respublika.lt
LRDT LYRAS

Ar bepaduotume ranką? Šiemet Baltijos keliui sukanka 25-erinuotraukos

2014 rugpjūčio mėn. 23 d. 10:01:30
Respublika.lt

1989 metų rugpjūčio 23-ioji: pustrečio milijono žmonių ranka rankon, širdis širdin nuo Vilniaus per Rygą iki Talino susijungė į Baltijos kelią - niekada pasaulio dar neregėtą gyvąją Laisvės juostą. Šiemet šiam didžiam įvykiui sukanka 25-eri. Ar sugebėtume dar kartą vieni kitiems paduoti ranką ir parodyti savo vienybę, išvarginti tiek Vakarų, tiek Rytų dvasinės okupacijos?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas JUOZAITIS, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys signataras Bronislovas GENZELIS, Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys signataras Algimantas NORVILAS ir vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrų, Seimo narys Povilas GYLYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kas buvo Baltijos kelias. Kas buvo idėjos autorius? Kas buvo organizatoriai?

A.JUOZAITIS: Idėja gimė, bent jau garsiai buvo pasakyta, Taline. Kas ją besisavintų, jinai vis dėlto priklauso kolektyviniam protui, nes jinai gimė prie apskritojo stalo pasibaigus gegužės mėnesį vykusiai pirmajai Baltijos asamblėjai Talino politinio švietimo namuose. Dėl paties vardo „Baltijos kelias“, tai jį pasakė Edgaro Savisaro (Edgar Savisaar) žmona. Kadangi kolektyviškai visi tai girdėjo, tai estai nelabai ieško to sąjūdininko, mes galbūt daugiau ieškome, jie yra labiau kolektyvinio susitarimo veikėjai.

Buvo sugalvotas dviračių kelias, bent jau Martas Tarmakas labai agitavo, kad būtų važiuojama dviračiais. Bet paskui pagalvojo, kad dviračiais bus sudėtinga. Be to, nebus masiškumo, nežinia, kur kas pradės, kas kokią estafetę perduos. Tad unikalus dalykas, kad mes galime du milijonus žmonių išvesti į kelią, paaiškėjo po Baltijos asamblėjos sėkmės. Supratome, kad veiksmas turi vystytis, įgauti naują bangą. Ir ta nauja banga tiesiog per tris mėnesius turi būti atlikta.

Tuo metu vyko liaudies deputatų suvažiavimas, į Maskvą išvažiavo visos aktyvios jėgos. Du mėnesius organizacinis darbas nevyko. Todėl paskutinį mėnesį buvo šturmu imamas Baltijos kelio organizavimas, neturint nei interneto, nei mobiliųjų telefonų. Geriausiu atveju buvo faksas, bet tą faksą Lietuvoje turėjo gal dešimt Sąjūdžio būstinių. Žodžiu, buvo labai daug kas padaryta.

O kas tai buvo? Dabar kiekvienas lietuvis sako, kad tai buvo aukščiausias mūsų istorijoje vienybės taškas. Ko gero, nuo jo paskui viskas žemyn leidžiasi.

B.GENZELIS:
Mes kartais pradedame savintis, kad būtent Lietuvoje atsirado Baltijos kelias. Arvydas teisingai pasakė - estams priklauso. Tik, skirtingai nuo Lietuvos, tame pasitarime dalyvavo Estijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir Latvijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Mūsų nedalyvavo, tik pritarė, jog valdžia darys viską, kad šis kelias įvyktų. Daugiausia bijojo latviai. Sakė, bus pasipriešinimas. Bet, kaip matome, neįvyko jokių pasipriešinimų.

Pagrindiniais Baltijos kelio kaltininkais valdžia laikė mus. Rugpjūčio 23-iąją, per Baltijos kelią, pasirodė straipsnis, puolantis mane, Romą Gudaitį ir Vytautą Landsbergį. Kitą dieną - puolantis Justą Vincą Paleckį, paskui - Jurą Poželą. Kaip čia J.V.Paleckis - partijos veikėjas, o dalyvavo tokiame sambūryje? Buvo paskelbtas TSKP CK pareiškimas, kur mes buvome pasmerkti kaip neatsakingi asmenys, kad mes turime pagalvoti, koks bus tautų likimas.

