A.Juozaitis: kaip sakė poetas J.Marcinkevičius - RUSENOME, O DABAR ANGLĖJAMEnuotraukos (75)

2018 kovo mėn. 14 d. 08:07:11 Perskaitė 8887

Filosofas, rašytojas, publicistas Arvydas Juozaitis naujausią savo knygą pavadino „Tėvynės tuštėjimo metas“. Pasak autoriaus, tai – tarsi užfiksuota 17 metų Lietuvos kardiograma. Laisvės kaina ir didžiausiu Sąjūdžio pralaimėjimu A. Juozaitis vadina šalies tuštėjimą, emigraciją: „Mano idėja Lietuvai – Lietuva – vienintelė lietuvių žemė. Žmogus negali išeiti iš tautos likimo.“

 

– Kalbamės ypatingu laiku – 28-ųjų Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metinių išvakarėse, ką tik paminėtas modernios Lietuvos 100-metis. Koks jums šis laikas?

– Labai sentimentalus, jautrus laikas. Vasario 16-oji yra nepranokstama, ilgai saugota, godota, siekta. Kovo 11-oji – paprastesnė sukaktis, pusė gyventojų, patyrę tas 1990 metų dienas (ne vieną datą) tebegyvena. Bet vis vien – tai jautrūs prisiminimai.

– Naujausioje jūsų knygoje „Tėvynės tuštėjimo metas“ sudėtos esė, rašytos per 17 metų. Įspėjate, kad valstybė atsidūrė ant slenksčio, už kurio alsuoja nebūtis. Kodėl ištiko tuštėjimas?

– Tuštėjimas yra laisvės kaina. Nors kaina turėjo būti kitokia. Darbas laisvės sąlygomis, laisvos žemės sąlygomis. Bet pasirodo, kad ne. Išsilaisvinau, kad išbėgčiau. Tokia buvo gana daugelio nuostata. Ir tų, kurie stovėjo Baltijos kelyje, ir tų, kurie laukė laisvos valstybės. Sulaukė – mūsų vagonas atsikabino nuo imperinio traukinio. Ir kas turėjo nutikti? Reikėjo meistrauti savo garvežį. Bet, užuot tai darę, ėmėme sparčiai bėgti. Lyg būtume gyvenę ne tėvynėje.

Ačiū Dievui, tarp Sąjūdžio lyderių šito nėra, niekas iš iniciatyvinės grupės nepaliko Lietuvos. Iš eilinių veikėjų – labai daug, net rajoninių Sąjūdžio centrų man pažįstami žmonės iš karto į Vakarus iškūrė. „Sąjūdžio žinių“ logotipo meistras Aleksandras Šepkus vieną kartą po mitingo pasakė: dabar reikia išsilaisvinti ir dingti iš čia. Taip ir padarė, 1988 metų gruodį, po Sąjūdžio suvažiavimo, per Maskvą į Niujorką.

– Bet posakis „reikia dingti iš čia“ nėra gajus iki šiol, po 30 metų?

– Kiek galima „dingti iš Lietuvos“? Juk tuštėja kasdien, o kai vynas išgeriamas, ant dugno lieka drumzlės. Pensininkai, kurių niekas net nebepajėgs išlaikyti – štai ko daugėja ir daugės. O ko tada laukti? Atbėgėlių-pabėgėlių minių? Jos, tiesą sakant, mus ir palaidos.

Knyga nėra džiaugsminga. Kai ją pristatinėjau Knygų mugėje, sakiau, kad man ji liudija savitą žanro – politinio esė, savižudybę. Nebegalėsiu daugiau taip rašyti, šią kardiogramą užrašęs visai išsekau. Žinoma, buvo palaipsniui dirbta, rašyta, negalvojant apie atskirą knygą. Bet pagaliau, apie 2010–2013 metus, supratau, kad aprašau galingą tautos susinaikinimo tendenciją. Fiksuoji savaitę po savaitės, metus po metų, kas darosi, ir matai, kaip senka jėgos.

