Atsistatydinęs generalinio prokuroro pavaduotojas Andrius Nevera: Vieša skola nieko nebuvo sužlugdžiusi

- Iš kėdės jus išvertė 300 tūkst. litų paskola iš pokerio lošėjo verslininko Antano Guogos. Kas čia nešvaraus? Turite alibį?

- Paskolos istorija prasidėjo ne man tapus generalinio prokuroro pavaduotoju, o 2010 metų pabaigoje, kai dar dirbau Aukščiausiajame Teisme ir net negalvojau, kad kada nors teks dirbti Generalinėje prokuratūroje. Antaną pažinojau kelerius metus ir jau tada kalbėjau, kad norėčiau įsigyti nebaigtos statybos gyvenamąjį namą. Klausimas buvo tik dėl kainos. Mums pavyko išlaukti, kai žmonės, reaguodami į prasidėjusią krizę, apsisprendė parduoti. 2011 metų kovą jau buvo derinamas namo pardavimas, aptariama pirminio įnašo suma.

Savo kritikus galiu nuliūdinti - įsigytas namas yra užstatytas A.Guogai. Paskola gauta ne už ačiū, jam moku bankinio lygmens palūkanas. Jo naudai sudaryta ir turto draudimo sutartis. Šis verslininkas net gerai pažįstamiems už dyką neskolina. Be to, mano paskolos dalis yra 150 tūkstančių.

Mūsų bendravimo su A.Guoga principas - nekalbėti apie darbo ar verslo reikalus. Taigi buvo nerealu, kad dirbdamas teisme galėjau daryti įtaką jo verslo reikalams, kuriuos, kaip paaiškėjo, dar anuomet sprendė prokurorai.

- Teigiate, kad su šiuo verslininku esate seniai pažįstamas. Bet juk vienas kito neužkalbinote gatvėje?

- Susipažinome, greičiau buvau su juo supažindintas man artimo žmogaus. Tai įvyko viename iš gausių renginių, kuriuose, remdamas įvairias visuomenines iniciatyvas Lietuvoje, dalyvavo ir A.Guoga. Šioje istorijoje nėra nieko ypatingo. Man visuomet imponavo žmonės, kurių filosofija - daryti gerus darbus.

- Sakote, kad finansinį sandorį su A.Guoga planavote dar nebūdamas prokuroru. Tačiau ar juo tapęs nepagalvojote, kad geriau tokią sumą skolintis iš banko, o ne iš fizinio asmens, juo labiau verslininko. Juk niekas negali prognozuoti, kaip jam seksis verslas ir ar jis neturės reikalų su teisėsauga.

- Atsakymas paprastas - manęs netenkino bankų sąlygos jei pageidaučiau skolą grąžinti kitais terminais ir kitomis įmokomis nei numatyta siūlomose sutartyse.

Antra vertus, dirbdamas prokuratūroje puikiai žinojau, kad mano darbas, kuruojama sritis niekaip nesusijusi su šioje istorijoje eskaluojamais klausimais.

Trečia, prokuroras sau nepavaldiems asmenims yra procesinė figūra. Įstatymas numato viešųjų ir privačių interesų deklaravimą, aš juos deklaravau. Tai yra pirmas signalas, kad asmuo negali priimti jokių sprendimų nagrinėjant su juo susijusias problemas - pareigūnas privalo nusišalinti arba jis būna nušalinamas.

Dar daugiau, net jei ir būčiau nepaėmęs paskolos, tačiau kokiais nors būdais būčiau daręs įtaką A.Guogos verslui, ši aplinkybė būtų jau seniai paviešinta, nes apie mūsų pažintį žino nemažai žmonių.
Jei būčiau nesąžiningas, ką man bandoma prikišti, šios paskolos galėjau paprasčiausia nedeklaruoti.

- Kai buvo paviešinta apie jūsų gautą paskolą, kodėl visų šių aplinkybių nebandėte paaiškinti visuomenei?

- Išeiti į areną ir viešai muštis į krūtinę - aš nekaltas? Nemanau, kad tai yra teisinga pozicija. Visuomenė paprastai įpratusi reaguoti atvirkščiai - jei teisinasi, vadinasi, kažkas nešvaraus gali būti... Manau, teisinėje valstybėje - jei mes siekiame tokioje gyventi - yra institucijos, kurios privalo išsiaiškinti, ar tikrai dėl kokio nors asmens yra problemų. Institucijos dėl manęs yra pareiškusios - niekas nedraudžia skolintis iš verslininkų.

Prokurorų etikos kodekso irgi nepažeidžiau - A.Guoga nėra asmuo, kuriuo domėtųsi ar domėjosi specialiosios tarnybos. Dar daugiau, prisiminkime, kad prieš Lietuvoje vykusį Europos krepšinio čempionatą jis bendravo ir su prezidente Dalia Grybauskaite, greta jos sėdėjo per rungtynes. Manote, jei jis būtų turėjęs bent vieną „kabliuką“, tai daryti būtų leidusi prezidentės apsauga? Taigi jokių žinių apie jo ryšius su kriminaliniu pasauliu mes neturėjome. Manyčiau, tai vienas didesnių Lietuvos patriotų.

- Savanoriškas atsistatydinimas - tai užgautos ambicijos ar perspektyvos dirbti prokuratūroje nebuvimas?