Po poros dienų po Baltijos kelio įvyko mūsų CK plenumas. Buvo nemažai veikėjų, kurie Maskvos pareiškimą laikė teisingu. Bet taip pat jie laikėsi nuomonės, kad nebus skelbiamos pavardės tų, kurie pasisakė „prieš“. Tada mes, 40 deputatų iš 42, padarėme pareiškimą, kaip galima smerkti Tautą ir kad mes kategoriškai pasisakome prieš TSKP CK pareiškimus. Suvažiavime aš perskaičiau tą pareiškimą ir įteikiau į rankas Michailui Gorbačiovui. M.Gorbačiovas sužiuro, nežinodamas, ką daryti, o salė buvo nuščiuvusi. Pirmą kartą iš tribūnos buvo viešai pasisakyta prieš TSKP CK kaip instituciją. Baltijos kelias labai sujaudino imperijos vadovą.

A.NORVILAS:
Atsiminimai turbūt niekada neišbluks. Turėjau laimės matyti visą kelio formavimąsi iš oro. Mudu su Aleksandru Abišala koordinavome kauniečių vykimą į Baltijos kelią. Ir aš buvau ore. Mes pakilome apie 2 val. dienos, žvalgėme visas kelio prieigas. Turėjome radijo ryšį.

Buvo uždrausta skraidyti bet kokiai aviacijai, bet atsirado du drąsūs ekipažai. Kooperatyvas „Aviapaslauga“ pakėlė abu savo lėktuvus An-2, vadinamuosius „kukurūzininkus“. Dvi valandos prieš Baltijos kelią pradėjome darbą su kelių policija. Kas darėsi keliuose, turbūt yra neapdainuojama ir nenusakoma. Gaila, kad tuo metu nebuvo pakankamai vaizdo kamerų, nes tai būtų nepakartojami kadrai.

Įsivaizduokite, keliu Kaunas-Ukmergė per Jonavą, kuris nebuvo kaip dabar praplatintas, viena kryptimi važiuoja keturios eilės: viena kelkraščiu, dvi asfaltu ir dar viena kitu kelkraščiu. Visos priešinga kryptimi važiavusios mašinos buvo šalinamos iš kelio. Iš oro buvo ieškoma visokių miško, kaimo keliukų ir ten kreipiami srautai. Pravažiuodavo policijos ekipažas, patikrindavo.

Mes vadiname Baltijos keliu. Bet Baltijos kelias turėjo labai daug atšakų. Labai gerai matėsi iš oro. Mes jau buvome užpildę visą erdvę, o dar nuo Ukmergės autostrados iki Savanorių prospekto Kaune buvo žmonės susikibę. Lygiai taip pat buvo susikibę atšakoje iki pat Vievio nuo Ukmergės autostrados. Šiauliečiai kalba, kad atšakos buvo iki Šeduvos. Kiti sako - iki Šiaulių. Įsivaizduojate, kokie žmonių srautai buvo! Nenusakoma, kaip visa tai pavyko. Kiek žmonės turėjo įsiklausyti, išgirsti Sąjūdžio žmonių, organizatorių kvietimus. Kaip turėjo veikti ryšys iš lūpų į lūpas...

A.JUOZAITIS:
Ir policija nepranešė apie jokias aukas.

P.GYLYS:
Aš tuo metu buvau eilinis Sąjūdžio narys. Stovėjau netoli Ukmergės su savo šeimos nariais ir kitais molėtiškiais - Molėtams buvo duotas tas ruožas. Iš tikrųjų milžiniškas susiklausymas. Apibendrinant galima pasakyti arba užduoti klausimą, ar per visą mūsų Tautos istoriją buvo pasiektas toks moralinio susiklausymo ir organizuotumo laipsnis. Aš nesurandu analogų.

