respublika.lt

2017 birželio 28, trečiadienis

PRENUMERAT akcija

Vilnietis poetas mėgina gyventi kaimenuotraukos (4)

2017 balandžio mėn. 18 d. 08:00:11
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Vilniuje gimęs ir augęs visuotinai žinomas lietuvių poetas, ilgametis itin darbštus įvairių kultūros leidinių darbuotojas Benediktas Januševičius, slegiamas finansinių sunkumų ir liūdinamas nykstančios Vilniaus miesto dvasios, maždaug prieš metus ryžosi radikaliems gyvenimo pokyčiams - išvažiavo gyventi į kaimą vaizdingame Anykščių krašte. Šiandien klausiame poeto apie naujojo jo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius, o svarbiausia - ar nesigaili jis „baltarankio“ gyvenimą sostinėje iškeitęs į sunkių darbų kupiną ir miestiečiui įprastų patogumų stokojantį gyvenimą kaime?

 

- Kiek jau laiko esate nebe miestietis ir kokios priežastys paskatino tokiai „emigracijai“ iš sostinės?

- Galutinai į kaimą persikrausčiau praėjusių metų vasarą, bet po truputį ten kurtis pradėjome dar anksčiau - kovo pradžioje.

Užsiminėte apie emigraciją... O kas gi lemia tai, kad emigruojančiųjų iš Lietuvos srautas yra toks sraunus? Ogi negatyvus fonas, gaubiantis, nutamsinantis visų mūsų gyvenimus it kokios ūkanos.

Pats aš esu iš tų žmonių, kurie niekada nesvajojo apie gyvenimą užsieniuose, niekada nekėlė sparnų svetur laimės ieškoti, niekada nesiekė praturtėti, - tiesiog norėjau ir tebenoriu ramiai gyventi šeimyninį gyvenimą, rašyti knygas, būti naudingas saviesiems žmonėms, savajai valstybei...

Galbūt ir daugelis emigravusiųjų iš Lietuvos nenorėjo niekur važiuoti - tiesiog palengva buvo išstumti, taip, kaip aš iš Vilniaus. Pavargau būti laikomas „durneliu“ vien todėl, kad rašau eilėraščius, kad darbuojuosi kultūrinėje spaudoje, atiduodamas tam visą savo laiką ir visas jėgas, tačiau negalėdamas iš to pramisti, pavargau jaustis dirbantis darbą, kuris niekam nereikalingas... Penkerius metus darbavausi „Literatūroje ir mene“, dar šešetą metų - kultūros mėnraštyje „Metai“... Kai per tiek laiko iš aplinkos negauni jokių signalų, jog tavosios pastangos turi vertę, jog esi bent kažkam reikalingas, ilgainiui tampa sunku ir pačiam sau tai įrodyti.

O itin liūdna tampa, kai sustoji, apsidairai, suvoki, kad gyvenimas bėga, jo lieka vis mažiau, ir tampa graudžiai aišku, kad taip gyvenant niekas jame ir nepasikeis, nes nė negali pasikeisti - sėdėsi šaltose, šešėliuotose redakcijose užsikasęs iki kaklo redaguojamuose tekstuose, nieko daugiau gyvenime nepamatysi, nepatirsi, nesužinosi, tik sunkiai durstysi galą su galu „liesame“ savo šeimos biudžete, šitaip pasensi ir vieną dieną numirsi arba kaip nuvarytas arklys būsi nurašytas bepensinei senatvei. Juk Lietuvos rašytojai - pensijų neužsidirba.

Dar viena itin svarbi išvažiavimo priežastis - Vilnius, mano gimtasis, kurį nepaprastai mylėjau, kuris visad turėjo išskirtinę savo dvasią ir darnią, nors ne visada matomą ją puoselėjančią bendruomenę, o dabar išsikvepia, išsiskaido, miršta tiesiog mūsų akyse. Nesuprantu, kodėl nustojome laikyti Vilnių Lietuvos miestu? Neva ankstesnysis neatitiko kaži kokių ES standartų, tačiau, po šimts pypkių, juk mes, lietuviai, visada buvome europiečiai, ir Vilnius visada stūksojo Europoje, o ne Azijoje ar Afrikoje, tad nematau jokio reikalo stengtis jį ir jo dvasią modifikuoti pagal kitų, bet tik ne pagal mūsų pačių poreikius. Vilnius yra mūsų miestas - Lietuvos sostinė ir kuo skubiau mums reikia sau tai priminti, nes Vilniaus, kokį mylime ir kokį branginame, tuojau nebeliks.

- Sakydamas, kad Vilnius miršta, turite omeny stiklinius dangoraižius, pastatais-tortais ir vien angliškais užrašais „išdabintą“ senamiestį ar griūvantį Gedimino kalną?

