Vienas kitam būkime Lietuva

2012 sausio mėn. 07 d. 09:40:27 Perskaitė 4558

„Mes vienas kitam buvome Tėvyne“, - sako Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė, buvusi politinė kalinė, Norilsko sukilimo dalyvė Joana ULINAUSKAITĖ-MUREIKIENĖ, paklausta apie tai, kas padėjo išlikti gyvai, išlikti moraliu žmogumi, išlikti Lietuvos patriote tą siaubingą jos gyvenimo dešimtmetį, praleistą Sibiro mirties lageriuose. Lygiai tuos pačius žodžius ji ištaria ir kaip siūlytiną šiandieninių Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos problemų sprendimą: būkime Lietuva vienas kitam.

- Skaitant jūsų knygą „Likimo išbandymai“ - apie skarelę, jūsų taigoje užrištą kankinystės broliui tvarstant perkirstą koją ir sugrįžusią pas jus po kelių dešimčių metų drauge su padėka už išgelbėtą gyvybę, apie paskutinę duonos riekelę, atitrauktą nuo savo lūpų ir atiduotą jaučiui Burlakui, per stebuklą parnešusiam jus per pūgą į lagerį, apie armatūromis prižiūrėtojų smūgiais laužomus jūsų - jaunučių lietuvaičių merginų - kaulus, kad paleistumėte viena kitos ranką, sugniaužtą stipriau, nei galėjo įsivaizduoti sovietų budeliai, - akyse telkėsi ašaros. Ir ne tik iš graudulio ir atjautos - taip pat ir iš apmaudo, supratus, kad mes, šiandieninės Lietuvos gyventojai, nebemokame būti tokie taurūs, dori ir didūs, kokia buvo ištremtoji Lietuva. Kad esame abejingi tiek krauju laistytai tautos praeičiai, tiek jos ateičiai, švytėjusiai jums viltimi net juodžiausiame pragaro dugne. Pabarkit, sugėdinkit mus.

- Ką gi čia barsi... Turbūt teko girdėti posakį, kad žmogus įvertina tai, ką turėjo, tik tuomet, kai viso to netenka? Tad galiu patvirtinti - tai tikrų tikriausia tiesa. Juk ir mes patys - tie, kurie buvo tremtyje, kentėjo lageriuose, - tik tada gerai viską supratome, kai viskas iš mūsų buvo atimta. Puikiai prisimenu save - jauną Kauno panelę, kuriai trūko laisvės, kuriai Kaunas buvo pernelyg mažas miestas, o gyvenimas pernelyg ramus, pernelyg banalus... Tik lageryje supratau, kas iš tiesų yra laisvė. Supratau, ką turėjau brangiausia: šeimą, savus, Tėvynę.

Sakau ne dėl tuščio skambumo - iš patirties žinau, kad Tėvynės netektis žmogui yra pats baisiausias dalykas. Lygiai taip pat puikiai žinau, kad jaunoji karta nepatikės šiais mano žodžiais. Negalime ant jos pykti už tai. Tuos dalykus nuoširdžiai suprasti yra labai sunku. Ypač šiuolaikiniam žmogui, augusiam ir gyvenusiam visiškai kitame pasaulyje. Jaunajai kartai jau ne tik sunku suprasti, kas yra okupacija, - ji nuoširdžiai nebeįstengia suprasti, kas yra badas.

- Taip pat ir tremtis?

- O štai tremties pojūtį jaunoji karta neišvengiamai patirs. Ir gana greitai. Juk nesvarbu, ar savu noru išvažiuosi, ar tave privers - Tėvynės ilgesys neišvengiamai apniks tave. Labai naivu ir klaidinga manyti: Lietuvoje esu lietuvis, išvažiuosiu į Londoną - būsiu anglas, o jei nepatiks - išvažiuosiu į Ispaniją ir tapsiu ispanu... Taip nebus. Tėvynė yra vienintelė, ją gavome iš Dievo. Kitos mums niekas neduos. O tauta nėra tuščias sutartinis žodis. Tauta yra galinga jėga, į kurią sunkiausiomis akimirkomis galima atsiremti. Jei ne tautinė vienybė, jei ne tarpusavio palaikymas - lageriuose tiesiog nebūtumėme išlikę. Tėvyne Sibiro sniegynuose mums buvo liaudies dainos, Lietuvos prisiminimai, pats mūsų artumas vieno kitam. Taip ir laikėmės už rankų - vienas kitam buvome Tėvyne. Kur tik bebuvome nudanginti, palaikėme viens kitą kaip seserys ir broliai, dalydamiesi ir duonos kąsniu, ir geru žodeliu.

