respublika.lt

2017 spalio 21, šeštadienis

Visos vertybės susaldintos, suestradintosnuotraukos (8)

2017 spalio mėn. 09 d. 08:08:44
Jūratė KIELĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Mataičių folkloro teatras? Nejaugi jo nebėra? Taip, nebėra - jis krito dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Vis dėlto tiems, kas matė ir išgyveno Povilo ir Dalios Mataičių kurtus etnografinius stebuklus, šis faktas tiesiog netelpa galvoje. Pats Povilas ilgus metus teatro uždarymo temos net nelietė. Netrukus turėtų pasirodyti knyga, kurioje jis kalbės itin atvirai. Taip pat ir apie tai, kodėl atkūrus Nepriklausomybę teko nueiti į pogrindį.

 

- Šiandien pats stebitės, kaip buvo galima įkurti folkloro teatrą sovietmečiu, tais laikais, kai be partijos priežiūros nė plaukas nuo galvos nenukrisdavo. Kaip jums tai pavyko? - „Respublika“ teiravosi Lietuvių folkloro teatro įkūrėjo Povilo MATAIČIO.

- Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininko pavaduotoju dirbo Valerijonas Indrikonis. Mielas žmogus, nuoširdus pašnekovas. Užsukęs pas jį vis pasidalydavau mintimis apie autentišką folklorą, o jis vis referuodavo ministrui Lionginui Šepečiui. Vieną dieną sulaukiau jo pasiūlymo viską išdėstyti ant popieriaus. Ir niekas nebuvo prieš! Tik kažkuris veikėjas suabejojo, ar tai nesikirs su partijos ir vyriausybės nuostatomis, bet ministras jo nepaisė.

Repetuoti pradėjome 1967 metų rugpjūtį. Man rūpėjo mūsų kultūrinės gelmės, tūkstantmetė pradžių pradžia. Svajojau net apie epą, juk kaip čia yra - daugelis tautų jį turi, o mes ne. Pradėjome nuo sutartinių, kurių kilmė siekia vėlyvąjį neolitą. Tai buvo kaip protestas prieš tautinio meno saldinimą, estradinimą, kurio, deja, negalime atsikratyti iki šių dienų.

- Kokia buvo pradžia?

- Jau į pirmą repeticiją atėjau su aiškia vizija, sukomponuota programa. Nenorėjau giedoti pavienių numerių, siekiau apeigos, ritualo. Sutartinės, epiškiausia mūsų liaudies kūrybos dalis, tam puikiausiai tiko. Teatras, sakralizavęs istorinę ir paprotinę tradiciją, - taip apie mus yra pasakęs filosofas Krescencijus Stoškus. Buvome lyginami su tradiciniu japonų teatru, kinų opera.

1968-ųjų balandį, po gero pusmečio repeticijų, įvyko premjera Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, - red. past.). Kadangi savo instrumentininkų dar neturėjau, pasikviečiau Praną Tamošaitį su jo ansambliu „Sutartinė“, parodėme instrumentinių, šokamų ir dainuojamų sutartinių programą. Po jos - puikus folkloristikos profesorės Jadvygos Čiurlionytės įvertinimas. Ji džiaugėsi, kad Lietuva pagaliau sulaukė gyvo liaudies meno atkūrimo. Mums tai buvo tarsi palaiminimas.

- Vis dėlto nuo pirmojo palankaus įvertinimo iki savarankiško teatro dar buvo tolimas kelias. Šiandien tikriausiai būtų steigiama viešoji įstaiga, ieškotumėte prodiuserio, o kaip viskas vyko anais laikais?


- Myniau ir myniau Kultūros ministerijos slenkstį, bandydamas patekti pas Šepetį. Sekretorė Staselė neprileidžia, neva ministras nepriims, nes dar neturi sprendimo. Vieną dieną palaukiau jo ant laiptų. Mane pamatęs šyptelėjo, pakvietė užeiti ir sako: matai, jei įkursime antrą valstybinį ansamblį, Maskva pasakys, kad mes nacionalistai. (Tuo metu Lietuvoje jau veikė Valstybinis dainų ir šokių ansamblis, - red. past.)