Štai, trečdaliu Šiauliai sumažėję, trečdaliu sumažėjusi Klaipėda. Lietuvoje nelikę Kaunui ir Vilniui prilygstančių dydžio dvipolio – tiek gyventojų išnykę, beveik milijonas. Per tuos septyniolika metų. Tai baisus reiškinys, ne vien fizinis – metafizinis, religinis.

Ir tai vadinti laisvės kaina? Kaip susitaikyti su šia kaina? Baisiausias karas ir pokaris atėmė iš mūsų milijoną.
Džiaugtis moderniosios Lietuvos šimtmečiu galime, ir džiaugiamės, bet pasižiūri į perspektyvą, ir džiaugsmo kaip nebuvę. Gali būti, kad vienintelį kartą mūsų tauta ir tešvęs savo vienintelį šimtmetį.

– Nuolat diskutuojama apie emigrantų sugrąžinimą, kuriamos įvairiausios strategijos, bet jos neduoda rezultatų. Koks būtų jūsų pasiūlymas?

– Strategija labai paprasta: pirmiausia reikia baigti skelbti globalią Lietuvą. Kas gali skelbti globalią Lietuvą, būdamas tokio dydžio, kaip mes?! Globali Lietuva yra nusikaltimas.

Kodėl Estijoje yra kitokia tendencija? Todėl, kad strategija yra tokia: skelbiama, kad Estija – vienintelė estų žemė. O mes Lietuvoje lyg pamišę.

O juk per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą sakėme, kad Lietuva yra vienintelė lietuvių žemė. Reikia baigti globalios Lietuvos kliedesius.

Ir dar viena nelaimė – vajus dėl vadinamosios dvigubos pilietybės. Grynas ideologinis politikų lenktyniavimo laukas. O juk visa tai tik skatina ir dar skatins emigraciją. Kita vertus, jeigu toji nelaiminga dviguba pilietybė bus „įvesta“, ji sukurs dvigubą Lietuvą. Dviejų kategorijų piliečių telkinius.

Teisininkai turėtų padirbėti. Dvigubos pilietybės sąvoka yra labai netiksli ir neteisinga. Dviguba pilietybė galima tik tarp dviejų valstybių, kurios susitaria viena kitos atžvilgiu duoti dvigubą pilietybę. O čia kas peršama? Daugpilietiškumas, atidarysiantis Pandoros skrynią. Vien šio klausimo formulavimas referendumui – antikonstitucinis.

Aš esu tikras, kad ideologinis „Idėjos Lietuvai“ renginys, vadinamasis didysis forumas, buvo tik tam, kad paskelbtų vajų šios strategiškai pragaištingos dvigubos pilietybės labui. Tai pseudoeuropiečių ir šaknų nebejaučiančių liberalų „anything goes“ (bet kas leistina) ideologija. Ne „dabarčiai“ jie atstovauja, o aklumui.

Šiuolaikinės sąlygos ir reikalauja susiprasti, kur tu esi, ir kas su tavimi daroma. Ne tik gyvūnai nyksta, ne vien gamta teršiama, bet tautos teršiamos, naikinamos siaubiant jų sąmonę, trinant kalbą. Naikinamos šiuolaikinėmis informacinėmis audromis, kai žmogui neleidžiama net pagalvoti. Tas vajus „palaikyk idėją Lietuvai – dvigubą pilietybę“ – tai idiotams skirtas šūkis. Kam palaikyti? O jeigu nenoriu? Jeigu noriu pagalvoti? O ne, tu – nemodernus, tu „nelaikini“!

– O kokia jūsų idėja Lietuvai?

– Lietuva – vienintelė lietuvių žemė. Aš dabar vis daugiau skaitau J. Marcinkevičių. Į jo poeziją yra sudėta tautos ideologija. Žmogus negali išeiti iš tautos likimo. Labai paprasta idėja Lietuvai: neišeiti iš tautos likimo, neišvykti iš Lietuvos.

