“Žiburėlio” draugija - tautai šviestinuotraukos

2011 balandžio mėn. 02 d. 09:26:51 Perskaitė 2449

Gabrielei Petkevičaitei-Bitei - 150 metų. (“Šviesk žmogų - išsilavinęs jis pats ras kelią...” )

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861-1943) - iš bajorų giminės kilusi lietuvė inteligentė, pedagogė, rašytoja, publicistė, politikė. Į visuomeninį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą ji atėjo paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. Kelią į šviesesnę lietuvių tautos ateitį Bitė matė tik keliant kultūrą ir švietimą krašte. Ji palaikė Jono Jablonskio ir kitų inteligentų mintį, kad tikras lietuvis, kituose kraštuose baigęs mokslus, turi grįžti dirbti į savo Tėvynę.

Gyvenimo kredo Bitė pasirinko krikščionišką artimo meilės ir tarnystės žmonėms idėją. Suvokusi, kad tik išsilavinęs ir apsišvietęs žmogus gali kokybiškai ir prasmingai gyventi, ji asmeniniu pavyzdžiu ir altruistiška veikla parodė, ką galima nuveikti kitų labui, jei išvis imamasi vienokios ar kitokios veiklos. To pavyzdys - bene ilgiausiai XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje visuomeniniais pagrindais veikusi “Žiburėlio” draugija. Ją 1884 m. Mintaujoje, susirinkę Jablonskių namuose, įkūrė pati G.Petkevičaitė-Bitė su Jadvyga Juškyte, Vincu Kudirka ir Jonu Jablonskiu. Kaip vėliau prisiminė Bitė, jis sugalvojo ir tokį pavadinimą: “Žiburėlis” turėjo į mokslus ir tautos kultūros pažinimą bei tarnystę jai einantiems jaunuoliams nušviesti, t.y. palengvinti, kelią.

Kodėl J.Jablonskis taip mielai palaikė “Žiburėlio” įkūrimo idėją? Atsakymas - pats, mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, buvo materialiai paremtas dėdės kunigo Šipailos. Todėl ir Mintaujoje gyvenę Konstancija ir Jonas Jablonskiai šiandien galėtų būti laikomi vienais pirmųjų tokios lietuvių inteligentų labdaringos veiklos pirmtakų. Mat dirbdamas gimnazijoje klasikinių kalbų mokytoju, J.Jablonskis ne vienus metus savo namuose už kuklų nuomos mokestį buvo apgyvendinęs keletą lietuvių moksleivių ir jais tėviškai rūpinosi - kartu visi pietaudavo, vakarais ne tik ruošdavo pamokas, bet ir skaitydavo lietuvišką literatūrą, vaidindavo, diskutuodavo lietuvybės išlaikymo klausimais. Jam išvykus dirbti į Revelį, taip pat visi lietuviai moksleiviai ir inteligentai žinojo kelią į Jablonskių namus...

Neabejotina, kad “Žiburėlio” draugijai atsirasti Lietuvoje įtakos turėjo ir kituose kaimyniniuose kraštuose buvusi populiari idėja kilmingesniems išsilavinusiems asmenims rūpintis tautos švietimo kėlimo reikalais ir savo kraštui dirbti pasiryžusių inteligentų ugdymu. Pavyzdžiui, XIX a. antroje pusėje Čekijoje panašų darbą nuveikė “Matica Skolska”, turima duomenų, kad panašios draugijos veikė ir Lenkijoje, Serbijoje, JAV.

Pasak pačios G.Petkevičaitės-Bitės, iš tikrųjų Lietuvoje šios draugijos ištakų reikėtų ieškoti dar keleriais metais anksčiau. Gyvendama Joniškėlyje, ji bendravo su Karpių dvare dirbusia mokytoja Felicija Volodkaite. Pastaroji krimtosi dažnokai neturinti ką veikti. Tada Bitė jai pasiūlė pradėti laisvu laiku mokyti dvaro tarnų vaikus. Po kurio laiko pas Bitę atėjo mokytoja F.Volodkaitė ir pasiguodė suradusi gabų moksleivį, kurį būtų galima leisti toliau mokytis į Panevėžio realinę mokyklą. Ponia Karpienė jau buvo sutikusi moksleivį remti maistu, mieste gyvenusi Felicijos mama - suteikti kambarėlį gyventi. Tad trūko tik pinigų knygoms įsigyti ir užmokėti už mokslą. Tokiu kaimynystėje dirbusios mokytojos entuziazmu užsikrėtė pati Bitė ir pažadėjo surasti pinigų šiam moksleiviui.