Lietuvoje Baltijos kelyje buvo daugiau kaip milijonas ir neįvyko nė vieno eismo įvykio. Kaip gali būti, kad tokio milžiniško susitelkimo vietoje nėra jokių entropijos, dezorganizacijos požymių?! Štai ką reiškia aukštas moralės lygis, kai žmonės patys, iš esmės turėdami bendrą informaciją, elgiasi racionaliai ir organizuotai. Nebuvo nei įstatymų, kaip daryti Baltijos kelią, nei konstitucijų. Bet žmonės patys tai padarė.

Socialiniuose moksluose tai vadinama socialiniu kapitalu, t.y. gebėjimu veikti kartu bendrojo tikslo labui. Tai buvo socialinio kapitalo pikas. Socialinio kapitalo, kuriame ir buvo didžioji galia. Taikaus pasipriešinimo galia. Paskui palaipsniui tą socialinį kapitalą mes dėl įvairių priežasčių išbarstėme. Sugebėjimą suvokti bendrąjį gėrį ir to bendro gėrio labui veikti išvien ir organizuotai. Manau, tai unikalus atvejis ne tik mūsų regione, bet ir galbūt pasaulyje.

B.GENZELIS: Indijoje panašiai buvo.

G.JAKAVONIS: Angonita Rupšytė dėl užimtumo šįkart negalėjo ateiti, bet pasakė, kad kai skambina į savivaldybes dėl Baltijos kelio sukakties paminėjimo, tai lyg skambintų „Jedinstvos“ štabui tais laikais. Praėjusiais metais buvo daug sukakčių - ir pirmojo Sąjūdžio mitingo Katedros aikštėje, ir pirmojo mitingo Vingio parke, ir pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo 25-metis, o didelio valdžios noro tai paminėti nebuvo. Atvirkščiai - stengiamasi šių nacionalinių, tautinių dalykų nešvęsti, privengti. O kaip gražiai, su kokia pompastika buvo minimas mūsų įstojimo į Europos Sąjungą dešimtmetis. Kas vis dėlto mums atsitiko? Sąjūdžio idealai buvo: žemė - mūsų, mūsų valiuta - litas, mūsų įstatymai aukštesni nei Maskvos. O dabar viską apvertėme: žemę išparduodame, lito atsisakome, Briuselio įstatymai aukštesni. Kas Lietuvoje darosi?

A.JUOZAITIS:
Iš tikrųjų čia daug perversijų arba sąvokų sumainymo. Net jausmų sumainymo. Bet aš norėčiau viena akcentuoti, ko jau niekaip neįmanoma sumainyti arba pakeisti.

Kuo ypatingas pats Baltijos kelias? Jei jo nebūtų buvę, dabar išvis nežinotume, į ką atsiremti. Reikia džiaugtis vien dėl to, kad jis yra kaip priekaištas ateičiai, vien dėl to, kad įvyko. Įsivaizduokite: tuštuma - nėra Baltijos kelio. Vis tiek imperija griūva, prasideda kariniai konfliktai, kurie, kaip matome, neišvengiami, nes žmogaus prigimtis eina į konfliktą. O čia buvo konflikto vengimas.

Gal sakyčiau, kad pati Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo paradoksas arba kompromisas. Visi žinojome, kad jeigu tik radikaliau pradėsime, tai visus areštuos, išblaškys, įgąsdins. Tai buvo nesunku padaryti. Bet savisaugos instinktas buvo labai stiprus, paskui viskas savaime vystėsi. Savisauga, pasirodo, yra moralus reikalas, nes tu saugai ne tik save, bet ir šeimą, galiausiai - valstybę. Nors tuomet valstybės apibrėžimas kol kas buvo tik galvose.

O šiuo metu valstybės apibrėžimas gal, sakykime, išėjo iš galvų ir perėjo į kūną. Kūno poreikių įvairovės dėsnis - kad yra begalybė kūno poreikių. Vien kokį lygį, pavyzdžiui, pasiekusi dabartinė visų lytinių perversijų agitacija. Ir pati Europa dabar funkcionuoja kaip kūnas, nes yra tik ekonomikos reikmės, tik augimas, ir vis dar tuo didžiuojasi.

