respublika.lt

2017 gruodžio 15, penktadienis

koncertas

Ar iki 100-mečio šventės Lietuvos valstybė nesugrius galutinai?nuotraukos (39)

2017 gruodžio mėn. 04 d. 08:08:44
Respublika.lt

Artėja Lietuvos valstybės 100-metis. Kaip pasitinkame tokią svarbią šventę? Sostinė liks su apgriuvusiu Gedimino kalnu, be paminklo Tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, nesutvarkyta Lukiškių aikšte, neveikiančiais fontanais, žaliu tinklu apraišiotais balkonais net Gedimino prospekte. Taip pasirengta valstybės 100-mečiui?


Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Krescencijus STOŠKUS, europarlamentaras, architektas, buvusioje Sovietų Sąjungoje suprojektavęs pirmą pėsčiųjų alėją Šiauliuose, Valentinas MAZURONIS, istorikas, politologas Antanas KULAKAUSKAS ir etnologas Libertas KLIMKA. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS:
Atrodo, nei Vilniuje, nei Lietuvoje nėra šeimininko...

V.MAZURONIS:
Iš tiesų neaišku, kas ir ką čia organizuoja. Nėra prioritetų, neaišku, kaip norima tą šimtmetį paminėti. Neaišku net ką mes norime padaryti. Pažiūrėkite į programas. Čia, Vyriausybėje, - viena, kitur - kitokia. Dainų šventė yra puiku, dainavimas ant piliakalnių irgi geras dalykas, bet tai nieko naujo.

Kaip tą didelę šventę pasitinkame, atspindi šiandieninę situaciją mūsų valstybėje. Visiškas sutrikimas. Matome, kokioje situacijoje atsidūrė mūsų simbolis Gedimino kalnas. Imkime kad ir Lukiškių aikštę. Aš, kaip architektas, nesuprantu, kaip galima projektuoti atskirai aikštę, o paskui atskirai - monumentą. Aikštę jau tarsi atidarėme, aš jos nevertinsiu, kiekvienas turi savo nuomonę. Man atrodo, kad tai nėra geriausias sprendimas, bet gal architektai visada vieni kitus kritikuoja. O mes dar neapsisprendę, koks bus tas monumentas. Absoliutus chaosas. Nieko šventiško nėra, tik iš Lietuvos televizijos užsklandos gali suprasti, kad šimtmetis artėja. Žmonės to nejaučia, ir nuotaikos nėra šventinės. Tai ryškiai atspindi šiandieninę situaciją Lietuvoje, o aš ją vertinu prastai.

Beje, yra vienintelis nuostabus dalykas - šimtmečio išvakarėse rastas mūsų Nepriklausomybės Aktas.

G.JAKAVONIS:
Vilnius yra sostinė, tačiau viešųjų erdvių miesto valdžia netvarko. Geras pavyzdys neveikiantis fontanas prie Seimo. Kam jis turi priklausyti? Miesto valdžiai, kuri jį užvertė žemėmis, ar Seimui?

A.KULAKAUSKAS: Yra prieš pusantrų metų dabartinio Vilniaus miesto mero sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės Atminties kultūros darbo grupė. Esu jos narys, netgi pirmininko pavaduotojas. Praėjusią savaitę vykusiame posėdyje svarstėme šimtmečio programą. Savivaldybės Kultūros skyriuje, kitaip sakant, profesionalai pasiūlė, kas Vilniuje, kaip Lietuvos sostinėje, bus švenčiama, kur deginami laužai ir t.t.

Visiškai sutinku su Valentinu Mazuroniu, kad Vilniaus pilies kalnas, ko gero, atspindi mūsų būklę. Čia gal Dievas, gal gamta pradeda rodyti, kaip nusigyvenome.

Negerai, kaip savivaldybė tvarko ir tą Lukiškių aikštę. Vyksta stumdymasis tarp institucijų - Seimas pritaria vienam, Kultūros ministerija tam nepritaria, savivaldybė tam nepritaria, bet pritarė pusei to, ką siūlė ankstesnės vyriausybės. Parengtas projektas ir su paminklu, bet paminklo nereikia, gal prastums tą patį, gal neprastums. Kaip viešąjį administravimą teoriškai išmanančiam žmogui man trūksta, kad būtų aiškiai suformuluota, kur ir kieno kompetencija. Kitados buvo siūlomas sostinės įstatymas (Varšuva tokį turi), nes yra nacionalinių dalykų, kurie, ko gero, yra ne Vilniaus miesto kompetencija.