- Perspektyvą dirbti prokuratūroje aš mačiau. Pareigų niekada neskirsčiau į geras ar blogas, esu žmogus, kuris dirba man pavestą darbą. Bet kai žaidžiama ganėtinai nešvariai ir pereinama į tam tikrus asmeniškumus, mano galva, tai jau nėra civilizuotas dialogas ar monologas. Apsisprendžiau, kad prokuratūros prestižas svarbiau už asmeninius interesus.

Mano požiūris: jei esi puolamas - pagrįstai ar nepagrįstai - ir tai kenkia valstybei, lieka pasitraukti iš pareigų ir leisti vandeniui toliau tekėti.

- Prezidentūra nebandė atkalbėti nuo tokio žingsnio?

- Ne.

- O Generalinėje prokuratūroje jūsų nebandė atkalbėti?

- Buvo tokių žingsnių, bandymų įtikinti pasilikti. Bet aš viską vertinu ne per asmeninę prizmę, o stengiuosi pasverti, kas toje situacijoje geriau aplinkai, sistemai. Mano galva, šis sprendimas buvo geriausias tiek man, tiek prokuratūrai.

- Nors Generalinėje prokuratūroje buvote naujas žmogus, dauguma apie jus atsiliepė pagarbiai ir tikėjo, kad esate būtent tas, kuris sugebės padaryti pertvarką sistemoje. Neskaudu, kad taip manančius nuvylėte?

- Profesinės veiklos klausimais mane palaikė ir palaiko didelė teisininkų bendruomenė, kolegos. Dėl tarnybos valstybei nesu sulaukęs priekaištų. Esu tikras, kad mano bendraminčių nesumažės ir nedirbant šiose pareigose. Juk profesionalumas nepriklauso nuo užimamų postų.

- Akcentuojate puolimą prieš jus. Kas puola? Prisiminkime puolimą prieš šalies kriminalinę policiją, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Ar tai sąmoningas puolimas, gal turite įtarimų, kas tai planuoja?

- Įtarimų neturiu. Manau, šiandien faktus reikėtų vertinti kaip sutapimus.

- Koks gali būti sutapimas, kai viešai buvo paminėta Raisa Malofejeva, kurios bute neva registruota Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sūnaus bendrovė? Juk jūsų ankstesnė pavardė - Malofejevas.

- Nurodyta pavardė tiek vyriška, tiek moteriška gimine nėra tokia jau reta Lietuvoje. Šį faktą priskiriu prie tendencingai pritemptų sąsajų su manimi.

Norėčiau pažymėti, kad mano biografija yra vieša ir joje nėra nutylėtas nė vienas įvykis. Be to, dirbdamas teisme siekiau tapti teisėju, tad teko pildyti prašymus dėl leidimo dirbti su slapta informacija. Specialiosios tarnybos mano biografiją yra ištyrinėjusios ne kartą skersai išilgai.

Kita vertus, prokuroras nėra politinė figūra, kurios gyvenimo užkulisius privalėtų žinoti visuomenė. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra aiškiai pasisakęs, kokio atvirumo lygmens turi būti politikas, o kokio - pareigūnas ar valstybės tarnautojus.

- Kodėl pakeitėte pavardę?

- Nuo nieko nesislėpiau. Pavardės keitimas buvo mano tam tikra atsako į tėvų nutrūkusius santykius forma. Tiesiog - pasirinkau mamos mergautinę pavardę.

- Prokuratūros sistemoje išdirbote beveik dešimt mėnesių. Spėjote perprasti, kodėl visuomenė visada dėl žlugusių tyrimų kaltina prokurorus?

- Prokuratūra yra ta sistema, su kuria tikrai galima dirbti. Kaip dirbti - kitas klausimas. Vadovai nėra pagrindinė jėga, galinti stimuliuoti kokybišką darbą. Vadovo pareiga - sukurti geras darbo sąlygas ir veiklą nukreipti teisinga kryptimi. Būtent toks yra dabartinės pertvarkos tikslas: kad būtų daugiau dirbančiųjų, o ne vadovaujančiųjų. Kita vertus, šiandien prokurorai per daug dirba darbų, kuriuos turėtų nuveikti kitos institucijos. Kad ir viešo intereso gynimas - juk jį teismuose gali ginti ir civilinės institucijos. Kita vertus, kai kurias funkcijas gali atlikti ir ikiteisminio tyrimo tyrėjas, neprašydamas prokuroro pagalbos.

Manau, daugeliu atvejų dėl užsitęsusių ikiteisminių tyrimų arba teismuose nesėkmingai pasibaigusių bylų prokurorai yra neteisėtai kaltinami. Nusikalstamą veiką tiria ikiteisminio tyrimo institucijos - policija, muitinė, kitos tarnybos. Jei jų tyrimas neduoda jokių rezultatų - nenustatomas įtariamasis, nesurenkami tinkami įrodymai, - argi prokuratūra kalta? Manau, kad jau kuris laikas visuomenė klaidingai mano, jog dėl visų nesėkmių ginant viešąjį interesą kalta prokuratūra.

- Iš prokuratūros išėjote it musę kandęs, Mykolo Romerio universitete profesoriumi dirbate tik puse etato. Iš ko gyvensite?

- Neslėpsiu, kad pasiūlymų sulaukiu daug, tačiau šiuo metu jų apmąstymams neskiriu daug dėmesio. Tačiau žinau, kad bet kokiu atveju mokslinės veiklos neatsisakysiu. O dėl grįžimo į prokuratūrą - niekada nesakyk „niekada“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"