respublika.lt

Z.Nauckūnaitė: Vienuoliai yra meilės ekspertai

2013 lapkričio mėn. 10 d. 17:07:20
Justina KABAKAITĖ, zinios@vakarozinios.lt
Zita Nauckūnaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Šiuolaikinėje visuomenėje esame pripratę prie malonumų ir vartojimo kulto. Šalia visų šių įpročių dažnai pamiršdami tikrąsias vertybes ir nuostatas, kurios skatina mus būti geresnius. Apie tiesą, sąžinę ir pašaukimą „Vakaro žinios“ kalbėjosi su vienuole, pedagoge, mokslų daktare seserimi Zita Nauckūnaite.

- Vienuoliškas gyvenimas daugeliui iš mūsų yra kažkas tokio, apie ką mes nieko nenusimanome, kuriame savo įsivaizdavimus ir etiketes. Ar dažnai tenka susidurti su šiuo žmonių nežinojimu? Kaip į jį reaguojate?

- Savaime suprantama, kad tai, ko nepažįstame, įsivaizduojame kitaip nei yra iš tiesų. Vienuolišką gyvenimą pažįsta tik vienuolis - pagal paprastą dėsnį: išmano tas, kuriam duota išmanyti. Todėl kai žmogus ko nors klausia, jau iš paties klausimo aišku, kiek jis apie tai nusimano, kas jam iš tiesų svarbu, kaip nusiteikęs, ar atsakyti tiesiai ir išsamiai, o gal geriau pajuokauti...

- Dažnai atrodo, kad vienuolės yra kupinos harmonijos ir visada laimingos. Ar taip ir yra?

- Prisimenu, viena sesuo pasakojo mačiusi tokį vaizdelį. Geležinkelio stotyje iš traukinio klegėdamos lipa vienuolės - juokauja, krykštauja, nes iškopti iš aukšto vagono tempiant sunkų bagažą nėra paprasta. Prie to paties vagono stovi - matyt, kažko laukdamas - toks susiraukęs žmogelis ir barasi: „A, šitos tinginės, užsidaro vienuolyne, kad nereikėtų nieko veikti, ir dar čia kvatojasi!..“ Atsisuka į jį viena jauna sesutė tokiu giedru veideliu ir sako: „Yra ir vyrų vienuolynų... Yra - ir jūs galite ten nieko neveikti ir būti laimingas...“

Ar mes visada laimingos? Visaip būna - juk žmonės esame - ir pavargstame, ir sergame, išgyvename ir nesėkmes, ir artimųjų kančią... Taigi ne visada atrodome laimingos. Bet viena yra atrodyti, o kita - būti. Juk kai ežeran paleidžiame akmenuką - paviršius raibuliuoja, bet gelmė išlieka rami. Lygiai taip ir vienuolė, kuri, pasak Evangelijos, yra pasistačiusi namą ant uolos (plg. Mt 7, 25), t. y. gyvena pagal Dievo išmintį, atlaiko audras likdama giliai širdyje laiminga.

- Yra nemažai darbų, kurie neįmanomi be pašaukimo. Tačiau pašaukimas vienuoliškam gyvenimui skamba nepalyginamai kitaip. Kas tai yra toks pašaukimas?

- Tai krikščionio pašaukimas dar artimiau sekti Kristumi ir tęsti Jo veikimą pasaulyje. Vienuoliai yra pašaukti mylėti - tai esmė. Tačiau, kad ir kiek tyrinėtume, kad ir kaip apibrėžtume, dvasinis pašaukimas visada išliks paslaptis, nes iniciatyva - Dievo rankose. Esmingai ir gražiai apie tai sako pranašas Izaijas: „Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, - dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą.“ (Iz 49, 1) Arba, pasak šv. Augustino, mes neieškotume Dievo, jei Jis pats nebūtų jau atėjęs mūsų pasitikti. Taigi tas kvietimas jau būna įrašytas mūsų širdyje.

- Kada jis pajuntamas?

- Pašaukimą - jei Dievas šią dovaną davė - vieni pajunta anksčiau, kiti vėliau. Būna, kad į dvasinį kelią šaukiamas žmogus mano, jog jam tik pasirodė... Nes Dievo balsas yra itin tylus ir švelnus. Kaip čia neprisiminsi pranašo Elijo susitikimo su Dievu! Pirmoje Karalių knygoje Viešpaties atėjimas šitaip aprašomas: „Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo - žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo - ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies - švelnios tylos balsas.“ (1 Kar 19, 11-12) Tik tada Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išlindo iš olos... Dievas žmogaus neprievartauja - Jis juk neatšaukiamai dovanojo laisvę. Jis tyliai sako: „Jei nori...“ Reikia labai atidžiai klausytis, jei nori atsiliepti į savo pašaukimą.

