respublika.lt

2017 gegužės 24, trečiadienis

Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje direktorė J.Vaitkienė: Nuo savo šalies nepabėgsinuotraukos (7)

2017 vasario mėn. 16 d. 08:00:09
Daiva Alzytė

„Vakaro žinios“  kalbėjosi su Vokietijoje veikiančios dvikalbės Vasario 16-osios gimnazijos direktore Janina VAITKIENE. Apie Vasario 16-ąją. Apie emigrantų duoną.

 

- Kaip Vasario 16-oji minima Jūsų gimnazijoje?

- Mūsų gimnazijoje visuomet minimos visos Lietuvos valstybinės šventės. Tam skiriame daug dėmesio, noriai renginiuose dalyvauja mokiniai, Vokietijos lietuvių bendruomenės, Lietuvos, Vokietijos politikai. Vasario 16-ąją šiemet, kaip ir kiekvienais metais, vyks iškilmingas vėliavos pakėlimas, tradiciškai giedosime himną, dainuosime patriotines dainas, tuomet visi keliausime valgyti šventinių pietų. O pati didžiausia šventė, kuri jungia Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios švenčių minėjimą, kiekvienais metais organizuojama vieną dieną. Šiemet kultūros namuose šis renginys vyks vasario 25 dieną. Tai kiekvienais metais vykstantis centrinis visos Vokietijos lietuvių bendruomenės renginys, kurį organizuoja gimnazija kartu su visa bendruomene.

- Lietuvoje diskutuojama, ar valstybines šventes reikėtų minėti, ar švęsti. Kaip Vokietijoje?

- Kai minime valstybines šventes, visuomet jas organizuojame taip, kad būtų abi dalys: rimtoji ir šiek tiek linksmesnė. Nes manau, kad kiekvienam tokiam minėjimui vis tiek reikia tos rimties. Juk tai rimta valstybinė šventė, tad jai reikia tos rimtosios dalies, kurioje skaitomi pranešimai, sveikinimai, prisimenama istorija, giedamas himnas. Žinoma, aš visuomet sakau, kad nereikia ilgų renginių su labai ilgomis kalbomis, bet turime kalbėti apie tai, kodėl ši diena minima ir ką ji reiškia. O tada galima ir švęsti, juk Nepriklausomybė - tikra šventė. Nepriklausomybę reikia saugoti iki šiol. Tai kiekvieno mūsų kasdienė kova.

- Ar mokiniai supranta šių švenčių minėjimo svarbą?

- Tikrai taip, jie noriai dalyvauja renginiuose, susitikimuose su svečiais iš Lietuvos. Mes nuolat bendradarbiaujame su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadove. Neseniai jų iniciatyva pas mus buvo atvykęs akademikas Arūnas Baublys, pristatęs gimnazijoje parodą apie krepšinį tremtyje. Ši paroda tiesiog sužavėjo mokinius.

Mes taip pat tradiciškai kiekvienais metais dalyvaujame Nacionaliniame diktante, taip pat lietuvių kalbos olimpiadose, kituose konkursuose. Stengiamės dalyvauti visur, kur tik pasitaiko galimybė. Tai labai svarbu ir mokinių motyvacijai.

Taip pat ir patys stengiamės organizuoti kuo daugiau tokių pilietiškumo paskaitų vokiečiams. Pasikviečiame mokinius ir iš pradinės mokyklos. Prieš savaitę mūsų mokiniai aštuntokai mažiukams vaidino Gedimino sapną, pasitelkę šešėlių teatrą. Toks bendravimas labai svarbus. Tokiu būdu turime išskirtinę galimybę priartinti vokiečiams Lietuvą, garsinti jos vardą. Taip skleidžiame žinią apie Lietuvą, kuriame ryšius, kurie vėliau labai įvairiai išsiplėtoja. Pati pernai organizavau tėvų grupę, kurie noriai keliavo į Lietuvą, o po kelionės visi kartu išleido bendrą savo patyrimų knygą. Manau, kad galimybė megzti tokius ryšius ir skleisti lietuvybę yra didžiausia garbė.

- Jūsų gimnazijoje mokosi ir tokių mokinių, kurių šaknys su Lietuva labai tolimos. Jie niekuomet nebuvo, o gal ir nebus Lietuvoje. Kodėl svarbu skleisti lietuvybę ir ją puoselėti už Lietuvos ribų?

- Taip, gimnazijoje mokosi vaikai iš Lietuvos, iš mišrių šeimų, naujosios išeivijos vaikai, trečiosios kartos palikuonys. Istorijų daug ir jos visos labai skirtingos. Lietuviškų šaknų puoselėjimas labai reikšmingas vaikams ir labai svarbus jų tėvams bei artimiesiems. Tėveliai auklėja vaikus, kad jie turi save atrasti, turi save identifikuoti kaip lietuvius. O tam reikia mokėti kalbą, išmanyti kultūrą, šalies istoriją. Visai nesvarbu, kad toje šalyje dabar negyveni. Žinoma, jei išvykai į kitą šalį, būtinai reikia integruotis ir joje, tačiau nereikia išsižadėti savo tėvynės, išvykęs neprarandi savo tapatybės ir savo tautos istorijos. Nes nuo savęs niekuomet nepabėgsi, neįmanoma imti ir išbraukti iš gyvenimo to, kuo tu esi.

