respublika.lt

2017 rugsėjo 21, ketvirtadienis

Laisvalaik kortel

Už kiek liktum Lietuvoj?nuotraukos (43)

2017 vasario mėn. 06 d. 08:00:25
Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Pasišnekėjęs su Panevėžio policijos pareigūnu Justinu Sutkumi supratau, ko Lietuvai labai trūksta. Kad mūsų gyvenime vyktų pozityvūs pokyčiai, kurių visi taip trokštame ir laukiame, šaliai reikia idealistų. Jaunų žmonių, randančių gyvenime savo vietą, suprantančių, kad ne kokios nors valdžios, o tik jie patys, tiesdami pagalbos ranką kitiems, gali sukurti savo ir savo krašto ateitį.

 

Dar nė pusmečio nėra, kai Justinas Panevėžio vyriausiajame policijos komisariate davė iškilmingą priesaiką. Jos negirdėjau, bet tikiu, kad policijos šūkis - ginti, saugoti, padėti - jo lūpose skambėjo ne kaip tokiems atvejams privalomi žodžiai, o kaip įsitikinimas, jog tai yra jo pašaukimas.

Pajuokavus, ar, susidūrus su policijos kasdienybe, dar neišgaravo tas idealizmas, Justinas, tarsi pagautas vis dar nepraeinančio jaunatviško maksimalizmo, paskubėjo užtikrinti - ne neišgaravo, o dargi sustiprėjo.

Priesaiką Justinas davė praėjus savaitei po savo 27-ojo gimtadienio, kuris sutampa su Angelų sargų diena. Ir kas po tokios sutapties galėtų pasakyti, kad jis sėdo ne į savo roges? Tokio amžiaus pradėti karjerą policijoje kaip ir vėloka. Kai kas iš draugų ar net kolegų pasišaipo, kad jis keistuolis, kokių reikia gerai paieškoti. Tačiau pats Justinas jiems turi atsakymą - o gal tiesiog jo vertybės kitokios.

Kuo taps užaugęs, pradėjo aiškėti nuo trejų metų, kai gimtuosiuose Lukoniuose (Kupiškio r.) žaisdavo policininkus ir banditus. Jis, žinoma, gaudydavo nusikaltėlius. Nors, sako, giminėje nebuvo nei policininkų, nei gelbėtojų, jam noras padėti kitiems neišdulkėjo iš galvos iki pat mokyklos baigimo. Nuo kokios šeštos klasės jis veldavosi į visokius konfliktus. Nors nepasižymėjo nei sudėjimu, nei ūgiu, visada stodavo silpnesniųjų pusėn, nes negalėdavo pakęsti, kad iš jų tyčiojamasi. Todėl ir pats dažnai vaikščiodavo su mėlynėmis paakiuose ar praskelta kakta.

Tačiau iš karto jo svajonės nesipildė tarsi lydekai paliepus. Susirengusį į policijos mokyklą stoti Justiną ir dar tris bendraklasius Centrinė medicinos komisija išbrokavo. Sako, medikams abejonių sukėlė jo širdies ritmas. Tad Justinas pasirinko „atsarginį variantą“ - įstojo į Kauno technikos kolegiją, nes patiko motociklai, automobiliai. Mokslas sekėsi, bet galvoje buvo viena - policija. O juo labiau kad bebaigiant kolegiją į Klaipėdos policijos mokyklą įstojo jaunesnysis brolis Žygimantas.


- Nors baigiau autoelektronikos mokslus, nėjau dirbti į automobilių servisą, - dėsto savo darbo odisėją Justinas. - Man vis tiek kirbėjo, norėjosi kažkam padėti, todėl po kursų nuėjau dirbti apsaugininku. Maniau, kad bus kažkas panašaus į policiją. Prekybos centrą pasaugojau, bet supratau, kad tai jokia pagalba žmonėms. Po trijų keturių mėnesių išėjau, pasitobulinau programavimo įgūdžius, paskui įsidarbinau transporto vadybininku. Bet greit supratau, kad sėdėjimas kabinete - ne man. Todėl toje pačioje įmonėje ėmiausi juodo darbo. Važinėjome po visą Lietuvą ir iš sąvartynų, automobilių servisų surinkinėjome padangas. Per dieną sukraudavome į „furas“ po 40 tonų padangų. Darbas juodas, gaudavau 1300 litų, bet buvau patenkintas, nes nereikėjo sėdėti kabinete, be to, ir diena greitai praeidavo. Po to dar teko dirbti kartono gamykloje operatoriumi ir mechaniku. Pamatęs, kad broliui policijoje patinka, nusprendžiau eiti į policijos įvadinius kursus. Bet, pasirodo, kursų nebebuvo, tad man pasiūlė stoti į policijos mokyklą. Centrinėje medicinos komisijoje neužkliuvau, per papildomą stojimą patekau į mokyklą. Iš 25 vyrukų grupėje pusė buvo jau „pabrendusių“, su aukštaisiais, o aš buvau vyriausias.

