Žmogus privalo žinoti iš kokio kiaušinio yra išriedėjęsnuotraukos (2)

2017 lapkričio mėn. 13 d. 08:00:04 Perskaitė 836

Lietuva per mažiau nei dešimt metų prarado arti milijono gyventojų. Vieni išvažiuoja užsidirbti, kitus išveja neteisybė, trečius - nusivylimas, dar kiti išplasnoja, nes jiems - tas pats... Kiekvienas jų išsiveža dalelę Lietuvos. Kiek lietuvybės jau išvežta?.. Gal būtume atsparesni, jei lietuviai būtų išmokyti gerbti savo prigimtį, kultūrą, kalbą? Profesionalių mūsų tautinės prigimties architektų gali netrukus nebelikti. Kodėl? Gal jie iš tikrųjų nebereikalingi? Apie tai kalbėjomės su VDU etnologijos specialybės absolventu, Marijampolės kraštotyros muziejaus muziejininku Laurynu Bernotu.

 

- Praėjusio amžiaus 7-ame - 8-ame dešimtmetyje studentų kraštotyros, tautosakos ekspedicijos būdavo dažnos. Dabar - retenybė. Neliko ką tirti, ar nėra kam? - klausėme Lauryno BERNOTO.

- Jei norėjote paklausti, ar etnologijos objektų pas mus mažėja, vienareikšmiškai atsakau - ne, nemažėja. Etnologija orientuojasi į žmonių kultūrinių ir socialinių santykių tyrimus. Kol gyvuos žmonija, tol bus ką tirti, kaupti, sisteminti, nagrinėti. Neįmanoma visko surinkti. Senojo tradicinio, natūrinio kaimo mūsuose pakankamai daug. Senų žmonių taip pat. Nuvažiuojame į kaimus. Seną dainą močiutė padainuoja, senų muziejinių rakandų dar galima rasti. Žmonės mielai juos atiduoda, nes neturi kur dėti. Pasišneka, papasakoja. Svarbiausia etnologui yra sugebėjimas priartėti prie žmogaus, paprastumas. Jei renki tautosaką, klausi senų žmonių kaip būdavo švenčiamos kalendorinės šventes, ką žmonės kalbėdavo, dainuodavo, kokius žaidimus žaidė, kuo tikėjo. Užsimezga pokalbis ir jie patys pradeda kalbėti. Pasaulis keičiasi, bet etnologijos objektas niekur nedingsta. Liaudies kultūra nedingsta, nors ir ji yra priversta keistis. Išsimes šalutiniai dalykai, folklorai. Tradicijos apibrėžimas yra dirbtinis. Mums atrodo, kad tradicijos, kaip ir religija, turi būti labai stabilios, bet jos keičiasi, privalo keistis, nes keičiasi labai daug dalykų. Anekdotai, tarkime, taip pat tautosakos dalelė. Regis, nėra čia kam keistis, bet net anekdotai kinta ir tas kitimas labai pastebimas. Su dainomis - analogija. Klasikų autorinės dainos tampa liaudies dainomis. Skautų, karių dainos taip pat taps tautosaka.

- Maža mūsų Lietuva, bet turime penkis etnografinius regionus. Kurio iš jų, jūsų manymu, etniniai lobiai turtingiausi?

- Ar kaip suvalkietis turėčiau sakyti Suvalkijos? (Juokiasi). Viskas priklauso nuo vietinių gyventojų įnašo. Nuvažiavę į Dzūkiją pamatysime senovišką drevinę bitininkystę, kitur to nerasime. Aukštaičiai turi savo alų, sutartines. Žemaičiai įdomūs savo šventvietėmis. Visų lobynai neišsemiami.

- Ar šių dienų jaunimas supranta iš ko kilęs? Stebiu per pertraukas pakampėse rūkančius, besikeikiančius jaunuolius ir atrodo, kad jiems nerūpi kokios jų tautinės šaknys. Svarbi tik ši minutė.

