respublika.lt

Visuomenė dar turi jėgos pasipriešinti politikams

(0)
Publikuota: 2014 sausio 10 15:17:36, Respublika.lt
×
nuotr. 2 nuotr.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas KARBAUSKIS. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Be abejo, istorijos vadovėliuose atsidurs reikšmingiausias pastarųjų mėnesių įvykis - iniciatyva surengti referendumą dėl draudimo Lietuvos žemę parduoti užsieniečiams. Referendumo organizatoriams pavyko įveikti įstatymuose užprogramuotą neįmanomą užduotį - surinkti daugiau nei 300 tūkst. parašų. Pavyks Vyriausiajai rinkimų komisijai išbrokuoti reikiamą kiekį parašų, kad nereikėtų rengti referendumo, ar ne? Netrukus (kitą savaitę) sužinosime. Bet jau dabar aišku, kad tautai ne tas pats, kas bus daroma su Lietuva.

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas Julius PANKA, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas KARBAUSKIS, akademikas Romualdas GRIGAS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pirmą kartą Lietuvos istorijoje surinkta 320 tūkst. parašų, kad Lietuvos žemė nebūtų parduodama užsieniečiams. Viršytas reikalavimas surinkti 300 tūkst. parašų, to niekada iki šiol nebuvę. Bet kodėl į tai taip nepalankiai žiūri mūsų valstybinė, sakykime, aukštuomenė, sisteminė žiniasklaida?

J.PANKA:
Norėčiau atskirti du dalykus. Vienas dalykas - tautos požiūris. Tautos požiūris į žemę išliko labai svarbus. Žemė lietuviui net ir XXI amžiuje yra viena iš esminių vertybių. Tai rodo tas stebuklas, kad buvo surinkta daugiau kaip 320 tūkst. piliečių parašų. Iš pradžių niekas netikėjo. Visi laikė keistuoliais, idealistais. Tai parodo, kad tautai nėra nusispjauti į savo žemę, jai svarbu, kas valdys žemę.

Kitas dalykas - vadinamasis elitas ar, kai kas vadina, sistema. Iš tikrųjų daliai tos sistemos atstovų labai nepatogu, kad piliečiai reiškia savo nuomonę. Daug patogiau tautą valdyti vieną kartą per ketverius metus porą mėnesių įsiteikiant jai, prižadant aukso kalnus. O vėliau ketverius metus primirštant tuos pažadus.

Šis referendumas, žemė yra svarbus dalykas. Bet kartu šis referendumas suteikia tautai labai svarbų įrankį. Sumažina parašų skaičių iki 100 tūkst. Tai reiškia, kad bet kada tautai svarbiais klausimais bus realu surinkti parašus ir nebus tos sistemos vienvaldiškumo. Manau, tai yra labai svarbu, tai nė kiek ne mažiau svarbu kaip ir žemės klausimas. Ir būtent tas dalykas kelia galvos skausmą kai kuriems žmonėms. Nuo jų daug kas priklauso. Nuo jų priklauso dalis žiniasklaidos, nuo jų priklauso dalis valdančiųjų partijų. Dėl to mes matome baisų pasipriešinimą.

R.KARBAUSKIS:
Pas mus niekas neatskiria žemės kaip turto nuo žemės kaip darbo priemonės. Problema ta, kad Europoje apie 85 proc. žemės priklauso tiems, kurie ją dirba. Lietuvoje 80 proc. žemės, kurią mes dirbame, priklauso savininkams, kurie jos nedirba. Ir čia didžiulė rizika lietuvių ūkininkui - stambiam, smulkiam, pačiam smulkiausiam, aišku, ypač smulkiesiems ūkininkams.

Ir labai keista, kai konservatoriai, socialdemokratai Seime blokuoja šiuos sprendimus, nes jie viešai prisiekinėja meilę smulkiesiems ūkininkams, o sprendimas leisti žemę laisvai, be apribojimų pirkti užsieniečiams reiškia pirmiausia tai, kad Lietuvoje greitu laiku išnyks smulkieji ir vidutiniai ūkininkai lietuviai. Ar tai gerai nacionalinei valstybei, ar tai gerai šeimoms? Tai skatina emigraciją. Tai tik mažina galimybes vietiniams žmonėms gyventi iš savo darbo.