- Ar mokykloje tokių užsispyrusių idealistų kaip tu dar buvo?

- Tai yra neapsakomai didelė problema. Į policiją plūsta visiškai netinkami žmonės. Ir ten tokių buvo daug. Man kartais atrodydavo, kad aš per daug subrendęs. Ar normalu pareigūnui cypauti kaip mergaitei, tepliotis, išdykauti, paišyti nešvankybes, laidyti lėktuvėlius? Dėstytojai tai pastebėdavo, todėl pirmą mėnesį sakydavo: dar galite apsispręsti, ar savo vėžėse esate. Jie tikrai matydavo, kokie žmonės atėjo. Man juokingos jų atėjimo į policiją priežastys. Va, sako, atlyginimas geras, stabilus, yra darbo grafikas, duoda uniformą, galės mašinomis važinėti. Pilnos galvos tokio buko galvojimo, nors viešai to ir nesako. Merginos eina su ta mintimi, kad dirbant policijoje bus labai patogu vaikus auginti. Tokių užuominų girdėdavau nuolat. Atrodo, kad jų tikslas - „pamelžti“ valstybę. Tai ir galvoji, ar čia noras būti pareigūnu, ar išpešti sau, kad geriau gyventum. Man tai labai keista, nes aš policiją rinkausi žinodamas, jog mano atlyginimas bus gal dešimt kartų mažesnis, negu galėčiau užsidirbti. Ir niekas nesupranta, kodėl aš noriu būti patruliu.

- Karjera policijoje nedomina?

- Aš noriu prisiliesti prie tikrojo policijos darbo, pagelbėti žmogui. Sėdinčių kabinetuose pareigūnų pagalba yra pasyvi, o man nėra nieko maloniau kaip padėti žmogui, apginti jį. Kad ir nuvažiavus į iškvietimą dėl smurto šeimoje. Kai kieme girdi spiegimą, o įėjęs vidun pamatai, kad vyras kumščiais daužo moterį, ir tu jį nustumi, pajunti gerą jausmą.

Tada tu tikrai apgini žmogų. Ir aš noriu tai daryti. Aš laukiu progos ir tikiu, kad tikrai padarysiu gerą darbą. Pasižymėsiu, kaip mano brolis, iš Nevėžio upės ištraukęs moterį ir pats ją atgaivinęs. Brolis sakė, kad jis net negalvojo, jog pats gali sušalti ar net nuskęsti, puolė, ir viskas. Ir aš žinau, kad būčiau pasielgęs irgi lygiai taip pat. Brolis dirba jau ketvirtus metus, ir ta ugnelė tebėra.

- Kraupi keturmečio vaiko, kurį užmušė jo motinos sugyventinis, mirtis, ko gero, Lietuvoje nepaliko nė vieno abejingo. Tau tenka lankytis šeimose, kuriose smurtaujama. Kodėl tokios baisybės vyksta?

- Per tuos kelis mėnesius man dar nepasitaikė matyti sumuštų vaikų, bet galiu pasakyti, kad už tokius nusikaltimus Lietuvoje numatytos per mažos bausmės. Dabar jis (įtariamasis nužudymu Gediminas Kontenis - red. past.) sėdės toje kolonijoje, kiaurą parą gers čefyrą, kortomis loš, o tai, kas yra daroma dabar, padėties nepakeis.

- Turi galvoje įstatymų keitimą, vaiko teisių apsaugos tarnybų stiprinimą?


- Esu girdėjęs ne vieną atvejį, kad vaiko teisės yra tiek išaugusios, jog vaikai jau terorizuoja tėvus, jeigu kažko nenuperka. Jeigu kažką vaikas pridirbo, tėvas nori sudrausminti, paimti diržą, vaikas iškart grasina pasiskųsti. Tas visas reikalas jau išsigimsta. Man nesuprantamas tas sujudimas po tos tragedijos. Kartais atrodo, kad tas problemas kelia žmonės, kurie vaikų neturi. Gal jie nesuvokia, kaip reikia tuos vaikus auklėti. Iš savo gyvenimo galiu pasakyti: ir aš, ir brolis, ir draugai - visi ir diržo esame gavę, bet užaugome, mylime šeimą, tėvus. Kišimasis į šeimos reikalus tik gali pakenkti šeimoms, kurios vaikus auklėja dorovingai. Apribojimais, kad neleis ant vaiko šaukti, tos problemos valstybė neišspręs. Kitose šeimose, nors ten vaikai lepinami, prižiūrimi, užauga net recidyvistai.