Gimdyti Lietuvai lietuvius, o ne pasauliui. Jeigu jau esi kitos valstybės pilietis, išėjai, tai bent jausk gėdą ir grįžk, o ne reikalauk sau teisių ir „šipkartės“. Šventas mums buvęs Lietuvos pasas – kas jis, be pareigų? Pabėgėliui jis – teisė į žemę, turtą Lietuvoje (palikimą). Juk tai – žema, net kalbėti apie tai sunku.

Ir pagaliau: jeigu jau atsisakei Lietuvos paso – dirbk Lietuvai ir be paso. Joks dokumentas didesniu lietuviu tavęs nebepadarys. Bent prisimink kartais, lietuvi-pabėgėli, Maironį: „Tas ne lietuvis, kas Tėvynę bailiai kaip kūdikis paliks...“

Nei Maironis, nei J. Marcinkevičius niekada nebūtų tapę „dvigubu piliečiu“.

Žvakė prie Sąjūdžio vėliavos

– Knygoje kalbate apie Lietuvos valstybingumo zenitą ir nuosmukį. Kada buvo pasiektas zenitas?

– Zenitas buvo iki 2000 metų, kai dar buvo vilties, kad naujas tūkstantmetis atvers naujų jėgų horizontus. Bet iš karto po 2000-ųjų tapo aišku, kad prasideda nuosmukis, emigracijos srautas, baisios integracinės jėgos į mus niveliuojančias struktūras.

TSRS imperijoje tai buvo vienaip, po 2000-ųjų – įmantriau, netremiant žmonių, nepersekiojant, netrinant kalbos direktyvomis. Dabar viską darome „savo noru“. O tai – baisiau. Nutautintas žmogus – baisus savo šaknų priešas. Pažvelkime į Vilnijos kraštą. Kaip sakė J. Marcinkevičius: „Rusenome, o dabar anglėjame“.

– Šiemet bus minima dar viena data – Sąjūdžiui sukaks 30 metų. Buvote vienas Sąjūdžio pradininkų, iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo Tarybos narys, pirmasis „Sąjūdžio žinių“ redaktorius. Ar šiandien liko Sąjūdžio idėjų?

– Paskutinis jubiliejus, kuriame dalyvavau – Sąjūdžio dešimtmetis. Tada dar įsivaizdavau, kad pagrindinės Sąjūdžio idėjos gyvos. Bet 2008 metais, dvidešimtmetį minint, užsidegiau žvakę namuose, prie Sąjūdžio vėliavos. Ir dabar tą patį padarysiu.

Liko kažkas, puikus emocinis praeities laukas, sapnų pieva, bet viską užmuša Tėvynės tuštėjimas. Tai didžiausias netikėtumas, kurio Sąjūdžio pradžioje negalėjo niekas pamatyti, įvardinti. Tai – pralaimėjimas.

Pavyzdžiui, net tautos dainų švenčių tradicija – ir ji dabar nuolat atakuojama, jos reikmę ginčija save Tautos „istorine sąmone“ laikantys publicistai-istorikai. Ir garsiai abejojama. O juk „Dainuojanti revoliucija“ vadavo Lietuvą. Beje, latviai daugiausiai yra nusipelnę dainuojančios revoliucijos vardo, Dainų šventės mūsų brolių ir sesių žemėje – jų pasaulio centras.

O toliau? Būtina apie gyvybę bent galvoti. Ką kalbėti, jeigu Estijoje jau senokai už vaiką šeimoje (nesvarbu, kiek jų, svarbu – iki 18 metų) išmoka – 100 eurų per mėnesį.

– Kokie mitai Lietuvoje susiformavo per tris dešimtmečius?