Galiu pasakyti paprastai: jeigu kalbėsime apie žemės ūkį ir apie jo ateitį, lietuviško žemės ūkio ateitį, tai dabar karas, jeigu tai galima vadinti karu, buvo dėl lietuviško žemės ūkio išlikimo. Suprantu, mus gali pakeisti. Mus tikriausiai pakeis užsieniečiai, ateis galbūt kinai. Bet jeigu tokia perspektyva Lietuvai reikalinga, tai tokiu atveju tie socialdemokratai, konservatoriai ir kiti, kurie balsuoja už tokius pasiūlymus, turėtų suprasti, kad jie prisiima šią atsakomybę. Klausimas ne tas, ar žemė, kaip turtas, bus brangesnė ar pigesnė. Klausimas - būtent nacionalinio žemės ūkio, lietuvių galimybės dirbti ir gyventi savo žemėje.

G.JAKAVONIS: 1988 metais susikūrus Sąjūdžiui, atkūrę nepriklausomybę, rašydami Konstituciją, žemę laikėme tautos nuosavybe, valstybingumo pagrindu. Iš kur dabar atsiranda valdžios pasipriešinimas tautos idėjoms? Ar čia jau reikia kalbėti apie amžiną elito išdavystę?

R.GRIGAS: Pirmiausia norėčiau akcentuoti referendumo faktą. Visus stebina neįtikėtinas organizatorių, piliečių aktyvumas. 

Dėl mūsų politinio elito elgsenos. Prisiminkime istoriją: visą laiką etninės tautos interesai būdavo apleidžiami bandant siekti savo dinastinių turtinių interesų. Taip buvo su Radvilomis, su Pacais, taip buvo su Vazomis - taip buvo visais laikais. Bandymas įsiteikti Lenkijos karūnai taip pat mums grėsė pačiais didžiausiais pralaimėjimais.

Dėl lietuvių santykio su žeme. Nepamirškime vieno labai ryškaus istorinio fakto. Taip, tautų kraustymasis buvo. Šiandien jau niekam nekelia abejonių, kad, sakysime, pietiniai galindai, dalis kitų keliavo po Europą, paliko žemes. Lietuvių dar nebuvo kaip genties, jie susiformavo tik įsikūrus valstybei, įgijo bendrą pavadinimą. Bet jau buvo pilami piliakalniai. Religinės reformos vyko su ta mintimi, kad tos bendruomenės žmonės būtų prikabinti prie žemės. Kad jų rankomis būtų supilti šventikalniai, šventyklos, ir ta žemė įgavo visai kitokį skambesį, kitokią dvasią. Ji įgavo aiškų sakralumą.

Šiandien matome visišką nepagarbą ne tik istorinei tradicijai, bet ir apskritai sakraliosioms vertybėms. Žemė buvo suprantama kaip Dievo kūrinija. Prisiminkime savo protėvius, nereikia ir protėvių - senelius prisiminkime. Darbai buvo atliekami kaip šventa apeiga, kol įsiveržė naujieji laikai, kol įsiveržė didžioji technika, kuri tuos dalykus sujaukė.

Pirmoji išdavystė buvo, kai žemė tapo kilnojamuoju turtu. Kai buvo galima iškeisti ir parduoti, perkelti. Nuo čia prasidėjo ta nepagarba, nuo čia jau galime įžvelgti, kad žemės kaip pamatinės valstybės konstrukcijos, žemės kaip tautos tvarumo pamatas buvo sujauktas. Jeigu bus nepatvirtinti rezultatai, tada laisvai kalbėkime apie valstybės ir tautos interesų išdavystę.

R.PAULAUSKAS:
Viskas yra gerokai sudėtingiau. Ir, deja, mūsų tokiame viešame diskusijų lauke, mano supratimu, neskamba pats svarbiausias klausimas. Tik atsakę į tą svarbiausią klausimą mes suprastume, kodėl šiam referendumui taip priešinamasi, kodėl dalis elito šitaip elgiasi ir apskritai ką mums toliau daryti.

Klausimas skamba šitaip: ar yra per didelė kaina už buvimą Europos Sąjungoje? Ar yra ta riba, kur mes pasakome: ne, šičia mes jau nebemokame, eikite jūs kur norite su savo Europos Sąjunga?

