25 metai nuo Rusijos kariuomenės išvedimonuotraukos (38)

2018 rugpjūčio mėn. 31 d. 09:00:00 Perskaitė 2962

Šiandien sukanka 25 metai nuo rusų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Jos išvedimas tapo vienu didžiausių jaunos valstybės išbandymų ir laimėjimų. Kaip Lietuvai pavyko tapti pirmąja iš Baltijos valstybių, atsikračiusių okupacinės kariuomenės, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS ir generolas, pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas Česlovas JEZERSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

 

Gediminas JAKAVONIS: Prieš dvidešimt penkerius metus rugpjūčio 31 d. rusų kariuomenė buvo išvesta iš Lietuvos. Gerbiamas Audriau, kaip pavyko tą padaryti?

Audrius BUTKEVIČIUS: Pradėkime nuo to, kad tą reikėjo padaryti ir pavyko todėl, kad to labai reikėjo. Nepriklausomybė, be svetimos kariuomenės išvedimo iš mūsų teritorijos, apskritai nieko nereiškė. Tai būtų buvęs tik teatralinis, butaforinis veiksmas, jeigu čia būtų likusi svetimos valstybės kariuomenė. Tai būtų reiškę, kad ši teritorija nesaugi, mes negalime gauti investicijų, negali vystytis verslai. Būtų reiškę, kad mūsų politiniai užmojai, tokie kaip NATO, Europos Sąjunga, bet kurie kiti tarpvalstybiniai susitarimai būtų susiję su svetimos kariuomenės buvimu. Reikia paminėti, kad Lietuvoje nuo 1990 metų balandžio-gegužės mėnesių veikė tarpvalstybinė derybų su TSRS komisija. Aš buvau tos komisijos narys ir tarybos delegacijos narys, kuri turėjo vykdyti derybas, tačiau derybos strigo. Į valdžią atėjus Borisui Jelcinui iš karto po rugpjūčio pučo, buvo numatyta Rusijoje padaryti daug dalykų, kurie vėliau tiesiog sunyko. Mes pradėjome naudoti nestandartinį priėjimą derybose, suvokdami, kad delegacija bando susitarti dėl tokių dalykų, dėl kurių niekada Vyriausybė derėtis nesileis, pavyzdžiui, kompensacijos už padarytą žalą Lietuvoje ir kompensacijos už nužudytus Lietuvoje žmones. Taigi mes norėjome paimti tai, ką įmanoma paimti, išvesti Rusijos kariuomenę.

Derybų delegacijos vadovas Česlovas Stankevičius bandė susitarti dėl šių dalykų, o kadangi rusai dėl to nesikalbėjo, derybos užstrigo. Aš, kaip tuometinis krašto apsaugos ministras, nusprendžiau permest derybas nuo derybų delegacijų lygmens į ministerijos lygmenį, kadangi mes gerai bendravom su tuometiniu Baltijos karinio jūrų laivyno vadu, admirolu Vladimiru Jegorovu.

Česlovas JEZERSKAS: Audrius Butkevičius kaip tuometinis ministras nusprendė, kad reikia susikoncentruoti į kariuomenės išvedimą, bet tai buvo grandiozinis darbas. Mes supratom, kad tai yra ir kariuomenė, ir ginkluotė, ir žmonės, ir šeimos. Nutarėm pasikviesti į Lietuvą tuometinį gynybos ministrą Pavelą Gračiovą. Aš pažinojau P.Gračiovą, teko su juo tarnauti ir kariuomenėje. Su Baltijos laivyno vadu admirolu V.Jegorovu pasitardami pakvietėm ir gynybos ministrą P.Gračiovą.

G.JAKAVONIS: Kaip pavyko suvaldyti situaciją, susikaupusias emocijas?

Č.JEZERSKAS: Kai yra dešimtys tūkstančių karių, visuomet būna incidentų. Jie kyla spontaniškai. Tačiau kai lieka mėnesis iki kariuomenės išvedimo ir savanoriai išeina į mišką, tai vieni iš rusų kariuomenės vadų A.Butkevičiui sako: „Klausyk, gal mes dar pasiliekam, gal dar mes reikalingi tvarkai palaikyti?