Tas fontanas - ar savivaldybė jį turi tvarkyti, ar jis Seimo, ar nacionalinių institucijų žinioje? Kas turi skirti pinigų? Kai visi skolingi, visiems jų trūksta ir taip toliau. Šie klausimai nei teisiškai, nei juridiškai neišspręsti. Sovietiniais laikais buvo lengviau, buvo viena hierarchija, viskas buvo tvarkoma, nesvarbu, kam priklauso. O mes dabar gyvenam kaip feodalizmo laikais, pilies kalnas teoriškai turi kokius tris šeimininkus.

K.STOŠKUS: Ko gero, penkis.

A.KULAKAUSKAS:
Gal ir penkis. Priklauso Nacionaliniam muziejui, yra pilių rezervatas, direkcija, dar pretenduoja toje teritorijoje esantys Valdovų rūmai, stumdosi, kas yra viršesnis, o dar yra savivaldybė, Kultūros ministerija, nes jai priklauso Nacionalinis muziejus. Yra vadinamoji Mokslo taryba, būna ten kartais tokių pasitarimų, bet dažniausiai - kaip ką nors pasidalyti.

V.MAZURONIS: Svarbiausia, kad tai ne vienintelis atvejis. Pvz, paminklas J.Basanavičiui. Ar ne absurdas? Visuomenė, verslas ar dar kažkas aukoja lėšų, bet, užuot jį pastatę, įsivėlėme į ginčus, dar įtraukėme teisėsaugą, iniciatyvą pavadinę vos ne nusikalstama veikla, nes kažkas pasakė, kurioje vietoje norėtų ar nenorėtų jį statyti. Visiška netvarka, o paminklo neturime.

A.KULAKAUSKAS: Artimiausiu metu jo ir nebus, nes tarsi savivaldybės buvo nuspręsta, paskui užginčyta, dabar vėl iš naujo vyksta diskusija, vėl įsikiša visokios institucijos ir nuomonių grupės. Dabar keliamas pasiūlymas versti paminklą Petrui Cvirkai, vadinasi, bus dar vienas vajus. Toks bendras chaosas. Bendrąja prasme švenčiame šimtmetį ir nežinome, nesame politiškai apsibrėžę, kas mes, kaip Lietuva, kaip valstybė, dabar esame ir kur mes einame.

Bet tada galime pasižiūrėti į savo biografiją, kas dabar mes esame, - blogai verslą aptarnaujanti respublika didesnės verslą aptarnaujančios federacijos, globalios, sudėtyje ar, kaip Konstitucijoje parašyta, - Tautos valstybė? Bet taip, ko gero, nėra. Šitų klausimų net nesvarstome. Šventimas kai kam yra balius, pasilinksminimas, renginiai ir taip toliau.

Kokia prasmė? Nėra tokių esminių dalykų, kiek pastatyta mokyklų, kiek ligoninių? Tokių dalykų šimtmečio programoje nėra, bet svarbiausia, kad nebėra supratimo, kam to reikia.

Na, taip, linksmai pašvęskim, svarbu, kad nebūtų liūdna. O juk Tauta, valstybė nyksta tikrąja to žodžio prasme.

G.JAKAVONIS: Šie metai buvo paskelbti Piliakalnių metais. Simboliška, bet tais metais svarbiausias jų - Gedimino kalnas - ėmė griūti.

L.KLIMKA: Tokius skaudžius dalykus paminėjote. Aš esu Vilniaus senbuvis, šiemet atšvenčiau 70 metų, kaip vaikštau šitais grindinio akmenimis. Bet pastaraisiais metais pradėjau vengti į senamiestį net išeiti. Anksčiau taip džiugiai nusiteikęs eidavau, dabar, žiūriu, kad grįžtant jau ir širdį pradeda skaudėti. Vilniaus senamiestis saugomas UNESCO. Kaskart, žinoma, pasidžiaugiu tuo, kas gero atsiranda. Tvarkyba kai kur pajuda, ir labai gražiai. Bet kaip tas senamiestis yra darkomas. Architektui turbūt nesuprantama, kaip galima taip sudarkyti namų fasadus, kai pirmas aukštas įstiklinamas, padaromas akvariumas, ir senas namas tarsi pakimba ore. Taip prarandamas mastelis, kuris buvo viena iš Vilniaus senamiesčio žavesio priežasčių. Žmogiškasis mastelis, kai namai neslegia savuoju aukščiu, tūriu ir taip toliau. Tada taip buvo priimtina žmogui.

