė elektrinė, kelianti tikrai labai rimtą ekologinę, politinę, geopolitinę grėsmę Lietuvos valstybei. Kas tą elektrinę stato - opozicija ar A.Lukašenka? Tai nuo to ir pradėkime kalbėti. 

G.JAKAVONIS: Bet kalbama, kad, esant tokiai padėčiai, A.Lukašenka atveria kelią savo valstybinių įmonių privatizavimui. Ar mūsų verslininkams nėra tikslinga, palaikant būtent gerus santykius, skverbtis į tą šalį ir investuoti?

K.DAUKŠYS: Mano galva, reikia ne kitus mokyti gyventi, bet pačiam gerai gyventi. Jeigu valstybė yra gana stipri, susitvarkiusi, joje nėra skurstančiųjų, visi turi gerą išsilavinimą ir yra gerai išauklėti, tuomet kitus galima auklėti tiesiog savo pavyzdžiu, nereikės niekur eiti ir sakyti: darykite tą ir aną. Dėl baltarusių, yra toks A.Lukašenka, neaišku, kas būtų, jeigu būtų kas nors kitas. Kartu reikia kaip nors palaikyti santykius ir su opozicija. Bet nereikia siekti valdyti, pakeisti tvarkos kitoje valstybėje. Amerikonai gali sau leisti ateiti į Iraką, ten viską nuversti, pakeisti, jie turi tam sveikatos, pinigų. Vertinant ekonominiu aspektu, matyti, kad Lenkija ir Rusija yra didžiausios investuotojos. Baltarusija atrodo panašiai kaip ir mes. Maždaug 200 milijonų litų mes investavome Baltarusijoje, maždaug tiek pat investavo Baltarusija Lietuvoje. Baltarusiai atvažiuoja pas mus, jie mato, kaip čia yra, apsiperka, atidaro savo įmones. Ryšys tarp žmonių yra. Galų gale gal koks ketvirtadalis gyventojų Vilnijos krašte yra baltarusiai. Lygiai taip pat Baltarusijoje, kokie 20-30 kilometrų nuo sienos, yra lietuviškų kaimų ir iš viso etninės Lietuvos plotas. Būtų labai gerai, kad mes, lietuviai, kaip tauta patys save gerbtume, tuomet ir kiti mus gerbtų. 

M.KUNDROTAS: Norėjau truputį patikslinti. Jokiu būdu nepalaikyčiau ankstesnės izoliacijos politikos A.Lukašenkos valdomos Baltarusijos atžvilgiu. Kaip tik labai buvau apsidžiaugęs, kai tuometis prezidentas Valdas Adamkus buvo pasiūlęs Baltarusijai, rodos, palengvintą prekybinį tranzitą per Klaipėdos uostą. Tai buvo išmintinga iniciatyva, nežinau, kodėl ji nebuvo plėtojama. Vienaip ar kitaip, iš to naudą gautų pati baltarusių tauta. A.Lukašenka šiandien yra, rytoj gal jo nebus. Baltarusių tauta atsimintų tai, ji būtų dėkinga. Galbūt santykiai su ateities Baltarusija būtų daug geresni. Gerbiamas pašnekovas užsiminė, kad baltarusių opozicijos ten yra visokios. Nėra ji ten labai aiški, iš tikrųjų nėra vienalytė. Yra jėgų, kurios labai antilietuviškos, jie mano, kad jie yra tikrieji lietuviai, litvinai, o mes - to vardo ir istorijos uzurpatoriai. Bet yra srovių, kurios mums labai palankios ir lietuvius, kaip ir latvius, laiko savo draugais.

G.JAKAVONIS: Tačiau lenkai turbūt yra vienintelė tauta, kuri yra opozicija Lietuvos valstybei. Jų strategija, veikimas Vilniaus krašte gana agresyvus. Kalbant apie Lenkiją, reikia panagrinėti dar vieną temą - mokėjimą sugyventi ir mūsų valstybės saugumą. Nes saugumą matau tik iš latvių. 