Šepetys pats nuėjo pas Romualdą Sikorskį, finansų ministrą, ir mūsų reikmėms buvo pervesta dešimt tūkstančių rublių. Pasigaminome instrumentus, pasisiuvome kostiumus, nusipirkau juostinį magnetofoną „Orbita“, su juo važinėjau po šalį užrašinėdamas tautosaką. Prasidėjo kelionės po Lietuvą, salės lūžo, atsiliepimai, recenzijos - puikiausi. Bet kas toliau? Ateities nebematėme...

- Jūs pats nepriklausėte Komunistų partijai, bet partijos centro komiteto ir vyriausybės kabinetuose būdavote sutinkamas palankiai. Kas čia per paslaptis?


- Buvau atkaklus, pilnas ryžto, valstietiškai darbštus - tikras kaimo vaikas. O ir mūsų pasirodymai sulaukdavo tokio atgarsio, kad ir valdžios organai jau nebegalėjo mūsų nepastebėti. Po Lietuvoje įvykusios premjeros buvome nusiųsti į Maskvą, į ten vykusią tarptautinės muzikos tarybos (IMC) VII kongreso sesiją. Pasauliniam folkloro muzikos elitui koncertavo patys geriausi Sovietų Sąjungos kolektyvai, tarp jų ir mes, niekam nežinomas kamerinis ansamblis. Bet kaip mes buvome įvertinti! Kai tos žinios pasiekė Lietuva, kiekvienas norėjo mus paremti, prisidėti.

Tuomet mano geras bičiulis Alfonsas Maldonis nukreipė mane pas Centro komiteto Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoją Joną Bielinį. Šis patarė skubiai rašyti raštą paties Sniečkaus vardu. Pasiremdamas pripažinimu Maskvoje, prašiau sudaryti sąlygas dirbti savarankiškai. Sniečkus nestabdė, ir užrašė maždaug tokią rezoliuciją: „Gali būti toks ansamblis“. Ryškėjo šviesūs horizontai. Bet... susidegino Romas Kalanta. Viskas sustojo dar trejiems metams.

- Pagrindą po kojomis pajutote tik įsikūrę Rumšiškėse?

- Toliau nedaviau ramybės Kultūros ministerijoje, ėjau ir vienas, ir kartu su Dalia. Stebuklingai sutapo, kad tuo metu buvo ruošiamasi atidaryti Liaudies buities muziejų. Vyko išvažiuojamasis posėdis, ir staiga Šepečiui šovė mintis - priskirkim čia Mataitį, ir nereikės atsiklausti jokios Maskvos.

Netrukus jis pasirašė įsakymą įkurti LTRS liaudies buities muziejaus liaudies muzikos teatrinę trupę. Mus graibstyte graibstė. Savaitgaliais planiniai koncertai Rumšiškėse, kelionės po Lietuvą. Trupei reikėjo autobuso, benzino, vairuotojo, atrodytų, neįmanoma buvo to tikėtis. Bet visose institucijose rasdavome norinčių padėti lietuvybės rėmėjų, jų nereikėjo įkalbinėti.

- Ar ne keista? Juk Maskvai nelabai turėjo patikti tokie tautiškai nusiteikę nomenklatūrininkai?

- Ir tarp nomenklatūrininkų buvo žmonių, kurie buvo auklėti dar prieškario Lietuvos dvasia, tikrosios vertybės niekur nedingo net ir santvarkai pasikeitus. Atsimenu, ministras Sikorskis pasakojo, kad vienas iš jo tėvų dirbo Valstybės teatre rūbininku, ir jis, būdamas vaikas, nueidavo ten klausytis operų. Todėl vėliau tapo melomanu, didžiuliu muzikos meno gerbėju. Liaudies menas jam buvo vertybė. Ir tokių žmonių valdžioje buvo ne vienas. Todėl niekada neskirsčiau žmonių pagal partijas, tik pagal dorumą ir sąžiningumą. Neskirstau ir šiandien.

- Liaudies buities muziejus ir jūsų trupė daugelio atmintyje - tiesiog neatsiejamas derinys. Kaip prisimenate tą laikotarpį, kai jau nebereikėjo kovoti dėl vietos po saule?