Iš kur dabar apskritai iškilo tas reikalas parduoti žemę užsieniečiams? Jis kyla tiesiogiai iš mūsų buvimo Europos Sąjungoje. Tai yra tiesioginė išdava veiksmų, padarytų dar prieš 10-15 metų. Kodėl jis nekilo prieš 20 metų? Kodėl nekilo Sąjūdžio laikais? Niekas net nebūtų supratęs tokio pasiūlymo. Sąjūdžio laikais, kai mes ėjome iš Tarybų Sąjungos, net tokia mintis negalėjo į galvą ateiti. O kai tik mums iškilo klausimas, eiti į Europos Sąjungą, eiti į tuos tariamus Vakarus, tokius abstrakčius Vakarus, ar neiti, iš atsakymo į šį klausimą paskui visi kiti klausimai jau automatiškai eina.

Beveik visas politinis elitas atsako, kad nėra kito kelio ir nėra per didelės kainos. Nenoriu minėti pavardžių, bet esu kalbėjęs su pačiais įvairiausiais to politinio elito žmonėmis. Ir jie į klausimą, ar yra per didelė kaina, atsako: nėra per didelės kainos. Tai jeigu tu a priori sakai, kad nėra per didelės kainos, tai, be jokios abejonės, jeigu reikia žemę parduoti, vadinasi, parduosime. Jeigu reikia uždaryti Ignaliną ir save nuskriausti, pasididinti elektros kainas, vadinasi, uždarysime. Jeigu reikia sugriauti vyrų ir moterų santykius - sugriausime. Jeigu reikia sugriauti tėvų ir vaikų santykius - sugriausime. Jeigu reikės „čipus“ naujagimiams įstatyti, mes ir čia, aišku, būsime pirmieji. Juvenalinė justicija - mes irgi pritarsime. Nes visa tai eina iš Europos Sąjungos. Ir apskritai, netgi plačiau paėmus, iš vadinamųjų abstrakčių Vakarų.

Todėl, norėdami atsakyti į visus apskritai arba į daugelį svarbių klausimų, turime kelti kitą klausimą - ar yra per didelė kaina už buvimą tuose tariamuose Vakaruose? Lygiai tą patį klausimą šiandien kelia Ukraina. Ir kaip jie atsako? Jie net neskaito tos Asociacijos sutarties. Toje sutartyje juk parašyta, kad Ukrainai galas. Jie pasirašo, įsipareigoja viskuo mainais negaudami nieko. Ir, nepaisant to, didelė dalis ukrainiečių yra linkę eiti tuo keliu. Nes jiems nėra per didelės kainos už buvimą tuose tariamuose Vakaruose. Ir dažnai šičia iškyla kaip kontrargumentas: jeigu ne Vakarai, tai tada iškart Rusija...

Šiandien klausimas yra lygiai tas pats, kuris buvo keliamas Mindaugo, Kęstučio, Vytauto laikais: ar yra kitas kelias, be krikščioniškos Europos? 300-400 metų lietuviai atsakė, kad yra kitas kelias. Ir kol jie atsakė, kad yra kitas kelias, tol buvo LDK. Kai jie pasakė, kad nebėra kito kelio, ir tapo krikščioniškos Europos dalimi, dingo LDK, dingo Lietuva ir dingo mūsų elitas. Kalbant apie „už“ ir „prieš“ argumentus dėl žemės pardavimo, viskas išeina štai iš šito pagrindinio klausimo: ar yra per didelė kaina?

Penketą metų prie šito stalo yra kuriamas tam tikras prasmių laukas. Ir jeigu žmogus girdi tik liberalų diskursą, tai vienas dalykas. Jis net neturi alternatyvos. O čia jis girdi kitą diskursą. Ir ne vienam žmogui tai yra atgaiva. Ne vienas iš „Respublikos“ skaitytojų, matydamas ir girdėdamas, kas čia kalbama, pasijunta drąsiau. Manau, kad mūsų indėlis į tuos 300 tūkst. parašų yra nemenkas.

G.JAKAVONIS: Kadangi čia visi lyg ir vienminčiai, pabandysiu pasakyti kelis argumentus, kuriais naudojasi mūsų oponentai. Visų pirma - Lietuvos žemdirbiai negaus išmokų. Rodos, Egidijaus Vareikio „Dinozaurėjančioje Europoje“ skaičiau, kad estai pasakė: „O mes jau penkis kartus esame pardavę ir mes, kaip estai, egzistuojame“. Dar vienas argumentas - kad per tarpininkus ir taip ta žemė pardavinėjama.