A.JUOZAITIS: Pirma, ar mes norime suprasti kaimyną, su kuriuo pradedame bendrauti, kodėl jis yra toks. Antra, ar mes jau galime įveikti savo kompleksus, susiklosčius istoriniams santykiams. Ir trečia, ar mes galime ką nors keisti. Tai tos dvi šalys - Karaliaučiaus kraštas ir Latvija. Man rodos, kiekvienas lietuvis, kuris nors truputį susimąsto, mato, kad ten yra mesianistinės ideologijos. Karaliaučiaus kraštas apskritai galvoja apie išlikimą. Turint galvoje, kad Rusija dabar mesianizmo yra atsisakiusi, tai jai net labai sunku Karaliaučiuje ką nors žadinti. O ten matyti gynybinės politikos, geopolitikos vaidmuo. Ir netgi atominės statymas ten yra gynybinio pobūdžio, nors ji ir bus pavojinga. Lenkijoje vyrauja tas mesianizmas, kurį yra aprašęs Oskaras Milašius. Lenkai, po Pirmojo pasaulinio karo 1918 metais kurdami savo valstybę, svajojo apie tokią Lenkiją, kur 30 milijonų gyventojų yra per mažai. Nuo Suomijos iki pat Odesos turi būti Lenkijos erdvė. Tuomet galvoji, kad radikalumas, vertinant istorijos žinias, turi labai liūdnų politinių padarinių. Ar turi mesianizmo baltarusiai? Tai A.Lukašenka neturi gynybinės politikos, bet mesianizmo turi opozicija, tai reikia suprasti. Ji dabar savo raumenis augins tiek, kiek susidurs su valdžios represijomis, arba vadinamąja opozicija iš valdžios. Turiu gerų pažįstamų Minske, tai jie taip traktuoja: tauta yra labai pažeista, dėl Černobylio jie pažeisti net fiziologiškai, ir jiems nėra dabar išeities, belieka imtis kokio nors šuolio. Dabar tas šuolis artėja, kai mes laukiame A.Lukašenkos galo. Trečias klausimas - ką mes galime padaryti. Visų pirma reikia labai griežtai laikytis, netgi dėl Tautinių mažumų įstatymo projekto, kuris dabar yra pateiktas Seimui. Neseniai per Latvijos radiją buvo pranešta, kad pagrindinis Latvijos laikraštis taip ir sako: „Lietuviai mus išduoda“. Tautinių mažumų įstatymo projektas numato netgi trijų kalbų užrašus miestų, gatvių pavadinimuose - baltarusių, rusų, lenkų. O tada naujų užrašų reikalaus 80 proc. rusų gyventojų Daugpilyje, septyni didieji latvių miestai - latvių mažuma. 

A.KAŽDAILIS: Tam tikro optimizmo šioje srityje teikia pastarieji įvykiai Europoje. Ir Angelos Merkel, ir Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) kalbos liudija, kad vis dėlto nacionalinės valstybės yra vertybė, kad ta tauta, kuri sudaro tam tikros valstybės pagrindą, yra tos valstybės įkūrėja, o imigrantai turi laikytis tų įstatymų, tradicijų, kurios jau yra toje valstybėje. Antra vertus, nemanau, kad Lenkija su Baltarusija kada nors būtų labai draugiškos. Prisiminkime neseną, iki šiol netilstančią opoziciją dėl Valdovų rūmų atstatymo. Aš matau Valdovų rūmus kaip savotišką pilietiškumo ugdymo įstaigą, netgi simbolį. Lietuvis vis dėlto turi būti savos valstybės pilietis, prisiimantis visus įsipareigojimus ir jaučiantis pagarbą savo valstybei. Pilietinis ugdymas turėtų būti prioritetinis mokyklose mokomas dalykas. 

