Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo pirmininkas Viktoras PRANCKIETIS, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas KARBAUSKIS, ūkio ministras Mindaugas SINKEVIČIUS bei žemės ūkio ministras Bronius MARKAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Lietuvos žmonės jumis pasitikėjo - laimėjote rinkimus. Atėjote su rimta programa, dabar sudarėte koalicinę Vyriausybę, jau patvirtintas biudžetas. Galima konkrečiai pasakyti, kaip jūsų programinės nuostatos tame biudžete atsispindės ir kokios dalies jūsų pažadų išpildymo galima tikėtis?
R.KARBAUSKIS: Šiame biudžete jos labai stipriai neatsispindės, nes jam peržiūrėti ir sutvarkyti turėjome tik savaitę. Galima sakyti, kad tai jau užprogramuota programa. Mat rinkimai vyksta tokiu metu, kad naujai išrinkta valdžia pradeda dirbti su biudžetu, parengtu ankstesnės kadencijos Seimo. Dėl to mes sausio 12 dieną pirmiausia svarstysime, kaip pakeisti Seimo rinkimų datą. Ketiname juos perkelti į pavasarį, kad atėjęs naujas Seimas ir nauja Vyriausybė galėtų nuo pradžių dirbti prie biudžeto.
Dabartinis biudžetas yra toks, kokį sugebėjome per tą savaitę pakoregavę turėti. Jis skiriasi nuo ankstesnio - šių metų - biudžeto tuo, kad jame bus 570 mln. eurų papildomų išlaidų socialinei atskirčiai mažinti. Tai, aišku, ir pensijos, ir mokytojų atlyginimai, ir daug kitų dalykų. Dalis jų buvo jau užprogramuoti biudžete, o kai kuriems mes patys ieškojome rezervų. Be to, tikiuosi, kad kitais metais priimsime įstatymus, kurie leis spręsti alkoholio kontrolės klausimus. Tai visas ciklas įstatymų. Dabar tik spėjome priimti pataisas dėl alkoholio akcizų. Jos įsigalios kovą.
Kaip pavyzdį turime Estiją. Ten visi sprendimai, kuriems dabar ruošiamės, jau yra priimti. Beliks susitarti su broliais latviais, kad visos trys Baltijos valstybės kartu tai padarytų. Tai svarbu.
O didžiausia problema - tai migracija. Pokyčiai, kurių reikia siekti, yra susiję su kultūra ir švietimu, su sveikatos apsauga. Tai visas kompleksas sprendimų, kurie mažintų žmonių norą išvažiuoti ir didintų jų norą likti Lietuvoje, todėl mes šnekame apie nemokamą aukštąjį mokslą ir kitus sprendimus, kurie motyvuotų jaunus žmones kurti savo ateitį čia.
G.JAKAVONIS: Kokius matote prioritetus Lietuvai, kad gyvenimas kitąmet būtų geresnis?
V.PRANCKIETIS: Prieš dešimt metų mokyklas baigdavo 56-60 tūkst. vaikų, o dabar - 32 tūkst. Turime tokią problemą, nes parama vaikų turinčioms šeimoms buvo sumenkusi. Palinkėčiau Lietuvai daugiau vaikų kitais metais ir mažiau atskirties. Kad sunkiausiai gyvenančios šeimos galėtų tiesiog nebegalvoti, jog jos taip sunkiai gyvena. Dabar žmonėms, pamačius šalia žmogų, gyvenantį blogiau, lyg pasidaro lengviau, kad ne blogiausiai gyvena. Mes linkėtume, kad nebūtų išvis tokių šeimų, kurioms reikėtų kalbėti apie vargą, skurdą, nepriteklius, apie tai, kad negali nusipirkti tokio maisto, kokio nori. Tokie bendri geresnio gyvenimo palinkėjimai, bet, pakartosiu, biudžetas toks, koks yra, ir atitinkamos yra numatytos paramos.
Daug ginčų buvo dėl šildymo lengvatos. Ir jie baigėsi lyg ir niekuo. Turėsime ir šį sprendimą peržiūrėti, kad kitą sezoną galėtume remti silpnesnes šeimas ar mažiau uždirbančius žmones ir kad tų, kuriems parama nebūtina, ta nuolaida neremtų.