Pasakysiu dar vieną faktą. Eidami per Katedros aikštę galime pamatyti akmenį, ant kurio yra iškalta data - 1323 metai. Tai data iš Gedimino laiško, kuriuo jis paskelbė, kad jau reziduoja sostinėje Vilniuje. Praeis keleri metai, ir Vilnius, kaip sostinė, turės švęsti 700 metų jubiliejų.

A.KULAKAUSKAS:
Programa jau dabar rengiama.

L.KLIMKA: Ir ką mes pasieksime per šituos likusius metus? Jau šiandien reikia pradėti tuos svarbius darbus, kuriais į naują erą įžengtų Vilnius. Man kyla labai daug klausimų ir susidaro toks įspūdis, kad miestą valdo, kaip mes, seni vilniečiai, kartais pajuokaujam, variagai, užkariautojai, atėjūnai, kuriems svarbu čia įsitvirtinti, o ne pratęsti miesto gyvastį. Štai kas man atrodo labai svarbu ir pirmiausia atsispindi viešose erdvėse. Tiek senamiestyje, tiek naujamiestyje tos viešos erdvės ne tik nesutvarkytos, senamiestyje jos net praradusios savo dvasią. Kaip senieji vilniečiai mes turime krūvą pasiūlymų, ką būtų galima tais istoriniais ženklais pažymėti. Ir tai nebrangiai kainuotų, tai nebūtų milijonai ir būtų tikrai labai paprasta.

Aš esu su trimis merais kalbėjęs dėl miesto vartų, kurie kitados buvo pažymėti Vytimi. Mano nuomone, valstybingumo ženklų sostinėje tikrai trūksta. Turime Aušros vartų Vytį, kurį mūsų restauratoriai (garbė jiems) išsaugojo sovietmečiu. Dabar vėtrungė ant Valdovų rūmų pažymėta Vytimi, ir viskas. Lukiškių aikštėje siūlomas Vytis nėra valstybės ženklas. Tai karys, kuris pagal skulptoriaus Sakalausko viziją visai toli nuo valstybės herbo. O štai vartai, kurie stovėjo prie pagrindinių kelių iš Vilniaus, vadinamieji Baltieji stulpai, kitados buvo nugriauti turbūt kaip simbolizuojantys valstybingumą. Buvo pažymėti Vytimis, paskui dvigalviais ereliais, paskui viengalviais ereliais, dar aš atsimenu sovietmečiu juos be nieko stovinčius. Jie stovėjo J.Basanavičiaus gatvės gale, Antakalnyje, Liepkalnyje. Merai, su kuriais man teko kalbėt, visi pritarė, kad būtų labai gražu, jei įvažiuojant į sostinę iš bet kurios pusės pasitiktų valstybingumo ženklai, rodantys, kad čia - Lietuvos sostinė. Bet nė vienas meras piršto nepajudino, kad ta idėja būtų įgyvendinta, nors plytų ne kažkiek ir tereikia.

A.KULAKAUSKAS:
Tiesą sakant, tas klausimas buvo svarstytas, bent jau aš turiu tokią informaciją. Kyla problemų dėl paveldosaugos, paminklosaugos, nes, pasirodo, reikalaujama atstatyti toje vietoje, kur buvo. O kaip atstatysi, kur buvo, nes dabar jie atsidurtų vidury gatvės.

K.STOŠKUS:
Vakar peržiūrėjau pagrindinį šimtmečio šventimo dokumentą, ten didžiulė paklodė tų atseit šventinių priemonių. Ar jos galioja, ar ne, aš nežinau, bet Vyriausybės jos buvo lyg ir patvirtintos. Didžiulis sąrašas, kiek ten paminklų numatyta pastatyti, kiekvienam signatarui - po paminklą, A.Smetonai, man rodos, - net tris.