Prisimenu savo aštuonioliktąjį gimtadienį Sivoje Maskos lageryje, netoli Vorkutos. Pervargusi, alkana, sušalusi gulėjau ant gultų savo barake ir paslėpusi veidą verkiau. Jaučiausi tokia vieniša ir nelaiminga, kad net gyventi nesinorėjo. Ir įsivaizduojat - iš kito barako slapčia manęs pasveikinti atėjo kita kalinė lietuvaitė Anelė Barauskienė. Įteikė man pačios padarytą mažytę dėželę iš beržo tošies. Į ją įdėjusi kelis skurdžius tundros žiedelius ir dvi širdele išpjautas duonos riekeles. Anuomet pasakiau, o dabar galiu pakartoti - tai buvo pati brangiausia dovana, kurią esu gavusi per visą gyvenimą.

O mano tėvą į gyvenimą grąžino tik lietuviška daina. Jis - taip pat politinis kalinys, vargęs su likimo broliais prie Pečioros-Vorkutos geležinkelio. Buvo jau tiek nualintas bado ir skorbuto, kad nusprendęs nebekovoti - mirti. Ant kojų ir pečių jam buvo atsivėrusios negyjančios žaizdos, jis gulėjo traukinio vagone ir jau po truputį geso. Tačiau tą akimirką išgirdo per ruporus leidžiamą lietuvišką dainą: „Bijūnėli žalias“ (sovietai mėgdavo leisti įvairių tautų dainas, neva reiškiančias tautų draugystę). Išgirdęs lietuvišką dainą, jis atsimerkė ir prižadėjo sau pasistengti išlikti gyvas. Štai tokia tad tautos galia.

- Apie tautos ir žmogiškumo jėgą juk iš esmės ir yra jūsų knyga?

- Tiesą sakant, rašydama savo prisiminimus, nemąsčiau apie jų galimybę virsti knyga. Neketinau rašyti knygos - rašiau savo vaikams ir anūkams, kad perskaitę suprastų, kaip mums teko gyventi. Kad suprastų, jog ne visas pasaulis toks žalias ir saulėtas kaip Lietuva, jog esama žemės iš ledo ir akmenų, jog esama žemės, kur neželia žolė, neauga medžiai. Kad jie žinotų, jog kartais žmogui tenka išmokti išlikti gyvam ten, kur neįmanoma išlikti.

Mano sūnus dabar jau antrą kartą skaito manąją knygą. Pastebėjau, kad perskaitęs ją jis pasikeitė. Pasikeitė jo santykis su manimi, taip pat ir su savimi pačiu. Jis sako dabar nebeleidžiantis sau burnoti dėl pernelyg sunkaus gyvenimo. Jis suprato: gyvenimo sunkumai ne tam, kad nuo jų išsisukinėtumėm, o tam, kad išmoktumėm juos nugalėti, iškęsti...

Vadinasi - ne veltui rašiau. Svajoju apie galimybę padovanoti po šią knygą visoms Lietuvos bibliotekoms, bet ši svajonė turbūt niekada neišsipildys. Knygą leidau iš savo lėšų - išleidau tuos pinigus, kuriuos savo laidotuvėms buvau susitaupiusi. Pinigų pakako vos 300 egzempliorių tiražui. Didesnę jo dalį jau išdovanojau mokykloms, bičiuliams. Liko kelios dešimtys egzempliorių. Turbūt labai naivu tikėtis, kad koks pinigingas žmogus, perskaitęs mūsų pokalbį, sugalvos mano svajonę įgyvendinti? Bet juk ne sau prašau - jaunajai kartai, kuriai mūsų patirtis pagelbėtų bręstant kaip piliečiams ir asmenybėms.