Aišku, Europa turi kuo didžiuotis. Mes prisiplakėme ir tapome tuo didesni. Vienas iš didžiausių mažų tautų, o mes, deja, turime tai pripažinti, nors ir vadinamės vidutine, sindromų: arba jos kaip estai paskelbia savo valstybę egzistuojančia Tautos kultūros plėtrai ir ekspansijai, arba toks, kaip mes dabar daromės, valstybės egzistavimas, kad prisišlietum prie kitos didesnės valstybės ir gyventum pagal jos dėsnius.

Štai mes žaidėjai tame dideliame žaidime Europos centriniame banke. Nesėdėsime koridoriuje. Na ir kas, kad tave pakvies prie stalo kampe pasėdėti, patylėti. Didelis skirtumas, ar tu koridoriuje būsi? Be to, koridoriuje yra sava liaudis, kurios nėra šiame žaidime, ten irgi galima susiorganizuoti.

Ką noriu pasakyti? Jeigu tik bandome žaisti didžiųjų žaidimą, mes tirpstame. Vienas Šekspyro herojus sakė: nesikišk tarp didžiųjų, kai jie pešasi. Nes sutrins - girnos sutrina. Mūsų likimas yra kitoks - tapk grūdu, kuris nesusitrina. Buvome radę šitą grūdo receptą. Bet dabar, pasirodo, jis labai sunkiai išsaugomas. Nes grūdo vidus turi būti ne fizinis, o moralinis dydis.

Dabar įmanoma daug ką neigti, sakyti, kad nebuvo, nutylėti, bet ačiū Dievui, kad buvo. Dėl to mes čia ir kalbamės. Kodėl Ukrainoje dabar neįmanomas vidinis susitarimas? Prasidėjęs vidinis griuvimas bus dar baisesnis. Jie neišgyvenę nė Baltijos kelio, o gavę laisvę dykai. Mes bent jau žinome taikią kainą. O kai žinai tik ginklo kainą, kaip kokia Čečėnija, tai dabar matote, kas darosi.

G.JAKAVONIS: Arvydas pasakė „grūdas“. Sakyčiau - tai akmenukas, kuris nuvertė tą didelį vežimą, bent jau padėjo jam nuvirsti. O kas vėliau atsitiko?

B.GENZELIS: Turbūt vienareikšmiško atsakymo neturiu. Jeigu analizuosime istoriniu požiūriu, matysime, kad ne tik pas mus taip atsitiko. Čia yra tam tikras dėsnis. Kaip kitados yra suformulavęs Alberas Kamiu (Albert Camus): revoliucija - kontrrevoliucija. Į valdžią ateina anūkai tų, kurie buvo nuversti.

Lietuva skiriasi nuo Latvijos ir Estijos tuo, kad ten tarp valdančiųjų yra buvusių Liaudies fronto veikėjų. Lietuvoje atsitiko taip, kad Sąjūdžio dalyviai, ypač jaunimas, liko už borto, o atėjo tie, kurie stovėjo nuošalyje. Aš įsitikinęs, kad pagrindinių mūsų veikėjų Baltijos kelyje nebuvo. Dėl to dabar yra didelis noras klastoti istoriją. Kodėl? Suniekinti tuos, kurie buvo, ir tada pradėti sakyti, kad ir mes kovojome už Lietuvą.

Arvydas Anušauskas yra suradęs KGB sudarytą sąrašą žmonių, kurie turėjo būti represuoti, o mes buvome pirmose gretose. Tie, kurie stovėjo nuošalyje, dabar nori pasirodyti, kad ir jie buvo. Ir taip žmonių pasitikėjimas visiškai griaunamas.

Galbūt čia mūsų vidinis nesugebėjimas. Valstybės atkūrimas, kūrimas ir jos valdymas yra skirtingi dalykai, nes valstybė kuriama kritikuojant esamybę, tą, kuri yra ir kuri visiems matoma, kad yra bloga. Ir tai visus jungia, o vėliau, kai ateina į valdžią, prasideda absoliutus grobimas.

