respublika.lt

2017 gegužės 26, penktadienis

Vertybės, kurios mus vienijanuotraukos (4)

2013 gegužės mėn. 25 d. 07:33:21
Dalia BYČIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

„Kiekvieną pamoką savo mokiniams negaliu sakyti: „Aš myliu Lietuvą“.  Aš jiems sakau: „Jūs esate šaunuoliai“. Gal tai ir yra ta meilė Lietuvai, kai leidžiame suprasti, kad mes turime gerbti vieni kitus. Mes iš tiesų vieni kitus per mažai gerbiame. Jeigu tos pagarbos būtų daugiau, galbūt ir Lietuvos veidas kitaip atrodytų. Jis būtų gražesnis, tauresnis“, - paklaustas, kaip reikėtų išreikšti meilę Lietuvai, sakė režisierius, aktorius ir pedagogas alytiškis Robertas ŠARKNICKAS.


- Šio mėnesio pabaigoje Alytuje įvyks jūsų naujausio dokumentinio filmo apie Lietuvos kalvių kalvį Vytautą Jarutį pristatymas. Filmą pavadinote „Man Lietuva kaip motina“. Kodėl? Kada žmogus prisipažįsta, kad jam Lietuva yra lyg motina?


- Tai ne mano herojaus žodžiai. Apskritai tie, kurie tikrai myli Lietuvą, tai retai sako. Filmuodamas Vytautą Jarutį paskui jį važinėjau beveik po visą Lietuvą aštuonis mėnesius. Neatradau aš jo ilgai. Darbus matau, įdomūs, jautrūs, etnografiški, bet iki pilno portreto kažko trūko. Paprašiau kartu aplankyti jo draugus, gimtinę, žinomus žmones, kurie iš jo gavo daug pamokų, ir jis sutiko. Leidomės į kelionę. Stengiausi nekalbinti dažnai, stebėjau, kaip jis bendrauja su žmonėmis, kaip prisiliečia, kaip kalba apie vertybes, Lietuvą. Pasiūliau nuvažiuoti į Žemaitiją pas jo jaunystės pirmąją meilę, kuriai jau suėjo 80 metų. Ši močiutė yra bene viena žinomiausių audėjų Lietuvoje. Kalvis iš jos buvo pasiskolinęs audinių, kažkokiame muziejuje naudojo prie savo kalvystės darbų. Stebėjau, kaip per jų rankas ėjo tie audiniai, raštai, kaip keturios rankos glostė audinį lyg motina vaikui galvelę. Keturios rankos per tuos raštus ėjo tarsi per laukus, pievas, per Lietuvą. Pasibaigus filmavimui man nebereikėjo sukti galvos dėl pavadinimo. Lietuviško audeklo glostymas giliai įkrito į širdį ir filmo pavadinimas „Man Lietuva kaip motina“ tapo savaime aiškus.

Dirbu su mokiniais, dėstau kino pamokas vyriausios klasės gimnazistams, girdžiu juos kalbantis, skaitau jų mintis. Liūdnoka, bet turiu pripažinti, kad Lietuvą labiau myli vyresnio amžiaus, tarpukario, sovietinio laikotarpio žmonės, o ne dabartinis jaunimas. Aišku, įvairaus yra jaunimo, bet jaunų, kuriems Lietuva yra daugiau negu žodis, - mažuma. Senoliai jautriau ir su nerimu žiūri į tai, kas kiekvieną dieną ir vis labiau nyksta. Visą pagarbą atiduodu tai kartai. XXI amžius yra negailestingas technologijų amžius. Jeigu žmonės ir bendrauja, jie bendrauja kompiuteriais, telefonais, o susitikę jie dažnai neturi ką vienas kitam pasakyti. Nebėra to žmogiško, natūralaus tiesioginio ryšio. Bendravimas vyksta per laidą, per kabelius. Natūralus ryšys turbūt atsirastų, jeigu darbininkas dirbdamas kieme netyčia nukirstų kompiuterio laidą ir jaunuoliai būtų priversti kelias dienas natūraliai kalbėtis. Jau labai mažai žiemą parke matau vaikų, važinėjančių su rogutėmis. Prieš keletą metų būdavo pilnas kalnas. Nebėra. Vaikai sėdi namuose prie kompiuterių, televizorių ir kemša šlamštą didžiausią į savo galvas.

