Visada liksime skolingi žuvusiems už Lietuvos laisvę. Gal todėl bent kartą metuose, sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, uždegame žvakutes prie televizijos bokšto, prie paminklo čia žuvusiems. Pagal Laisvės statulų kanoną sukurtos skulptūros „Aukojimas“ autorius Darius BRAŽIŪNAS sako, jog, žinodami laisvės kainą, turime nepamiršti ir to, kad laisvę turėsime, kol būsime pasiryžę ją ginti. Tą ryžtą, lyg priesaką, skulptorius užkodavo savo skulptūroje - tereikia į ją pažvelgti tam tikru kampu.
- 1991 metų sausio 13-ąją jums buvo 20 metų. Ką tuomet veikėte?
- Buvau trečio kurso Dailės akademijos studentas, o tomis sausio dienomis budėjau prie Seimo. Buvau užsirašęs į gynėjų-savanorių gretas, tad turėjau raištį ant rankos ir budėjau man paskirtuose postuose. Buvome jauni. Prisimenu, pasiėmiau pagalį, o vienas pagyvenęs inteligentiškas vyriškis ištraukė jį man iš rankų ir sako: „Nedaryk to, prieš tanką su pagaliu nieko nepadarysi. Mūsų vienintelis šansas - taikus pasipriešinimas.“
Apie kruvinus įvykius prie televizijos bokšto išgirdome būdami prie Seimo. Žinojome, kad, užgrobusi televizijos pastatą, tankų kolona važiavo link Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Laukėme šturmo.
- Kokios mintys, jausmas laukiant to, kas gali nutikti?
- Vienybės jausmas. Visa mano aplinka, kiemo draugai (dabar daugelis jų - žinomi medikai), bendrakursiai buvo šalia. Prisimenu, kunigas Julius Sasnaukas, toks jaunas dar, surinkęs grupę žmonių, meldėsi. Prie laužo atėjus, moterys atnešdavo ir sumuštinių, ir karštos arbatos... tokia šalta žiema buvo.
Mama labai nerimavo. Grįžau ryte namo visas sušąlęs, o ji, laukdama manęs, visą naktį po ligonines skambinėjosi, kai kurias net apvažiavo.
- Kūrėte paminklą žuvusiems. Ar tai, kad pats dalyvavote sausio įvykiuose, jums padėjo ar atvirkščiai - trukdė?
- Aišku, padėjo. Žinojau tas emocijas. Kai matei, su kokiomis nuotaikomis žmonės atėjo, tiesiog lengviau jas perteikti. Bet aš labiau rinkausi asociaciją, simbolį.
- Rinkotės laisvės simbolį, tai yra, Laisvės statulų kanoną?
- Taip. Laisvės statulų kanonas atsirado, kai kūrėsi tautinės valstybės. Byrėjo Rusijos, Austro-Vengrijos imperijos į atskiras tautines valstybes - buvo kuriami laisvės simboliai. Ir mūsų iškovotą laisvę norėjau užfiksuoti kaip citatą, kaip kanoną. (Žinote, yra, pavyzdžiui, kanonas, kad Švenčiausioji Marija turi būti vaizduojama taip ir ne kitaip. Tas pats ir su Laisvės statulų kanonu.) Mes, lietuviai, labai pavydžiai žiūrėjome į Rygos „Laisvę“. (1935 m. pastatytas Laisvės paminklas Rygoje - aut. past.). Yra ir Roberto Antinio 1931 metais Rokiškyje pastatyta panaši kompozicija, kurta pagal Laisvės statulų kanoną. Jeigu imtume Juozo Zikaro „Laisvės“ statulą Kaune, tai ji padaryta pagal prancūzų suformuotą Laisvės kanoną (moteris su sparnais, o rankoje - vėliava). Tik J.Zikaras padarė tautinę statulą.
Kai pasirenki Laisvės statulų kanoną, nuo jo standartų negali niekur pabėgti. Žinoma, jeigu darai „skulptūrą-vamzdį“ ar kažką panašaus, tai jokių standartų nereikia. Bet tada, mano supratimu, išeina toks nesuprantamas kūrinys - jį gali visaip vartyti. Aš nenorėjau nutolti nuo nacionalinių skulptūros tradicijų.
- Rankas į dangų pakėlusi moteris jūsų skulptūroje - lyg aliuzija į vienintelę tą naktį prie bokšto žuvusią merginą - Loretą Asanavičiūtę.
- Buvo ir tas momentas. Galvodamas apie tai, kūriau ir kūno plastiką. Rinkausi šiek tiek egiptietišką, atsisakiau bet kokių draperijų. Labai smarkiai apibendrinau anatomines detales - nesinorėjo daryti sekso simbolio.
- Dažnai aplankote savąją Laisvės statulą?
- Vos ne kiekvienais metais. Mes tą modelį darėme taip, kad žiūrint į tą mergaitę iš nugaros atrodo - tarsi ji laikytų televizijos bokštą...
- ...ir vis dar jį gintų bei saugotų?