G.JAKAVONIS: Latvijoje priimti labai griežti įstatymai, numatytos piniginės baudos - gana energingai ginamasi savo krašte, kur matoma, kad dėl tautinių mažumų kyla problemų.  

M.KUNDROTAS: Pirmiausia latviai kaip tauta nuolatos susiduria su iššūkiu. Sakykime, eilinis lietuvis rinkėjas netgi nelabai supranta, kas yra ta lenkų problema. Jis kiek apie tai paskaito, tuo pasipiktina, bet tai nėra egzistencinis iššūkis. O Latvijoje, kaip Arvydas sako, daugelyje miestų miestelių nuolat susiduriama su iššūkiu. Tai, galima sakyti, natūraliai tautinė rezistencinė dvasia yra daug stipresnė. Būtent iš tos terpės kyla atitinkami politikai. Na, o jei ateina politikai naivūs pragmatikai, tai jie priversti taikytis prie šio elektorato ir prie jo charakterio. Aš taip paaiškinčiau, kodėl Latvijoje, iš dalies ir Estijoje, yra stipresnis žmonių ir pačių politikų tautiškumas. Dėl Lenkijos. Kad vyko tam tikra asimiliacija, tai nieko naujo mes nepasakysime. Bet, sakyčiau, pačioje Lenkijoje kuo toliau nuo Lietuvos sienų, tuo šių problemų yra mažiau. Eilinis lenkas, gyvenantis kur nors Poznanėje, nei yra girdėjęs, kur tokia yra Lietuva, nei jam įdomu. Išimtis - Liublinas. Ne šiaip sau virš šio miesto pilies kuorų iki šiol puikuojasi itališkos fašinos - fašistų simboliai. Pats ne kartą susidūriau, tai yra lenkų neonacių traukos centras. Bet pažiūrėkime truputį plačiau - šiuolaikinius tarptautinius santykius vis dėlto labiau lemia ne nacionalinės valstybės, o globalistai. Galime savęs paklausti, ar globalistai leistų šitokį nedidelį pasienio konfliktą. Ir esu įsitikinęs, kad leistų. Nes Lenkija, ar mes ją mylėtume, ar jos nemylėtume, šiuo metu Europoje yra katalikybės ir apskritai krikščioniškų vertybių forpostas, o globalistams tai labai nepatinka. Ir jei atsiras publika, kuri privers lenkus šiek tiek pasislinkti, globalistai tai leis. 

G.JAKAVONIS: Norisi ir apie Rusiją pakalbėti. Ar nebus taip, kaip 1940 metais atsitiko su Vilniaus kraštu? Vilnijos kraštą užpuolus Lenkijai, ar neatsitiks taip, kad turėsime kreiptis į tą pačią kaimynę Rusiją pagalbos?  

K.DAUKŠYS: Ar neatrodo, kad didžiausias pavojus mums kyla ne iš Rusijos, ne iš Lenkijos, o iš mūsų pačių? Mūsų jaunimas išvažiuos į užsienį, o čia nebus kam dirbti. Pavyzdžiui, latviams reikia apsiginti, ir jie aktyviai ginasi. Tai jie integruos tą pavojų, tuos 50 procentų kitos tautybės ar kitos kultūros žmonių. Per dvi tris kartas tie žmonės taps tais pačiais latviais. Taip jau yra, kad Europos Sąjungoje iš tikrųjų nereikia nacionalinių valstybių. Nereikia skirtingai mąstančių žmonių, reikia vienodai dirbančių, vienodai suprantančių ir vienodai kalbančių. Taip mažės išlaidos. Dėl Rusijos - ši valstybė pati pirmiausia turi sugalvoti, kaip ji sugebės išsilaikyti tokia, kokia dabar yra. Nepamirškime, kad ten po pilvu sėdi Kinija. Nepamirškime, kad yra vidinis musulmonų regionas. Tai Totorija, Baškirija, jie turi gana daug jėgų. Ačiū Dievui, kol kas jie dar ten susivaldo. Mes turime žiūrėti, kad mūsų valstybėje išauklėtiems lietuvių kultūra žmonėms būtų gera gyventi, kad nereikėtų svajoti išvažiuoti mokytis į Londoną ar į Paryžių. 

