respublika.lt

Visagino gimtadienių siela - Marija

(0)
Publikuota: 2018 rugpjūčio 05 12:46:11, Dalia Savickaitė
×
nuotr. 1 nuotr.
Iš 43 Visagino gimtadienių Marija Ščerbakova praleido tik du. Marijos Ščerbakovos asmeninio albumo nuotr.

Dabar daug kalbama apie mokymąsi visą gyvenimą. Labai įdomia mokymo ir mokymosi patirtimi likimas apdovanojo Visagino jaunųjų dailininkų sambūrio „Paletė“ vadovę Mariją Ščerbakovą. Kad ji puiki mokytoja, liudija jos ugdytinių nuo 5 iki 85 metų atsiliepimai. Kad pati nuolat mokosi, gali sužinoti tik pavartęs jos archyvus: matydamas, kaip tarybinių laikų žinojimą liudijančius pažymėjimus keičia europinių kompetencijų sertifikatai. Neblėstančio optimizmo nešėja jau „praaugo“ visas pensinio amžiaus ribas...

 

Tie, kas nepavargsta domėtis naujovėmis, nepavargsta jas kurti ir taikyti dvasinėse ir buitinėse praktikose, nepavargsta ir gyventi, o tai reiškia - visad būna jauni, supantiesiems dovanojantys džiaugsmus kibirkščiuojančių akių spindesį ir šį „užkratą“ plačiai sėjantys apie save. Marija kartoja: nebijok, kad nežinai, bijok, kad nenori sužinoti...

Paviliojo Lietuvos gamta

Marija gimė ir augo Rusijos civilizacijos lopšyje, kultūros ir inteligencijos sostapilyje - Sankt Peterburge - name, kuriame dabar Amerikos ambasada. Pirmą pokario dešimtmetį ten baigė meninės grafikos pedagoginę mokyklą. Tuomet būdavo „paskyrimai“, pagal kuriuos baigusieji mokslus turėdavo „atidirbti“. Niekas nenorėjo vykti į „pašto dėžutę“ (taip vadinosi slaptos įmonės) Tomske. Marija ėmėsi gelbėti pasaulį... ir susiruošė išvykti, nors iki atsisveikinant su tėvų namais dar ilgai žemėlapyje ieškojo, kur ją altruizmas nubloškė. Mantą susikrovė į kuprinę ir po trijų dienų kelionės traukiniu išlipo paskyrimo vietoje. „Slaptoji“ vietovė buvo aptverta spygliuota viela, aplink zujo kareiviai, bet ne tai buvo baisiausia. Dirbo pavyzdinėje, parodomojoje mokykloje, kurios dailininkui buvo keliami politizuoti reikalavimai, nes lankydavosi įvairiausios delegacijos. Iš ten pabėgo, vos tik gavusi pakvietimą dirbti lėlių teatre. Teatras pristatydavo po keturias premjeras, vyriausiajam dailininkui buvo ką veikti. Dirbdama mokykloje susipažino su būsimu vyru, anglų kalbos mokytoju Vasilijumi Čiupačenka, kurį daugelis Utenos regiono laikraštininkų pamena kaip Visagino fotometraštininką. Jauna pora nekrovė turtų, nepirko tam laikotarpiui būdingų respektabilumą liudijančių atributų, bet visas jėgas ir resursus skyrė kelionėms. Lietuvoje buvodavo dažnai. Vienos kelionės metu buvo apsistoję prie Visagino ežero, kur tuomet stovėjo vieniša vietinio totoriaus trobelė. Vietovė paliko gerus atsiminimus, todėl šeimos galva savo sveiko gyvenimo būdo idėjas nusprendė realizuoti Lietuvoje. Trylika metų atgyvenusi „dėžutėje“ šeima, kurios nevaržė turtai, bet viliojo saviraiška, kartu su savo protinguoju šunimi 1977 m. persikraustė į „prasidedantį“ Visaginą. Kad galėtų sėkmingai ir ramiai dirbti, M.Ščerbakova įstojo ir baigė Šiaulių universitetą.

Šiemet rugpjūčio 5-7 dienomis Visaginas švęs savo 43 gimtadienį. Marija nedalyvavo tik dviejuose...

Savotiška meno terapijos studija


Marija nenoriai pasakoja savo išgyvenimus, bet, kalbai pasukus apie jau a.a. vyrą, visada susijaudina. Tai buvo ne tik pora gyvenime, bet ir draugai, bendraminčiai. Marija sako, kad jų sugebėjimas visa galva pasinerti į mėgstamą veiklą, netrukdyti vienas kitam, džiaugtis pasiekimais ir buvo jų sėkmingo buvimo drauge 37 metus garantas. Vyras fotografo, sportavo, rašė, dokumentavo informaciją apie miestą, dainavo chore, o Marija piešė, kūrė mokyklas, dizaino ir kitų žanrų kūrybos pradmenų mokė kitus. Jie bendraudavo skirtingose kompanijose, bet visada turėjo ką vienas kitam papasakoti, jie neturėjo automobilio, bet nuolat keliaudavo ir bendraudavo su meno pasaulio garsenybėmis.

