respublika.lt

V.Matijošaitis dar nesusitaikė

(0)
Publikuota: 2014 kovo 15 10:59:40, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 2 nuotr.
Visvaldas Matijošaitis ir Irena Matijošaitienė. Sauliaus Venckaus nuotr.

Kauno verslininkės Irenos Matijošaitienės mirties metinių išvakarėse vienas garsiausių šalies verslo žmonių Visvaldas Matijošaitis papasakojo apie laiką, praslinkusį be jo gyvenimo moters, apie susigyvenimą (ar nesusigyvenimą) su netektimi, apie kelionę į Kamčiatką ir žvėrį, kurį tikisi sumedžioti, net persekiodamas, jei reikės. Pats tebėra persekiojamas minties, kad Jos jau nebėra.

Šiandien kauniečio verslininko V.Matijošaičio šeima, draugai ir artimieji mini šviesaus atminimo I.Matijošaitienės išėjimo nebūtin metines. Ji mirė pernai kovo 14 dieną taip ir neatsigavusi po sunkios traumos, kurią patyrė namie įvykusio nelaimingo atsitikimo metu, kai nukrito nuo laiptų.

Jos jaukią šypseną, tą nuoširdų spindulėlį, nušvietusį net rutininius snobų vakarėlius, mena net tie, kurie nieko nežino apie jos kaip verslininkės, Kauno miesto tarybos narės, tiesiog jautros talentu apdovanotos moters, gerus darbus. Būtent talento būti žmogumi visuomenėje praretėjimas šiandien rėžia akį tiek bendravime, tiek valstybės valdyme, tiek valstybių santykiuose ir būtent šitas talentas pasižymi gebėjimu padaryti saugesnį ir patrauklesnį pasaulį kitiems.

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje mišias šiandien aukos monsinjoras Vytautas Grigaravičius, bus klausoma Kauno muzikinio teatro solistės Ritos Preikšaitės, lankoma I.Matijošaitienės amžino poilsio vieta Petrašiūnų kapinėse. Visa šeima čia paskutinįkart buvo per Moters dieną, Kovo 8-ąją. Sutvarkyta verslininkės kapavietė traukia dėmesį iš tolo: antkapinis paminklas nukaltas iš šviesaus granitinio akmens. Projektą kūrė buvęs V.Matijošaičio bendraklasis, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dekanas profesorius Jonas Audėjaitis. Mokykloje jiedu sėdėjo viename suole, abu paišydavo per pamokas, net buvo draugiškai sutarę stoti į architektūros studijas. Antkapio skulptorius - to paties fakulteto docentas Alfonsas Vaura, su kuriuo I.Matijošaitienė buvo nemažai bendravusi, kartu kūrusi nominaciją Kauno pedagogams „Metų mokytojas“; ši tradicija įteikiant simbolinę statulėlę išliko ir po jos mirties. Gerai pažinojęs tiek verslininkę, tiek jos skonį skulptorius netruko pasiūlyti paminklo idėją.

V.Matijošaitis pasakoja: „Prieš tai teko statyti paminklą mano mamai, paskui jos tėveliui, tad puikiai žinojau, kokie galėtų būti Irutės pageidavimai. Ji nebuvo šalininkė „rūtų darželių“, atvirkščiai, jai priimtinesnis buvo kuo daugiau uždengtas kapas, - taip atrodė tvarkingiau ir praktiškiau. Toks Irutės kapas ir yra. Plokštumoje padaryta geometrinė išpjova gėlėms, kampu kreipianti žvilgsnį į nedidelę angą paminklo statmenyje, tarytum sakančią: žmogus ateina ir išeina, tokia visų dalia... Daug kapų apvaikščiojome rinkdamiesi akmenį, tačiau balto, kokį nusižiūrėjome, nepavyko rasti visoje Europoje (jis buvo kasamas vienoje jau nebeveikiančioje Indijos kasykloje), neaptikome jo net tarp prekiautojų turimų likučių, tad teko apsistoti ties maksimaliai šviesiu granitu, kuris buvo atgabentas, berods, iš Italijos. Irutė mėgo baltą ir ryškias spalvas, dėl vakarėlių „uniformine“ tapusios juodos, sakydavo, kad nors niekad nesuklysi ją pasirinkusi, galėsi eit ir šen, ir ten, bet buvo skeptiška jos atžvilgiu, jei pastebėjote, pirmenybę duodama ryškioms spalvoms ir jų deriniams“.