V.MAZURONIS: Kad jau nebespėsim.

K.STOŠKUS: Bet ten parašyta, kad jubiliejiniai yra ketveri metai, iki 2020-ųjų jubiliejus bus švenčiamas.

Mane labiausiai stebina tas premijų gausumas ir toks išsibarstymas.

Nežinau, ar jis jau dokumentas, ar ne, bet ta koncepcija, kaip reikės švęsti, padalyta į keturias dalis, bandomi aiškinti reikalavimai, simboliai. Man rodos, tai gimnazisto parašyta programa. Gal 7-8 klasės mokiniai gali tokius rašinukus rašyti.

Susidaro toks įspūdis, kad dabartinis premjeras laikosi principo, jog skirtingos ministerijos suneša savo prie bendros temos priartėjančius dalykus, iš to susideda kažkokia programa. Bet joje kaip tik nėra svarbiausiojo - prioriteto. Tada labai lengva daryti, ką nori, nes nėra jokių prioritetų, nėra nustatyta, kas yra pirma, antra, trečia, ketvirta. Kiek buvo grumtasi dėl tų prioritetų nustatymo...

Pagalvokite, kam apskritai valstybė reikalinga. Ar bus ta valstybė? Seimas priėmė programą dėl demografinės krizės ir emigracijos, numetė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, o ten trūkčioja pečiais - atseit ką mes darysime. Negali ministerija parengti visos Vyriausybės programos. Vieni atsikrato, kitiems tenka tokie darbai, ir nėra tokios institucijos, kuri žinotų savo kompetencijos ribas. Ilgą laiką taip buvo gerai. Tada neatsakai už nieką. Jei visi atsako, vadinasi, niekas neatsako. Kitas dalykas, kai pinigų reikia - nėra pinigų. Tada visi po truputį gauna, pasidalija. Būtent taip yra su Gedimino kalno tvarkymu.

G.JAKAVONIS: Kodėl valstybėje vyksta tokie dalykai? Trūksta lyderių? Nėra vadybos?

V.MAZURONIS: Kai prasidėjo nuošliaužos, Gedimino kalną aplankė turbūt 5 delegacijos, pradedant premjeru su ministrais. Dabar atėjo Kultūros ministerijos delegacija, patrepsėjo, dar viena nuošliauža nuslinko. Aš į tai žiūriu kaip į simbolinį aktą. Nežinau kas - prezidentė ar premjeras, - užuot pasakę, vaikinai, taip negali būti, aš imuosi šito klausimo ir ne su delegacijomis vaikščioti tais šlaitais reikia, turėtų imti ir padaryti paprastą dalyką - prisiimti atsakomybę, perimti iniciatyvą. O kas dabar? Pradedant prezidente, baigiant premjeru, meru, - visi susirūpinę, bet niekas nevyksta, kalnas toliau šliaužia.

Manau, kad tokios datos, kaip Valstybės šimtmetis, turi būti panaudotos Tautos sutelkimui, jos įkvėpimui bendriems darbams. Ir visa programa, kurioje, sakėte, surašyta viskas, ką tik galima surašyti, turėtų būti sudėliota būtent ta linkme.

Pasinaudodami šimtmečio proga mes galėtume susitelkti, taip stiprinti valstybę ir eiti tolyn, o dabar yra toks nesuprantamas visko sumetimas į krūvą, pinigų dalybos, karas, kam teks, kam neteks. O kalną palikime ramybėje, nes paprasto paminklo pastatyti nebesugebame. O ką kalbėti apie didesnius dalykus, Tautos namus. Lukiškių aikštės nesugebėjome sutvarkyti, tai dabar sugalvojome, kad šventei bus skirti ketveri metai. Bent ateinantiems kitiems šimtui metų padarykime, tada tai tikrai bus.

Tas šimtmečio minėjimas bus mums signalas, kad jeigu mes taip toliau gyvensime, taip toliau tvarkysime valstybę, tai ne tik žmonės išlakstys, bet ir valstybę prarasime. Toks suvokimas būtų didžiausias teigiamas dalykas pasitinkant šimtmečio minėjimą. Nematyti, nesuprasti, kad toliau taip valstybė negali gyvuoti, ji eina į sunykimą ir niekur kitur, o mes dar bijome šnekėti.