A.BUTKEVIČIUS: Visų pirma, panaudojom savo ryšius su V.Jegorovu, kuris buvo geras tuometinio ministro P.Gračiovo draugas. P.Gračiovas buvo tarnavęs Kaune, jis pažinojo daugelį žmonių, tarp jų ir Česlovą. Mes kaip tik tais ryšiais pasinaudodami nusprendėme eksploatuoti neformalius santykius. Panaudojom ir savo nesenus draugus, Rusijos visuomeninės organizacijos ŠČYT („Skydas“) narius, anksčiau buvusius pas mus Lietuvoje ir padėjusius mums Sausio įvykių metu. Įtaisėme juos pas ministrą P.Gračiovą patarėjais. Jie pradėjo nuolatines kalbas dėl galimybės pasirašyti sutartį tarp ministerijų dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Sutartis buvo pradėta derinti iš vienos pusės mano, o iš kitos pusės - ministro P.Gračiovo atstovų. Tada dirbome Lietuvos pasiuntinybėje Maskvoje, okupavę tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Egidijaus Bičkausko kabinetą, paruošėm savo sutarties variantą. P.Gračiovas jį parodė B.Jelcinui, jo nuomone ir mano nuomone, šią sutartį buvo galima pasirašyti. Grįžau į Lietuvą, ėjau pas ministrą pirmininką Aleksandrą Algirdą Abišalą, pasiūliau, kad staigiai vykstame pas tuo metu Palangoje poilsiavusį poną Vytautą Landsbergį, su juo kartu atostogavo Česlovas Stankevičius. Kadangi laikas buvo ribotas, mes panaudojom sportinės aviacijos lėktuvus ir greitai atsidūrėme Palangoje. Supažindinome poną Landsbergį su dokumentais ir konstatavome: arba jūs skambinate Rusijos prezidentui ir jis patvirtina, kad tai yra įmanoma, o jeigu ne, tai šis galimybių langas užsidarys. Žinoma, Č.Stankevičius, vėliau rašęs apie šias derybas, stengėsi neprisiminti šio epizodo, kas yra būdinga konservatoriams, bet, deja, istorija yra tokia. V.Landsbergis susiskambino su B.Jelcinu ir jis patvirtino, kad pasirašyti yra įmanoma. Ši galimybė buvo sudėliota. Rusijai tai taip pat buvo naudinga.

G.JAKAVONIS: Labai tinka posakis, kad jeigu pralaimi, tai esi vienas, o jeigu pergalė, tai tų dievų yra labai daug. Kiekvienas, rašydamas prisiminimus, save iškels į pirmą vietą.

A.BUTKEVIČIUS: Grįžkim prie dar vieno dalyko. Tie, kas domisi istorija, prisimena, kad tuo metu Lietuvoje įvyko referendumas, kurio metu žmonės pabalsavo, kad Rusijos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos per metus. Tose derybose, kurias siūlė Krašto apsaugos ministerija, buvo numatytas ilgesnis išvedimo laikotarpis. Ir V.Landsbergis, ir Č.Stankevičius labai prieštaravo sakydami, kad mes pažeisim Lietuvos žmonių valią, mes negalime prisiimti tokios atsakomybės. Aš sakiau, kad aš tokią atsakomybę prisiimsiu, aš pasirašysiu, tegul žmonių pyktis kris ant manęs, tik tegul bus išvesta rusų kariuomenė. Nori nenori, mes tai padarėme, nors susitikimų metu Č.Stankevičius ir visa derybų delegacija vėl bandė grįžti prie viso paketo klausimų ir svarstyti žalos klausimus. Kadangi tai buvo mūsų išankstinio susitarimo laužymas, man teko pasitelkti ryšius ir svertus ir, kaip žinoma, sutartį pasirašėme dviese - ponas P.Gračiovas ir aš.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto - 25 metai, mes, Lietuva, pirmoji išvedėm Rusijos kariuomenę. Ar mes išnaudojome tuos 25 metus?

