respublika.lt
 

Žmogus, kuriam skaudėjo (21)

2016 vasario mėn. 05 d. 08:10:56
Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas

Neturiu teisės prie šio žmogaus pavardės kabinti „priekabų“ - žinau jo požiūrį į tuos, kurie tiesiog tirpsta vadinami „žvaigždėmis“ ir „legendomis“, „kavalieriais“, „laureatais“, „daktarais“ ir „profesoriais“. Jo vardas ir pavardė Lietuvai sako daugiau nei jo iškiliausi titulai. Ir ta pavardė SAULIUS SONDECKIS.

×
nuotr. 1 nuotr.
Saulius Sondeckis. Šeimos albumo nuotr.

 

Neturiu teisės vertinti jo muzikinio talento. Ne man, diletantui, apie tai kalbėti. Tačiau skaitytojas, brandos sulaukęs dar tarybiniais laikais, supras, kokį talentą Sauliui Sondeckiui reikėjo turėti, kad jis, Smetonos laikų Šiaulių burmistro, o vėliau į Vakarus pasitraukusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vieno iš vadovų sūnus, gautų aukščiausius Tarybų Sąjungos apdovanojimus ir būtų išleidžiamas diriguoti geriausiems pasaulio orkestrams ar gastrolių su savo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru.

Turiu teisę kalbėti tik apie Saulių Sondeckį - Žmogų. Kai užvakar jo netekome, susiradau mudviejų pokalbių įrašus. Pasirodė, kad turiu jų arti pusšimčio. Supratau, kad spėčiau padėti skaitytojui su šiuo Žmogumi atsisveikinti, visų jų nespėsiu net paklausyti. Paėmiau tik paskutiniojo ir poros atsitiktinių (atrinktų „burtais“) fragmentėlius. Galų gale kad ir kurį paimtumei, kiekviename atsiskleidžia jo unikalus gebėjimas išlikti ŽMOGUMI. Mąstančiu, mylinčiu. Žmogumi, kuriam labiausiai skaudėjo tuomet, kai labiausiai skaudėjo Lietuvai. Kai labiausiai skaudėjo jos kultūrai.

Paskutinis pokalbis

2015 12 25


Pasveikinome vienas kitą su Kalėdomis, palinkėjome vienas kitam sveikų 2016-ųjų. Tiktai. Nes linkėti ilgiausių metų jau būtų naivu. Sutarėme per kitas Kalėdas ir vėl to paties vienas kitam palinkėti. Kad metai po metų galėtume linkėti ir gyventi, gyventi ir linkėti. Mano linkėjimai neišsipildė.

- Ar žinote, maestro, kuo man bus ypatingi 2016-ieji? Jubiliejus!

- Koks jubiliejus? Kad atrodo, dar ne...

- Vasarą sukaks lygiai pusė šimto metų, kai susipažinau su jumis ir jūsų Silva.

- 1966 m. kūrybinio jaunimo stovykla Birštone? Kaipgi - atsimenu. Buvo liepa... Jau 50 metų... Tai gal liepą ta proga ir susibėgam - pasėdėsim, prisiminsim. O manęs kitais metais, turbūt tuoj po Naujųjų, ir vėl laukia Santariškės. Žinot, aš jų taip nenoriu. Taip bijau. Bet žinot, kuo aš džiaugiuosi? Kad dar sugebu jausti kvailumą, kuris mus visus gaubia. Vadinasi, dar pastebiu, vadinasi, dar mąstau. Dar galiu džiaugtis. Bet džiaugtis ne mus gaubiančiu kvailumu. Džiaugiuosi, kad jį, ačiū Dievui, dar suvokiu.

- Turbūt Dievulis ir sukūrė kvailius, kad protingas žmogus, susidūręs su jais, įsitikintų, kad jis protingas. Arba kad pasitikrintų, ar jis DAR protingas.

- Ačiū, smagiai prajuokinot.

Paskui mudu „pasitarėme“, kaip kitąmet balsuosime Seimo rinkimuose. Ką po kelerių metų rinksime prezidentu. Įsivaizduojate, radome ką rinkti! Bet nesakysiu. Netinkama proga. Dar daug dalykų tądien aptarėme. Pavyzdžiui, kad tuoj po Naujųjų jam paskambinsiu. Paskambinau. „Šiuo metu abonentas nepasiekiamas.“ Supratau - jau Santariškėse. Daugiau skambinti bijojau. Kad mano skambutis jo nevargintų ir, neduokdie, nevirstų nelaimės priežastimi. Nusprendžiau palaukti, kol grįš... Nesulaukiau. Dabar graužia sąžinė, kad neskambinau...

