Vasario 16-osios anūkai

Rimantas SMETONA, Signataro, prezidento Antano SMETONOS sūnėno sūnus, kino ir televizijos režisierius, Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas:

Visi keliai yra teisingi patriotiškumui pasiekti. Be abejonės, tai prasideda šeimoje, jos istorijoje ir patirtyje. Tėvai turi nuolat rūpintis, kokia dvasia augs jų vaikai. Jei tėvai jaučiasi valstybės, kurioje gyvename, piliečiai, jų vaikai ir anūkai panašiai norės mąstyti ir jausti. Mano atveju būtent taip ir buvo - giminės istorija turėjo didžiulę įtaką mano pasaulėvokai. Todėl man nuo mažens buvo aišku, kas aš esu. Todėl nebuvau nei spaliukas, nei pionierius, nei komjaunuolis, nei komunistas.

Bet labai daug daryti turi ir mokykla. Smetonos laikais mokykla formavo pilietį, žmogų, atsakingą už savo valstybę. Su dideliu liūdesiu reikia pasakyti, kad mūsų mokykla po tiek metų vis dar klaidžioja rūkuose. Nuolat reformuojamą švietimo sistemą kamuoja sunki liga. Nemanau, kad ji nepagydoma, galbūt tik reikia ryžtingų operacinių veiksmų. Dabar turime nepriklausomą valstybę, todėl tai, kas rašoma vadovėliuose, priimama kaip tikra tiesa. Tačiau dažnai tos tiesos reikalauja ir šiek tiek dvejonių. Šiandien mokykloje vaikai vadovėliuose randa mažai žinių apie Lietuvą, jie ugdomi kosmopolitiškai, o tautiškumas primirštamas. Matomas aktyvus noras nugręžti žmones nuo savo valstybės, Tautos istorijos.

Gal šiandien to ir pasigendama politinėje arenoje: nuoširdaus tikėjimo Lietuva, nuoširdaus rūpinimosi Lietuva, mūsų valstybe, mūsų Tautos nacionaliniais interesais. Iš kitos pusės, mūsų Nepriklausomybė yra net šiek tiek apgaulinga, nes mes viską priimame kaip tiesą, net tai, kas kartais tiesa nėra. Reikia nepamiršti, kad pačios Nepriklausomybės mums tik tiek ir liko, kiek patys jos norime, kiek patys leidžiame. Juk turime savo šalį, apie kurią svajojome, stengiamės dėl jos, kartais gal klupinėjame, bet bandome padaryti, kad vis būtų kažkas geriau.

Nereikia manyti, kad šiandien jau viskas pasiekta, turime nusiteikti kitaip, o tie, kurie turi galimybę, ir kitus nuteikti. Turime nusiteikti pozityviai savo Tautos ir valstybės atžvilgiu. Visa kita tik šalutiniai dalykai. Nesvarbu, kaip Nepriklausomybės formos keisis, bet viduje pirmiausia nusiteikime būti savarankiški, gyventi vadovaudamiesi teisingais idealais ir siekiais.

To ir palinkėčiau šia proga visiems mums, lietuviams: nepasimesti, neužsnūsti laisvės būsenoje, kurioje esame, o viską daryti ir siekti, kad neprarastume laisvės, savo valstybės, o kartu ir patiems ugdytis, artinti kiekvieną žmogų prie Lietuvos.


Tomas ŠERNAS, Signataro Jokūbo ŠERNO sūnėnas, buvęs Lietuvos muitinės pareigūnas, vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos liudininkas, Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas:

Patriotiškumas ir paveldimas, ir įgyjamas. Patriotiškumas yra tam tikros žmogaus elgsenos savybės. Prie jų galima priskirti pagarbą kalbai ir kraštui, meilę gamtai, muzikai, grožiui, nenorą šiukšlinti ir panašiai. Visa tai kaip elgsenos modelis yra paveldima šeimoje. Be abejo, tai ne genetinis paveldėjimas, bet dvasinių vertybių paveldėjimas. Patriotizmą galima ir įgyti, tam reikia žmogaus vidinio apsisprendimo ir tikėjimo. Be asmeninio įtikėjimo tomis vertybėmis negali būti ir patriotizmo „paveldėjimo“ per šeimą. Ji pasiūlo tam tikras vertybes, bet asmuo pats pasirenka.