Šiandien Lietuvoje plinta baimės atmosfera, bijo žmonės kalbėti, bijo ką nors padaryti. Neduok Dieve, iš darbo išmes, etiketę priklijuos. Padarys Tautos priešu, dar kažkuo. Mes, užuot susitelkę ir kartu stiprinę valstybę, daromės kažkokia šliaužiančia, baimės ir nepasitikėjimo atmosferos valstybe. Laisvę reikia sugrąžinti Lietuvai. Ir drąsą.

G.JAKAVONIS: Tarpukario Lietuvoje daugybė iniciatyvų valstybei įprasminti buvo įvykdyta. Ir ne tiek valdžios, kiek pačių žmonių. Buvo statomi paminklai kunigaikščiui Vytautui, tada vaikus Vytautais daug kas krikštijo. Kaip dabar visus suvienyti?

A.KULAKAUSKAS: Anų laikų visuomenės struktūra buvo visai kitokia. Kaimietiška Lietuva buvo labiau bendruomeniška Lietuva. Tiesą sakant, tas ūkininkas buvo savarankiškesnis, smulkus ūkininkas, valsčių, seniūnijų, bendruomenės. Jeigu jiems patinka idėja, surenka pinigų ir pastato. Dabar, jeigu ir yra tos vietos aktyvo grupės, jos paprašys pinigų. Jeigu valdžia duos, padarys. Jeigu neduos - nepadarys. Jeigu atsiras ar koks nors verslininkas pasiūlys, kaime nelabai išgarsėsi ką nors darydamas, be to, kas nors kaišios pagalius į ratus. Mūsų visuomenė pasikeitė. Tada ji buvo nelabai moderni, bet bendruomeniškumas buvo natūralus ir gyvas. Dabar reikia kitokio bendruomeniškumo, būtinai reikia. Mes pilietiškumą arba patriotizmą ugdome net nesuprasdami, kad dabar populiarus šūkis „Valstybė - tai aš!' yra konceptualiai klaidingas, pataikaujantis individualizmui.

G.JAKAVONIS: Liberalizmui.

A.KULAKAUSKAS: Valstybė - tai mes. Amerikos Konstitucijoje buvo parašyta: „Mes, amerikiečių Tauta.“ Tai mes sudarom Tautą, bendruomenę. Kam reikia atstovauti? Tikslams, interesams. O atstovauti Tautai yra abstraktu. Kaip nori, taip ir atstovauji. Bet iš tikrųjų tai yra delegatai. Mūsų demokratija nėra atstovaujamoji demokratija. Pagal geopolitinės filosofijos principus tai yra delegatyvioji demokratija. Tas delegatyvumas kadencijomis ir matuojamas. Ką aš čia svarstysiu dešimčiai metų į priekį, kai mano kadencija baigsis po dvejų ar trejų metų. Jeigu valdžios gyvavimas bus pratęstas, gal ir bus tęstinumas, bet dažniausiai daug nepratęsiamas. Ateina nauji žmonės ir vėl pradeda iš naujo. Arba jiems bus bloga programa, o per trejus metus jie tik supras, kas prieš tai buvo daryta. Trečiais metais pradės ją taisyti, o kol pradės realizuoti, jau jų nėra valdžioje. Taip ir tęsiasi. Kas atsakingas? Niekas.

Kitaip sakant, pati sistema, atsakomybė eliminuoja mus kaip Tautą. Rezultatyvi atsakomybė. Prisiimu atsakomybę. Prisiimi atsakomybę, o kas iš to? Yra politinė atsakomybė, bet ji baigiasi sulig kadencija, be to, nėra veiklių pilietinės visuomenės struktūrų. O valdžia nieko nedaro, kad jos atsirastų. Arba atvirkščiai - daro viską, kad jų neatsirastų.

Kitados, kai dalyvavau mokslo studijų reformoje, buvo kalbėta, kad turėtų būti mokslininkų bendruomenė, be kurios, valdžia negalėtų daryti reformos. Privalo. Buvo įrašyta į pasiūlymo punktą. Žinoma, Vyriausybė pataisė. Sakau „ačiū“, jau akivaizdu, kad kai pritars, tai kvies, o kai nepritars, pasakys „ačiū“, jūsų nuomonė mums nereikalinga. Bet taip ir yra.