Vamzdžiu - per galvą

2015 12 11, po Nacionalinių premijų komisijos sprendimo

(Iš pokalbio telefonu fragmento pašalinau savo klausimus ir tekstus. Kad bent dabar netrukdyčiau kalbėti Jam)

Jau gal šešta diena skambinu. Ir vėl: „Su abonentu nėra galimybės susisiekti.“ Visai sunerimau. Skambinu į laidinį buto telefoną.

„Ne, ne - nieko neatsitiko. Nebent tai, kad telefoną buvau kažkur pasidėjęs. O jo baterija jau buvo išsikrovusi. Tokiu atveju tu negali kitu telefonu paskambinti sau, kad išgirdęs skambutį galėtum surasti savo mobilųjį. O šiaip viskas lyg ir tvarkoj...

Na, kaip jums Nacionalinės premijos? Kaip „Vamzdis“? Keletas komisijoje sėdinčių cinikų tyčia taip padarė... Jie komisijoje turi daugumą. Bet kitkuo esu labai patenkintas. Gavo Digrys. O aš jau netikėjau. Maniau, kad jam ir vėl neduos. Ir džiaugiuosi, kad Žilytė gavo. Jiedu jokių abejonių nekelia - abu neabejotini talentai.

Bet kai pagalvoji, kad premijos negavo tie, kas irgi tikrai jos buvo verti... Ir Vytautas Miškinis buvo vertas, šimtu procentų vertas, ir Algirdas Budrys. Tačiau tai jau yra komisijos narių skonio ir vertybių suvokimo problema. Bet jau su „Vamzdžiu“!.. Šitaip padaryt! /.../


Gal nešnekėkim apie tą mano sveikatą. Neįdomu. Nei ji geresnė, nei blogesnė. Kai man bus blogiau, jūs tikrai sužinosite... Tik jaučiu, kad geriau tikriausiai nebebus. Bet šiandien man tas „Vamzdis“ jau labai trenkė per galvą... Aš iš karto net nesupratau: Urbanavičius, Urbanavičius - kažkas girdėta. O kai pamačiau televizijos ekrane, viską supratau. Čia tai bent! Bet man labai svarbu, kad Digrys gavo.“

Evangelija

2013 12 23

(Iš pokalbio fragmento pašalinau savo klausimus ir tekstus dėl tos pačios priežasties)

„Mes, 13 Lietuvos muzikų, Domarkas, Rinkevičius, Rubackytė, Geniušas, kiti parašėme kreipimąsi dėl muzikinio auklėjimo būklės, įspėjome apie pavojus, nurodėme kelius, kaip situaciją gelbėti. Išsiuntinėjom aukščiausioms valstybės galvoms. Jokio atsakymo. Tarsi mes jau nebeegzistuojam. Mūsų nėra. Padorumo atsisakymas tampa nauja tradicija. Baisiausia, kad su ja susiduriame kasdien, kiekviename žingsnyje. /.../

Seniai esu Justinio Marcinkevičiaus pažiūrų. Tai, ką jis parašė savo poezijoj, ką savo prozoj, ką pasakė, kam ragino, ko prašė mūsų visų, dėl ko įspėjo mus, turėjo tapti evangelija, kuria mes turėjome vadovautis iš karto nuo pat Kovo 11-osios.

Ar atsimenate, kokia susitaikymo idėja sklido iš poeto lūpų ir eilučių. Užmiršome. Todėl jau ir nebepajėgiame priešintis kažkokiai slaptai jėgai, kuri mus veikia - kiršina vienus su kitais. Ir jai tai sekasi. Suskaldyta Lietuva tapo tradicija, nes mes jau imame neįsivaizduoti, kad gali būti kitaip.

Man didesnio autoriteto, pagal kurį aš matuočiau ir save, ir kitus, nėra. Justinas taip pasakė - ir man atrodo, kad ir aš taip sakau. Bet aš tai suprantu, kad čia jo žodžiai, o man tik atrodo, kad jie yra mano. Todėl kad evangelija. /.../“

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (21)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Kaip manote, ar mažos mokyklos ugdo pašalpininkus?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

 +6 +8 C

 

 +10 +13 C

+11 +12 C

+14 +15 C

 

 +16 +18 C

0-4 m/s

 1-5 m/s

 

0-4 m/s

 

reklama
Ūkis