Ar gali neapsimokėti dirbti?

Erikas M. savo atsiųstame laiške išdėstė gana paradoksišką situaciją, kai norėdamas išlaikyti valstybės paramą, turėtų nebedirbti arba atsisakyti geriau apmokamo darbo ir ieškotis tokio, kur mokamas mažesnis atlyginimas. „Šiaip aš dirbu ir noriu dirbti, tik manau, kad reikės mesti darbą. Situacija tokia, kad aš ir mano mama gyvenome grąžintiname name nuo tada, kai man buvo 10 metų. Kai atsirado savininkas, namą reikėjo grąžinti, o mums buvo skirtas kitas butas. Taip pat buvo priskaičiuota kompensacija. Tie pinigai nebuvo mums išmokėti, tiesiog iš tos kompensacijos kiekvieną mėnesį atskaičiuojama dalis pinigų ir padengiama buto nuoma. Aš labai nesijaudindamas gyvenau toliau. Dėl to būsto nuomos sutartis sudaryta su mano mama. Tai tęsėsi tol, kol kai kas man išaiškino, kad mama pensininkė, pajamos mažos, dėl to būstas nuomojamas. Jei jos neliks, man, turinčiam didesnes pajamas, teks eit lauk. Su manim tame pačiame bute taip pat registruoti mano pilnametė dukra, kuri dar mokosi, ir 10-metis mokyklinio amžiaus sūnus. Sukaupti kitam būstui galimybių jau nėra, teks nuomotis privačiai“, - savo laiške dėsto Erikas.

Jis sako, kad dabar jam liko tik du variantai: ieškotis darbo su minimalia alga, kad nereikėtų išsikraustyti ir gyventi badmiriaujant. Arba uždirbti taip, kaip anksčiau (600-700 eurų), nuomotis butą žvėriškomis kainomis, o dar prisidėtų ir komunaliniai mokesčiai. „Antru variantu nieko nelieka net vaikų popamokinei veiklai. Po visų išlaidų liktų gal net mažiau negu uždirbant minimumą. O štai uždirbdamas minimumą, galiu tikėtis bent jau kompensacijos už šildymą, galbūt nemokamo maitinimo mokykloje vaikui. Taip pat galimybės padirbėti nelegaliai. Šioje situacijoje aš nesuinteresuotas dirbti ir uždirbti, nes gyventi teks gatvėje. Noriu paklausti: ar tikrai toks scenarijus man numatytas?“ - retoriniu klausimu laišką užbaigia skaitytojas.

47-erių Erikas dirba automatiku, nori ir gali dirbti, tačiau jaučiasi atsidūręs keistuose spąstuose: „Anksčiau esu gavęs pasiūlymą vienoje įmonėje dirbti pagal specialybę, tačiau su sąlyga, jog oficialiai man bus mokamas kiek daugiau nei minimalus atlyginimas, o likusi dalis būtų sumokama „vokelyje“. Tuomet, išgirdęs tokį pasiūlymą, labai supykau ant verslininkų, kurie nemoka valstybei mokesčių. Tačiau dabar, kai atsidūriau tokioje situacijoje, noromis nenoromis imu mąstyti, kad tokie verslininkai ir padeda panašioje situacijoje kaip aš atsidūrusiems žmonėms. Nežinia, gal dar būsiu priverstas ieškoti panašaus pasiūlymo. Bet juk tuomet pralošime visi: aš neturėsiu kur gyventi, vaikų laukia miglota ateitis, valstybė praranda kvalifikuotą žmogų, turi jam mokėti kokias tik įmanoma gauti pašalpas, praranda mokesčius, kuriuos galėčiau sumokėti dirbdamas legaliai.“

„Vakaro žinioms“ susisiekus su Kauno savivaldybe, pavyko išsiaiškinti, kad Eriko iš būsto, tikėtina, niekas neketina išvaryti. Jei būstas buvo skirtas iki 2003 m., Erikas turi teisę jį privatizuoti. Be to, tai yra savivaldybės būstas, todėl jį skiriant į pajamas neatsižvelgiama.

Tuo metu Socialinių reikalų ir darbo ministerijoje paaiškino, kaip ilgai mūsų skaitytojas galėtų naudotis savivaldybės skirtu būstu mamai mirus: tol, kol baigtųsi priskaičiuota kompensacija. Po to Erikas galėtų likti ir toliau gyventi nuomojamose patalpose, tik nuomos mokestį jau turėtų mokėti savomis lėšomis.