Prieš 25 metus dar tik svajojome apie laisvą Lietuvą. Gal kiti svajojo apie kitus dalykus, aš nežinau. Tačiau laisva šalis ir laisvas pasirinkimas yra visų kitų norų pradžioje. Tuomet laisvė reiškė orumą būti savimi, nebijoti, tikėtis geresnės ateities. Ir šiandien ta sąvoka nesikeičia. Jos yra dvi: laisvė nuo ko nors ir laisvė kam nors. Laisvė nuo įsipareigojimų, laisvė nuo priespaudos yra vienokia. Laisvė prisiimti asmeninę atsakomybę yra kitokia. Manau, kad visais laikais trūko laisvų ir atsakingų žmonių. Nežinau, kiek laisvas žmogus Lietuvoje šiandien, kiek laisvas norvegas savo Norvegijoje, kiek laisvas yra indėnas Amazonės džiunglėse. Amžinas klausimas - laisvės ribos.

Pradėjus kurti valstybę, buvo revoliucinė situacija, visiems reikėjo susitelkti. Politikai pasitikėjo žmonėmis, o žmonės politikais. Bet ir šiandien nereikia pamiršti, kad politikai ne valdo, bet tarnauja.


Reda TURSAITĖ, Signataro Jono VILEIŠIO anūkė, ekonomistė:

Deja, patriotiškumo ir trūksta. Mieste burmistrai padėdavo miestelėnams ir atlyginimus pirmiausia išmokėdavo mažiausias pajamas turintiems gyventojams, kad šie turėtų ko valgyti. Dabar miestų merai atlyginimų nedalija, bet jie ir kitaip privengia savo žmonėmis rūpintis, nes ieško sau gerovės. Net čia nereikia patriotiškumo ieškoti, tai kaip paprasti žmonės to jausmo nepames. Juk neberūpi sava šalis, dabar žiūrime tik savęs.

Žinoma, viskas pasikeitę, bet daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Mano mamos ar net mano senelio laikais į gimimo dieną susirinkusi inteligentija kalbėdavosi apie savo šalies gerovę, planuodavo pokyčius ir to nepalyginsi su dabartiniais laikais, kai su gimimo diena pasveikinti draugą žmonės neša ne dovaną, o butelį. Ir tada tik kaltinimai, kad kažkas kažkam kažko nedavė. Bet juk lietuvis visada buvo darbštus žmogus. Kodėl nustojome dirbti? Nereikia laukti, kad kažkas padovanos ar atneš, patys turime užsidirbti ir nusipelnyti, patys sukurti gerovę sau ir savo šaliai.


Remigijus GULBINAS, Petro KLIMO brolio anūkas, Vasario 16-osios klubo pirmininkas:

Mūsų šeima visuomet jautė didelę baimę, nes daugelis buvo išvežti į Sibirą, o kiti internuoti į Vokietiją. Visuomet reikėdavo labai galvoti, kur ir ką gali pasakyti. Vienaip kalbėjome šeimoje, kitoks turėjau būti mokykloje, o dar kitokias kalbas girdėdavome susirinkus visuomenininkams, nuėję į svečius į P.Klimo namus. Jau tuomet mūsų aplinkoje buvo daug kalbama, kokia Lietuva būtų laisva, kokia santvarka jai tiktų, kaip žmonės gyventų. Daugiausia dėmesio buvo skiriama laisvei, nevaržomumui, savo teisėms.