- Ar būna, kad žmonės supranta, kad tam tikrų žemiškų dalykų atsisakyti jie nepajėgūs. Ar Jums yra buvę dvejonių?

- Vienuoliai nekuria šeimos - tai daug kam atrodo nesuprantama, nenormalu, net neįmanoma. Taip, tai nėra normalu - kas ir būtų, jeigu dauguma sumanytų šeimos nekurti? - pasaulis išnyktų...

Vienuolių yra nedaug - jie kaip druska - žiupsnelio pakanka. Praeina gatve vienuolė - memento... - atmink, kad yra Amžinybė, kuri per visą dangų svarbesnė už visus žemiškus rūpesčius... Tačiau jeigu žmonės supranta, kad tam tikrų žemiškų dalykų atsisakyti jie nepajėgūs, vadinasi, Viešpats jų nešaukia į šitą kelią. Čia lygiai taip, kaip kuriant šeimą: jeigu pradedi svarstyti, ar tuoktis su tuo žmogumi, ar ne - gal su kitu bus geriau, o gal su šituo dar truputį pabandyti - tai atsakymas tam, kuris dvejoja: tikrai ne! Tai ne tavo žmogus, tai ne tavo kelias - kai bus tavo, nekelsi tokių klausimų, nes tau jie bus juokingi. Kitas dalykas - vienuoliai yra meilės ekspertai. Jie nuolat įsimylėję Dievą žmoguje - susižavėję, šviesiai matantys pasaulį, jiems nieko nėra sunkaus... Bet neduok Dieve, sutikti vienuolį, kuris nėra įsimylėjęs...

- Kas žmoguje nutinka, kai pasirenkamas vienuoliškas gyvenimo būdas?

- Nutinka tai, kad visa, ką darau, įgyja naują prasmę: mąstau, kalbu, einu, dirbu - visa darau dėl Dievo, nes mano gyvenimas yra konsekruotas - pašvęstas (ne pats žmogus pasišvenčia - Dievas pašvenčia žmogų). Išeities taškas - viską palikti dėl Kristaus. Projektas - siekti šventumo.

Priemonės - trys evangeliniai patarimai: skaistumas, neturtas ir klusnumas. Tai žmonijai siūloma „dvasinė terapija“, arba atsakas į tris amžinus iššūkius, kuriuos Jonas Pauliaus II taikliai apibūdino apaštalinėje adhortacijoje Vita Consecrata (87-92).

Pirmasis iššūkis yra malonumų kultūra, kuri žmogaus instinktus paverčia garbinimo objektu, nepaisydama moralės. Pašvęstasis asmuo liudija, kad Dievo meilę iškėlus virš kiekvienos kitos meilės, su Dievo laisve galima mylėti kiekvieną kūrinį, t. y. rodo, kur žmogaus meilė turi ieškoti atramos. Pašvęstas skaistumas čia pasireiškia kaip džiaugsmo ir laisvės patirtis.

Antrasis iššūkis yra begalinis nuosavybės troškimas, nekreipiant dėmesio į pačius silpniausius žmones ir nejaučiant pareigos saugoti gamtą. Pašvęstasis asmuo ne tik tarnauja vargšams, rūpinasi auklėjimu ir mokymu, bet - svarbiausia - rodo daiktų prasmę ir liudija, kad tikrasis žmogaus širdies turtas yra Dievas. Evangelinis neturtas čia pasireiškia kaip broliškas gyvenimas, laikantis paprastumo ir svetingumo.

Trečiasis iššūkis yra netinkamas naudojimasis laisve, privedantis prie savivalės, nesantaikos ir prievartos. Pašvęstajam gyvenimui būdingas klusnumas atkuria Kristaus klusnumą Tėvo valiai ir liudija, kad klusnumas išlaisvina nuo pataikavimo savo įgeidžiams, vienija bendruomenę ir skatina gerbti kiekvieną asmenį.

Taigi vienuolis atranda paslaptingą ryšį tarp pasiaukojimo ir džiaugsmo, tarp nuolankumo ir tvirtumo, tarp klusnumo ir dvasinės laisvės.

- Kristaus Karaliaus kongregacijos istorija įkvepianti. Kokia Jūsų istorija?

- Kongregacija buvo įkurta giliame pogrindyje 1957 m., tačiau mintis suburti jaunas merginas, kurios darbuotųsi dėl Kristaus, buvo brandinta maždaug du dešimtmečius. Pirmoji Konstitucija teigė, kad pagrindinis Kongregacijos tikslas - skleisti žemėje Kristaus karalystę, kuri yra tiesos ir gyvybės karalystė, šventumo ir malonės karalystė, teisingumo, taikos ir meilės karalystė. Seserims buvo privalomas aukštasis išsilavinimas, teologijos studijos ir dvasiniai meilės darbai kiekviena proga ir kur tik galės: mokyti..., patarti..., paguosti..., ryžtingai kovoti su nuodėme, kokia forma ji besireikštų.

