Ar Lietuvai verta veržtis į euro zoną?

Eurui kritus į gilų dugną, vis daugiau ekonomistų prabyla, kad bendra Europos valiuta ne tik neatnešė naudos euro zonos valstybėms, tačiau padarė daugiau žalos. Jau beveik drąsiai kalbama apie euro zonos skilimą ir euro mirtį. Tačiau daugiau nei penkmetį euro siekianti Lietuva kurso kol kas nekeičia - susaistytą litą euras turėtų pakeisti 2014 m. Tačiau ar verta jį turėti?

Apie tai ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO surengtoje diskusijoje kalbėjosi SEB finansų analitikas Gitanas Nausėda, ekonomistas, profesorius Povilas Gylys, signataras, ekonomistas Valdemaras Katkus ir signataras, žalgirietis Rolandas Paulauskas. Diskusijai vadovavo žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G.NAUSĖDA: Aš nemanyčiau, kad mūsų apsisprendimas, įsivesti eurą ar ne, turėtų būti konjunktūrinis arba grįstas taktiniais sumetimais, kaip antai dabartiniai įvykiai euro zonoje. Mūsų sprendimą įeiti į euro zoną, - nes mes jau ten esame viena koja, kai susiejome savo valiutą 2002 m., - lėmė fundamentalūs ekonominiai veiksniai, t.y. mūsų integracija į Europos Sąjungą apskritai. Juk šiuo metu mes eksportuojame į ES maždaug du trečdalius savo pagamintos produkcijos, mūsų eksportas iš esmės orientuotas į šitą zoną. Nemaža dalis prekių taip pat įvežama iš tenai. Todėl viskas labai paprasta: mums naudinga turėti stabilų valiutos kursą to regiono atžvilgiu, su kuriuo mes daugiausia prekiaujame ir turime kitokių ekonominių ryšių. Štai dėl šios priežasties aš teigčiau, kad mums nereikėtų blaškytis.

Dabar yra kalbančiųjų, kad euras kaip valiuta susprogs, bet aš šitais pranašautojais netikiu ir manau, kad euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai nei Graikijos ar Ispanijos problemos. Dėl to mes privalėtume laikytis savo strategijos orientuotis į euro zoną, nes tai yra ir mūsų geopolitinė orientacija.

Klausimas, skubėti įsivesti eurą ar ne? Bet kuriuo atveju turime 3-4 metų laikotarpį, per kurį ir pamatysime, kaip viskas išsispręs. Jeigu atsitiks taip, kad apokaliptiniai pranašautojai buvo teisūs, mes bet kada dar galėsime šitą procesą sustabdyti, bet tai, kad mes orientuojamės į Mastrichto kriterijų vykdymą, yra sveikas ekonomikai dalykas, nesvarbu, norime įsivesti tą eurą ar ne.

P.GYLYS: Taip, euras yra beveik įvestas ir didelė dalis mūsų piniginių išteklių yra eurais. Šiuo požiūriu mes esame daug pažengę, ir be jokios diskusijos.

Bet man labiausiai nerimą kelia toks techninis požiūris į pinigų įsivedimą. O juk iš esmės tai nėra techninis klausimas, tai yra labai sudėtingas sisteminis klausimas. Mums sako, kad 2014 m. mes įsivesime eurą, bet nekalbama apie sąnaudas bei aukas, kurias turėsime padėti ant euro aukuro. Manau, taip mes elgiamės neatsakingai.

Ar mes turime kankintis dėl euro, ar turime rūpintis savo gerove? Ką mes dabar darome? Mes defliuojame ekonomiką, vykdome tą vadinamąją vidinę devalvaciją, skurdiname žmones, bloginame padėtį viešajame sektoriuje ir nematome ilgalaikių pasekmių.

Nepamirškime ir to, kad pačioje euro zonoje dabar yra didžiulių problemų. Pavyzdžiui, valdymo kokybė. Pasirodo, ES nelabai suvokia situaciją. Kita vertus, euras nėra išganymas, o kad jis gali sukelti problemų, akivaizdžiai pamatė graikai, pastebi portugalai, ispanai, airiai, o gal net ir italai. Euro zonoje galima vykdyti monetarinę politiką, bet ji negali būti diferencijuota atskiroms šalims. Kyla klausimas, kaip mums toliau elgtis.