- Man atrodo, kad to amžiaus, kokio bėga pasislėpę parūkyti, jaunuolius kuo nors sudominti pakankamai sudėtina. Paaugliai tarsi negailestinga vilkų gauja. Jeigu jaunuolis pabandys išsiskirti, jis iš karto kris. Domėtis etnologija paaugliams apskritai yra nemadingas reikalas. Ir ypač dabartiniais laikais, kai etnologija taip nuvulgarizuota. Turime pavyzdį Lietuvoje. Neturintis supratimo, kas yra etninė kultūra, žmogus aiškina puoselėjantis kultūrą. Pasistatė gražius rūmus. Gražu, bet ką tai turi bendra su kultūra? Paviršiukai ir tiek. Kaip ir viena televizijos laida. Yra žmonių, ypatingai vyresnės kartos, kuriems tai, kas ten rodoma, patinka. Visai nenoriu nieko įžeisti, bet tokie dalykai ir atstumia jaunąją kartą. Čia - senukams, o mums kas, jie pyksta. Jiems reikia kitokių dalykų. Jie nenori tapatintis su besikratančiais pagal vokiškai lenkišką polkutę. Aš manau, kad tokiems ir panašiems reiškiniams, televizijos projektams stinga romantikos. Etninės kultūros romantizmas prasidėjo nuo Simono Daukanto, dabar jo nebėra, arba, siekiant populiarumo, jis suvulgarintas. O norėtųsi naujo vėjo, gelmių. Yra toks kasmet vasaros pabaigoje rengiamas nepriklausomas savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis „Mėnuo juodaragis“. Jis yra pagrįstas etnokultūra. Rengėjai kviečiasi dalyvius iš viso pasaulio. Kviečiasi paskaitų skaitovus, filmų kūrėjus. Ir ko tik jie nesikviečia. Jiems įdomu yra tautos šaknys. Lietuvių menininkai pas juos atvyksta tie, kurie daugiau ar mažiau atskleidžia savo lietuvišką tapatybę, baltišką prigimtį. Dalyvauti gali būti kviečiami ir „Duokim garo“ projekto dalyviai, bet jie turėtų būti labai kruopščiai atrenkami ir įstatomi į savo vietas. Nors senoji baltų religija su krikščionybe kapojasi, čia nėra nieko panašaus. Organizatoriai pasikvietė iš Italijos gana radikalius krikščionis, metalo grupę. Dainavo jie apie savo kryžiaus žygius, ir visiems labai patiko. Norint auditoriją sudominti, bet kokį istorinį tekstą reikia pritaikyti mūsų laikui. Tarkime, pas mane į muziejų ateina grupė mokinių, nueina jie į mūsų moraliai pasenusią ekspoziją nusiteikę, kad nieko naujo nepamatys. Kaip tu juos sudomini, tiek jie ir susidomi. Jeigu ateisiu su popieriaus lapuku ir bandysiu perskaityti, aš juos atstumsiu. Bet jeigu aš juos sudominsiu, jiems bus linksma, jie užkibs. Gal net visam laikui. Jauniems reikia duoti pasireikšti, suteikti malonumo ir parodyti, kad mokykloje jų susikurtam įvaizdžiui tas susidomėjimas jokio poveikio neturės. Lietuviai turėjo daug puikių žaidimų, kuriuose išliedavo savo energiją ir pasipuikuodavo. Yra toks žaidimas - ripka. Vyručiams, kurie dyki už kampo dūmą plėšia, ripka būtų daug geresnis pasirinkimas. Gaila, nėra kas juos pamokytų, užkurtų.

- Turbūt būtų prasminga ir reikalinga mokykloms turėti etnologą?

- Negaliu pasakyti, kaip yra mokyklose. Abejoju, ar etnologo poreikis apskritai būtų. Kita vertus ir specialistų netrukus ims trūkti. Po to, kai baigiau studijas VDU, dar išėjo ne dvi bakalaurų laidos. Niekas nebestudijuoja etnologo magistratūros, liko tik keli doktorantai. Panaikinus etnologijos studijų programą, universitete atsirado Baltijos regiono kultūros studijos, bet ir į jas studentai nebepriimami. Užtat atsirado Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų studijų programa. Neslėpsiu, buvo liūdna, kai etnologijos studentų pradėjo mažėti, o galiausiai studijos nutrūko. Gal nebeliko norinčių mokytis? Savo kelią pasirinkau pats ir džiaugiuosi. Po bakalauro tęsiau magistro studijas. Baigęs gavau darbą. Mėgstu jį. Sakoma kad, etnologija prasideda nuo politikos, bet galvoju, kad susidomėjimas turėtų kilti iš apačios.