G.JAKAVONIS: Kalbant apie biudžetą, vis dėlto viskas priklauso nuo to, kiek ir ko Lietuva pagamins ir kiek mes turėsime pinigų...
M.SINKEVIČIUS: Aš džiaugiuosi ir sveikinu parlamentą bei Seimo pirmininką, kad pavyko, nors ir į vakarą nutęsus, priimti biudžetą. Džiaugiuosi, kad jis socialiai orientuotas padėti labiausiai pažeidžiamoms grupėms, kurioms sunkiausiai sekasi mūsų dabartinėje šalyje. Aš atstovauju ūkio sferai ir esu atsakingas už tai, kad mūsų ekonomika augtų, ir, kiek galiu, prie to prisidėsiu.
Jūs turbūt jau matėte Lietuvos banko paskelbtas prognozes, kad bendrasis vidaus produktas ir kitais metais augs ir jo augimas viršys 2 proc. Priminsiu, kad vis dėlto ekonomikos lygį labiausiai lemia eksportas. O pramonė atsakinga už daugiau nei 80 proc. mūsų viso eksporto. Tad, jeigu pramonė bus gyvybinga ir sugebės konkuruoti Europos rinkoje, mūsų eksportas nesumenks ir tai atitinkamai paveiks bendrąjį vidaus produktą ir mūsų visų gyvenimą, kiekvieno iš mūsų pajamas.
Aišku, visi suprantame, kad nesame geopolitinė sala, - esame Europos bendrijos ir pasaulio nariai, o tai, kas vyksta aplink mus, tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką ir mūsų gyvenimui. Turiu omeny įvykius ir Didžiojoje Britanijoje, ir kitąmet vyksiančius rinkimus Prancūzijoje bei Vokietijoje. Dėl to gali atsirasti papildomų neapibrėžtumų. Yra problemų ir dar toliau nuo mūsų, Italijoje, jos bankų sistemoje. Tokie dalykai, aišku, turės įtakos mūsų šalies konkurencingumui ir ūkiui nepriklausomai nuo mūsų pačių vidinių pastangų.
Kita vertus, baigiantis metams noriu pasidžiaugti, kad nedarbo lygis vis mažėja, o žmonių užimtumas auga, atsiranda darbo vietų. Aš net matau tendencijas, kurios man kelia šiokį tokį nerimą. Mes artėjame prie ribos, kad jau trūks darbo jėgos. Kai kur jau dabar jos trūksta. Nebūtinai pačios aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų, bet ir vairuotojų, ir virėjų, ir aptarnaujančio personalo. Matyt, tai taps iššūkiu ir mūsų švietimo sistemai.
Bet džiugu, kad išaugęs žmonių užimtumas didina darbo užmokestį. Kadangi nėra tiek daug pasirinkimo rinkoje, o darbdaviai, aišku, nori turėti darbuotojus, jie privalo siūlyti geresnes darbo sąlygas bei didesnį atlygį. Tad matome ir didžiulį užimtumo, ir nemenką darbo užmokesčio didėjimą. Prognozuojama, kad darbo atlygis ir kitąmet augs, ypač privačiame sektoriuje, ne viešojo administravimo subjektuose. Tai irgi gerai nuteikia.
Matome tendencijas, ir turbūt tam pritartų ir Lietuvos bankas, ir analitikai bei ekonomistai, kad auga ir mūsų valstybės vidaus vartojimas. Tai tiesiogiai susiję su išaugusiomis pajamomis. Žmonės uždirba daugiau, tad gali daugiau išleisti. O kitais metais vidaus vartojimas taip pat augs.
B.MARKAUSKAS: Nauja Vyriausybė ir premjeras ryžtingai nusiteikę dėl svarbiausių dalykų - korupcijos ir šešėlinės ekonomikos mažinimo, dėl valstybės valdymo reformos. Tai buvo akcentuojama jau pirmuosiuose posėdžiuose, o per susitikimą su prezidente toks nusiteikimas taip pat abipusiškai pabrėžtas. Tad turime didelį sutarimą tarp Seimo bei Vyriausybės ir prezidento institucijos, o tai sudaro geras galimybes veikti.