Geri norai padėti vienam gabesniam Joniškėlio krašto vaikui Bitę nukreipė į naują veiklos kelią, apie kurį ji vėliau rašė: “Nuo to laiko reikalingų pašalpos mokinių jau man nepristigo. Variau darbą viena pati savo prasimanymu ir savo atsakomybe” (G.Petkevičaitė-Bitė. Raštai. T. VI / Par. A.Žirgulys. Vilnius: 1967. P.657). Bitei prašant, “Žiburėliui” paaukoti pinigų neatsakydavo niekas: nei pas jos tėvą daktarą Joną Leoną Petkevičių į Joniškėlio ligoninę sveikatos reikalais atvykę geriau materialiai gyvenę ūkininkai iš aplinkinių kaimų, nei jų namuose dažnai susirinkdavę lietuviai inteligentai P.Avižonis, A.Sketeris, V.Požela, G.Landsbergis ir kt.

Sukaupti lėšų “Žiburėliui” Bitė prasimanydavo įvairiais būdais. Pavyzdžiui, pastarieji vyrai susirinkę mėgdavo palošti kortomis. Tačiau jie žinojo, kad 30 procentų išloštos sumos turės atiduoti Bitės “Žiburėliui”. Pasak P.Avižonio, dažniausiai ir visus išloštus pinigus jie mielai atiduodavę... Kaip žinome, visą gyvenimą Bitė mėgo bitininkauti - dar 1878 m. buvo baigusi bitininkystės kursus Deltuvoje. Ir dalį pinigų už parduotą medų visą laiką ji paskirdavusi “Žiburėlio” reikalams. Netgi 1899 m. Palangoje įvykusio pirmojo viešo vaidinimo “Amerika pirtyje” vienas tikslų - surinkti lėšų šiai draugijai.

Dar vienas “Žiburėlio” draugijos pajamų šaltinis - ryšiai su JAV gyvenusiais lietuviais, kurie rūpinosi naujų inteligentų ugdymo reikalais. Tą atspindi žinomas faktas, kad iki 1900 m. “Žiburėlis” pašalpoms išdalijo 3258 rublius (1629 dolerius), kurių didžiumą buvo paaukoję JAV lietuviai. Anapus Atlanto veikusi Tėvynės mylėtojų draugija 1900 m. įkūrė Moksleivių fondą, kuris surinktas aukas taip pat siuntė Lietuvos “Žiburėliui”.

XX a. pradžioje “Žiburėlio” draugija nebuvo gausi narių. Paminėtinas dar vienas išskirtinis bruožas ankstyvuoju laikotarpiu, kad draugijai priklausė tik pasiturinčios moterys. Kai kurios iš jų “Žiburėlio” veikloje dalyvavo vos metus kitus (Stefanija Ruščicaitė-Montvilaitė, Panevėžio burmistro žmona Rožė Eidrigevičienė, Marija Grincevičiūtė-Janulienė). Tačiau yra ir ilgesnį laiką dirbusiųjų. Tai Elzbieta Jodinskaitė, Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė, Emilija Brazdytė-Perėkšlienė, Teresa Goesaitė, Ieva Čepulytė, Jokūbina Gruževskaitė-Antanavičienė.

Ilgiausiai su šia draugija yra susijusi Felicija Povickaitė-Bortkevičienė: ji “Žiburėliui” vadovavo nuo 1903-iųjų iki pat 1940 m. Pati Bitė atsisakė vadovės pareigų dėl didelio visuomeninių darbų krūvio ir vis labiau XX a. pradžioje pradėjusios prastėti sveikatos. 1906 m. draugija pradėjo legalią veiklą. Draugijos įstatus parengė minėtoji F.Bortkevičienė, Petras Gaidelionis, Stasys Matulaitis ir Jonas Vileišis.