- Kartu su muziejaus direktoriumi Vytautu Stanikūnu pradėjome galvoti, kaip čia mums įsikūrus kur nors po stogu, nes iki šiol pasirodymus rengdavome tiesiog pievelėje. Ir sugalvojome: tegul būna klojimo teatras. Stanikūnas nupirko iš Kirdeikių klebono didžiulį klojimą, jį parvežė. Dalia išbraižė projektą restauratoriams, vežėsi profesionalius teatro apšvietėjus... 1978 metais klojimas jau stovėjo.

- Kokia dabar to klojimo paskirtis?


- Tiesiog palikome jį. Tikriausiai stovi tuščias, bet, tiesą sakant, nežinau - neklausiau, nesidomėjau. Teatras buvo uždarytas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo - 1990-ųjų liepą. Įsakymą pasirašė pirmosios Vyriausybės kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys.

- Peršasi vienintelis logiškas tokio sprendimo pateisinimas: galbūt teatro misija - žadinti lietuvybę, ją puoselėti - jau buvo baigta?

- Konfliktas subrendo dar sovietmečiu. Vadovaujant folkloro teatrui, kuriant jam tautinį repertuarą teko vaikščioti skustuvo ašmenimis. Buvau valstybinio meno kolektyvo vadovas, bet nepriklausiau Komunistų partijai, o tai buvo beveik neįmanoma - buvau labai lengvai pažeidžiamas. Slaptosios tarnybos savo agentų visur turėjo. Kadangi buvau nepartinis, neturėjau galimybės paneigti net menkiausių apkalbų, ką jau kalbėti apie sunkesnius ideologinius kaltinimus.

Tad toks buvo fonas. O juo kai kas ir pasinaudojo. Vienas mano kolektyvo narys, man net neįtariant, ėmė verstis privačia praktika, įtraukdamas ir kitus. Pagrindinis darbas tapo kliūtimi. Tad pasipylė skundai, kad Mataitis savo artistus apkrauna nežmoniškais krūviais ir t.t. Prie viso to jis žadėjo gastroles užsienyje, galimybes užsidirbti. Pradėti rinkti parašai, reikalaujant mano atsistatydinimo.

- Kitaip tariant, teatras buvo iš jūsų pavogtas? Kas jis, tas žmogus?

- Aš tuo neužsiimsiu, per daug smulku būtų.

Mus nušlavė privatizavimas. Ne tik mane, mūsų teatrą. Tuomet išvytas buvo ir Rumšiškių muziejaus vadovas Stanikūnas. Nebeliko nieko, kas sunkiai, per prakaitą ir kraują, buvo statyta metų metus. O Mataitienė iš naujųjų valdininkų sako girdėjusi ir tokių samprotavimų: gana to tautiškumo, užteks mums ir „Duokim garo“. Griaudami jie manė, kad kuria...

- Kaip tada jautėtės?

- Nepriklausomybė - tai stebuklas, kurio niekas negali paneigti. Kas gali būti svarbiau už galimybę turėti savo kalbą, kultūrą, istoriją. Tai mano idealai. Su tuo aš sąskaitų nesuvedinėjau. Bet susitaikyti su mentaliteto trūkumu, su pažeista sąžiningumo ir dorumo samprata, išties sunku. Galvoju apie dabartinį mūsų visuomenės elitą, apie kai kuriuos anų laikų kultūrai vadovavusius žmones. Deja, dažnai ne šiandieninių naudai.

- Grįžkime prie teatro. Nejaugi po to, po privatizacijos, nebandėte daryti ko nors panašaus?

- Kiek dėjau pastangų siekdamas jį atkurti. Paaukojau tam keturiolika metų. Tada nuleidau rankas - bekovodamas sulaukiau tokio amžiaus, kai teatrui vadovauti jau per vėlu. Kodėl nepavyko? Anksčiau buvo taip: pritaria tavo pasiūlymui arba atmeta. O dabar tą idėją tąso, tąso... Atsiranda, kurie nori padėti, bet atsiranda ir tokių, kuriems gaila, kuriuos graužia pavydas - šitie tempia atgal. Seimo Kultūros, švietimo ir mokslo komitetas tris kartus buvo priėmęs teigiamą sprendimą, bet tik nueinu iki Kultūros ministerijos - ir stop: kam čia atkurti, jeigu jau uždaryta...