Boguslavas GRUŽEVSKIS, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas:

- Ar normalu, kad žmogus yra priverstas arba kęsti skurdą, arba apgaudinėti valstybę?

- Galbūt tokiu atveju lieka ieškoti pigesnio būsto. Suprantama, kad kiekvienas norime būsto su patogumais, bet ką padarysi, jei neuždirbi tokiam būstui. Žinoma, problema yra ta, kad tokie atlyginimai neturi būti mokami, kokie mokami pas mus. Taip apsileidome per 10-15 metų, o po krizės dvi vyriausybės nieko nedarė šia kryptimi ir dabar esame labai atsilikę.

Jei žmogus uždirba 600 eurų ir labai brangiai moka už būstą, lieka tik ieškoti pigesnio būsto. Žmonės parduoda savo būstus, perka pigesnius didmiesčių rajone, galbūt be patogumų, tačiau derindami savo išlaidas prie pajamų. Labai daug žmonių taip darė ir anksčiau, išvažiavo gyventi į savo sodų namelius.

Reikia suprasti ir tai, kad socialinis būstas skiriamas tiems žmonėms, kurie tikrai negali išlaikyti nuosavo arba nuomotis. O jei norime ir daugiau uždirbti, ir mažiau mokėti, taip yra tiesiog nesąžininga. Valstybė stengiasi padėti silpniausiems. Taip, tam žmogui nuomoti būstą gal bus brangiau, tačiau jis jau bus savarankiškas. Kodėl jis būtinai turi būti remiamas? Gerbkime visą visuomenę, o ne tik savo poreikius. Juk jei kažkas gali uždirbti daugiau, jis uždirba ir savo atlyginimu sukuria galimybę kažkam gauti tą socialinį būstą. Šeimai, kuriai jo tikrai reikia, kuri pati negali išsinuomoti privačiai. Visi turime kovoti, kad padėtume valstybei. Juk jei žmogus pasirinks kelią, kad darbdavys jam mokėtų vokelyje dalį atlyginimo, būsime apgauti tris kartus: socialinio būsto negaus tas, kuris neišgali kito išlaikyti ir laukia eilėje, valstybė praras dalį pajamų, nes nebus sumokėti mokesčiai, o darbdavys rizikuos dėl tokių darbuotojų.

- Ta riba tarp uždirbančio nedaug ir galinčio gauti pašalpą ir tarp savarankiško, šiek tiek daugiau uždirbančio piliečio labai plona, todėl žmonės nesuinteresuoti dirbti oficialiai ir mokėti mokesčius?

- Bet ta riba visuomet yra labai plona. Laisvosios rinkos atstovai todėl ir kalba, jog turėtų būti mažiau valstybinio rėmimo, kad žmonės nebūtų linkę sistemos apgaudinėti. Tad žmonės turėtų suprasti, kad padėti galime tik silpniausiems. O tie, kurie gali, turi galvoti, kad nereikia stengtis tapti tais silpniausiais. Piliečiai turi mąstyti ir norėti būti savarankiški, stiprūs, patys dirbti ir uždirbti, taip siekdami padorios aplinkos. Juk patys turime imti savo likimą į rankas. To linkiu ir jūsų skaitytojui. Neturi būti taip, kad visi nori tik paimti, bet niekas nenori prisidėti.

- Ar bent mažytė šviesa tunelio gale dar šviečia, kad pagaliau oriai gyventi galės pradėti ne tik šalies elitas, bet ir tie, kurie uždirba mažiau?

- Po truputį link to ir einame. Darbo užmokesčio prieaugis 2016 m. buvo sparčiausias per pastarųjų 5 metų laikotarpį. Taip, kainos didės, bet didės ir darbo užmokesčiai visose srityse. Dabar reikia, kad daugiau būtų dirbama pritraukiant investicijas, atsirastų daugiau perspektyvių didelių įmonių investicijų, kurios garantuotų ilgalaikį ekonominį stabilumą. Norisi tikėti, kad Vyriausybės programa nukreipta atkurti visuomenės solidarumą, sumažinti pajamų diferenciaciją. Tačiau bus sunku, nes visuomenės suvokimas dar gana žemas - žmonės paiso pirmiausiai savo interesų. O reikia nepamiršti, kad gyvename visuomenėje. Tikimės, kad švaraus valdymo ir pasitikėjimo laipsnis didės. Tai yra kryptis, kurios mums reikia.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“