Mes apskritai savo tapatumo nebenorime pripažinti. Neseniai su draugais kalbėjomės apie Žalgirio mūšį. Diskutavome, kokie išmintingi buvo lietuviai, kovodami su galingu priešu. Kokias taktikas, manevrus buvo sugalvoję, kad kryžiuočius į pelkes įviliotų. Pripažinome, kad lietuviai iki krikščionybės mokėjo išnaudoti gamtą. Su savo gyvavimo teritorija jie buvo labai susidraugavę, ją perpratę. Žinojo, kas jie yra ir kur jų stiprybė. Jie ir nėjo į plyną lauką grumtis. Pagal vakarietiškas tradicijas garbė buvo kautis akis į akį, bet lietuviai savo pranašumą išnaudojo ten, kur buvo stipresni. Žalgirio laikais savo tapatumą jie dar buvo išlaikę. Tik vėliau iš jų tą matymą atėmė. Ir taip einame toliau. Turėjome tą tapatumą, turėjome, ir staiga tampame Vakarų pasaulio dalimi. Lyg būtume iš niekur. Vėl iš mūsų atiminėja, diegia svetimas programas. Aš manau, kad yra daug nesusigaudymo, kas aš esu, kur mano jėga. Toje bendroje dėlionėje nebematai pats savęs, savo bendruomenės, savo valstybės. Ir pradedi pasiklysti. Pradedi mąstyti, kad reikėtų užlįsti už kokios dėlionės detalės ar ja patapti.

- Didžiuojamės esą pasaulio piliečiai, pamiršdami, kad pirmiausia esame savo gimtinės piliečiai?

- Man visai patinka tie vadinami kosmopolitiniai dalykėliai. Kaip vienas įžymus keliautojas yra pasakęs: apvažiavau daug pasaulio, daug visko mačiau, bet sienos nė vienos nemačiau. Žmonės užsitveria sienas savo galvose, nors iš esmės jų nėra. Bet iki to turi išsiaiškinti, kas esi ir kokia tavo vieta pasaulio rate. Reikia suprasti, kad pasaulis yra įvairus, bet privalai žinoti, kur tavo šaknys, iš kokio kiaušinio esi išriedėjęs. Kuo tu įvairesnis, tuo įdomesnis kitiems. Pirma minėjau, kad mokykloje paaugliai niveliuojasi į vieną „guziką“, bijo išsiskirti, būti savimi. Tai yra tragedija. Žmonės gimsta skirtingi, auga skirtingi. Kuo jie įdomesni, tuo jiems daugiau kyla ir geresnių idėjų. Izaokas Niutonas, Enšteinas - savo gyvenimo laiku buvo pakankamai ekscentriški žmonės. Bet kokie žmonės buvo!

- Emigracija įgijo mastą, kad net vadinama lietuvių evakuacija. Ar tai pakeis lietuvių prigimtį?

- Žmonės skirtingi, tad skirtingai kiekvieną ir paveiks. Lietuva labai pasikeitusi jau dabar. Galvoju, kad, viena vertus, nereikia gailėtis, jog išvažiavo ta dalis, kuriai Lietuva nerūpėjo nei čia, nei ten. Aš daugiausia susiduriu su tais, kurie grįžta. Užsidirba, pasistato tėviškėje namus ir parvažiuoja gyventi. Didelis privalumas, kad svetur daugelis pasisemia energijos, platesnio požiūrio, vidinės kultūros. Sovietmetis daugelį buvo užgniaužęs, o susipažinę su pasauliu grįžta kažkokie kitokie. Susitikau aną dieną prie parduotuvės vyrą, paprašiau ugnelės. Sakė, grįžęs iš Švedijos. Nei matęsi, nei bendravę, kalbėjomės kaip pažįstami. Aš apskirtai nesu nusiteikęs labai pesimistiškai. Reikia žiūrėti kokia mums iš to nauda. Man atrodo, emigracija šiomis Lietuvos sąlygomis - natūralus dalykas. Ir ką, po perkūnais, žmogui daryti, jei jis gimtinėje neturi už ką pragyventi. Kainos - žiaurios. Ne, aš neplanuoju išvažiuoti. Jeigu keliausiu, keliausiu vaikus užauginęs. Ir bastysiuosi po kalnus.


Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net