- Tikėkimės, kad tokių atsiras. O dėl brandos - skaitydamas negalėjau atsistebėti, kaip jūs, tremiamieji septyniolikmečiai, galėjote būti tokie stiprūs tiek psichologinės brandos, tiek tautiškumo, tiek krikščioniškosios moralės požiūriu. Kas jus tokius užaugino?

- Pirmiausia - tėvai, mūs auginusios šeimos. Dabar šeimos neberanda laiko pabūti kartu, o anuomet šeima reiškė buvimą kartu tiek drauge leidžiamo laiko, tiek dėmesio vienas kitam požiūriu. Nuo pat mažens buvau mokoma mylėti Lietuvą, gerbti jos istoriją, didvyrius, mama man skaitydavo knygas, sekdavo pasakas, kalbėdavo apie mūsų protėvius, apie Tėvynę. Tėtis buvo šaulys - dainavo šaulių chore, miesto chore... Daug dainuodavome ir namuose. Labai svarbios ir tikros buvo šventės. Jas švęsdavome visa širdimi, joms ruošdavomės, jas įprasmindavome. Vienos šventės metu Lietuvos prezidentas Antanas Smetona paglostė man galvą. Man tai buvo labai svarbus įvykis, kuriuo didžiavausi...

Labai daug reikšmės turėjo mokykla. Anos kartos mokytojai buvo kitokie. Didžiuma jų - tikri pasišventėliai vaikams, žinių šviesai ir Lietuvai. Mokykloje kalbėdavome maldą: „Suteik, Viešpatie, šventosios dvasios mūsų protams, kad mylėtumėm Tėvynę, savo tėvus ir mokytojus, kad gerbtumėm savo artimą, savo žemę...“ Žinoma, ir dabar tokių mokytojų esama. Antai, kai Lukšių mokykloje išgirdau vaikiukus kalbant ir dainuojant apie Tėvynę, supratau - kol esama tokių mokyklų, kol esama tokių mokytojų - Lietuva gyva.

Visai kitokie santykiai klostėsi ir tarp kaimynų. Kaimynai sutardavo itin draugiškai, netgi giminiškai. Padėti vienas kitam, daryti gera nesitikint atlygio buvo natūralu. Tokių parduotuvinių santykių tarp žmonių kaip dabar nebuvo. Nedora buvo prieš darant gera klausti: o kas man iš to?.. Laikėme save tauta, o ne konkurentais, besivaržančiais tarpusavyje dėl socialinės padėties.

Anų laikų lietuviui tikrai būtų nesuprantama, kaip galima imti išmokas už pažadą nedirbti savo žemės. Lietuviai net Sibire įstengdavo įdirbti žemę, išsiauginti ten maisto, pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. O dabar? Net kotus kirviams perka iš Kinijos. Nejaugi patys pasidaryti jau nebemoka? Štai tokio požiūrio į save ir savo šalį niekaip nepajėgiu suprasti.

- Patarkit, ko imtis, kokias šalies struktūras reformuoti, kad ir vėl Lietuvoje augtų sąžiningi, savo šalį ir viens kitą mylintys žmonės.

- Nežinau. Kartais pabūgstu savo minčių. Manau, Lietuvai reikia kaži kokio naujo sukrėtimo, kad vėl sujungtų žmonių rankas ir širdis, suvienytų šeimas, padėtų mums pamatyti vienam kitą, išmokytų būti kartu, o ne šalia vienas kito. Kartais atrodo, kad žmogus apskritai tik varge moka būti geras, gailestingas, dvasingas...

Ką taisyčiau? Mokyklose diegčiau tautinį švietimą, keisčiau valstybės požiūrį į šeimą, be abejo, keisčiau Seimo, politinių darinių struktūras. Net nežinau kaip ir kuo, bet žinau, kad šitaip, kaip yra, būti negali. Matau, Lietuvoje tinkamų žmonių dirbti Seime ir Vyriausybėje tikrai esama, tačiau kas gi juos prileis prie valdžios?..

Visi sako, kad pasaulį keisti reikia pradėti nuo savęs. Ir aš taip sakau. Atsigręžkime vienas į kitą, prisiminkime, kas esame, skaitykime knygas, domėkimės savimi ir savo istorija, būkime Lietuva vienas kitam ir nustebsime pamatę, kokia ta Lietuva išties graži ir galinga.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net