V.MAZURONIS: Arba kad būtų kišenė, kaip šiandien yra su medikais.

A.KULAKAUSKAS: Medikų sąjūdžio atsiradimas yra ženklas, galbūt priversiantis daug ką permąstyti. Tikriausiai bus pradėtas vajus prieš medikus (medikai nori privilegijų ir t.t.). Bet jeigu visa tai pajudės, gali atsirasti sąjūdžiai, paskui sąjūdžių sąjūdis. Sąjūdis, toks kaip sovietinis, jau nepasikartos, nes struktūra kita. Gal valdžia norom nenorom pradės mąstyti, nes jeigu niekas neverčia, paprastai nieko per daug ir nedaroma.

L.KLIMKA: Ko Vilniuje nėra, kas yra kitose Europos sostinėse? Miesto muziejaus. Štai būtų istorinis tęstinumas. Pajauta. Ir kiek metų buvo kalbėta, kokia turtinga Vilniaus istorija, susijusi su mūsų valstybingumo istorija, bet nieko nebuvo padaryta. Jokio žingsnio, kad toks muziejus atsirastų.

Rotušės aikštė, miesto centras, simbolis. Nėra jokio meninio akcento, kuris įprasmintų, kad čia yra mūsų sostinės širdis. O idėjų buvo, bet labai greitai atsirado biurokratinių kliūčių. Biurokratai sugalvojo, kad to nereikėtų daryti. Labai ryškiai matyti atskirtis tarp valdžios, tarsi mūsų išrinktos, atstovaujančios Tautai. Pilietinės iniciatyvos labai greitai nuslopinamos ir paverčiamos į nieką. Mūsų viešosiose erdvėse, skveruose, kurie turi savo istorinę atmintį, sovietmečiu buvo nugriautos koplytėlės, išardyti šuliniai, kurie buvo miesto puošmena ir teikė jaukumą. Labai paprasta būtų atstatyti ir tai būtų istorinis tęstinumas.

Tarkime, naujuose rajonuose, kurie tokie panašūs vienas į kitą, vienintelis sprendimas būtų gražiai sutvarkyti želdinius. Kraštovaizdžio architektai padirbėtų Žirmūnuose, Lazdynuose. Kur dar Vilniaus miesto žavesys? Tai supanti aplinka, kuri dabar darkoma nesvietiškai. Tikrai neatsižvelgiant į jokius panoraminius dalykus. Praeityje tikrieji mūsų Vilniaus patriotai akcentuodavo Vilniaus ryšį su gamta. Šioje srityje tikrai reikėtų padirbėti. Specialistų gal ir rastume, bet reikia jiems duoti užduotį, suteikti galimybių šitą dalyką padaryti.

Senamiestis išsiskyrė labai specifiniais dalykais. Sakykime, arkomis. Niekur Europoje tokių nematysime. Sovietmečiu jos buvo nukapotos, kad pravažiuotų furgonai. Ar sunku būtų atkurti tokią ypatybę?

Kur mūsų prisitaikymas turizmui per miesto šventes, ruošiantis jubiliejui? Buvo tokia Baltramiejaus mugė, labai geru laiku, vasarai besibaigiant. Kada dar turistų pilnas miestas, ta miesto šventė buvo sukurta privačiomis iniciatyvomis, ir renesanso dvasia tokia. Jau porą metų jos nėra. Kodėl? Miestas nė kiek neprisidėjo, kad ji tęstųsi. Ir reprezentuotų mūsų auksinių rankų amatininkus, kurie apsirengę renesanso drabužiais tą miesto dvasią gaivino. „Sostinės dienos“, kurios dabar rengiamos, absoliučiai eliminuoja tą istorizmą.

G.JAKAVONIS: Anksčiau ne tik dainų šventes turėjome. Išliko atminty Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus. Šventė visas Vilnius. Net atvažiavę kiti žmonės klausė, kas čia, universiteto jubiliejus?

K.STOŠKUS: Tai buvo lyg laisvės proveržis, kad viena tokia mokykla gali tokį renginį surengti. Studentams tai buvo naujiena.