- Ir tai, kad miesto poreikiai, netgi jo išvaizda aukojama dėl verslo ir turčių užgaidų; ir griūvančius balkonus, apvilktus tinklais nežinia kelioms dešimtims metų; ir Gedimino kalną, kuriam gelbėti smagiai įsisavinami milijonai, o jis ir toliau griūva mūsų akivaizdoje; ir visuomenės „sąmoningumą“, kuris teigia, jog ne kas kitas, kaip tik Salomėja Nėris su Petru Cvirka slapčia griauna tą kalną ir mūsų gyvenimus, tad svarbiausia, ką skubiai Lietuva turi padaryti dėl savosios ateities, - tai pasmerkti ir uždrausti jų kūrinius... Bet visų pirma omeny turiu tai, kad Vilnius virsta vien patiems sau stovinčių, jokio bendrojo vardiklio neturinčių pastatų virtine, nesiekiančia tarpusavyje jungtis nei vaizdu, nei kontekstu, nei meile, nei gero linkėjimu vienas kitam. Bendros erdvės, bendros dvasios ir bendros kultūros nesukuriantys pastatų ir gatvių brūzgynai ir pasiliks tik brūzgynais - niekada netaps miestu. Kažkur esu skaitęs apie ežerą, kuris kartą per metus nusenka, ir kiekvienas norintis jame gali rankomis pasigauti žuvį. Į nusekusio ežero pliurzę tuo pat metu subrenda tūkstančiai žmonių ir besistumdydami rankomis ir dantimis kiekvienas mėgina pasičiupti kuo daugiau žuvų. Liūdna, bet man nūdienos Vilnius kaip tik ir primena tą ežerą - kiekvienas už save ir vedamas tik godulio.

Apie lietuvių „meilę“ viens kitam net ir taip esu pajuokavęs - kai policininkai ragina pėsčiuosius prisisegti atšvaitus, idant vairuotojų būtų matomi, aš atkalbinėju žmones nieku gyvu to nedaryti, sakau: „Saugesni būsim, jei vairuotojai mūsų nematys, nes pamatę juk gali užsimanyti tyčia mus nudaužti.“

- Tad, jeigu teisingai supratau, išvažiavote iš Vilniaus, kad nereikėtų išvažiuoti iš Lietuvos? Ir kurgi įsikūrėte?


- Taip, galima sakyti - pasirinkome tarpinį emigracijos variantą. Įsikūrėme vaizdingame Anykščių krašte, maždaug pusantro šimto kilometrų atstumu nuo Vilniaus, tačiau kaimo pavadinimo, kuriame gyvenu, bevelyčiau neįvardinti, juk kaimas yra tokia nedidelė erdvė, kad pasakyti jo pavadinimą - tolygu tikslų savo adresą su namo ir buto numeriu viešai paskelbti. O plačiajam pažįstamų ratui apie savąsias kraustytuves dar nesu pasigyręs ir į svečius nė vieno bičiulio dar nekviečiu - nelabai dar turiu kuo pasigirti: gyvename kolei kas sunkiai, reikia daug dirbti, reikia dar daug lentų, vinių, mūro ir darbo įdėti, kad svečius gražiai priimti galėčiau.

Be to, prisipažinsiu - nesijaučiame ten dar suleidę šaknų, negaliu tvirtai pasakyti, kad štai - man pavyko sukurti sau naują gyvenimą ir čia aš gyvensiu iki gilios senatvės. Kolei kas pavyksta tvarkytis taip, kad peržiem nesušalome, iš bado nenumirėme, bet kas gali gi garantuoti, jei tikrai neturėsime ką valgyti, - teks darbo ieškoti. O kaime, turbūt nė sakyti nereikia, apmokamų darbų pasiūlos nėra.

Antai šią vasarą ketinu išvažiuoti į Norvegiją - pinigų namo remontui ir prasimaitinimui užsidirbti, o ilgainiui - kas žino, teoriškai svarstant, redaguojamąjį darbą juk galėčiau dirbti ir gyvendamas toli nuo redakcijų - juk yra internetas. Pasaulyje žmonės jau seniai tvarkosi taip, kad net ir keliose darbovietėse dirbdami vienu metu gali tai daryti, net ir visai neišeidami iš namų.

Taigi finansinio klausimo dar nesame išsprendę, tad nenoriu pernelyg anksti girtis, jog viskas klojas kaip sviestu patepta.

- O daržovių, vaisių užsiauginate? Gyvulių ar bent vištų laikote?

- Kiaulių ir karvių turbūt niekada ir nelaikysiu. Nereikia mėginti pačiam prieš save apsimesti, kas nesu, - juk kaip buvau, taip ir likau miestietis. Tad vargu ar sugebėčiau ir vargu ar norėčiau gebėti pasiskersti kiaulę. Vištų - tikrai laikysim, tačiau kolei kas jų neturiu, nes, kaip minėjau, ketiname keliems mėnesiams išvažiuoti į Norvegiją, tad kas gi lesins viščiukus?