Prisiminkime, kad mes turime valiutų valdybos modelį, dėl kurio esu parašęs pareiškimą. Mano argumentas labai paprastas: mes atsisakome vieno svarbiausių makroekonominės politikos svertų. Yra tas ekonomikos stabilumo paktas, angliškai vadinamas “stability and growth pact”. Kartais jis vadinamas “stupidity and growth pact” (angl. “kvailumo ir augimo paktas”). Pažiūrėkite, kas gi Europoje laikosi 3 proc. biudžeto deficito? Parodykite man tokią šalį. Mano supratimu, gyvenimas priverčia laužyti tą taisyklę, nes ji nelanksti. Apskritai paradoksas tas, kad Vakarai, tai yra Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos, veikia pagal Džono Meinardo Keinso ekonomiką, o mes daugiau pagal Miltono Frydmano. Kodėl pokomunistinėms šalims taikoma tokia griežta individualistinė metodologija, o amerikiečiai ir britai nepuolė į balą? Dėl to, kad laikėsi keinsistinės krypties. Štai jums ir visa makroekonominė politika.

R.PAULAUSKAS: Man keista klausytis ekonomistų, kurie taip nori atsisakyti savo pinigo. Juk jeigu aš pretenduočiau į premjero ar šiaip valstybėje ką nors reiškiančio žmogaus vietą, tai norėčiau turėti instrumentą, kuriuo naudojantis būtų galima daryti tam tikrus veiksmus ekonomikoje. Nepriklausomai nuo krizės Europoje. Žiūrėkite, emisija - vien tai duoda galimybę suktis. Kalbant apie Ameriką, ji tą ir daro. Ji turi niekuo neapribotą emisijos teisę, o mums siūlo imti tik išvestinius produktus. Taigi, jeigu aš rimtai žiūriu į savo valstybę, savo tautą, visuomenę, tai tokio instrumento kitiems nenorėčiau atiduoti. Man tai tiesiog nesuprantama. Kur yra tas motyvas, kad reikia atsisakyti savų pinigų? Ir ką išsprendžia euro įsivedimas?

P.GYLYS: Tai pagrįsta tikėjimu, kad rinka viską sutvarkys.

R.PAULAUSKAS: Viskas gal ir būtų taip, jeigu aš nematyčiau kitų valstybių, kurios neatsisako savo valiutos. Aš pastaraisiais metais nieko kita neveikiu, tik stengiuosi suprasti, kaip sutvarkytas ekonominis gyvenimas pasaulio mastu. Ir aiškiai matau, kad tie, kurie turi emisijos teisę, laimi, palyginti su tais, kurie jos neturi. Tai yra spekuliacijos elementas mūsų atžvilgiu.

Kaip pavyzdį galiu paminėti Japoniją, kuri emitavo savo jenas po karo, nesiskolino jokių pinigų užsienyje ir pasiekė gerų rezultatų. Tačiau sunkiai rasčiau pavyzdį šalies, kuri būtų priėmusi valiutų valdybos modelį ar Pasaulio banko rekomendacijas ir iš to turėjusi naudos.

Baigdamas galėčiau pasakyti, kad jeigu patys turėtume naftos ir gamintume benziną, tai patys galėtume reguliuoti ir jo kainas. Tai būtų kur kas geriau nei pirkti benziną iš kitų. Kažkas panašaus yra ir su valiuta.

V.KATKUS: Kur yra fundamentali euro zonos problema? Tai ne Graikija ir ne Ispanija, kaip dažnai pateikiama. Ji yra kur kas gilesnė. Jeigu pažiūrėsime į laikotarpį nuo euro įvedimo, tai žiūrėkite, kas darėsi euro zonoje. Vokietijoje, kuri yra viena ginčo arba lūžio šalių, per aštuonerius metus atlyginimai augo vos 2,7 proc. Tuo tarpu Ispanijos augo 29,6 proc. Bendras 27 ES šalių atlyginimų augimas buvo 18 proc., o euro zonos - 16,5 proc. Kur link aš vedu? Ogi į eksportą. Vokietija, turėdama perteklinį eksportą ir praktiškai įšaldydama atlyginimus, didino eksportą. Tuo tarpu kitos šalys kėlė atlyginimus ir didino perkamąją galią, vadinasi, rinkų talpumą. Taip jos leido Vokietijai užsidirbti labai daug pinigų. Vadinasi, vienas iš pagrindinių ginčų yra tas, kad vokiečiai turi padidinti savo atlyginimus ir nesinaudoti euro zonoje susidariusiu disbalansu. Be abejo, Pietų Europa turi imti keisti savo gyvenimo būdą, tačiau lygiai taip pat ir vokiečiai.