G.JAKAVONIS: Sutinku, bet vis dėlto grįžkime prie Rusijos. Marius sukritikavo pragmatišką mąstyseną. Štai V.Adamkus, kaip ir Estijos prezidentas, buvo atsisakęs vykti į Gegužės 9-osios paradą Rusijoje. Bet jeigu asmuo yra valstybės vadovas, tokiu veiksmu jis įžeidžia didelę valstybę. Mes per tokius veiksmus kaip tas nevažiavimas, sutikite, už dujas dabar mokame rusams daugiausia. Tai koks turėtų būti idealizmo ir pragmatizmo santykis, kalbant apie Rusiją? 

K.DAUKŠYS: Arvydas labai teisingai paklausė: ar mes kaip valstybė žinome, ko mes patys norime? Blaškomės iš kampo į kampą. Su Rusija mes nesukuriame normalių santykių, tai tuomet kalbėkime, ko mes apskritai norime iš santykių su ja. Kalbant apie santykius su bet kokia Lietuvos kaimyne, pirmiausia turi būti labai aiškiai įvardyta, kas bus Lietuvai geriau. Lietuvos interesas turi būti žemės vientisumas, geras, normalus žmonių gyvenimas, nesakau, kad labai turtingas. Ir lietuviai turi susiprasti, kad čia yra mūsų vienintelė žemė, kitos mes neturime. Kitos tautos, didesnės, gali ateiti, nueiti, jos turi kur vaikščioti. Mes neturime kur.

G.JAKAVONIS: Kalbant apie santykius su Rusija, kodėl mes remiame Gruziją? Ką mes iš to turime ir kodėl negalvojame apie savo valstybę?  

M.KUNDROTAS: Tai dar vienas pavyzdys, kad pragmatikai yra labai naivūs. Nesu aš ekonomistas, bet pasižiūrėkime iš tolimesnės perspektyvos. Iš visų trijų Baltijos šalių mes Rusijos atžvilgiu nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo elgiamės nuosaikiausiai, o dabar, į valdžią atėjus dabartinei mūsų prezidentei, mes turime labiausiai prorusišką valdžią iš visų trijų Baltijos valstybių. Ir ką iš to gavome? Kaip mokėjome brangiausiai už dujas, taip ir mokame. Kaip buvome puolami Rusijos propagandos, taip ir esame. Dėl Gruzijos, Čečėnijos ir viso kito. Ne tik idealizmas, bet ir mūsų būtent interesas yra tai, kad Rusijos imperija kuo greičiau subyrėtų. Tai mes ne tik čečėnijas, bet ir visas kalmukijas turėtume remti, visas respublikas, kurios tik nori nepriklausomybės. Prisiminkime, ką pasakė vienas vokiečių pastorius apie nacius: „Vieną dieną jie atėjo sunaikinti žydų. Aš jų negyniau, žydas nebuvau. Tada jie atėjo sunaikinti profsąjungų. Aš jų negyniau, profsąjungoms nepriklausiau. Tada jie atėjo sunaikinti katalikų. Aš ir jų negyniau, buvau protestantas. Ir kai jie atėjo sunaikinti manęs, manęs ginti nebebuvo kam“. 

A.JUOZAITIS: Nesutinku, kiek mes kovojame su čečėnų mafijos įtaka remdami Čečėniją. Įsivaizduokite, jei iki šiol mes būtume Čečėnijos rėmėjai, kas būtų daręsi Lietuvoje. Žodžiu, ne taip viskas paprasta. Čia yra ta vieta, kur idealizmas kiša koją pragmatizmui. Kiša koją gyvenimui, aš taip sakyčiau. Vadinti D.Grybauskaitės politiką prorusiška būtų nesąmonė. 