Jei kalbėtume apie Vyriausybės ir mano, kaip žemės ūkio ministro, darbą, su ministerijos departamentų vadovais jau sėdome prie Vyriausybės programos priemonių plano rengimo. Biudžetas, kuris buvo patvirtintas, leidžia mums tą daryti. Nors stebuklo šiais metais dar nebus, iš principo tos programos ir priemonės, kurios bus numatytos, bus ir įgyvendintos. Aš manau, kad per porą mėnesių mes tikrai parengsime žemės ūkio politikos priemonių gan ambicingą planą. Iššūkių ir užduočių turime nemažai.
Šiomis dienomis buvome susitikę su savo atašė, dirbančiais užsienio valstybėse, ir matome, kad žemės ūkio produktų poreikis tikrai didelis, o Lietuva jais garsėja. Jeigu pasižiūrėsime į mūsų eksportuojamų prekių sąrašą, žemės ūkio ir maisto produktai jame užima svarbią dalį. Ir matome, kad atsiveria tikrai geros rinkos, kaip, pavyzdžiui, Japonija. Jau dabar į šią šalį eksportuojami pieno produktai. Kitąmet bus pradėti eksportuoti jautienos ir vištienos produktai. Tas pats pasakytina apie Kinijos rinką, kurios poreikiai - didžiuliai. Tai reiškia, kad turime didelį potencialą vystyti žemės ūkį.
Aišku, esama ir specifinių užduočių. Kasmet žemės ūkis kaip verslas tampa rizikingesnis dėl klimato sąlygų, dėl svyravimų rinkose, net dėl geopolitinių konfliktų. Tai reiškia, kad vis labiau susiduriame su iššūkiu valdyti tas rizikas. Pavyzdžiui, pieno sektoriaus krizė parodė, kad jam dabar esame nepasirengę. Todėl galvojame apie sektorinių rizikos valdymo fondų steigimą. Mūsų Vyriausybės laukia ir gan sudėtingas derybų laikotarpis dėl ES struktūrinės paramos po 2020 metų.
G.JAKAVONIS: Daug dėmesio ketinate skirti kultūrai bei mokyklai, nuo kurių priklauso visuomenės dvasinė būklė...
R.KARBAUSKIS: Kad atsirastų patriotizmas mokyklose, kad mūsų rezervas kariuomenei būtų rengiamas visuotinai, kad jis būtų integruotas į aukštųjų mokyklų ir kolegijų studijų programas - tai nėra nauji dalykai, jie buvo mūsų rinkimų programoje. Žmonės, domėjęsi mūsų idėjomis, žinojo, kad mes tai siūlome. Dabar tiesiog nuosekliai žengiame tolesnius žingsnius.
Mes siūlome padaryti keletą pilotinių projektų, pavyzdžiui, kurioje nors savivaldybėje su moksleiviais, taip pat pasirinkę kurį nors universitetą, galbūt Edukologijos, nes ten rengiami būsimi mokytojai. Tai pareikalaus laiko, bet tai kokybiškai padidintų Lietuvos nacionalinį saugumą.
Švietimo srityje reikia padaryti labai daug. Džiaugiuosi, kad Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas dabar yra Eugenijus Jovaiša, tikrai puikiai suprantantis švietimo reikalus. Sprendžiant migracijos problemą mūsų kultūrinis gyvenimas, jo kokybė yra vienas iš itin svarbių dalykų, kuriais galime paskatinti žmones neišvažiuoti. Negalima tikėtis, kad visi greitai pradės gauti tokius atlyginimus, kokius turi Airijoje ar Anglijoje. Bet kai aplinka yra saugi, kai švietimo, kultūros laukas - kokybiškas, kai prieinamos kokybiškos sveikatos apsaugos paslaugos, tai iš tiesų motyvuoja čia likti ir kurti savo ateitį. Ne viskas yra matuojama atlyginimo dydžiu.
Kitas sprendimas - nemokami teatrai ir valstybiniai muziejai visiems vaikams ir senjorams. Mokyklos galėtų rengti pamokas muziejuose. Tą šnekėjome ir per rinkimų kampaniją. Vaikai turi matyti, kad mes turime puikų teatrą. Tiesiog tokios galimybės neišnaudojame. Kasmet vaikas turėtų pamatyti bent vieną spektaklį. Per dvylika metų tai būtų dvylika spektaklių. Tada žmogus susikurtų suvokimą, kas yra teatro kultūra. Vaikų darželiuose atsiras labai svarbi mūsų gyvenimo dalis - bibliotekos. Dabar jų nėra. Turėtų būti priimtas sprendimas dėl privalomo knygų skaitymo... Yra daug problemų, kad ir labai smulkių, ir man kartais sakoma, kad mes užsiimame niekais, bet viskas yra susiję. Globalaus masto dalykai, tokie kaip korupcija ar emigracija, yra priežastiniu ryšiu susiję su tomis nedidelėmis problemomis. Todėl svarbu daryti ir mažus darbus.