Greičiausiai rožių ant jos kapo V.Matijošaitis šiandien neatneš. Žinoma, jis su sūnumis Šarūnu ir Dainiumi, marčia Rasa bei anūkais ateis nešini glėbiu žiedų, tačiau rožės - vienintelės tarp visų gėlių, kurių I.Matijošaitienė nemėgo. Matyt, dėl to, kad tarybiniais metais su vyru šiltnamyje pluošė augindami rožes pardavimui ir net vasaromis dėl apdraskytų rankų buvo priversta vilkėti sukneles ilgomis rankovėmis; jai patiko įvairiaspalvės frezijos, lelijos, apskritai, visos gėlės - išskyrus gėlių karalienes rožes. Žinoma, gavusi jas dovanų visada šypsojosi, jautė dėkingumą, bet kitomis progomis nepamiršdavo pastebėti, kad rožės jai - ne gėlės.

Ir pati I.Matijošaitienė mėgo parodyti dėmesį, apdovanoti, o kokį žmogų ar renginį paremti, dažniausiai spręsdavo pati, ne visada pasitardama su vyru, išskyrus tuos atvejus, kai parama skaičiais atrodydavo gan solidi. „Irutei išėjus, - prisimena V.Matijošaitis, - sužinojau, koks srautas pašnekovų tekdavo jos ausims. Man iš tiesų kur kas mažiau žmonių skambindavo, jai tekęs krūvis, kuris perėjo man, buvo didelis beprotiškai, ir ne vien tik malonus, draugiškas ar neįpareigojantis. Kartais, kai pasakai tam balsui „ne“, ir piktų žodžių išgirsti, kartais net būni koneveikiamas. Irutė irgi vakarais pasakodavo apie tokius atvejus, kai vieną kartą padėjus žmogui, tas jau galvoja, kad kitą kartą padėti jam tu privalai. Mėgstanti žmones, bendravimą su jais Irutė neatsukdavo niekam nugaros, bet dažnai pokalbis baigdavosi prašymu „man reikia“... Jai nebuvo skirtumo, šlavėjas jis ar vedėjas, jai visi žmonės buvo lygūs. Matytumėt, kaip ji Kauno urmo bazėje kalbėdavo su pardavėjomis, visos jos kreipdavosi į ją mažybiniu vardu, sustojusios aptardavo viską. Ji nebendraudavo su žmogumi dėl to, kad jis „reikalingas“. Anksčiau visiškai nemėgau vakarėlių, man buvo nelengva pradėti pokalbį su svetimu žmogum. Irutės dėka aš išmokau prieiti prie nepažįstamo, užmegzti pokalbį. Ji pažinojo daug aktorių, dailininkų, net verslininkų daugiau pavardžių žinojo ir būdavo man kaip gyva vaikščiojanti enciklopedija po ranka: tai su kuo dabar kalbėjomės? Jos dėka nebūdavau vien stadione ar sporto rūmuose, jos dėka būdavau visur: ir Filharmonijoje, ir Operoje, jos dėka pažinau daug įdomių žmonių“.

Irenos Matijošaitienės fondas, įkurtas „šeimos tarybos“, t.y. jo, sūnų ir marčios, iniciatyva, tarytum tęsia jos geradarystę po mirties, nors labdara ar parama nėra šio veiksnio tikslas, - fondo tikslas - viešinti, skleisti kilnią donorystės, kuriai Irena prijautė gyva būdama, ir kurios valia po jos mirties keli funkcionavę organai suteikė viltiems keliems žmonėms, idėją. Kad kuo daugiau žmonių, kaip ir ji, būtų pasirengę aukoti. Fondo veikloje jau pastebima šiokių tokių poslinkių: susuktas reklaminis klipas, yra miestuose reklaminių stendų, fondo direktorius švietėjišką misiją atlieka įvairiuose seminaruose, susitikimuose ir panašiai.