Dar vienas blogumas tas, kad kuriant šitą improvizuotą euro fondą iš 750 mlrd., į euro zoną buvo įleistas Tarptautinis valiutos fondas, t.y. JAV užsienio politikos instrumentas. Mes, ES šalys, parodėme, kad mūsų bankų sistema, kuri yra keturis kartus didesnė nei JAV, yra siaubinga galimybė ekonomikai - dėl tokių mažų problemų mums tikrai nereikėjo pašalinių.

Kalbant apie biudžetą, šiandien galima šiurkščiai pasakyti, kad Mastrichto sutartis neoficialiai yra suspenduota, nes jos iš esmės niekas nesilaiko. Jei žiūrėtume į biudžeto deficitus, tai iš 16 ES šalių mažiausias yra Liuksemburgo (4,2 proc.), didžiausias - Airijos (14,7 proc.). Taigi niekas to kriterijaus nesilaiko.

Žiūrint iš Lietuvos pozicijų, kaip jau minėjo profesorius, mes jau tikrai esame įstoję į euro zoną ir mums tereikia tą įstojimą formalizuoti. Tačiau, mano nuomone, visai nebūtina skubėti laikytis keliamų būtent biudžeto deficito reikalavimų, nes tai iš esmės yra paskutinis mūsų laisvės laipsnis.

Mano supratimu, Vyriausybė turėtų ne nustatinėti euro įvedimo datą 2014-2016 m., kuri niekaip nepamatuota ir nepagrįsta jokiais skaičiais, o pasakyti, kad įsivesime eurą tada, kai būsime tam pasiruošę. Nes tas datos nustatymas yra panašus į socialistinį lenktyniavimą, kai penkmetis įvykdomas per dvejus metus. Mano nuomone, to daryti nereikia. Tiesiog reikia laikyti tokį biudžeto deficitą, kokį galime, ir visų pirma žiūrėti į nedarbo rodiklius. Žiūrėdami į Mastrichto kriterijus, mes niekada nepamatysime nedarbo rodiklių. O štai pagalvokite, kad į euro zoną besirengianti Estija turi net 20 proc. nedarbo.

G.NAUSĖDA: Sutikime dėl vieno dalyko - Graikijos ir kitų valstybių problemos kilo ne dėl nustatytų taisyklių, o dėl to, kad jos tų taisyklių nesilaikė. 1999 m. euro zonos kūrimas, deja, buvo pagrįstas ne tik ekonominiais argumentais, bet ir politiškai inspiruotas procesas. Tai net tapo tam tikromis varžybomis: aš jau euro zonoje, kaimynas dar ne, todėl jam baisi gėda. Juk taip ir Graikija atsirado euro zonoje. Ji įstojo į euro zoną nesilaikydama valstybės skolos reikalavimų ir falsifikuodama biudžeto deficito rodiklius.

Kita problema - profesoriaus minėtas ekonomikos ir stabilumo paktas. O ar kada nors kas nors jo laikėsi? Ekonominės gerovės metais visi dar daugmaž natūraliai atitiko tas 3 proc. ribas, tačiau net ir tada tokios šalys kaip Vokietija, Prancūzija bei Portugalija buvo peršokusios Mastrichto kriterijus. Aišku, tada joms buvo švelniai piršteliu pamojuota ir paprašyta taip daugiau nedaryti, tačiau jos visa tai ignoravo ir jokių esminių sprendimų ar sankcijų jų atžvilgiu nebuvo imtasi. Vadinasi, jau tada prasidėjo moralinis irimas ir regionas, kuris turi būti susaistytas tam tikromis taisyklėmis ir reikalavimais jų laikytis, ėmė su jais nesiskaityti.