G.JAKAVONIS. Valdžia žmonių pasitikėjimą atgautų, jei pamatytų, kad racionaliai leidžiami valstybės pinigai.
R.KARBAUSKIS: Valstybės investicijų programa apima 2500 pradėtų objektų, o jų visų statybų ir remonto sąmatinė vertė - apie 10 milijardų eurų. Tai baisūs pinigai. Ir tai rodo, kaip viskas neatsakingai buvo daroma. O šiame biudžete yra dar ir daugybė siūlymų pradėti naujus, nors senieji nebaigti. Kai kuriems jų investicijos skiriamos jau net 15 metų, bet kartais nutraukiamos visai ir nė cento neskiriama, o kartais metama 5 proc. projekto vertės. Mes esame tokios situacijos įkaitai, kai žmonės negali būti patenkinti, nes jiems suteikiama viltis, kad kažkas bus sutvarkyta, suremontuota, o vėliau ta viltis metai po metų atiminėjama. Po to žmonės piktinasi, kodėl valstybėje nėra jokios tvarkos, lengvabūdiškai dalijami pažadai, kurie vėliau netesimi.
Labai svarbu, kad mes visi suprastume, jog atsakomybė prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Tai tarsi smulkmena, bet neturi Seimo kieme stovėti šeši automobiliai ir laukti, kol Seimo pirmininko pavaduotojas sugalvos, jog jam reikia kur nors truputį pavažiuoti. Seimo nariai išvis negali iš savo išlaidų, skiriamų parlamentinei veiklai, nuomotis automobilių. Tokie sprendimai tikrai nėra dideli, bet šluoti reikia pradėti nuo savo kiemo. Jeigu mes, Seimas, savo kiemo, neiššluosime, nėra ko tikėtis, kad tai bus daroma ministerijose, savivaldybėse ir taip toliau. Turime pradėti nuo savęs, o po to bus ir dideli darbai.
Siūlome, kad Vyriausybė ir ministerijos būtų tame pačiame pastate, o dvi ministerijas planuojama iškelti į Kauną. Tai labai svarbu galvojant apie Lietuvos regionų plėtrą, apie administravimo sąnaudas. Jeigu 11 ministerijų bus Vilniuje viename pastate, tai reiškia, kad 11 dabartinių kanceliarijų virs viena kanceliarija, galbūt didesne, o 11 transporto ūkių taps vienu transporto ūkiu. Ir ministrai pas ministrus važinės liftais, o ne automobiliais. Jeigu pažiūrėsime į mus supantį pasaulį, atrasime, kad kitur taip ir yra. Estijoje visa tai jau padaryta ar daroma. Tiesiog turime pažiūrėti, kaip elgiasi tie, kurie supranta, kad reikia taupyti lėšas.
Ministrams ir Vyriausybei dabar pagrindinis uždavinys yra įvertinti, kiek galėtume sumažinti valstybės valdymo aparatą. Šnekėdamiesi su premjeru sutarėme, kad, jei pavyktų ketvirtadaliu, mes jau ne be reikalo šiuos rinkimus būtume laimėję.
G.JAKAVONIS: Mokyklose kasmet rengiamos savaitės be patyčių. Bet kai iš Seimo tribūnų skrieja tokie žodžiai kaip „padugnės“, kaip padaryti tokią savaitę be patyčių mokykloje? Be to, vakare įsijungę televizorių pamatysite, kaip pusnuogės panelės komentuoja rimtų politikų žodžius. Lenkijoje, išrinkus naują valdžią, valstybinės televizijos vadovą skiria premjeras. Ar nepribrendo toks poreikis pas mus?