Na, o daržai - klesti. Užsiauginome savų bulvių, savų ridikėlių, kopūstų, svogūnų... Dabar labai populiari ekologiška žemdirbystė, kai daržovės yra auginamos tiesiog po šienu. Netikėjau - kaip čia gali išaugti daržovės, užkastos šienu? Juokais pabandžiau ir buvau apstulbęs - kokios gražios ir skanios daržovės užauga, nors į parodą nešk.

Tai, žinoma, nėra lengva - gyvenimas kaime reikalauja daug darbo, sukiesi per dienas nuo darbo prie darbo, kaip bitutės nuo žiedo prie žiedo. Tačiau malonu, kad dienotvarkę susidėlioji pats, pats paskirstai savo jėgas ir laiką - keliesi kada nori, miegoti eini kada nori, neturi sau virš galvos jokių viršininkų...

Kai mes su žmona ten atvažiavome, vietiniai apie mūsų namą sakė, jog jo suremontuoti neįmanoma - jį galima tik nugriauti. Kai atsikėlėme čia, tas namas neturėjo nei durų, nei kraigo. Žinoma, jo remontui dar nematyti pabaigos, tačiau pavyko pasiekti bent tiek, kad gyventi jame galima, ir žiemą praleidome sąlygiškai šiltai.

Kaip poetas, „Poezijos pavasario“ svečiams įvairiose Lietuvos provincijose dažnai išgirsdavau: „Atleiskite, kad daugiau žmonių nesusirinko. Supraskit - daržai...“ Dabar, pusiau juokais, žinoma, bet ir aš, kviečiamas į renginius, sakau: „Ką jūs - juk daržai...“

- Kas sunkiausia miestiečiui kaime? Beje, atleiskit už tiesmuką klausimą, o tualetas jūsų - lauke?

- Lauke, ir nieko tragiško čia nematau. Gyvenimas nėra rojus, bet negaliu sakyti, jog tai nepakeliamai sunku. Didmiesčio žmonės kenčia vienus vargus, kaimiečiai - kitus, tad susimainymas tais vargais kartais vieniems ir kitiems teikia ir netikėto malonumo. Kaimo žmonės sako: „Jums, miestiečiams, gerai - nereikia vandens iš šulinio kibirais tąsyti ir ant viryklės jį šildyti“, o toks kaip aš, miestietis, visą gyvenimą keikęs savąją priklausomybę nuo politikų sprendimų ir gyvenimo džiaugsmą peržiem iščiulpiančius komunalinius mokesčius, kiekvieną kartą su kibirais eidamas vandens jaučia ne vargą, o laisvę ir malonumą, nes niekam nieko už tai nėra skolingas.

Lygiai taip ir su malkų kapojimu, daržų darbais... Žodžiu, jei tik įgyčiau kokį nuolatinį pragyvenimo šaltinį - šio gyvenimo į jokį kitą nekeisčiau. Vilniuje jutau, kaip palengva mirštu, o čia - visa savo esybe, kiekviena savo ląstele gyvenu ir jaučiuosi pats esąs savo gyvenimo šeimininku.

- O poezijai rašyti laiko ir jėgų užtenka?

- Kolei kas gyvendamas kaime parašiau dar tik vieną eilėraštį - tikrai neturėjau laiko, reikėjo paversti namą tinkamu gyventi, prižiūrėti daržus. Tačiau poezija čia mane supa iš visų pusių. Sakau nuoširdžiai - būna akimirkų, kai pasijuntu esąs Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ herojumi: stebėti po dangų dūkstantį ir keistus garsus, it kas šukomis grotų, leidžiantį perkūno oželį, klausytis įspūdingo gervių trimitavimo, trijų gegučių sutartinės, atsklindančios iš trijų skirtingų pusių, sielą gydančio varlių kurkimo, jausti kamino dūmų kvapus, stebėti besiskleidžiančias Lietuvos laukų orchidėjas - kokia gi aplinka galėtų poetui būti tinkamesnė?..


Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (4)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • REGBIS: Slovakijoje vykusiame Europos moterų mažojo regbio čempionato „Conference 1“ diviziono turnyre Lietuvos rinktinė užėmė 11-ąją vietą.
  • SOFTBOLAS: Italijoje vykstančiame Europos softbolo čempionate Lietuvos rinktinė lieka be pergalių; B grupėje lietuvės antradienį 1:20 neatsilaikė prieš galingą Vokietijos ekipą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Pren akcija

Kaip vertinate Z.Vaigausko darbą VRK pirmininko poste?

balsuoti rezultatai

Ar dažnai lankotės kino teatre?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +7  +11 C

   +6   +9 C

 

   +15  +18 C

   +15   +19 C

  +19  +22 C

 

   +27  +31 C

    2-7 m/s

     1-5 m/s

 

      2-7 m/s

USD - 1.1278 PLN - 4.2151
RUB - 66.5530 CHF - 1.0883
GBP - 0.8837 NOK - 9.5200
reklama
Velyke2017
reklama
Rokiškio pienas 2017.06