Aš manau, kad pačioje euro zonos kūrimo pradžioje būtų buvę daug naudingiau, jeigu į ją būtų buvusios priimtos tik tos šalys, kurios daugiau ar mažiau atitinka tą vadinamąjį optimalios valiutų zonos kriterijų. Tarkim, Beniliukso šalys, Vokietija, Prancūzija, Suomija ir pan. Tai būtų gerokai daugiau padėję euro zonos stabilumui ir, ko gero, dabar ir paties euro tvirtumui. Bet kaip jau atsitiko, taip: kuo daugiau buvo politikos kuriant euro zoną, tuo procesas labiau ir nukentėjo.

Kalbant apie keinsizmą ir monetarizmą, norėčiau pasakyti, kad krizės metais, po “Lehman Brother’s” bankroto, Europos centrinio banko  balansas buvo išsipūtęs lygiai taip pat kaip Amerikos centrinio banko. Tai yra tas “printing money” buvo taip pat labai intensyvus. Europoje, matyt, klesti tas pats keinsizmas, nes to 3 proc. biudžeto deficito neomonetaristinio reikalavimo niekas nesilaikė ir tai dabar tapo problema, ypač toms valstybėms, kurios neturi didelio pasitikėjimo finansų rinkoje.

Mano nuomone, jeigu Graikijos politiką vykdytų Vokietija, tai ji ilgesnį laiką turėtų pasitikėjimo kreditą tarptautinėse finansų rinkose. Bet Graikija buvo pirmoji, kuri buvo nubausta ir pastatyta prie gėdos stulpo.

Jeigu grįžtume prie minties, kad mums reikia turėti savarankiškus pinigus kuo ilgiau, priminsiu, kad tada, kai man teko dirbti Lietuvos banko (LB) Politikos departamento direktoriumi, mes buvome parengę ir paskelbę tokią Pinigų politikos programą 1997-1999 m. Jos tikslas buvo atkurti pinigų politikos priemones ir sukurti lankstesnį valiutos kursą. Tuo metu prieš susiedami savo valiutą su euru mes dar turėjome šansą labai atsargiai išformuoti valiutų valdybos sistemą ir pereiti prie lankstesnės pinigų politikos. Tačiau mums to padaryti nepavyko, nes tuometinis ministras pirmininkas paskutiniu momentu išsigando. Kaip žinoma, tada buvo kilusi Rusijos krizė ir buvo ne be pagrindo pagalvota, kad toks sprendimas galėtų būti klaidingas.
Iš tiesų viską, ką galėjome, mes sukūrėme, ir tie instrumentai, tokie kaip atvirosios rinkos operacijų infrastruktūra, operacijų su vertybiniais popieriais infrastruktūra ir pan. dabar yra LB arsenale. Jie dulka lentynose dėl vienos paprastos priežasties: kaip moteris negali būti truputį nėščia, taip ir LB negali būti savarankiškas, veikdamas fiksuoto valiutos kurso sąlygomis.

Taigi visos mūsų pastangos atkurti pinigų politikos priemones fiksuoto kurso režimo sistemoje buvo pasmerktos žlugti arba galėjo būti tik simbolinės, nukreiptos į tarpbankinės rinkos stabilizavimą ir be jokių makroekonominių ambicijų dėl labai paprastos priežasties: jeigu fiksuoto kurso sistemoje mažinate palūkanų normas, vadinasi, skatinate pinigų išplaukimą ir defliaciją šalyje, jeigu keliate palūkanų normas - lemiate kaip tik pinigų pritraukimą į šalį ir infliaciją. Lankstesnio valiutos kurso režimas turi būti absoliučiai siejamas su pinigų politikos atkūrimu, tad klausimas toks: ar mes turėjome realią galimybę vėliau pereiti prie lankstesnio valiutos kurso, prasidėjus įsiskolinimams eurais, kai bet koks klausimas dėl lankstesnio valiutos kurso rinkų yra interpretuojamas kaip devalvacija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis? Bet kokios praktinės pastangos paveikti ir padaryti lankstų valiutos kursą Lietuvoje buvo pasmerktos žlugti visų pirma dėl didžiulės psichologinės reakcijos - baimės prarasti pinigus. Tiek kompanijų, tiek indėlius turinčių žmonių, tiek valstybės, kuri mokesčius gauna litais, o skolinasi eurais.