A.BUTKEVIČIUS: Santykiai, kuriuos mes kažkada buvome pavertę galimybe bendradarbiauti ir nekonfrontuoti, šiandien yra pablogėję tiek, kad Rusija yra laikoma pagrindiniu priešininku ir grėsmės šaltiniu. Turbūt niekas nesiims teigti, kad turėti kaimyną, kurį laikai grėsmės šaltiniu, yra gerai.

Santykių blogėjimo dinamika pasireiškia įvairiausiose srityse, mūsų politinių vadovų retorikoje, ekonominiuose santykiuose, praktiškai santykių nebuvime užsienio politikos srityje, saugumo ir gynybos srityje. Todėl Lietuva iš tikrųjų neišnaudojo daugybės galimybių, kurios buvo savu laiku sukurtos ir padarytos. Pagrindinis klausimas, kurį turi spręsti bet kuri valstybė savo kaimynų atžvilgiu, yra savo įtakų stiprinimo ir didinimo kaimynės teritorijoje klausimas. Tais 1990-1993 m. mes turėjome puikias lietuviškas įtakas. Vėliau šiais klausimais mūsų perėmėjai ne tik kad nesidomėjo, bet elgėsi atvirkščiai. Ganėtinai sąmoningai santykius blogino, tuo pačiu rodydami, jog jie pasirenka kitų valstybių politikos nešėjų vaidmenį.

Č.JEZERSKAS: Labai naiviai tikėjom, kad kai nebus čia sovietų kariuomenės, kai bus laisvi žmonės, Lietuva taps patraukli investicijoms, žmonėms, turistams. Galvojom, kad kuo greičiau turėsim laisvą teritoriją, bus geriau. Aplinkui dar buvo rusų kariuomenė, dar buvo Lenkijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Čekijoje, Estijoje, o pas mus nebuvo. Mes saugūs, tik jūs investuokite, dirbam kartu, darom...

P.Gračiovas klausė, kodėl mes skubame, prašė neskubėti, juk vis tiek yra suplanuotas išvedimas. Bet pas mus buvo noras parodyti, kad mes mokame derėtis, mokame tartis su didele valstybe, juk čia faktiškai buvo sutarimo reikalas. Kas įdomiausia, kad ir dabar yra žmonių, kurie tą mokėtų daryti.

G.JAKAVONIS: Nors kalbame apie ketvirtį amžiaus, tačiau Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui jau 100 metų. Sakykite, ar šimtmečio medaliais nors vienas iš jūsų buvo apdovanotas?

Č.JEZERSKAS: Apie tai net negalvojome, aišku, kad ne.

G.JAKAVONIS: Ar buvote bent pakviesti į kokius nors Lietuvos šimtmečio renginius?

Č.JEZERSKAS: Kol kas ne, bet metai dar nesibaigė, gal dar kas nors prisimins.

A.BUTKEVIČIUS: Mano Lietuvai - tikrai ne šimtas metų. Tautinė Respublika yra šiandieninės valstybės tąsa. Nepriklausomybė atkurta 1918 m., tačiau Lietuva kaip valstybė yra žymiai senesnė. Išgyventi, kad manęs niekas nepasveikino su kažkokiu šimtmečiu, būtų vieni niekai.

Mūsų valstybei vadovauja žmonės, kurie yra tampriai susiję su okupacine valdžia, nuo kurios mes norėjome išgelbėti. Todėl galvoti, kad šie žmonės kažką mūsų valstybei turėtų padaryti gero, būtų naivu.

Č.JEZERSKAS: Šiandien sukanka 25 metai nuo Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, šiandien mes tai prisiminėme nuo Lietuvos draugų, nuo aukštų Rusijos kariškių, kurie lygiai taip pat norėjo, kad ir Rusija būtų laisva. Lygiai taip pat galima prisiminti ir šimtus, jei ne dešimtis tūkstančių žmonių, kai išėjo į gatves Rusijoje ir rėkė: „Šalin rankas nuo Lietuvos“, juk tie žmonės gyvena ir dabar.

A.BUTKEVIČIUS: Šie žmonės šiandien yra paversti mūsų priešais pagrindinių partijų vadovų ir mūsų prezidentės retorika.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net