Bet norėčiau grįžti prie mūsų šimtmečio šventės, kuri artėja. Mes pradėjome neskirti, kas yra šventė ir kas yra tie kiti rūpesčiai. Organizatoriai nelabai žino. Tas visokių priemonių rinkinys labiau primena dalykus, kurie vyksta kasdien. Sakykime, šiandien paskelbta neišnešiotų kūdikių diena. Nėra nė vienos dienos, kuri nebūtų sureikšminama.

V.MAZURONIS: Vakar buvo tolerancijos.

K.STOŠKUS: Visada yra kažkokios šventės, be perstojo vyksta festivaliai. Juk vis dėlto tai 100 metų jubiliejus. Turėtų būti koks nors kontrastas. Šventė ir yra tas skirtumas. Pavyzdžiui, rusai tą skirtumą nusako, kai yra laisvas laikas ir nieko nereikia daryti, romėnai sakydavo, kad tai yra džiaugsmo, pasilinksminimo diena, europiečių žodis buvo „fest“, tai reiškia pasikartojimą, nuolatinį pasikartojimą. Šventė - kas kartojasi. Jubiliejus tuos atributus, žinoma, gali turėti, bet pagal tuos ženklus kontrasto, kurio čia tikėtasi, nematyti.

Kitas keistas dalykas, kaip vyksta mokymas, agitavimas ir skatinimas didžiuotis. Man tai koktu. Jeigu jau mes esame didūs, tai mums didžiuotis nereikia, o jeigu esame menki, tai bus labai komiška, juokinga, o paskui visi šaipysis: pigmėjai atsirado ir pučiasi. Žmonės pyksta, kai pasakai, bet vis tiek mes negalime didžiuotis taip kaip rusai, mes galime saugoti garbę, orumą, branginti istoriją. Bet apie garbę nieko nešnekama, tik kalbama, kad reikia didžiuotis.

Ir dar vienas dalykas - dabar paskelbtas idėjų Lietuvai rinkimas. Juk tai be galo komiškas dalykas, tačiau visi taip rimtai surašinėja iš knygų į knygas, kas tik kam šauna į galvą. Vaikučių žaidimas. Pačioje programoje net yra įtrauktas vaikų žaidimas per televiziją, bet ne lietuviškas, o pasiskolintas iš Didžiosios Britanijos. Tas ribų tarp Europos ir Lietuvos kultūrų, tarp šventės ir kasdienybės nutrynimas lemia labai prastą rezultatą.

Replika dėl sistemos. Manau, kad Lietuvoje nėra jokios politinės sistemos.

Greičiau yra klanų sankloda. Net nežinai, iš kurios pusės ir kurie klanai prasiverš į viršų. Pavyzdžiui, kultūros sferoje visi žino, kad Šiuolaikinio meno centras dabar yra tas klanas, kuris valdo ministeriją. Ne ministerija jį, o jis valdo ministeriją. Paradoksaliausias pasakymas, kad paminklo statymas patikėtas žmonėms, kurie teigia, kad paminklų laikai praėjo. Įdomiau negali sugalvoti. Suprantama, jie daro viską, kad to paminklo nebūtų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Daugiau apie tai skaitykite čia.


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (39)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • IS: ketvirtadienį Irako teisingumo ministerija pareiškė, kad šalies pietuose įvykdytas mirties nuosprendis 38 buvusiems teroristinės IS grupuotės nariams; šiuo metu Irako kalėjimuose laikomi dešimtys tūkstančių žmonių, kaltinamų ryšiais su IS.
  • BIATLONAS: Prancūzijoje vykstančio trečiojo pasaulio biatlono taurės varžybų etapo moterų 7,5 km sprinto lenktynėse ketvirtadienį geriausiai iš lietuvių pasirodžiusi Natalija Kočergina užėmė 74-ąją vietą; nugalėjo be klaidų šaudžiusi olimpinė čempionė Slovakijos atstovė Anastasija Kuzmina - 20 min. 59,6 sek.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar įstatymas padeda apsaugoti vaikus nuo smurto?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate donorystei?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -3  0 C

   0  +2 C

 

   -2  +2 C

    0  +4 C

   +1  +3 C

 

   0  +3 C

    7-17 m/s

    2-7 m/s

 

      1-5 m/s

 

USD - 1.1845 PLN - 4.2220
RUB - 69.6190 CHF - 1.1686
GBP - 0.8816 NOK - 9.7783
reklama
Velyke2017