Nedrįsčiau teigti, kad turinčios lankstesnį valiutos kursą šalys turi daugiau pranašumų. Empiriniai teoriniai tyrimai nerodo, kad jos auga greičiau arba turi mažiau problemų. Yra įvairiausių pavyzdžių.

Čia mes nieko naujo neišrasime, tokie yra teoriniai postulatai ir aš bijau, kad šita diskusija yra apskritai labai pavėluota. Tiesiog traukinys yra taip toli nuvažiavęs, kad turime spręsti būdami visiškai kitokioje padėtyje nei tuo metu, kai mes kūrėme Pinigų politikos programą 1997-1999 m.

P.GYLYS: Vienas profesorius neseniai pareiškė, kad tos šalys, kurios turi valiutų valdybos modelį ir fiksuotą kursą, turi daugiau problemų negu tos, kurios leido laisvai plaukioti savo valiutoms.

Iš tikrųjų aš šiuo atveju neturiu kietos pozicijos, nes reikia žiūrėti į visumą neištraukiant detalių iš konteksto. Aš žinau tuos skaičius ir LB iniciatyvą prieš 12 metų. Tai išties buvo labai tuo metu reikšmingi pasvarstymai. Bet klausimas toks: kodėl Lietuvoje apskritai uždrausta kalbėti apie mūsų valiutos situaciją? Tarkim, kodėl mums reikia, ko mums reikia, ką duoda ar atima valiutos valdyba ir pan. O atima labai svarbų dalyką - galimybę valdyti padėtį per monetarinius svertus.

R.PAULAUSKAS: Čia išties yra labai daug temų, bet aš atsiliepsiu į mintį, kad jei Europa būtų laikiusis savo nustatytų standartų, viskas būtų buvę gerai. Manau, kad šioje vietoje negalima apeiti 1971 m., kada viskas ir prasidėjo: buvo atsisakyta aukso standarto ir JAV ėmė neribotai spausdinti pinigus. Doleris tapo JAV instrumentu siekiant sau naudos jau viso pasaulio mastu. Tai kiek Europa galėjo laikytis ir žaisti pagal taisykles, kada pats pagrindinis priešininkas šitų taisyklių nesilaiko?

Ne man jums aiškinti, kokios skolos susikaupė per tuos laikus. Juk iš esmės ekonomika pavirto nebe gamyba, o psichologija. Atsirado trys pagrindinės reitingų agentūros, ir visos JAV... Jūs teisingai sakote, kad vokiečiai būtų ilgiau atsilaikę nei graikai. O kodėl? Todėl, kad psichologinį smūgį sudavė tos reitingų agentūros, kurių šaknys eina ten pat, kur yra beribis skolinimasis, derivatyvų kūrimas ir t.t. Tai kaip Europa galėjo laikytis savo taisyklių, matydama, kas darosi su doleriu?

Kai visos Europos valstybės pradėjo stambiai skolintis, aš net pagalvojau, kad gal jos kartais suprato, jog šita gyvenimo skolon sistema ir beribė dolerio emisija bei derivatyvų kūrimas anksčiau ar vėliau turės žlugti, ir tada atsiras tikimybė, kad skolų nebereikės grąžinti. Juk išties, kai pagalvoji, ar gali Graikija grąžinti tuos 300 mlrd.? Kokiu būdu? Gal išties verta pasvarstyti apie galimybę skolintis, kiek tik duoda, nes yra tikimybė, kad ta visa sistema žlugs ir niekas nieko niekada neatiduos, viskas bus nurašyta.

Ar tik ne dėl to ES senbuvės skolinosi, tačiau mums taikė visai kitus mechanizmus ir mums skolino labai sunkiai? Tad dabar mūsų skola, palyginti Europos mastu, yra labai nedidelė.