„Baigusi geografiją, mokykloje dėsčiusi biologiją Irutė puikiai suprato, kas yra mirtis, kas mirus smegenims lieka iš žmogaus. Kai ji kalbėdavo apie tai su manim ar šeimoje, girdint sūnums, aš gindavaus, kad gal aš pirmas mirsiu, juokaudavau dar pagalvosiąs, - ta diena atrodė taip toli...“ - prisimena V.Matijošaitis, niekad nenorintis sužinoti, kur, kokioje geografinėje platumoje, kokio žmogaus organizme tebėra gyvos jo mirusios žmonos ląstelės. Jį nukrėtė šiurpas, kai gavo Transplantologijos centro laišką su nuoroda, kas panaudota. Pagalvojo, kam to reikia.

Daug vandens per tuos dvylika mėnesių Nemunas nunešė į marias, daug įvairiausių įvykių keičia vienas kitą verslininko gyvenime, bet jis neišskiria nė vieno, nes nė vienas neprivertė jo labai džiaugtis. Nebent laikas su šeima, laikas, kai su sūnumi, marčia ir anūku buvo išvažiavę slidinėti. Šį žiemos sportą labai mėgo ir Irena, tik kokius tris ar ketverius metus iki tragedijos jis buvo apleistas - moteris baiminosi dėl savo regėjimo, būgštavo, kad netyčia pargriuvus vėl neatsinaujintų liga.

Pastoge V.Matijošaitis tebesidalija su po nelaimės pas jį atsikrausčiusiu sūnum ir „jauna gražia panele“ Broške, kurią tebesivežioja darban ir kuri tapusi tarnybiniu šunimi. „Niekas per tuos metus nepasikeitė, - sako V.Matijošaitis. - ...Tik Irutės nebėra... Darbas buvo man išsigelbėjimas, tačiau pirmomis savaitėmis ir mėnesiais net į komandiruotes vykti nenorėjau, - visur sutikdavo su užuojauta, dabar jau keli mėnesiai važinėju daug. Dar nesu išmokęs gyventi be jos ir kiekvieną laisvą minutę, mintyse tebekalbu su ja. Kartais bandau atsukti laiką, kaip po kokios nesėkmės versle, svarstau, ką galima pataisyt, kad viskas grįžtų į buvusias laimingas vėžes. Gyvenau su ja kaip pasakoje. Deja, jos baigiasi. Matyt, pasakos tam ir yra...“

Pernai gegužę V.Matijošaitis su draugais buvo išvykęs rūsčion gamton, į Magadano sritį. Ten sako atitrūkęs nuo darbo, rūpesčių, pagaliau nuo civilizaacijos su visu jos chaosu ir keliamu triukšmu. Šiemet keturiese beveik tuo pat metu ketina traukt panašia kryptimi - į Tolimuosius Rytus, į pirmykštės gamtos grožiu, vulkanais, geizeriais garsėjantį kraštą, kur, kalbama, mėgsta medžioti ir Rusijos prezidentas. Pernai taikliu šūviu V.Matijošaitis sumedžiojo ketverių metų lokį, šiemet rusų rojuje Kamčiatkoje tikisi sumedžioti didelį žvėrį.

Visi metai, kai verslininko namie išlikusi ta pati V.Matijošaitienės sudaryta tvarka, jos skirtose vietose sudėti daiktai, ryškios suknelės tebėra spintoje ir jos automobilis tebestovi kieme. Atrodo, tuoj tuoj ir ji pati pareis. Jau visi metai, kai motociklas, kuriuo Matijošaičiai, pavydžiai lydimi praeivių žvilgsnių, šauniai rūkdavo miesto gatvėmis, nejudinamas dulka garaže. V.Matijošaitis sako tiesiog negalintis sėst ant motociklo ir važiuoti vienas, kai visados važiuodavo su Irena. Kai, atrodo, dar vakar buvo jos šiltom rankom apkabinamas iš nugaros.

 

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s