K.DAUKŠYS: Tai, kad latviai, estai kėlė klausimą dėl savo žemių, nė kiek nemaišė jiems susitvarkyti kitų reikalų su rusais, ir sutvarkyti sau naudingai. Tai čia yra derybinė pozicija. Klausimas, ko mes norime iš Rusijos konkrečiai. Norime, kad ji išduotų nusikaltėlius, kurie žudė 1991 metais mūsų žmones. Norime su ja turėti verslą ir uždirbti Lietuvai po tris keturis milijardus per metus iš tranzito ir kitų dalykų. Susidėliokime papunkčiui prioritetus ir jų siekime. 

G.JAKAVONIS: Lietuvoje prasideda Europos krepšinio čempionatas. Jei neklystu, Klaipėdoje pirmas mačas bus Gruzija-Rusija. Ką palaikysite? 

A.KAŽDAILIS: Pirmiausia tai labai džiaugiuosi dėl Lietuvos krepšinio. Bet nesu sirgalius, į stadionus nevaikštau. Tik norėčiau, kad per visą čempionatą nebūtų kokių incidentų, kurie galimi. Kalbant apie mūsų kaimynus, noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos žmonėms trūksta pilietiškumo, antra, nevalia nematyti to, kad esame maža valstybė, - mūsų kaimynai didžioji Rusija, didžioji Lenkija pretenduoja tapti, kaip mes iš seniau žinome šį įvardijimą, „staršij brat“. Kai dar buvau studentas ir keliaudavau po Vilniją, joje gyveno tuteišiai. Girdėjau jų dainas, dainuojamas prie Neries, arba Vilijos. Tai melodijos buvo tokios pačios kaip ir Lietuvoje, tik žodžiai skyrėsi, dainuodavo lenkiškai. Bet kai paklausdavau, kokios tautybės jie yra, sakydavo: mes tuteišiai. Dėl tų tuteišių ir vyksta visos akcijos, Lenko kortų dalijimas, kultūrinė parama J.Sniadeckio vidurinei mokyklai Šalčininkuose. Ką reiškia ta masinė iš Lenkijos gaunama parama? Aš tai vadinu sielų žvejojimu. Nemanau, kad čia padės kokios administracinės priemonės sprendžiant, kabinti užrašus lenkų kalba ar jų nekabinti. Manau, reikia visa tai turėti omeny ir pirmiausia stiprinti Lietuvos pilietį. 

G.JAKAVONIS: Artimiausi kaimynai, iš kurių nematome jokios agresijos, be abejo, yra latviai. Bet kitados kalbėjau su buvusiu užsienio reikalų ministru Petru Vaitiekūnu, kuris vienu metu buvo ambasadorius Latvijoje. Tuomečiam Seimui jis pirštais badydavo: kas čia yra, kad mes nesusišnekame su latviais. Jūsų knygoje, Arvydai, radau netgi tokią kalbą apie bendrą valstybę su sostine Rygoje. 

A.JUOZAITIS: Kunigaikštystė. Santykiai su latviais - tai barniai šeimoje, kartais jie būna labai aršūs, įvyksta net skyrybos. Iki šiol su jais mes neturime jūrinės sienos, dėl to nieko baisaus gal dar nėra. Jeigu tokie mūsų santykiai gali tęstis, tada jos nebereikės. Bet čia yra valios, to paties lietuviško mesianizmo stygius. Kaip įvardijo Kęstutis, mes nežinome, ko norime. Jei vadovautumės tik pragmatiniu požiūriu, tai iš latvių nei dujų, nei ko kito mes pigiau negausime. Laikantis tokios nuostatos, ir jokių reikalų su jais nereikėtų turėti. Dabartinis mūsų migracijos taikinys - Anglija, Airija, ten, o visai ne į Rygą jaunimas važiuoja studijuoti. Ačiū Dievui, verslininkai daro savo darbą. „Maxima“ taip yra įsiterpusi į Latvijos maisto prekių rinką, kad ji yra vyraujanti. Nesusiprotės politikai, tautininkų pajėgos yra per mažos, bet verslas pasieks savo. Seniau Latvija visai Šiaurės Lietuvai buvo mažoji Amerika. Jau šimtus kartų kartota: mes matome Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos televizijas, o Latvijos - ne. Reikia plėsti informacinę erdvę. 