- Ar šiandien dar suvokiame, kokius prigimtinius turtus turime, įvertiname to palikimo, kurį jūs rekonstravote, prikėlėte, svarbą?

- Tie tąsymaisi ir stumdymaisi viską gniuždo. Bet net neabejoju, kad dabartinei visuomenei to labai reikia. 2010 metais mums su Dalia buvo paskirta Nacionalinė meno ir kultūros premija, o juk tada mūsų teatro jau nebebuvo.

- Atsiimdamas premiją kalbėjote karčiais žodžiais. Apgailestavote, kad visuomenė demoralizuojama politiniais žaidimais, įsigaliojusiais šou elementais, kalbėjote, kad kapituliuojame prieš globalizmą, nesugebame apsaugoti kalbos. Ar pasikeitė nuo tada jūsų nuomonė?

- Niekada nepritarsiu tam pinigų vaikymuisi, kuris tapo visa ko varomąja jėga. Ir politikų idealams, kuriems kelią užkerta pripažinimo siekimas, naudos vaikymasis. Jie nori šiltos vietos, nenori rizikuoti. O kūryba - tai rizika. Juk ir Nepriklausomybės atkūrimas buvo baisi rizika. Ačiū Dievui, kad tada jos netrūko.

Aš esu savo šalies, savo Tautos atstovas, tikiu, kad jeigu yra valstybinė kalba, ji turi būti saugoma. Jeigu norime turėti valstybę, negalima pagal kaimynių šalių pageidavimus keisti savo abėcėlės. O jeigu norime turėti guberniją, tada nusileiskim ir čia, ir kitur. Mūsų senieji nebijojo kraujo lieti, o dabar nesugebam Lukiškių aikštėje net paminklo pastatyti. Estai, latviai sugebėjo, o mes ne. Vilniaus meras kviečiasi memorialo reikalui spręsti į talką ŠMC! Trūksta žodžių dėl tokio liberalizmo. Kokia čia gali būti ateitis, kai politikai išdavikiškai blaškosi, žvalgosi į šonus, kas ką pasakys, kaip ką apmokės. Vieną kartą reikia parodyti tautinį sąmoningumą, neneigti tūkstantmečių vertybių.

- Rumšiškės dabar dega. Rugpjūtį ten vykusio jaunimo festivalio metu supleškėjo du muziejaus ekspozicijos pastatai. Simboliška?


- Tas namas ir ūkinis pastatas 1988 metais atkeliavo iš Šilalės rajono. Jų savininkė, sena suvokietėjusi panelė, nenorėjo parduoti, prašė didelių pinigų. Stanikūnas džiaugėsi, galėjęs praturtinti muziejų unikaliais autentiškais pastatais. Dabar, girdėjau, sako: atkursim tuos trobesius, pastatysim kopijas... Prisiminiau, ką Stanikūnas pasakojo apie savo paskutinį vizitą Kultūros ministerijoje. Atleidžiamas iš darbo jis prašė saugoti muziejaus eksponatus, neleisti jų sunaikinti. O tuometinis ministras jam atsakęs: ką tie pastatai, aš daug tokių mačiau plaukdamas Nerimi. Tie žodžiai mums nuskambėjo kaip pabaigos pradžia.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (8)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ATSARGIAI: hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, naktį vietomis formuosis plikledis, lijundra bei rūkas. Oro temperatūra nuo 3 laipsnių šalčio iki 2 laipsnių šilumos.
  • KONCERTAS: šeštadienį koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje prasideda 27-asis tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“; nuo spalio 21 d. iki lapkričio 7 d. Vilniuje vyksiančiame festivalyje - 14 koncertų, taip pat vyks daug susitikimų su žymiais kompozitoriais bei atlikėjais.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar Lietuvoje reikia įteisinti dvigubą pilietybę?

balsuoti rezultatai

Ar kultūros paveldą, vardan verslo, galima paaukoti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +2   +4 C

   0   +2 C

 

   -1   0 C

   +6   +7 C

  +5  +7 C

 

   +3  +5 C

    3-6 m/s

     1-3 m/s

 

      3-5 m/s

 

USD - 1.1818 PLN - 4.2363
RUB - 67.8679 CHF - 1.1597
GBP - 0.8962 NOK - 9.4145
reklama
Velyke2017