Kitas klausimas: ar mums kas duotų tiek, kiek ES senbuvėms? Taigi vieniems skolina lengvai, o kitiems skolinimąsi riboja tos pačios reitingų agentūros. Ir kaip tada gyventi, kai matai, kad vieni žaidžia nesąžiningai, o tau siūlo būti šventesniam už Romos popiežių?

G.NAUSĖDA: Su kolegomis mėginome analizuoti mokesčių politikos pokyčius visose ES valstybėse 2008-2009 m. po “Lehman Bro-thers” bankroto ir nustatyti, kiek jie yra susiję su valstybių reitingais. Paaiškėjo labai įdomus dalykas, kad tos valstybės, kurios turėjo didesnį reitingą, dažniausiai rinkosi keinsizmą mažindamos mokesčių tarifus ir didindamos bendrą paklausą. Tos, kurios rikiavosi reitingų gale, rinkosi mokesčių naštos didinimą ir bendros paklausos, viešųjų išlaidų ribojimą. Ar manote, kad jos tai darė dėl to, kad yra nusistačiusios neomonetaristiškai? Drįsčiau atsakyti neigiamai, nes, mano nuomone, jos tai darė dėl to, kad paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Kodėl jos neturėjo pasirinkimo, iš dalies jau atsakė ponas Rolandas - dėl to, kad joms niekas nebūtų skolinęs.

Tačiau taip, problema yra ir ponas Rolandas teisingai kelia klausimą: kiek tos reitingų agentūros veikia pagrįstai ir kiek jų reitingai pagrįsti objektyviais kriterijais? Ten išties yra padaryta labai daug negražių dalykų, tad reikia apsispręsti, ar nukirsti galvas toms reitingų agentūroms ir tada apskritai be jokių orientyrų gyventi, ar įvesti kokius nors elementus, kad jos būtų atsakingos už savo veiksmus. Šiuo metu tokia diskusija ir vyksta, tik gaila, kad sprendimų vis nėra.

P.GYLYS: JAV prezidentūroje ir Senate vyksta diskusija dėl kredito reitingų ateities, nes visi supranta, kad jų veikimas yra tik bloginantis padėtį: jei valstybei yra blogai, tai po tų reitingų bus dar blogiau. Palaukite, juk tai yra antiekonominis valdymas!

R.PAULAUSKAS: Dar blogiau - jis yra spekuliacinis.

V.KATKUS: Jau yra iškeltos kriminalinės bylos penkiems Volstrito bankams ir trims reitingų agentūroms. Tiriamos yra sąsajos dėl susitarimo apgauti klientus. Dabar jau į tai įsitraukė JAV teisingumo departamentas ir mes netrukus pamatysime rezultatus. Be to, yra visai nesenas įvykis, kai reitingų agentūros neteisingai pakonsultavo grupę investuotojų. Jie įsirašė pokalbius ir praradę pinigus prieš keturis mėnesius iškėlė bylą. Mane nustebino, kad reitingų agentūros gynėsi Konstitucijoje nurodyta žodžio laisve. Išeina taip, kad, tarkim, laikraštis labiau atsakingas už savo rašinius nei reitingų agentūros.

Tačiau reitingų agentūros neprisiima jokios atsakomybės iki šios dienos, ir klausimas lieka atviras, ar jas bus galima patraukti atsakomybėn. ES ir Europos Komisija keletą kartų kėlė klausimą, kad reikia Europos reitingų agentūros ir jų apskritai turi būti daugiau.

G.NAUSĖDA: Žinote, kaip žmogus aš daugeliu aspektų sutinku, kad verta turėti nacionalinę valiutą, - aš ir dabar atsimenu, kokių pakilių jausmų vedami mes ją atkūrėme 1993 m., po šešiasdešimties metų pertraukos. Tačiau kaip ekonomistas aš suprantu, kad nacionalinė pinigų sistema yra viso labo tik priemonė žmonių gyvenimui pagerinti. Tad klausimas, ar atsisakant nacionalinės valiutos sistemos ir pereinant prie bendros pinigų sistemos - euro - žmonių gyvenimas pagerėtų, ar pablogėtų. Diskutuokime šiuo klausimu. Aš nesu nusistatęs prieš oponentų nuomonę, bet teikiant kokius nors pasiūlymus reikėtų pateikti ir argumentus, kuo tas kelias yra geresnis, palyginti su tuo, kurį mes pasirinkome dabar.