G.JAKAVONIS: Gal dar turime bendrą kultūrą - Rasos, arba Joninės, dainų šventės. 

A.KAŽDAILIS: Prieš dvi savaites Antalieptėje teko bendrauti su dailės plenero atstovais. Buvo dvi latvės, austrė, dar įvairių tautybių atstovų. Tai mes, kaip dailininkai, puikiausiai susitariame ir suprantame vienas kitą. Man atrodo, kad yra per silpna Lietuvos kultūrinė plėtra, ir Latvijos atžvilgiu. Labai maloniai nustebino paroda, kurią parėmė A.Juozaitis, būdamas kultūros atašė Karaliaučiuje. Joje buvo pristatomas ofortų ciklas Petro Duisburgiečio „Prūsų žemės kronikai“, kur vaizdavau senovės prūsų gyvenimą, visuomenę, kuri, jei ne nelemti istoriniai įvykiai, galbūt šiandien būtų trečia valstybė prie Baltijos. Aš buvau nustebintas vietos visuomenės dėmesio, susirinko daugybė žmonių. Neteko matyti tokio Lietuvos valstybės susidomėjimo. Prūsistika Lietuvoje domisi iš esmės pavieniai žmonės, bet masiniai renginiai, tokie kaip Rasos, vyksta ten. Ten būna ir riterių kautynių, mėginama rekonstruoti senovės prūsų aprangą. Lietuvoje stokojama dėmesio tiek Latvijos, tiek Prūsijos tema. 

G.JAKAVONIS: Kokios yra priežastys, kad esame tokie artimi su latviais, bet kažkaip nėra to kontakto?
 
M.KUNDROTAS: Dėl to paties pragmatizmo. Su kuriomis šalimis šiandien ekonominiai santykiai yra glaudžiausi, iš kokių šalių tikimasi gauti kokios nors pragmatinės, galbūt ir politinės naudos, apie tas šalis daugiau ir informuojama. Sakykime, eilinis lietuvis daugiau žino, kas dedasi Prancūzijoje, Švedijoje, JAV, toje pačioje Rusijoje, negu kas dedasi Latvijoje. Ką lietuvis realiai žino apie Baltarusiją? Kad ten yra keistas prezidentas, vyresni dar prisimena, kad traktoriai būdavo baltarusiški. Kas dėl Rusijos tai su ja tarsi turėtume elgtis pragmatiškai, bet su Lenkija turėtume elgtis jau principingai. Suprantu, kad tarp tautininkų tos grėsmės įžvelgiamos skirtingai. Vieniems didžiausia grėsmė yra Europos Sąjunga, kitiems - Rusija, tretiems - Lenkija. Pirmiausia pasižiūrėkime, su kokiomis tautomis, su kokiomis valstybėmis mes turėtume draugauti. Ir idėjiniu lygmeniu, ir vienijami bendrų interesų. Vėl grįžtu prie incidento su M.Golovatovu. Ir latviai, ir estai visada labiau mus supras. Netgi baltarusiai ir ukrainiečiai labiau mus supras nei kokie apsipenėję Vakarų europiečiai, kuriems svarbu tik piniginiai klausimai, pragmatizmas, o idėjos ten jau yra išgaravusios.