Keičiantis kūrybinės veiklos galimybėms, M.Ščerbakova išbandė įvairias jos formas: dirbo mokykloje, įkūrė privačią menų mokyklėlę „Harmonija“, kurioje vaikai buvo mokomi šokio ir dailės dalykų. Siekdama pristatyti Lietuvos įžymybes ir apylinkių grožį, išmokyti jį atspindėti darbuose, rašė projektus. Kiekvienai miesto šventei „Paletės“ dalyviai paruošia po parodą, o žiemos metu eksponuoja projektinius arba teminius darbus. Ugdytinių laisvai pasirenkamos temos įgauna vis naują, visai grupei bendrą kryptį: Gyvasis vanduo, Trapus pasaulis, Švelnumas... Tai padeda atrasti savo požiūrį į daiktus ir reiškinius, arčiau meno „atvesti“ technokratus (pvz., miesto vandentiekininkus), palyginti matymus į tą patį reiškinį. Nereikėtų galvoti, kad už ją kas realizuoja kūrybines idėjas ar labai padeda moraliai ir finansiškai, organizuoja reklamą ar aplaksto kviestinius asmenis. Graži žaismė ir klubo pavadinime. Ne todėl, kad paletė dovanoja visas spalvas. Intrigą sukelia žodis „jaunųjų“. Ne ugdytinių amžius turėtas omenyje: tai žmogaus patirtis dailėje. Vienija potraukis grožiui ir noras suprasti kūrimo dėsnius ir technikas. Ne kiekvieną darbą galima pavadinti menu, bet sielos atsigauna, apsivalo, pakyla virš kasdienybės. Tai savotiška meno terapijos studija arba, kaip sako siaurai eksploatuojama dešimtoji kultūros centrų funkcija, - sociokultūrinė veikla. Vadovė siekia harmonizuoti savo ir supančių žmonių gyvenimus. Skubančiame laike kūrėjai atsitolina nuo buitinių reikalų ir fantazuoja, nes tam vis mažiau vietos lieka rūpesčių kupiname rate. Kurdama grožį, ji kuria savo ir kitų gyvenimus. Dabar ji veikia kaip visuomeninės organizacijos vadovė ir III amžiaus universiteto dekanė, aktyviai dalyvauja kitų visuomeninių darinių ruošiamų projektų edukacinėje veikloje Lietuvoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Turkijoje...

Priemones studijos dalyviams perka už savus


Daug artimų žmonių jau paliko šią ašarų pakalnę. Vienų išėjimas skaudesnis, kitų - ne toks skaudus. Su klaipėdiete Vida Suchockaja, dirbusia Visagino viešosios bibliotekos meno galerijos vedėja, siejo tamprus dvasinis ryšys, utopiniais kitiems atrodę projektai, subtilus grožio pojūtis. Jauną moterį pakirto liga ir bendramintės, visuomet sukuriančios dvasingą aplinką ir erdvę parodoms, neliko. Jaunų dienų bendražygė, ilgametė Visagino pensininkų klubo pirmininkė Galina Sitnik išvyko pas vaikus į Norvegiją. Sunku prisirišti prie žmonių, bet visiems reikia tokių draugų kaip Marija. Ji tiesiog Dievo dovana, nes bendraujant atrodo, kad ją aplenkia visos negandos, kad gyvenime nėra sunkumų, kad tai, kas purvina, nuo jos debesies tiesiog nesimato. Bendraujant su ja, visą horizontą užgožia idėjos, kūrybiniai sumanymai, įvairių renginių derinimo rūpesčiai. Problemų nekelia ir pinigų „perteklius“, nes didelę dalį jų išleidžia savo lėšomis pirkdama priemones studijos dalyviams. Sukurtus darbus atiduoda Visagino bendruomenės fondo organizuojamiems labdaros aukcionams arba išdovanoja.

Pati Marija gali dirbti įvairiomis technikomis. Paskutinioji jos meilė - pastelė. Kaip iš gausybės rago jos darbuose byrančiuose gėlių žieduose, gamtovaizdžių atšvaituose slepiasi džiaugsmas, ilgesys, maža moters teisė į laimę. Jos darbuose ir apylinkių vaizdai, ir simboliai, ir Joninių nakties mistika, ir velykaičiai šalia verbų. Ją domina taikomosios dailės galimybės, todėl pradedantieji mokosi tapyti ant lėkščių, butelių, akmenukų ir net akmenų, senų kėdžių, kuria floristinius kilimus. M.Ščerbakovos darbai buvo vertinti garbios Vilniaus krašto tautodailininkų komisijos. Jiems teko spręsti dilemą: ji profesionalė ar ne? Pasirodo, kad dailės mokytojas gali tik praminti kelią profesionalams. Keista nuostata, bet taip jau yra traktuojami visi dailės pedagogai. Tuo geriau - 2001 m. jai suteiktas Vilniaus krašto tautodailininkės vardas.