A.NORVILAS:
Man labai patiko Arvydo mintis apie dvasines kategorijas. Baltijos kelias, visas Sąjūdžio pirmasis etapas iki rinkimų buvo grindžiamas dvasinėmis kategorijomis. Dominavo labai aukšti, labai šviesūs jausmai. Paskui visa tai buvo labai greitai užmiršta.

Tie, kurie dabar dirba Prezidentūroje, Vyriausybėje, nemyli žmonių. Jie užsiėmę techniniais dalykais. Paprasčiausiai nėra dvasinių kategorijų. Kai dvasinės kategorijos išnyksta, nėra teisingumo, nėra džiaugsmo, galų gale nėra meilės. Kai priimamas neteisingas įstatymas, žmogus jaučia, kad jo nepaiso. O tai paprastai ne vienetų, tai tam tikrų sluoksnių nepaisymas.

Jeigu staiga iš aukščiausių tribūnų, sakykime, Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, nuo techninės kalbos pereitų prie dvasinių kategorijų: „Mylimieji, brangieji tautiečiai, padarykime šitaip. Gal sunku, bet padarykime taip“, ir jeigu žmonės pamatytų, kad tai daroma nesiekiant populizmo, nesiekiant įsiteikti, tai daug kas pakistų.

P.GYLYS: Mūsų naujoji nomenklatūra, - o joje yra daug senosios nomenklatūros atstovų, bent jau kitos kartos (nenoriu jų kritikuoti, smerkti, natūralu, žmonės keičiasi, jų nereikėtų naikinti, nes tada mes būtume bolševikai), - užuot kūrusi valstybinį nacionalinį bendrąjį gėrį, tarnavusi jam, nacionalinį gėrį pavertė savo grupinio gėrio kūrimo priemone. Apvertė.

Beje, brežnevizme irgi tas pats buvo. Nomenklatūra deklaravo, kad tarnauja liaudžiai, „visaliaudiniams“ interesams. Didžiąja dalimi jie tarnavo patys sau. Taigi mes turime sistemos restauraciją. Aišku, paremtą rinkos ekonomikos ideologija, bet irgi nomenklatūra tarnauja sau.

Kitas dalykas, kuris tuo metu buvo Baltijos kelyje ir kuris nyksta, yra mūsų pilietiškumas. Tai yra susiję dalykai. Jeigu tik pilietis dabar aktyvus, štai profesorius B.Genzelis buvo aktyvus, - teismas. Aš buvau aktyvus - teismas. Žiūrėkite, kiek Sąjūdžio narių neteistų. Žmonių, kurie kitados paskui save vedė šimtus tūkstančių. Jie buvo moraliniai autoritetai. Arba juos užblokavo kaip Justiną Marcinkevičių - jo liesti nedrįso, bet tiesiog užblokavo. Kas pakvietė į rimtą laidą Just.Marcinkevičių?

A.JUOZAITIS: Ne, jį apšmeižė per Tomą Venclovą ir viskas. Kad jis KGB. Ir žmogus sutriko.

P.GYLYS: Reikalingi rimti pokalbiai, įvairios nuomonės - vienas galvoja taip, kitas galvoja kitaip. Bet žmonės klausosi ir mokosi veikti pilietiškai. Dabar didžioji dalis visuomeninių organizacijų yra valstybinės. Mes net nepastebėjome ir priėmėme įstatymą, kur, galima sakyti, nevyriausybinės organizacijos yra kontroliuojamos valstybės. Sudaroma taryba, kurioje valstybė turi daug kontrolės.

Įsivaizduojate, kas įvyko?! Valdžia mums ne autoritetas. Nebenoriu eiti į Kovo 11-osios minėjimus, nes man viskas atrodo kaip farsas. Aš tikrai širdyje švenčiu Kovo 11-ąją. Bet kai tas valdiškas kalbas sako, aš sunkiai atlaikau, nes jos tokios pat naftalininės, netikros, sintetinės kaip anais laikais, kai buvo deklaruojama tarnystė tarybinei liaudžiai. Paskaito valdiškus tekstus, nors tuo pat metu mes turime gyvus Sąjūdžio lyderius.