Kodėl šiandien tai prisimenu? Todėl, kad skaitydama popiežiaus Pranciškaus encikliką Lumen fidei stebiuosi, kaip artimai mūsų vienuolijos dvasiai aptariamos tikėjimo, tiesos ir meilės sąsajos. Pavyzdžiui, enciklika pabrėžia, kad žmogui reikia pažinimo, reikia tiesos, nes be jos jis neturi atramos, nežengia pirmyn. Tikėjimas be tiesos... lieka tik... pasaka, mūsų laimės troškimo projekcija... arba susiaurėja iki gražaus jausmo, pavaldaus nuotaikos kaitai... Neturėdama sąsajos su tiesa, ir meilė neatlaiko laiko išbandymo, nes lieka pavaldi jausmams... Tiesos klausimas iš esmės yra klausimas dėl Dievo, dėl visa ko kilmės, jo šviesoje galima išvysti tikslą ir per tai - bendrojo kelio prasmę (plg. Lumen fidei, 24, 27, 25). Gilindamasi į šias mintis, matau, kad mūsų Kongregacijos tikslas buvo gerai subrandintas: kadangi žmogus visada ieško galutinės pasaulio prasmės ir tiesos apie savo gyvenimą, seserys turėjo būti pasirengusios parodyti kelią... kiekviena proga ir kur tik galės.

Kongregacijos istorija jau tapo legenda - reikėtų tuos „žiedelius“ surinkti ir užrašyti. O mano istorija labai paprasta: atėjau į pirmą pasitaikiusią kongregaciją, pamačiau seseris ir supratau, kad esu namie. Kai manęs dabar klausia, kaip rasti tą vienuoliją, kuri yra tavo, atsakau: tavo bus ten, kur būsi kaip namie.

- Esate ne tik vienuolė, bet ir dėstytoja, docentė, mokslinių darbų autorė. Kaip viską suderinate savo gyvenime?

- Gyvenimas vienas. Vienu metu darau vieną darbą - ir tiek. O vienuolė esu visada - ir kai dėstau, ir kai rašau, ir kai miegu... Gal tik laiko planavimas kiek kitoks - pavyzdžiui, mane labai pralinksmina žmonės, kurie eina tiesiog pasivaikščioti. Žinoma, galiu eiti pasivaikščiodama, kai yra laiko, bet tikrai žinau, kur turiu nueiti.

- Turite nuolat bendrauti su daug įvairių žmonių. Su kokiomis šiandienos visuomenės ydomis susiduriate?

- Pati turiu daug ydų - tai prižiūriu savąsias. Į kitus nenorėčiau žvelgti pro šituos akinius...

- Jūsų dėstomose retorikos paskaitose, teko girdėti, susirinkdavo tiek studentų, kad tekdavo sėdėti net ant laiptų, nepaisant to, kad Jūs niekada nieko nediktuodavote ir nežymėdavote lankomumo. Kaip pavyksta užmegzti tokį ryšį?

- Seniai taip bebuvo... Dabar ne tik kad niekam netenka sėdėti ant laiptų, bet kiekvienas po dvi vietas gali užsiimti - taip sumažėjo studentų... Kaip tas ryšys mezgamas, nežinau - keista, bet niekada nesu to reflektavusi... Tiesiog darau tai, kas iš tiesų svarbu, kuo tikiu, gerbdama žmones, kurie manęs klauso. Kartais būna, kad seminaruose vis dėlto pasižymiu lankomumą - kokį kartą kitą, nors man labai nesmagu tai daryti... Tačiau kai studentas tingi dirbti, tai priimu kaip asmeninį įžeidimą.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: 2019-ųjų sezonui besirengianti Lietuvos futbolo čempionė Marijampolės „Sūduva“ antrosiose draugiškose rungtynėse namuose penktadienį nusileido Rygos RFS (Latvija) ekipai 1:3 (0:2).
  • UŽSILIEPSNOJO: šeštadienį centrinėje Meksikoje užsiliepsnojus prakiurusiam naftotiekiui, žuvo mažiausiai 20 žmonių, o 54 buvo sužeisti, informuoja naujienų agentūra AFP.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar pasitikite privačiais pensijų fondais?

balsuoti rezultatai

Kiek laiko per dieną internete praleidžiate ne darbo reikalais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-3      0 C

  -7     C

 

-12.  -14  C

-5. -7 C

   -1     C

 

  -8    -10  C

4-5 m/s

5-6 m/s

 

2 m/s

 

USD - 1.1402 PLN - 4.2931
RUB - 75.6267 CHF - 1.1331
GBP - 0.8813 NOK - 9.7218
reklama
Kalėdos 2018