Didžiulis fotoarchyvas - būsimam muziejui


Marija su a.a. vyru nuolat svajojo apie muziejų, kaupė negatyvus, eksponatus. Kuomet dirbo mokykloje, buvo pradėjusi kurti ekspoziciją. Jai išėjus, kažkur „išėjo“ ir eksponatai. Kuomet „Paletei“ buvo suteiktos patalpos centre, į ten „perkraustė“ ir namuose dar saugotus daiktus. Ten ir šventasis kampas su ikonomis, ir kelionių rakandai, ir statybininkų šalmai. Padrikoka ekspozicija, bet kai apie ją pasakojo daiktų istorijas žinąs žmogus, tapdavo įdomu prašalaičiui ir iki skausmo graudu prisidėjusiam kuriant miesto kasdieną. Visagine likusiems gyventi kitų tautų žmonėms labai svarbu ateiti į vietą, kurioje gali rasti tapatumą išskiriančius atributus, nes su tėvynėmis jo susieti negali.

Didžiausią rūpestį ilgą laiką kėlė vyro paliktas fotoarchyvas. Maždaug prieš dešimtmetį V.Čiupačenkos fotoarchyvas, pasirūpinus tuometiniam savivaldybės administracijos direktoriui A.Bukauskui, buvo perduotas viešajai bibliotekai. Dabar šis turtas - būsimo muziejaus saugyklose. Kas jį matė, gali pasakyti, kad tai tikras lobis. Poniai Marijai ramiau, nes atsirado tikimybė, kad fotoarchyvas „neišsivaikščios“, nes pirmasis miesto gimtadenio renginys - nuotraukų ekspozicijos atidarymas tarp menamų, jau dabar miestą palikusiųjų, laiškų. Solidu, kad ekspoziciją lydės ir naujos knygos pristatymas.

Šventės viešnia


Jei kalbėtume apie 43 metų sulaukusį žmogų, sakytume jau „susitupėjo“, susiformavo vertybės ir vis dažniau aplanko egzistenciniai klausimai. Kažkaip panašiai nutiko Visagino miestui. Visus jau pragyventus metus jis domėjosi savimi, savo augimu, savo vaikais ir seneliais ir staiga suprato, kad labai mažai žino apie savo „genetiką“: apie iki miesto atsiradimo čia gyvenusius žmones, po daugiaaukščių pamatais besislepiančius senuosius kaimus, turėjusius savo likimus, tradicijas, materialųjį ir žodinį paveldą. Leidinyje pristatomi archyvuose fiksuoti duomenys apie turtingai ir skurdžiai čia gyvenusius ir jų ūkinę veiklą, kai kuriuos gyvensenos ypatumus. Šalies archyvuose saugomą informaciją apie šių žemių gyventojus surinko Rytų Lietuvoje jau plačiai žinomas Romutis Matkevičius (Matusa). Visagino garbės piliečio V.Čiupačenkos fotodarbų ekspozicijos ir knygos pristatymą į pasaulį palydės Rytų Lietuvos reikalų žinovas, buvęs miškų ministras Rimantas Klimas, šiam kraštui tradicinio instrumento - dūdmaišio - galias pademonstruos Jonas Srėbalius. Tai bus šventės dalis, kurioje Marija bus viešnia. Kaip ir daugeliui miesto pirmeivių, tai bus valandėlė išėjusiems prisiminti. Kitądien - jos ir dailininkų klubo renginys. Kuriantysis su savo džiaugsmais dažniausiai būna vienas. Gerai, kad Marijos širdyje yra tikėjimas Dievu, blogai, kad mažai laiko skiria rūpinimuisi savimi. Epidemijų metu daktarai neserga... dvasinio pusbadžio metu dailininkai nesiilsi... Ji kas dieną lyg gėlės pumpuras pasiruošęs pražysti, „prasikalti“ pro grindinio akmenis. Palankiai progai pasitaikius taip ir padaro. Tai lobis valstybės samdytiems kultūros darbininkams, nes nei prašo ko nors daugiau, nei elementarių dalykų, nei pati miega, nei jiems miegoti leidžia - netriukšmaudama, bet motiniškai švelniai, nuosekliai. Jos sukuriamas kultūrinis dūzgesys į savo verpetą įtraukia ir atokiau stovinčius, ir papuošia valdininkų ataskaitas. Dar vienas jos mėgstamas posakis skamba taip: gyvenimas grožio apsuptyje - puikus būdas gyventi.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s