Veikdama ir Nepriklausomos Lietuvos metais, draugija taip pat paliko neabejotinai ryškių pėdsakų tautos kultūriniame gyvenime. 1920 m. “Žiburėlio” draugijos centras dėl Lietuvos politinės ir kultūrinės situacijos persikėlė į Kauną, o 1922-aisiais pavadintas “Lietuvos žiburėliu”. 1921 m. draugija Kaune, dabartiniame Savanorių prospekte, įsigijo tris nedidelius namus, kuriuose įsteigė apie 30 vietų bendrabutį. Lėšos jam išlaikyti kauptos iš nario mokesčių, savarankiškų aukų, loterijų, vakarų, koncertų. Gydytojai J.Bagdonas ir Kazys Grinius bendrabučio gyventojams moksleiviams teikdavo nemokamą medicinos pagalbą. Iš pradžių šiame bendrabutyje apgyvendinti moksleiviai lietuviai, pasitraukę iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto, vėliau - ir literatūrai ar dailei turintys gabumų moksleiviai Petras Cvirka, Julius Būtėnas, Vladas Šimkus, V.Kosčiuška ir kt.

Draugija turėjo savo skyrius ir kituose Lietuvos miestuose. Itin aktyviai jie veikė Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Panevėžyje ir kt. Pastarajame mieste ji buvo bene aktyviausia, nes čia 1919-1943 m. su nedidelėmis pertraukomis gyveno ir dirbo pati Bitė. Ji 1919-1924 m. mokytojavo šio miesto gimnazijoje ir vadovavo “Žiburėlio” draugijos Panevėžio skyriui. Sugebėdama kūrybiškai bendradarbiauti su kitomis visuomeninėmis organizacijomis, pavyzdžiui, su vyrų gimnazijoje veikusia moksleivių literatūrinio ir kultūrinio lavinimo darbą atlikusiąja “Meno kuopa”, su “Dainos” ir “Aido” draugijomis ir kt., Bitė sėkmingai sutelkė nemažą būrį bendraminčių ir suaktyvino viso Panevėžio miesto kultūrinį šviečiamąjį gyvenimą. Šio miesto pavyzdžiu sekė ir kituose Lietuvos kraštuose veikusieji “Žiburėlio” skyriai.

“Žiburėlis” veikė iki 1940 m. Atrodo, kad XX a. pirmoje pusėje tai buvo viena ilgiausiai gyvavusių visuomeninių organizacijų Lietuvoje. G.Petkevičaitė-Bitė į mūsų kultūros istoriją įeina kaip ilgiausiai šioje draugijoje altruistiškai dirbusi narė.

Didžiausias “Žiburėlio” draugijos veiklos, trukusios 46 metus, rezultatas reikšmingas: buvo materialiai paremta kelios dešimtys mokslui gabių jaunuolių, kurie vėliau, įvairiose Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose įgiję aukštąjį išsilavinimą, paliko ryškių savo veiklos pėdsakų švietimo, politikos, teisės, literatūros, dailės, medicinos ir kt. srityse. Tai Povilas Matulionis, Jonas Biliūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Rapolas Skipitis, Jurgis Šaulys, Augustinas Janulaitis, Petras Avižonis, Kazimieras Būga, Kipras Petrauskas, Adomas Varnas, Petras Rimša, Petras Ruseckas, Juozas Zikaras, kun. Antanas Viskantas ir kt. Dalia Striogaitė teigia, kad “Žiburėlio” draugijos veikla buvo “lietuvių inteligentų patriotizmo ir altruizmo pavyzdys”. Galėtume pridurti, kad pirmoji tą pavyzdį parodė G.Petkevičaitė-Bitė, gyvenusi kitiems ir dėl kitų. Taigi “Žiburėlio” draugijos veikla tikrai yra mūsų tautos kultūros ir švietimo istorijoje analogų neturintis reiškinys, vertas Nacionalinės vertybės vardo.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Nacionalinių vertybių rinkimai 2011"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net