Šiandien ta laisvės sąvoka labai pasikeitusi. Mes gal šiek tiek viršijame savo galimybes, nes labai dažnai laisvę suprantame jau kaip kažką labai artimo anarchijai. Manome, kad galime daryti ką norime, lipti per kitų galvas, nesiskaityti su aplinkiniais, rėkauti viduryje gatvės. Tačiau tai nėra laisvė, nes laisvė yra ne kas kita, kaip bendravimo forma. Esu laisvas savyje, tačiau ne kito sąskaita. Apie tai jau šeimoje turime kalbėti.

Gal tik pats mąstymas jau kiek pakitęs. Nes dabar mes mąstome taip, kad kažkas kažką už mane padarys ir tik taip, kad man gerai būtų, kad gaučiau didelį atlyginimą ir pensiją. Bet juk viską turime užsidirbti. Ėmėme reikalauti iš kitų, iš valstybės, bet ne iš savęs. Šiandien pagalvojau, kad juk ir patys Nepriklausomybės Akto signatarai buvo ne kas kita kaip kaimo vaikai. Bet jie labai norėjo mokytis, o paskui jie norėjo kažko savo šaliai, bet nebuvo, kas tai padarys - reikėjo patiems. Daugelis iš jų mokslams gavo finansavimą iš kunigo, prakutusio ūkininko ar miestiečio. Taip, gal daug kam daug kas nepavykdavo, bet jie visuomet buvo labai reiklūs sau. Juk nebuvo tuo metu viešojo administravimo studijų, bet jie sukūrė valstybę. Tai padarė greitai ir labai efektyviai. Antanas Smetona parašė aritmetikos vadovėlį, P.Klimas pasakas rinko ir leido. Ne dėl to, kad jie neturėjo ką veikti, bet tuo metu to reikėjo valstybei.

Kažkas kūrė kariuomenę mažai ką mokėdamas, kažkas bandė kelti žemės ūkį ir sumanė žemės ūkio reformą. Iki šių dienų neįsivaizduoju, kaip iš turtingų pavyko atimti žemes ir išdalyti jas savanoriams. Tai buvo dideli reikalavimai sau, todėl ir darbai pavykdavo. Juk „pagūglinti“ tai nė vienas negalėjo, šiandien čia mes visi tokie protingi tik su internetu.

Visuomet turi būti pirmiausia reikalavimas sau, o dabar mes jau išlepę kaip tie riebūs katinai, kur jau net pelių nebegaudo. Vasario 16-osios proga linkiu atrasti bendrumo ir reiklumo sau.

Aš atsimenu Sąjūdžio mitingus, kur tūkstantinės minios žiūrėdavo į keliamą trispalvę, susikibę rankomis šalia stovintys nepažįstami žmonės. Šiandien to nėra net per „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ rungtynes. O valstybės gimimo dieną minime tik kiek smagiau nei laidotuves. Turėkime širdyje šventę. Jei aš esu viduje pilietiškas, tai ir aplink tokių žmonių visada surasiu. Raskime, kas mus sieja, o ne skiria. Visiškai nesvarbu, kokiai partijai žmogus priklauso, jei jis yra žmogus. O jei ne žmogus, tai lygiai taip pat nesvarbu nei jo titulai, nei niekas kitas.


Darius STAUGAITIS, Signataro vyskupo Justino STAUGAIČIO pusbrolio anūkas, Panevėžio miesto politinis ir visuomenės veikėjas:

Mūsų giminėje meilė Tėvynei buvo išugdyta per patirtį. Juk beveik visų signatarų giminės, kurie nespėjo pabėgti, atsidūrė Sibire.

Tačiau net tremtyje nuo pat vaikystės žinojome apie Vasario 16-ąją, trispalvę, savo Tėvynę. Nes šeimoje apie tai buvo kalbama, pasakojama, atsimenama.

Ir šiandien jaunimas turi šias vertybes gauti iš savo šeimos, nepaliekant visko vien mokyklai. Nes jei šeimoje nebus patriotizmo savo žemei, savo šaliai, nebus to ir vaikų širdyse. Jei net Vasario 16-ąją vaikai mato, kad tėveliai prie namų neiškelia vėliavos, tai ir vaikams atrodys, kad tai visiškai nebūtina. Ši diena turi būti šventė širdyje, o ne dar viena išeiginė. Tai valstybės atkūrimo šventė ir vaikams reikia nuo mažumės apie tai kalbėti. Juk mūsų tėvai ir seneliai kovojo už šią šalį.