– Formuoti jie buvo sąmoningai, bet, ačiū Dievui, iki galo nesuformuoti. Pirmas, matyt, toks: kad buvo amžini Lietuvos laisvės kovotojai. Nesvarbu, kad stojo į kompartiją, įstojo ar neįstojo, bet – „šventas kovotojas“. Lygiai taip pat – „šventi niekadėjai“.

Iš šio mito – kitas, o būtent: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis daug mažiau reiškė laisvės reikalui negu Lietuvos laisvės lyga arba pokario partizanai. Nes, esą, Sąjūdis – komunistų kūrinys.

Pagaliau trečias mitas: „pirmas valstybės vadovas, atnešęs laisvę“. Tarsi visi kiti, visas Sąjūdis, kurio kiekvienas į politiką nuėjęs žmogus programiškai skelbė Lietuvos Nepriklausomybę, ir tai turėjo paskelbti Aukščiausioje Taryboje, – tarsi jų nebūtų buvę. Visi avių banda.

Tokia pusiau mitų šalis kurta 30 metų. Gal ir nėra blogai, sakau tai su šypsena – mitologams nepavyko šimtu nuošimčiu.

Lietuvos plikbajoriškas politikavimas labai gajus pačiose viršūnėse, informacinėse TV laidose, portaluose. Stebėtinas tas greitas lietuvių persivertimas iš tautininko į kosmopolitą.

Taip kultūros kodai kartojasi. Viršūnių nutautėjimas yra Lietuvos bėda, baisi tradicija. Jau nuo Vytauto laikų.

Kodas be asmenybės

– Artėja Lietuvos prezidento rinkimai. Naujausioje knygoje prezidentų rinkimus suskirstėte pagal dėsnius-kanonus. Koks kodas gali rinkimus laimėti 2019 metais?

– Pirmas kodas buvo stabilizavimo. Po dvejų metų Sąjūdžio radikalios politikos paaiškėjo, kad vyksta griovimas, Seimo Pirmininko postas – baisus nesantarvės židinys. Tai galėjo stabilizuoti tik Algirdas Brazauskas. Kaip figūra, kuri buvo populiaresnė net už Sąjūdį tais 1992 metais.

Antras kodas – Amerikos laisvinimo mitas, kuris buvo gajus nuo pokario kovų. Laukė lietuviai, kad „ateis amerikonas ir išvaduos“. Šis kodas „suveikė“ visose trijose Baltijos šalyse – visose atsirado užatlantės išauginti prezidentai.

Trečiuosius rinkimus laimėjo „naujosios kartos“ atstovas – tuščias skrydis. Viską visiems žadėjęs prezidentas, kuris ant mūsų įsiliejimo į Europos Sąjungą bangos užskrido. Ta banga jį labai greitai ir sumalė.

Ketvirtasis kodas – Europos pinigų viltis. Dalia Grybauskaitė, A. Brazausko išsiųsta į Europą, labai nesunkiai įtikino lietuvius, kad jie negauna iš Europos to, ką galėtų gauti. Labai agresyviai kritikavo kritikos vertus valdininkus ir politikus. Kaipgi tokio prezidento (prezidentės) neišrinksi?

Dabartinių rinkimų kodo nematau. Norėčiau matyti „Lietuva – vienintelė lietuvių žemė“, arba „Vienintelė žemė“ ideologijos atstovą, bet tik jau ne „Globalios Lietuvos“ ideologą. Tačiau visi regimiausi kandidatai – „Globalios Lietuvos“ ideologai.

Vienintelės Lietuvos žemės prezidentas – ar jis bebus? Juk mes stovime ant baisaus slenksčio.

– Ar yra asmenybių šiam kodui?

– Aukščiausia politika dabar – žiaurus verslas. Savireklama. Primityvi kova už savęs išaukštinimą valstybės sąskaita. Juodinant konkurentus. Kur čia kas gali bebūti? Net nenorėčiau svarstyti šito klausimo.

Parengta pagal „Šiaulių kraštą“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net