J.PANKA: Tai yra naivu, bet kai kurie žmonės tiki. Tris mėnesius renkant parašus kiekvieną dieną po daug kartų teko atsakinėti į tuos klausimus. Dabar jie vis tiek dar netyla. Turbūt vienas dažniausių klausimų - kad mus išmes iš Europos Sąjungos. Daug kam teko įrodinėti ir sakyti, kad Europos Sąjungai Lietuva turbūt yra ne mažiau reikalinga, mano nuomone, daug labiau reikalinga nei Lietuvai Europos Sąjunga. Tikrai galiu užtikrinti, kad niekas, net jei ir labai norėsime, mūsų neišmes iš ES. Lygiai taip pat kaip neišmetė Vengrijos, Bulgarijos, kuri ką tik priimta, bet jau vienašališkai atidėjo žemės pardavimą.

Danija, pvz., turi tokius saugiklius, kad ten užsienietis praktiškai negali nusipirkti žemės, nors teorinė galimybė yra. Bet mes žinome, kaip Lietuvoje veikia saugikliai. Jeigu yra įstatymas, yra ir apstatymas, kaip daug kas šneka. Lietuvos visuomenė gal dar ne visai pribrendusi prie saugiklių. O dar visa tai, kad skirs baudas, neduos išmokų žemdirbiams... Ir taip dabar žemdirbiams duoda tik trečdalį išmokų, palyginti su Vakarų Europos žemdirbiais. Lietuvos žemdirbiai tiesiogiai diskriminuojami.

Kai sakoma, kad stojimo sutartimi įsipareigojome parduoti žemę, tai aš visuomet prašau: parodykite man tą vietą stojimo sutartyje. Stojimo sutartyje apie žemę nekalbama. Ir tai irgi yra oponentų argumentas, tai yra atviras melas.

R.KARBAUSKIS:
Pirmiausia, stodami į Europos Sąjungą, neįsivaizdavome, kad mes, visi Rytų Europos žemdirbiai, būsime diskriminuojami. Tokios minties nebuvo, kad po 7 metų išliks diskriminacinės sąlygos žemės ūkio veikloje.

Šnekant apie tai, kokia kaina, aišku, kiekvienas ją nusistato savo. Žemė, matyt, daugelyje valstybių nebūtinas klausimas, dėl kurio būtų keliamas esminis pasirinkimas - Europos Sąjunga ar ne. Galbūt čia daugiau reikštų konfederacija ir federacija. Federacijos klausimas, - jeigu šnekėtume apie tai, ką dabar šneka Europos Sąjungos lyderiai, kad visos šalys turi tapti viena šalimi, - tikriausiai daugumai Lietuvos gyventojų ir, manau, daugeliui šalių būtų nepriimtinas. Turbūt čia daromas kažkoks spaudimas, bet jis palaikomas tik elitų. Tautos tam, matyt, nepasiduotų.

Grįžtant prie žemės reikalų, kaip buvo minėta, yra tie precedentai, yra Vengrija, Bulgarija. Mes duodame signalą, ir vien tai, kad surinkti parašai, yra didelis signalas Europos Sąjungai. Kai kurie pažadai padaryti mus bendros rinkos dalimi ir suteikti galimybę toje rinkoje dalyvauti buvo pernelyg optimistiniai. Reikėjo sudaryti sąlygas lygiavertiškai toje rinkoje veikti. Dabar mes turėsime dar 7 metus joje būti antrarūšiai. Lietuvos ūkininkai kalba paprastai: „Panaikinkite visas išmokas apskritai visoms Europos Sąjungos šalims ir tada bus teisinga“. Nes kai sakoma: jums nebemokės išmokų, mes sakome: tai gerai. Klausimas yra vienas. Daug kur nemoka, bet tegul sulygina visoms šalims sąlygas.

G.JAKAVONIS: Iki 2004 metų išmokos žemdirbiams Lietuvos biudžete visada ėjo atskira eilute. Tai ką, Briuselyje geriau žino, ką mums palaikyti?