V.PRANCKIETIS: Palietėte aštrią problemą, kurią nuo pirmos dienos pradėjau kelti, kai mane pristatė kaip kandidatą į Seimo pirmininkus. Vienas iš pirmųjų man pateiktų žurnalistų klausimų buvo toks, kuris skatino mane tyčiotis iš kito žmogaus. Ir tada aiškiai pasakiau, kad aš tuo keliu neisiu ir kad patyčios - ne mūsų sritis. Dabar, manau, patyčių Seime jau mažiau, bet sprendžiant šią problemą televizijoje lenkiška patirtis mums galėtų būti pavyzdys.
R.KARBAUSKIS: Kultūros komitetas kuruoja Lietuvos nacionalinį transliuotoją, bet mes neketiname keisti vadovo arba kurio nors žurnalisto. Turime šnekėti apie sisteminius pokyčius. Stebime, kaip organizuojamas nacionalinio transliuotojo darbas Suomijoje, Estijoje, kur viskas sutvarkyta taip, kad būtų išlaikomas neutralumas visų atžvilgiu. Jeigu kviečiama pasisakyti pozicija, būtinai turi dalyvauti ir opozicija. Be to, mes turime labai keistą situaciją dėl nacionalinio transliuotojo teikiamo turinio - lietuviško turinio dalis labai sparčiai mažėja. Komerciniai kanalai laisvi daryti, ką jie nori, nors kai kuriose šalyse - taip pat Estijoje ir Latvijoje - keliami reikalavimai ir komercinei žiniasklaidai, kokia joje turėtų būti nacionalinio turinio dalis. Mes taip pat galvojame apie sisteminius pokyčius, kurie leistų tikėtis, kad nacionalinis transliuotojas yra neutralus ir dirba visos valstybės naudai, o ne kieno nors politiniams ar komerciniams interesams.
G.JAKAVONIS. Pareikime prie ekonominių reikalų. Ko tikėtis?
M.SINKEVIČIUS: Būtinos pertvarkos ne tik viešajame sektoriuje, ne tik valdininkijoje, bet ir mūsų visų įmonėse, kurios turi tarnauti žmonėms ir nešti dividendus. Deja, šiais laikais jose trūksta skaidrumo, tad būtina atriboti valstybės valdomų įmonių veiklą nuo politinių įtakų. Taip pat svarbu pritraukti tiesioginių užsienio investicijų.
G.JAKAVONIS: Ar geriau, kai investuoja vietiniai Lietuvos verslininkai, ar kai jie iš užsienio ateina?
M.SINKEVIČIUS: Labai gerai, kai vyksta ir viena, ir kita. Bet, aišku, mes, kaip valstybė, labai suinteresuoti, kad ateitų gamybininkai, ne tik paslaugų teikėjai, kuriems nesunku išsikraustyti į kitą šalį, jei ten taikomos mokesčių lengvatos. Norime turėti šiuolaikišką, modernų gamybos sektorių, be to, svarbios tiesioginės užsienio investicijos, o ateinantis investuotojas atsineša ir tam tikrą vadybos bei skaidrumo kultūrą.
G.JAKAVONIS: Ar ateinantieji iš užsienio turės geresnes sąlygas negu Lietuvos verslininkai?
M.SINKEVIČIUS: Privalome sudaryti lygias sąlygas vietos verslui ir užsienio investuotojams, nediskriminuoti.
G.JAKAVONIS: Žemės ūkis pagamina 5 proc. BVP, o gauna 40 proc. europinės paramos. Pakalbėkime apie jos panaudojimą. Iš esmės visa ji atitenka augalininkystei. Bet aš manyčiau, kad pagrindinė perspektyva vis dėlto yra pienininkystė, mėsininkystė. Mes gi dar Lietuvoje 1990 metų lygio nesame pasiekę šioje srityje.
B.MARKAUSKAS: Disproporcija tarp augalininkystės ir gyvulininkystės susidarė ne dėl paramos dydžio, bet dėl to, kad pačių investicijų į gyvulininkystę reikia gerokai daugiau. Tai didesnių žmogiškųjų išteklių reikalaujanti sritis. Be to, pieno sektorių per visus nepriklausomybės metus purtė krizės, o ūkininkai greitai prisitaiko ir užsiima mažiau rizikinga verslo šaka. Bet valstybė privalo turėti svertus ir reguliuoti šią sritį, nes gyvulininkystė sukuria gerokai daugiau pridėtinės vertės. Pienas ir mėsa - tai eksportuojami produktai, o grūdai, kad ir kaip būtų gaila, eksportuojami tik kaip žaliava. Aišku, neatsitiks taip, kad mes kitąmet jau auginsime gerokai daugiau gyvulių ir mažiau grūdų, vadinasi, reikia galvoti apie grūdų perdirbimo pajėgumus. Be to, grūdų sektoriaus taip pat laukia didelės grėsmės. Gyvulininkystė yra svarbi dirvožemio išsaugojimui. O mokslininkai perspėja, kad, jeigu toliau eisime tokiu keliu, mes nualinsime dirvožemį ir be organinių trąšų jau niekas nebeaugs.