Dabar tą Lietuvą turime kurti toliau patys, nes turėsime tik tai, ką patys sukursime. Kiekvienas iš mūsų. Visi turime savęs paklausti, ką padarėme, kad Lietuva būtų kitokia. Nereikia diskutuoti, ar tokioje valstybėje mes norime gyventi, nes valstybė - tai mes, mes patys turime duoti savo Tėvynei ir jos žemei, o ne reikalauti ir laukti, kol kažkas kažką padarys už mus. Ar kas pagalvoja, kokia Lietuva buvo tais 1918 metais po karo? Buvo baisu, bet žmonės dirbo, kovojo, nedejavo ir į dangų nesidairė.

Žinoma, dažnai praeitį mes linkę labiau idealizuoti ir kartais kalbama, kad politikai buvo sąžiningesni, pasiaukoję šaliai. Tačiau ir tada buvo visko, pakankamai skandalų ir nesąžiningų žmonių. Bet ir šiandien, jei tik norėsime pamatyti ką gero, pamatysime, kiek yra gero padaryta per tuos metus, kaip Lietuva po truputį stojasi ant savo kojų. Reikalaukime pirmiausia daugiau iš savęs. Pirmiausia aš pats turiu būti sąžiningas savo darbe, garbingas žmogus aplinkiniams. Tik tuomet gali ko nors reikalauti iš kitų.


Liucija BUTKIENĖ, Signataro Saliamono BANAIČIO giminaitė, buvusi istorijos mokytoja:

Apie Tėvynę ir meilę jai kalbėdavome tik šeimoje, nes garsiai kalbėti buvo draudžiama. Mama visuomet pasakodavo apie signatarą S.Banaitį, jo gyvenimą. Tas žinias iš lūpų į lūpas perduodavau ir savo mokiniams mokykloje. Žinokite, kad jaunimas tikrai susižavėdavo, kai pasakodama apie Vasario 16-ąją pasakydavau, kad esu vieno iš signatarų netolima giminaitė.

Bet patriotiškumas yra paveldimas, negali jo įgyti. Ypač negalėjai senaisiais laikais, kai visur viešai buvo liaupsinama tarybų valdžia. Perduoti meilę Tėvynei, žinoma, turi ir šiandieninė mokykla, bet pirmiausia tai prasideda nuo šeimos. Štai ir aš savo anūką kasmet vežuosi į priėmimą pas prezidentę, kur signatarų giminėms įteikiamos gėlės, gal šiemet jis tas gėles jau išdrįs priimti.

Už kelių dienų artėjanti šventė turi būti džiaugsminga mums visiems. Juk esame nepriklausomi, turime savo šalį, ją reikia labai mylėti ir puoselėti, ginti savo vėliavą ir Nepriklausomybę.

Mūsų tėvai juk tik svajojo apie tokią Lietuvą, o mes dabar ją turime. Turime į savo Tėvynę vėl atsisukti, kaip kadaise tik į ją žiūrėjo 20 garbingiausių vyrų - mūsų signatarai. S.Banaitis kadaise sakė: „Rūbai suplyš, susisiūkit, batai prakiurs - susilopykit, bet Lietuvai pinigų niekada negailėkit.“

To trūksta ir tarp politikų, tarp buvusių pirmųjų politikų ir laisvės gynėjų, kurie paskui susitepė rankas privatizavimais, bankų aferomis ir pinigų plovimu. Norisi tikėti, kad dar po 25 metų Lietuva atrodys kitaip: bus mažiau korupcijos, apgavysčių, melo. Reikia tikėtis, kad žmonės bus geresni, kultūringesni ir dar labiau mylės savo šalį.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“