R.KARBAUSKIS: Galiu pateikti pavyzdį iš istorijos. Žemaitukai, žirgai, su kuriais lietuviai nukariavo pusę Europos, kurie buvo mūsų kariaunos ramstis. Įsivaizduokite, iki stojant į Europos Sąjungą, žemaitukų subsidijos buvo didesnės nei įstojus į Europos Sąjungą. O kai stojome į ES, mūsų klerkai stengėsi bet kokia kaina įsiteikti Europos valdininkams, jie užrašė, kad žemaitukų augintojai gauna pajamas iš mėsos. Aš pats kaip Žemaitukų arklių augintojų asociacijos vicepirmininkas žinau - mes niekada nė vieno žirgo nepapjovėme mėsai. Ir jeigu miršta žirgas, tai netgi muziejai pasiima iškamšai daryti, nes jų yra labai nedaug. Šiuo mažu pavyzdžiu noriu parodyti, kaip dirbama, kaip bandoma įsiteikti...

Grįžtant prie žemės klausimų. Jeigu būtų įvestas gyvenimo cenzas, jeigu būtų įvesti kiti dalykai, aiškūs, konkretūs reikalavimai, galbūt keistųsi ir žmonių mentalitetas. Nes šiandien paklausus žemės savininkų, kurie nuomoja žemę, daugelis jų sako: parduosiu užsieniečiui. O kai klausi, ar už tą pačią kainą parduos savam, atsako: ne, savam neparduosiu. Savas buožė šalia yra blogesnė blogybė nei svetimas. Čia yra mentaliteto klausimas. Tai keisis su laiku.

Šiuo požiūriu mes, ūkininkai, mėginsime kiek galėdami išlaikyti lietuviškas pozicijas. Bet iš tikro ateina ne Vakarų ūkininkai. Ateina fondai investuoti į nekilnojamąjį turtą. Ir tai yra esminis klausimas, kurį mes keliame: kaip žemė gali pavirsti nekilnojamuoju turtu ir ką tai iš viso reiškia? Kai žemė virsta turtu, tada viskas - ar šaldytuvas, ar žemė - pasidaro tas pats.

Pasaulyje daugėja gyventojų. Žemdirbystė tuojau susidurs su iššūkiu - reikės gaminti daug daugiau žemės ūkio produkcijos, negu yra gaminama šiandien. Per 30-40 metų reikės dvigubinti žemės produkciją pasaulio mastu. Indijos, Kinijos demografinės situacijos mes negalime veikti. Ten yra didžiulis demografinis sprogimas. Ir mums tuos žmones reikės taip pat maitinti.

Šioje situacijoje galbūt net pati Europos Sąjunga daro esminę klaidą. Pirmiausia, kad žemę tiek įstatymuose, tiek mąstyme sulygino su turtu. Ir šiandien žmonės į tai deda pinigus: investuojama ne į gamybą, ne į nekilnojamąjį turtą ar dar ką nors, o investicijų objektu paverčiama žemė.

R.PAULAUSKAS: Mano supratimu, naivu buvo tikėtis vienodų sąlygų, nes Europos Sąjunga, jos gerovė yra sukurta kito pasaulio sąskaita. Juk jie gyvena ne pagal kišenę. Jie spausdina tuščius pinigus. Ir jų gyvenimas yra toks geras tik dėl to, kad visų kitų yra blogesnis. Jie užmeta savo tuščius pinigus mums visiems, mes padengiame jų galimybę gyventi spausdintais pinigais. Ir dėl to tikėtis, kad jie priims į šį siaurą, to auksinio milijardo, ratą dar papildomas burnas, buvo naivu. Todėl visada buvau prieš Europos Sąjungą. Nes man buvo aišku, kad jie gyvena kito pasaulio sąskaita. Mes reikalingi ne tam, kad jie mums suteiktų tą patį statusą.

Dėl finansų. Žemė pavirto investicijų objektu. Bet kodėl? Nes pasaulyje yra galybė tuščių pinigų. Jiems išspausdinti tas rezervines valiutas nieko nereiškia. Ir jie puikiai supranta, kad ta sistema ilgai netvers. Negali be proto spausdinti tų pinigų. Vadinasi, tą tuščių pinigų masę reikia kažkur įkišti. Ir nėra geresnio atvejo kaip žemė. Nėra geresnio! Jie mums atiduos tuos popieriukus, kurių vertę paskui patys ir sunaikins. Nes viskas jų rankose. Ir dabar jie suvilios mus. Aišku, eiliniam žmogui doleris ar euras atrodys smagu. Bet, žiūrint stambiai, jie tą tuščių pinigų masę pavers realiais aktyvais, todėl jiems ir nesvarbu šiandien dirbti tą žemę. Jiems svarbu išlaikyti savo pinigų perkamąją galią pasinaudojant šia žeme. O apskritai šiandien pasaulyje dominuoja finansinis kapitalizmas. Iš principo finansų rinkose sukasi nieko negaminantys pinigai. Tai spekuliaciniai pinigai. Ir jie, be abejo, ateis čia.