Aš laikausi savo išdėstytų argumentų, nepaisant to, kas dabar vyksta euro zonoje. Tai vis tiek praeis kaip Islandijos ugnikalnio pelenai, ir aš tikiuosi, kad euro zona išliks ir euras taps labai rimta rezervine valiuta, konkuruosiančia ateityje su doleriu. Norime to ar nenorime, bet ekonominėje euro orbitoje Lietuva išliks, be to, iš to išplauks ir daugybė kitokių pasekmių, kurios mus neišvengiamai trauks link valiutinės integracijos.

P.GYLYS: Jeigu eini kur nors, tai turi žinoti, ko gi ten eini ir ko sieki, koks tavo tikslas ir judėjimo kryptis. Man atrodo, kad mes esame sukeitę tikslus kalbėdami apie 2014 m. kaip tikslą. Pamenate, kaip mes tą datą nukeldavome? Tad klausimas yra toks: ką mums tai duoda, ką mes prarandame? Joks reiškinys negali būti totaliai pliusinis arba minusinis. Nebus valiutinės rizikos, nebus konvertavimo sąnaudų ir t.t., bet dabartinis kelias man kelia labai daug įtarimų ir gaila, kad šita visuomenė per 20 metų taip ir nesugebėjo pradėti jokios rimtos makroekonominės diskusijos tarptautiniame kontekste. Turėsime vis sunkesnę padėtį šalyje, kuri iš tikrųjų išgyvena sisteminę krizę. O čia tie piniginiai dalykai yra sudėtinė tos sisteminės krizės dalis. Deja, mes negalime į visa tai žiūrėti kaip į sistemą, pas mus paimamas gabaliukas - biudžeto deficitas - ir įsivaizduojama, kad matoma visuma. O nedarbas? Su tokiu nedarbu aš abejoju, kad mus norėtų matyti.

Antra vertus, ar mes norime eiti į euro zoną, kuri yra irgi be vieno sverto kaip lietuviai? Ne. Mes, lietuviai, neturime piniginio valdymo, o jie neturi fiskalinio valdymo. Ir, žinote, su Briuseliu darosi blogai. Biurokratizavosi be galo, kalba stereotipais, nėra tikrojo europinio jausmo skleidimo. Labai darosi panašu į stagnaciją, ir atleiskite man už prisimintą Maskvą. Man labai primena 1987-1988 m., tik ekonominė santvarka yra kita.

V.KATKUS: Aš esu už tai, kad defliacijos Lietuvoje leisti negalima. Tai rodo ir visa pasaulio ekonominė patirtis. Infliacija yra kur kas geresnis reiškinys. Tai klausimas, ką daryti. Manau, kad pirmiausia reikia mažinti nedarbą ir didinti ūkio augimą. Kai ūkis augs, kiti ekonominiai rodikliai savaime susitvarkys, nes jie yra santykiniai. O tada galėsime ir pereiti prie svarstymų - integruotis į euro zoną ar ne.

R.PAULAUSKAS: Pasvarstykime, kurgi mes eisime ir kas su ta euro zona darysis. Visiškai aišku, kad teritorija, kuri emituoja pinigus, bet nevaldo atskirų jos dalių biudžetų, anksčiau ar vėliau paklius į didelę bėdą. Kad euras funkcionuotų ateityje, turi būti mažų mažiausiai įvesta kontrolė atskirų biudžetų ar netgi bendras biudžetas. Taip pat turi būti kur kas glaudesnis politinis ryšys.

Ką mes matome Europoje dabar? Anglai, kai tik suprato, kad šito prireiks, sako: čia ne mūsų bėdos. Negi jūs manote, jog prancūzai sutiks, kad politiškai jiems vadovautų vokiečiai? O ekonomiškai? Esu tikras, kad nesutiks. Tada kaip jie išspręs euro problemą, jeigu niekas nesutiks, kad biudžetai būtų kontroliuojami ir grėstų politinis išnykimas? O kito kelio nėra. Dėl to mes turime įvertinti galimybę, kad ne tik euro zonos neliks ateityje, bet ir pačios ES.