Aš matau, kad jie nereikalingi. Kodėl? Kadangi tas, kas dar nors kiek išlaikė Sąjūdžio dvasią, yra nepatogus naujajai nomenklatūrai. Jis turi būti blokuojamas, jis turi būti nekviečiamas į televizijos laidas ir t.t. ELTA, „Respublika“ dar yra langas, per kurį mes išeiname. Ir, aišku, per portalus dar yra šiokių tokių galimybių išeiti. Bet apskritai pilietiško, netrafaretiškai mąstančio žmogaus išėjimas yra ribotas.

G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad vėl dvasiškai pakiltume?

A.JUOZAITIS:
Labai daug ką pasako ne tik dainų švenčių organizavimas, bet ir poreikis ar instinktas. Kur kitur yra kolektyvizmas, jei ne dainų šventėse, kur dainuoja 15 tūkstančių.

Kas tai yra? Tai yra kolektyvizmo apoteozė. Gali sau vienas, dviese, trise prie stalo dainuoti, bet kai 15 tūkstančių - tai yra kažkas. Visai kita energija. Aplinkinės tautos - rusai, lenkai - ieško tautinės idėjos. „Russkaja ideja“, pavyzdžiui, ieškoma 150 metų, bet ji, galima sakyti, ieškoma kitų sąskaita. Kad ta tautinė idėja kažką darytų su kaimynais, juos įtrauktų į savo pasaulį. Tautinė idėja kaip agresyvus įrankis. Su lenkais panašiai - mesianizmas, lenkiškumas, erdvės plėtimas.

Mūsų, ypač estų ir latvių, tautinė idėja yra įkūnyta Dainų šventėje, nes tuo metu, kai dainuoja Tauta, nusileidžia dangus ant žemės. Vaizdžiai šnekant, tai yra rojaus sąlygos, kai tu gali sakyti, kad tu jau numiręs ir esi rojuje. Nes geriau jau nieko negali būti. Yra tas momentas, kurį Tėvas Stanislovas per pamokslus fiksuodavo, kas yra laimė. Tai yra džiaugsmas. Nes laimę apibrėžti yra sunku, bet džiaugsmą tu jauti, jis neapibrėžiamas. Džiaugsmas yra tos dainų šventės.

Latviams išvis: jeigu neįvyksta Dainų šventė - Latvijos nebėra. Jie prie sovietų taip laikėsi su tais kompromisais, bet jautė, kad čia yra latviškumas. Pas mus dainų šventės gimė tik 1924 metais. Mes nesukūrėme iš dainų švenčių valstybės kaip Latvija, Estija. Tik atkūrus valstybę, kadangi nenorėjome atsilikti, jos atsirado. Manyčiau, Baltijos kelio aidas pasikartoja dainų šventėse. Ir jeigu tiktai liaudis nori jį prisiminti, tegul dalyvauja dainų šventėse.

B.GENZELIS:
Nesu pesimistas, bet nesu ir absoliutus optimistas. Visgi didelį poveikį turi švietimas. XIX a. Tauta buvo visiškai nutautėjusi. Kai atsirado nelegali spauda, žmonės pasijuto, kad jie vis dėlto nėra priedas prie kitos tautos.

Tautiškumas išplaukia iš švietimo. Sakysime, tarybiniais metais Just.Marcinkevičiaus „Mažvydas“ - teatre žmonės pasijuto, kad jie tikrai yra lietuviai. Arba Marcelijaus Martinaičio ir kitų kūryba. Buvo surandama galimybė, kaip išeiti į viešumą, kad pasijustume, jog mes esame.

Dabar pagrindinė mūsų problema, kad žmonės, bent daugelis, jaučia, kad nuo jų niekas nepriklauso. Mūsų tikslas - siekti, kad žmonės pasijustų, jog jie yra nepriklausomi nuo savininkų, nuo darbdavio. Nesvarbu - darbdavys valstybė ar privatininkas.