Liberalai dažnai sako: kas gali būti svarbiau už žmogaus teisę, tą ar kitą, ar trečią. Tarp jų - teisė disponuoti savo žeme, nuosavybe. Atsakymas paprastas kaip dukart du - keturi. Už vieno žmogaus teisę visada yra svarbesnė dviejų žmonių teisė. Už tūkstančio žmonių teisę yra svarbesnė 10 tūkst. žmonių teisė. Pasaulis visais laikais buvo tvarkomas pagal šitą taisyklę. Ir niekada nėra atskiro individo teisė svarbesnė už visų kitų.

Sako, žemės neišsiveš. Bet ji jau yra pinigų darymo mašina, gamybos priemonė. Žemės ir išsivežti nereikia, svarbu, kas pelną iš tos žemės išsiveš. Aš jau nekalbu, kad žemė yra darbo vietos. Ir mes turime būti suinteresuoti kuo didesniu sluoksniu žemdirbių, tada bus mažesnė emigracija. Aš jau nekalbu apie sakralinę žemės prasmę, apie jos reikšmę nepriklausomai valstybei.

R.GRIGAS: Jūs mažai kalbate ir apie tai, kad kas žemę valdys, tas ir diktuos politinę valią.

R.PAULAUSKAS:
Apie ką ir šneka. O dabar dėl to įsipareigojimo: tai čia yra politinė valia. Buvo politinė valia surengti neteisėtą referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą, vadinasi, politinis elitas priėmė specialų įstatymą - referendumas vyksta dvi dienas. Ir tai jis neįvyko. Tada buvo panaudoti milteliai ir alus. Juk žiūrint objektyviai šis referendumas neteisėtas ir, manau, ateis laikai, kai jis bus pavadintas neteisėtu. Stojimu, kaip juridiniu faktu, bus suabejota, ir visiškai pamatuotai. Vien šituo remdamiesi mes galime persvarstyti bet kokius savo susitarimus su Europos Sąjunga.

G.JAKAVONIS: Kodėl vyksta tokie procesai?

J.PANKA: Šie procesai vyksta visame pasaulyje, tai vadinamoji globalizacija. Kiek su žmonėmis kalbėjau apie referendumą dėl žemės, pateikiau konkrečius pavyzdžius apie tautas, kurios neturi savo žemės. Sakykime, čigonų tauta - matome, kaip jai pasaulyje sekasi, tiksliau, kaip nesiseka. Amerikos indėnai - jie įsileido užsieniečius, ir matome, kaip dabar gyvena rezervatuose. Ir trečia tauta - tai palestiniečiai, kurie XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje pardavė savo žemę. Žemė nėra kokia smulkmena. Tai vienas iš esminių dalykų, kad galėtų egzistuoti valstybė.

Pratęsiant temą apie Europos federalizmo idėjas, tai yra tam tikra grupė žmonių, kurie suinteresuoti, kad išnyktų tautos, kad išnyktų tautinės valstybės. Kad susidarytų dideli dariniai. Pavyzdžiui, Europos jungtinės valstijos, kur būtų viena kalba, vieni papročiai, viena kultūra. Ir ta kultūra būtų vartojimo kultūra. Tuos žmones remia dideli, globalūs pinigai. Nes jiems apsimokėtų turėti tokią milžinišką šalį su viena kultūra, kitaip tariant, su kultūros nebuvimu. Tai būtų milžiniška vartotojų masė.

Mums, tokioms mažoms tautoms kaip lietuvių, tai yra atvira grėsmė. Todėl turime visomis priemonėmis, visais būdais stengtis išlikti kaip tauta. Stengtis išsaugoti savo žemę, savo kalbą, savo papročius. Tai vienintelis šansas mums išlikti kaip tautai. Yra daugybė tautų, kurios išnyko. Lietuvių tauta nėra išimtis, nėra nemirtinga tauta. Nors labai norėtume, kad būtų nemirtinga, ir mūsų pareiga - ją išsaugoti. Dabar jai mestas labai rimtas iššūkis.

Daugiau informacijos rasite čia.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s