- Emigracija... Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai gyventų ir dirbtų svetimai valstybei?

- Ne iš gero gyvenimo išvažiuojama iš Lietuvos. Yra grįžtančių, bet dar daugiau negrįžtančių. Gal mes patys išvarome vieni kitus iš Lietuvos, nes pamiršome vieni kitus gerbti? Turiu mintyje ir valstybę. Gal valstybė pamiršo savo žmones gerbti? Jeigu yra pagarba, žmonės, kurie geba įleisti rankas į žemę, susikurti darbo vietą, persikvalifikuoti, gyventų Lietuvoje ir mažiau uždirbdami. Kai tave gerbia, jautiesi reikalingas, kitaip vertini savo gimtinę. Kalbėjimo apie tuos dalykus labai trūksta mokyklose. Nežinau, kokios specializacijos mokytojai to turėtų mokyti. Gal kiekvienas mokytojas turėtų neįkyriai, remdamasis kilniais pavyzdžiais, nusipelniusiais Lietuvai žmonėmis, to mokyti? Tokių žmonių nereikia ieškoti tolimoje istorijoje. Va, Justinas Marcinkevičius. Yra jų ir šiandien. Arvydas Sabonis, Vytautas Jarutis... Kadangi mokykla yra antri vaikų namai, ji turi didelės įtakos. Pradedant nuo darželio ir baigiant dvylikta klase reikia ugdyti pagarbą. Pažiūrėkim, kaip japonai sveikinasi. Pagarba ten sėjama nuo mažų dienų, nes 40-50 metų žmogų pakeisti, įtikinti, kad gali būti kitaip, per vėlu.

Aš manau, kad kiekviena šeima norėtų normaliau gyventi, o kai gyvena skurdžiai, nenori, kad jų vaikai taip gyventų. Ne visi gali ištverti, nepabėgę laimės ieškoti svetur. Tauta turėtų būti labai idealistinė, kaip menininkai, kurie iš duonos riekelės pragyvena. Truputėlį ir pats esu patyręs emigranto dalios. Bet labai ilgėjausi Lietuvos ir sugrįžau, nors manęs čia galbūt niekas ir nelaukė.

Man neteko turėti artimų žmonių, užaugau globos namuose, bet laukė tie žmonės, kurie man įskiepijo meilę gimtinei. Jie visi jau yra iškeliavę amžinybės keliais, liko tik jų dvasia jų numintuose takuose.

Aš be to negalėjau gyventi. Tikiu, kad užsienyje daugiau uždirbčiau, darydamas tai, ką darau Lietuvoje, bet dirbu jai. Čia vaikai, mano žmona Agnė visai nenori į užsienį, tai ir laikomės vieni kitų, mums saugiau čia.

Manau, kad turės įtakos Lietuvai tokios galybės žmonių netekimas. Nors kita vertus, judėjimas turi ir pozityvių pusių. Kai visi buvome kartu, kiek buvo reketo. Kažkuria prasme, valstybė išsivalė, kaip ir gamta išsivalo. Kartais pagalvoju, gal emigracija yra išsigelbėjimas nuo dar didesnės blogybės? Kai žmogui nėra ką valgyti, kai jis gyvena be jokio tikslo, gali nutikti ir blogesnių dalykų.

- Bene pirmasis jūsų sukurtas dokumentinis filmas vadinosi „Dzūkų laidotuvių apeigos“. Visos lietuvių apeigos, reikia pripažinti, tampa etnografija, kurią visi baigia pamiršti. Lietuviškų vestuvių apeigos su piršlių korimais tapo banaliu farsu. Jaunimas net nežino, kokia jų prasmė. Krikštynų apeigų niekas nebeprisimena. Kodėl išsigimsta ir nyksta lietuviškos apeigos? Sunerimome dėl savo gimtosios kalbos, tarmių išlikimo, o kada ateis laikas skelbti tradicijų saugojimo metus?