- Taip. Lyg saugotų laisvę ir nepriklausomybę. Varpas, kaip ir televizijos bokštas, yra informacijos perdavimo, bendravimo simbolis. Pažiūrėkite, visose varpinėse yra kariljonai. Varpas skambina prieš mišias. Be informacijos, tai yra žinojimo, nėra laisvės. Ilgai galvojau, kaip dekoruoti varpą. Pasirinkau minią. Kai kūriau veidus, vėl - dilema. Kai darai skulptūrą su veidu, jis vienaip ar kitaip pasidaro į kažką panašus. Nesinorėjo, kad kažkas pamatytų: va, čia Brazauskas, čia Landsbergis ir pan. To norėjau išvengti, tad pasirinkau žmogaus, kaip taikinio, stilizaciją. Žmogus - kaip taikinys automatininkui. Tų taikinių daug.
- Jūsų skulptūroms būdinga istorinė, mitologinė tematika. Ką manote apie tebesitęsiančius ginčus dėl Lukiškių aikštės? Jūs už Vytį, ar už „bunkerį“?
- Tas „kalniukas“ jau yra Roberto Antinio jaunesniojo padarytas (R.Antinio jausnesniojo skulptūra „Puskalnis“ dešiniajame Neries krante priešais buvusį Lietuvos Edukologijos universitetą - red. past.). Mano jau minėtas „vamzdis“ (Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“ - red. past.) ir kiti panašūs darbai parodo, kas šiandien laimi skulptūros konkursus. Atsiverti „Google“ ir pasižiūri, kokios skulptūros jau yra padarytos pasaulyje, kurį nustebinti originalia idėja gana sunku. Ir pamatai, kad tokios idėjos kaip „vamzdis“, kai yra labai lakoniška forma, arba tas vadinamasis „šepetys ir saulė“ prie Vilniaus savivaldybės (Vidmanto Gylikio skulptūra „Šviesa“ Konstitucijos prospekte - red. past.) yra labai paprastai technologiškai įgyvendinamos - pasaulyje daug tokių analogų galima surasti šiais laikais.
Mano skulptūros yra daugiaplanės, sunkiai pakartojamos. Žinote, kaip, pavyzdžiui, pinigas - ant monetos eina spalvinis sprendimas, grafinis, įvairūs ženklai. Ir todėl moneta išlieka sunkiai pakartojama - yra daug sluoksnių. Ir į meną aš žiūriu taip. Sunku pasakyti, ko reikia šiems laikams. Tokie projektai, kaip „Laisvės karys-Vytis“, pastatytas Kaune, įgyvendinami labai ilgai. Juk šis paminklas ne pas mus buvo nulietas, o Ukrainoje. Nes mes nebeturime bazės tokiai skulptūrai nulieti - staklės priduotos į metalo laužą, specialistai išsilakstė, o Ukrainoje toks fabrikas dar išlikęs.
- Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje stovi jūsų kurta šios pirmosios lietuviškos gimnazijos Vilniuje steigėjų - Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio - skulptūra. Laimėjote ir šį konkursą?
- Ne, tiesiog padovanojau modelį gimnazijai. Mano dukra tuomet mokėsi šioje mokykloje. Direktorė Danutė Bronė Puchovičienė norėjo sukurti atminimo lentą gimnazijos įkūrėjams. Artėjo gimnazijos įkūrimo šimtmetis, tad, pradėję nuo abstrakčios idėjos, nutarėme ne tik skulptūrą pastatyti, bet ir plokštę pakabinti J.Basanavičiaus gatvėje. Paminklo darbus finansavo gimnazijos taryba ir mokinių tėvų valdyba. Pinigais visi prisidėjo, kas kiek norėjo.
- Mėgstate vaikščioti po Vilniaus senamiestį, nagrinėti sienų atodangas, kai matyti ten einantys kultūriniai sluoksniai: kada namas pastatytas, kada perstatytas. Įvertinkite Vilnių. Kiek mes jo sunaikinome, kiek išlaikėme?
- Imkime Lukiškių aikštę. Senų laikų nuotraukoje mačiau, kaip lenkų kavalerija stovėjo toje Lukiškių aikštėje tada, kai Vilnius buvo lenkų. Iš nuotraukos matyti, kad Lukiškių aikštės planinė struktūra nebuvo sovietų kūrinys. Sovietai aikštėje tik Leniną pastatė. O mes nušlavėme viską - tiek Lenino paminklą, tiek senąją planinę aikštės struktūrą. Padarėme neaišku kokios vertės objektą. Na, gerai, yra aikštė, fontanai čiurškia, žmonės vaikšto, viskas lyg ir faina, bet man gaila buvusios planinės aikštės struktūros.
- Menininkai tradiciškai - gana apolitiški žmonės, išskyrus Sąjūdžio laikus, kai šį judėjimą kūrė meno ir mokslo žmonės. Šiandien jūsų nebeliko politiniame lauke - grįžote prie status quo?
- Buvau vienas iš Liberalų sąjūdžio steigėjų. Bet po E.Masiulio ir R.Šimašiaus aršios kovos, korupcijos skandalų pagalvojau, kad kažkaip nesinori čia būti. Iš pradžių mes, menininkai, steigiant politinę jėgą, esame reikalingi kaip vėliavėlės. Paskui atsiranda „aparatčikai“, kaip juos vadinu. Ir vėliavėlių nebereikia. Menininkas daugiau dirba su idėja, o ta kova „dėl lovio“ kažkaip neįsipaišo, nežinau, gal čia tik mano problema.