A.NORVILAS:
Ką gi daugiau daryti? Auginti vaikus, anūkus, auklėti, kalbėtis su jais. Ką gi mes daugiau galime padaryti? Kiekvienas jaučia, kas yra tikra, o kas netikra.

O štai Sąjūdis, Baltijos kelias buvo tikra. Ir vis dėlto dar noriu grįžti prie Baltijos kelio ir ypač padėkoti trims žmonėms, kurie labai nukentėjo per Baltijos kelią, ir tai truko ne vienus metus. Tai lakūnai Kazimieras Šalčius ir Vytautas Stankevičius, kurie tuo metu pilotavo tuos lėktuvus. Jiems buvo sustabdytos skraidymo licencijos, ir beveik niekas nesiėmė jiems padėti. Vyrai po šiai dienai jaučia didelę nuoskaudą. Nors iš esmės jie patys pasisiūlė, patys organizavosi tą skridimą ir t.t. Ir dar vienas - tai toks kalvis, kuris papuošė Baltijos kelią - nukalė kryžių, paminklą, jis ir dabar prie autostrados stovi, - Alvydas Bartulis. Jis irgi įdėjo labai daug sveikatos ir energijos.

Taigi susirinkime rugpjūčio 23 dieną tarp 10 ir 11 val. į Katedros aikštę, ateikime su šeimomis, pabūkime kartu ir pamatysime, kokia dvasia tvyros. O gal visai nebloga dvasia ten bus?

P.GYLYS: Aš visgi manau, kad tie, kurie gali, turi jausti pilietinę pareigą eiti į viešąją erdvę. Tegul ir nelengva šiais laikais tai padaryti. Tiems, kas turi netradicines, nenomenklatūrines pažiūras, lengviau negu Brežnevo laikais, dabar kol kas dar tik teisia, nepasodina. Tie žmonės, kurie turi didesnį visuomeninį svorį, turi jausti pareigą eiti į viešumą ir kalbėti, kaip išlaikyti tą bendrąjį nacionalinį gėrį, kaip riboti sau tarnaujančią valdžią.

O situacija yra labai rimta. Per partines struktūras veikti labai sunku. Ką mes turime - dvi pagrindines partijas: suburžuazėjusius socialdemokratus ir bedievius krikščionis demokratus. O liberalai savaime yra išpažįstantys antivalstybinę ideologiją. Nors Seime yra individualiai neblogų žmonių, bet partinės struktūros suformuotos taip griežtai ir ten vadovaujama taip tvirtai, kad laisvai pareikšti patriotinę mintį nėra lengva. Ir dar man atrodo, kad sąmoningai ar nesąmoningai Seime mus visą laiką skandina detalėse.

Didžiulė problema yra mūsų vadinamoji daugpartinė sistema, kuri iš tikrųjų yra dideliu laipsniu vienpartinė.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PARODA: penktadienio vakarą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje atidaroma paroda „Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu“ - tai paroda apie meninę komunikaciją paštu, apie siuntėją ir adresatą arba jo nebuvimą, apie pradėtą ir ne visada baigtą mintį, apie žaismingą pasipriešinimą sistemoms, socialinių tinklų užuomazgas sovietmečiu.
  • VIZITAS: penktadienį Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis išvyksta vizito į Latviją; Tervetėje parlamento vadovas ketina susitikti su Latvijos Saeimos pirmininke Inara Mūrniece.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
PABUDIMAS

Kaip vertinate įstatymą, leidžiantį kirsti verslo plėtrai trukdančius miškus?

balsuoti rezultatai

Ar mokate užsienio kalbų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +3    +6 C

-4    -1 C

 

 +1    +3 C

+7   +8 C

+7  +11 C

 

   +6  +10 C

8-13 m/s

2-3 m/s

 

3-4 m/s

 

USD - 1.1387 PLN - 4.2807
RUB - 72.5435 CHF - 1.1309
GBP - 0.8665 NOK - 9.6178
reklama
samba
reklama
Sveikata ir grožis