- Manau, kad papročiai, kaip ir kalba, yra mūsų kultūros dalis. Daug svetimų žodžių yra atėję pas mus. Net ir Dzūkijos kaime jau gali išgirsti močiutes tariant „mobiliakas“. Civilizacijos įtaka yra, jos neišvengsi. Aišku, būtų geriau, jeigu daiktus vadintume taisyklinga lietuvių kalba, o ne barbarizmais. Džiaugiuosi bent tuo, kad papročių saugojimas išliks muziejuose, miestelių kultūros namuose. Kultūros darbuotojai tikrai bus tie papročių nešėjai, ir jie ilgai neš. Pastebėjau, kad jaunimui lietuvių papročiai yra įdomūs, nes jie apie tai beveik nieko nežino. Ir vėl tenka sugrįžti prie švietimo sistemos. Čia yra nemenkų spragų mokant lietuvybės. Man teko padirbėti etnografu kultūros centre ir Lietuvių liaudies kultūros centre kalbėjau, kad jie bandytų įtikinti Švietimo ministeriją įtraukti į mokymo programą bent vieną etnografijos pamoką. Ne būrelį, bet pamoką. Tautos papročių žinojimas turi būti privalomas kiekvienam lietuviui. Iš papročių galima išmokti labai daug gyvenimo filosofijos.

- Apie jūsų sukurtą filmą „Nepalikit, prašau“ šviesios atminties kino kritikas Skirmantas Valiulis buvo atsiliepęs: „Pirmą kartą per visą „Kino pavasario“ festivalio istoriją aš apsiverkiau salėje“. Filmas jaudina tuo, kad pasakojama apie tėvų ir vaikų meilės paieškas. Tos paieškos vyksta kasdien ne tik globos namuose, bet ir dažnoje šeimoje. Ne visada sėkmingai. Dėl to vaikai žudosi, žudo, vartoja narkotikus, vagiliauja, jie išnaudojami ir skriaudžiami. Ką reikėtų daryti, kad vaikystė nebūtų paženklinta skaudžių dramų?

- Man labai nepatinka komercinės televizijos, kurios net per žinias rodo kriminalus. Kriminalų pilna publicistinėse laidose. Aprašomi žiaurumai, savižudybės. Tarytum tai būtų varžybos, kas išradingiau paniekins gyvybę. Per tai gaunama tiek daug negatyvios informacijos. Galbūt tuo metu, atrodo, kad pats niekada taip nepasielgtum, bet atėjus laikui, ta patirtis išplaukia iš pasąmonės.

Vaikystėje kiekvienam vaikui reikia meilės ir jausmų. Jeigu to nėra, žmogų sukausto šaltis. Kas ištveria tą šaltį, tas ištveria, o kas ne, krenta. Reikia tai išgyventi, pajausti, kad žinotum, kiek kainuoja nepatirti tėvų meilės. Ne, antrą kartą to paties filmo nekurčiau, nebent su tobula technika. Jau išsikalbėjau. Ir pats nelabai tikiu, kad tas filmas pasiekė ne vieną kino teatrą, ne vieną mokyklą ir apie tai buvo kalbama. Ta tema turėtų būti kalbama dažniau, kad iš globos namų išėję žmonės pagalvotų, kad taip gali nutikti jų vaikams, neleistų tam įvykti. Šakių, Ukmergės, Vilniaus, Jurbarko, Alytaus „Gelbėkime vaikus“ skyriai mane kvietėsi į susitikimus su jų auklėtiniais, kad jiems įrodyčiau, kad ir vaikų namuose užaugę gali atsistoti ant kojų ir žengti per gyvenimą tvirtu žingsniu. Pastebėjau, toks kalbėjimas daro gerą įtaką.

- Juokaujama, kad lietuvius suvienija tik du įvykiai: krepšinis ir „Eurovizija“. Jeigu suvienija, vadinasi, mes dar didžiuojamės esą lietuviai. Kas mus dar galėtų suvienyti?

- Sakyčiau, kad Lietuvą vienija gražios šeimos. Man tokia Lietuva labai graži, kai kelios trobos susirenka, bendrauja. Tai mus vienija. Krepšinis yra emocijų pliūpsnis. Poveikis didelis, kai krepšininkai laimi. Visi pasijunta geriau, visi atrodo vieningi. O kai komanda pralaimi, lyg ir dingsta ta vienybė. Aš mažuose dalykuose matau Lietuvą didelę. Tame, kas yra gražu ir tikra.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (4)

  • Dzūkas 2013 gegužės mėn. 25 d. 14:44:56

    Geras žmogus. Talentingas kūrėjas. Tikras lietuvis

  • APKALTA 2013 gegužės mėn. 25 d. 12:22:20

    Dėl SNORO aferos D.Grybauskaitėi APKALTĄ ir į kalėjimą!