- Bet Lietuvoje yra nemažai manančių, kad emigrantams nerūpi savo šalis, ir jų patriotais nelabai kas vadina...

- Visiškai nesutinku. Kai manęs klausia, kaip jaučiuosi išeivijoje, dažnai pabrėžiu, kad nesijaučiu kažkur išvažiavusi. Juolab kad į Lietuvą grįžtu gana dažnai, čia lankausi kiekvieną mėnesį. Man atrodo, kad, jei jauti ryšį su savo šalimi, niekur nuo jo nepabėgsi, kad ir kur išvažiuotum ar kur gyventum. Tai, kad žmonės išvažiuoja, nereiškia, kad jie pamiršta savo šalį. Žinoma, būna tokių, kurie gal jaučia kokias nuoskaudas ir iš pradžių jomis gyvena, tačiau vėliau viskas pasimiršta ir ilgesys savajai pradžiai nugali.

- Dažnai grįžtant pavyksta sekti ir lietuviškas aktualijas. Kaip vertinate politikų siūlomas iniciatyvas: tautinio kostiumo vaikams idėja, himno giedojimas mokykloje prieš pamokas?

- Visuomet sakau, kad idėjos yra labai gerai, jų turime kiekvienas. Tačiau labai svarbu, kaip jas įgyvendinsime. Nori nenori, mes turime galvoti, kiek tai kainuos ir kokią naudą jos atneš. Man atrodo, gyvenime visuomet svarbiausia pusiausvyra. Žinoma, aš taip pat švenčių metu mielai apsivelku tautinį kostiumą, bet, jei kiekvieną dieną giedosime himną ir dėvėsime šventinius drabužius, nežinau, ar tai nenuvertės, ar beliks sakrališkoji pusė.

- Gimnazijai vadovaujate trejus metus. Turbūt jau galite palyginti lietuvių ir vokiečių kultūros skirtumus. Ko vieni iš kitų galėtume pasimokyti?


- Mums gal reikėtų pasimokyti bendravimo kultūros. Mes visuomet norime labai greitai įveikti konfliktus ir pamiršti. Vokiečiai susigyvena su tuo konfliktu, dirba su juo, kol jis sumažėja ir sunyksta. O mes dažnai problemas norime spręsti greitai, nors ne visuomet išeina. O vokiečiai iš mūsų galėtų pasimokyti nuoširdumo. Nes kartais, nors ir labai graži ta šypsena, ne visuomet ji nuoširdi.

- Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms Vasario 16-osios proga?

- Vasario 16-osios proga norisi palinkėti, kad kuo mažiau būtų ambicijų. Kad kuo daugiau galvotume apie tikslą ir bendrus siekius. O bendras siekis turėtų būti, kad Lietuva išliktų didinga, su visomis savo tradicijomis, savo išskirtiniu tautiniu veidu ir Lietuvos gyvenimas tik gerėtų. Juk siekdami bendro tikslo galime kurti bendrąsias vertybes. Nes šiandien dažniau žmonės linkę atsiriboti ir būdami atskirai galvoti kiekvienas apie savo gerovę ir būdus, kaip uždirbti milijonus. Manau, kad būtent bendro tikslo turėjimas ir sąžiningas ėjimas link jo yra tiesiausias kelias į valstybės klestėjimą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (7)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KELIAI: Lietuvoje trečiadienio rytą valstybinės reikšmės kelių dangos buvo sausos; Tauragės ir Marijampolės apskrityse eismo sąlygas rytą sunkino rūkas - matomumas vietomis buvo sumažėjęs iki 150 metrų.
  • MINĖJIMAS: Garliavoje esanti Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka trečiadienį rengia Tarptautinės šeimos dienos minėjimą, kuriame aktyviai dalyvauti kviečia visus - vaikus su tėveliais ir senelius su anūkais.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar už žiaurius nusikaltimus nuteisti asmenys nusipelnė gyventi geriau?

balsuoti rezultatai

Ar skaitmenizuojamos paslaugos didina socialinę atskirtį?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +7    +10 C

   +6   +10 C

 

   +8   +11 C

   +16   +19 C

  +15  +19 C

 

   +14  +17 C

    3-8 m/s

     0-5 m/s

 

      0-5 m/s

USD - 1.1215 PLN - 4.1980
RUB - 63.3563 CHF - 1.0912
GBP - 0.8646 NOK - 9.3760
reklama
pirtis