G.JAKAVONIS: Noriu palinkėti, kad visi jūsų žodžiai eitų, kaip sakoma, Dievui į ausį. Ir naudodamasis proga, kad tai mūsų „Respublikos“ naujametinis numeris, paklausiu jūsų, išrinktosios valdžios, - kokie jūsų naujametiniai palinkėjimai Lietuvos žmonėms kitiems metams?
R.KARBAUSKIS: Be žmonių pagalbos, be Lietuvos gyventojų vienybės mes neišspręsime daugelio problemų. Ir aš manau, kad matant, jog valdžia pinigų nebešvaisto ir nevagia, galbūt atsiras solidarumas ir suvokimas, kad visi turime mokėti mokesčius. Mes turime elgtis taip, kad visiems aplink mus būtų geriau, visose srityse, kur tik įmanoma. Tie, kurie uždirbame daugiau, galime tapti mecenatais. Atitinkamai verslas turi keisti savo mentalitetą. Daugeliu atvejų Darbo kodeksas, kurio įsigaliojimą atidėjome pusei metų, buvo orientuotas pirmiausia ne į darbuotoją, kuriam reikia jaustis saugesniam, o į darbdavį, kuris ir taip jaučiasi gerokai saugesnis. Galėjome paskubėti priimti įstatymo pataisas pagal prezidentės veto ir visi būtų mus palaikę, bet sąmoningai siekėme, kad darbdaviai ir darbuotojai dar sykį susėstų prie vieno stalo ir suprastų, jog kompromiso ieškojimas labai reikalingas šiai valstybei. Todėl aš labai linkiu žmonėms tai suprasti ir stiprėti bei stiprinti profsąjungas, derėtis su darbdaviais, su valstybe. Kita vertus, noriu padėkoti ir žemai nusilenkti visiems mokytojams, kultūros darbuotojams, kurie nepaisydami sąlygų, kuriomis jie dirba, mažų atlyginimų, kuriuos gauna, vis dėlto daro viską, ką gali, kad mūsų vaikai gautų geresnį išsilavinimą.
Ką turime padaryti mes, politikai? Mes privalome padėti žmonėms matyti ir tvarkyti jų socialinius reikalus. Turime galvoti, kaip atrodys 2018 metai, kai sukaks Lietuvos valstybės šimtmetis. Mes šiai progai iki šiandienos neturėjome net deramos koncepcijos. Dabar tikiuosi, kad nauja valdžia pasistengs rasti sprendimą, kad tai būtų visų lietuvių, visų Lietuvoje gyvenančių žmonių ir tautų bendra šventė. Kai pamačiau, kad šimtmečio šventės scenarijuje parašyta, jog dalyvaus milijonas gyventojų, mano pirma reakcija buvo: „Nesupratau, ką jūs čia atnešėte?“ Juk Lietuvoje ne milijonas gyventojų, o gerokai daugiau. Vadinasi, ta programa jau iš principo neteisinga, nes ji neįtraukia, net nesiekia įtraukti visų Lietuvos gyventojų. Galima pradėti tyčiotis ir sakyti, kad kūdikiai negali švęsti, bet mamos į renginius su kūdikiais gali atvažiuoti, galime sugalvoti, kaip tai padaryti. Taip pat turi švęsti vyresni žmonės, gulintys ligos patale ir galbūt niekur negalintys nueiti, bet juos gali aplankyti jaunimas, įteikti dovaną. Mes turime pasiekti, kad kiekvienas žmogus, ar jis būtų žinomas atlikėjas, ar namų šeimininkė, ar moksleivis, būtų vienaip ar kitaip įtrauktas į valstybės šimtmečio šventimą. Jei to nepadarysime, mes iš tikrųjų turėsime labai valdišką valstybės šimtmetį. O norisi, kad jis būtų mūsų visų šventė.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"