  • Nijolė 2013 gegužės mėn. 25 d. 11:47:37

    Koks didis žmogus, užaugęs vaikų namuose.Nusipelnę,atsidavę buvo anos
    kartos pedagogai,auklėtojai,kad sugebėjo išugdyti tokį nuostabų
    Žmogų.Kaip trūkasta šiais laikais tokių pedagogų.
    Ir Jam pačiam galėčiau užtikrintai pritaikyti Jo sukurto filmo
    pavadinimą: "Jam Lietuva kaip motina".Gerbiu Respubliką už tokius
    straipsnius apie puikius,dvasingus žmones. Ieškokime daugiau tokių
    žmonių,aprašykime jų mintis,kvieskime į susitikimus su jaunimu. Jų
    sielos balsas tikrai turėtų pasiekti jaunuolių širdis.
    Aš pati jau ne jauna verslininkė, irgi bandžiau išvažiuoti iš
    Lietuvos (tik,aišku,žinojau,kad visvien grįšiu). Šį šeštadienį
    dirbu savo baldų salone,klijentų ryte dar ne daug, todėl perskaitau
    Respubliką. Tokios gražios,artimos ir mano širdžiai šio menininko
    mintys.Gera,šviesu paliko širdyje.
    Ieškokite,kurkite,kalbėkite, gerbiamas Robertai. Stiprybės Jums ir te
    padeda dievas.

  • Žmogus 2013 gegužės mėn. 25 d. 10:00:49

    Laisvė,nepriklausomybė ir patriotizmas supuvusio kiaušinio neverti,jeigu
    pilvas tuščias.Keisčiausia,kad apie
    laisvę,nepriklausomybę,patriotizmą garsiausiai rėkia tie,kurie
    įsitaisė prie sotaus valdžios lovio,arba "užsitarnavo" milžiniškas
    rentas iš visų sukraunamo biudžeto.Dėjau skersą ant visų
    nepriklausomybių,religijų,evangelijų ir taip vadinamų "dvasinių,
    krikščioniškų ar europinių vertybių”.Palikim jas beviltiškiems
    fanatikams.
    Žmogus gyvena vieną kartą-ir labai trumpai.Jam svarbu,koks gyvenimas yra
    čia,šiandien,rytoj,o ne po 100 metų,ar po mirties,kai taps užkandžiu
    kirmėlėms.Lietuva tėra apgailėtina JAV ir ES marionetė,o dalis mūsų
    visuomenės-tie,kurie garsiausiai šaukia apie KRIKŠČIONIŠKAS VERTYBES-
    sunkiai serga KGB-bizmo,rusofobijos ir keršto kempinlige.
    Kol neišmirs tie beviltiški ligoniai,nieko gero nesitikėkit.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ČEMPIONAI: Latvijos vyrų krepšinio čempionato ketvirtosiose finalo rungtynėse ketvirtadienį Rygos VEF komanda, kuriai atstovauja Arnas Labuckas, namuose 78:69 įveikė Ventspilio „Ventspils“ ekipą su Edgaru Želioniu ir laimėjo seriją iki keturių pergalių 4-0.
  • REKORDAS: Rygos lengvosios atletikos taurės varžybose ketvirtadienį 2015 metų Europos jaunimo čempionato prizininkas Edis Matusevičius pagerino 13 metų gyvavusį Lietuvos rekordą ir įvykdė pasaulio čempionato normatyvą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Kaip Lietuvoje sumažinti korupciją?

balsuoti rezultatai

Ar skaitmenizuojamos paslaugos didina socialinę atskirtį?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +5    +9 C

   +7   +9 C

 

   +5   +8 C

   +14   +22 C

  +15  +18 C

 

   +17  +20 C

    7-10 m/s

     1-5 m/s

 

      2-5 m/s

USD - 1.1214 PLN - 4.1793
RUB - 63.1321 CHF - 1.0904
GBP - 0.8653 NOK - 9.3330
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12