- Žinodamas, kad darbas policijoje - ne pyragai, atlyginimais pasigirti negalima, profesija irgi ne prestižinė, nori nenori imi galvoti, kad į policiją eidamas turi būti idealistas. Ar tai ne tiesa?


- Taip, aš toks esu. Manęs daug kas nesupranta, kai kurie pareigūnai stebisi, ką aš policijoje veikiu. Sako, kad turiu geras specialybes, esu automobilių elektrikas ir programuotojas, dirbdamas galėčiau gauti tūkstančius eurų. Bet yra noras dirbti tą darbą, kurį noriu. Aš, pavyzdžiui, dabar jaučiuosi visiškai savo vėžėse, manęs nekamuoja jokios depresijos. Kol nepradėjau dirbti policijoje, prieš darbą būdavo sekmadieninės depresijos. Dabar man, kai tos keturios laisvos dienos praeina ir rytoj reikia į darbą, aš laimingas. Man patinka, nes kai pavyksta padėti žmogui, pajunti malonumą. Turiu gerą, patyrusį, teisingą porininką, kuris dirba daugiau nei 20 metų. Man du kartus siūlė eiti į tyrėjus, didesnę algą, sakė, eik, sėdėsi kabinete šiltai, su gražesne uniforma. Padėkojau. Pirmas dalykas, ne dėl uniformos čia esu, o antra, aš žinojau, koks tai purvinas darbas, ir vis tiek rinkausi jį. Man ne problema pakelti benamį, prie kurio kiti dėl jo smarvės negali prieiti per kelis metrus. Meldžiu Dievą, kad galėčiau dirbti taip, kaip dabar.

- Iš Lietuvos emigravo daug žmonių, daugiausia jaunimo. Ar tau nebuvo kilę tokių pagundų?


- Tai man pati skaudžiausia tema. Aš nežinau, kaip su tuo reikėtų kovoti. Visi baigia išsivažinėti - draugai, giminės, artimiausios pusseserės, krikšto mama. Kiti, jeigu dar nevažiuoja, vis tiek apie tai galvoja. Bandau visus atkalbėti visais įmanomais būdais. Jie sako, kad čia sunku pragyventi. Aš su tuo nesutinku. Tik reikia norėti, reikia optimizuoti savo poreikius. Taip, kai kas nors užsimano naujausių mašinų, kurių čia neturės, tai ir važiuoja. Nesakau, kad aš, „į rankas“ gaudamas 600 eurų, gaunu daug, nes aš mėgstu keliauti, noriu kažką pamatyti, mėgstu koncertus ir teatrus. Bet man kaip ir užtenka ir galiu jaustis laimingas.

- Daug kas pasakytų, kad 600 eurų „į rankas“ pradedančiam pareigūnui - visai neblogas atlyginimas.


- Neblogas, bet jį reikia užsidirbti. Visuomenei paskleista, kad pareigūnas ateina į darbą ir tiek gauna. Dauguma žmonių naktimis miega, turi laisvus savaitgalius, o mūsų darbo grafikas - pamaininis. Keturias paras dirbi, keturios - laisvos. Bet į tas laisvas dienas būna įterpta viena para budėjimo namie. Vadinasi, tu turi būti tą dieną pasiekiamas, negali niekur išvažiuoti. Jeigu ta para vidury laisvų dienų, pirmą parą beveik pramiegi, kitą dieną negali su draugais net alaus išgerti, nes po to privalai budėti blaivus. Po budėjimo jau lieka tik viena laisva diena. Kai žmonėms tai paaiškini, tada jie ima suprasti, už ką policininkui mokamas atlyginimas.

- O tavęs nekalbino išvažiuoti draugai?

- Žinoma, kalbino. Ir dabar vietą iš karto gali surasti. Sako, ar tu įsivaizduoji, kiek autoelektronikas uždirba Norvegijoje? Atsakau, galite laikyti mane kuo norite, man kiekvieną dieną matyti tėvus, brolį, sesę, draugus ir savo kraštą yra svarbiau už tuos 10 tūkstančių eurų per mėnesį. Aš jaučiuosi laimingesnis, man moraliniai įsitikinimai svarbesni už viską. Žinau, kad toli būdamas laimingas nebūsiu. Mėgstu keliones, pakeliauti, bet trumpam. Po savaitės jau mane traukia atgal.

- Ko reikėtų, kad visuomenės požiūris į policiją pasikeistų? Ar policija turi keistis, ar visuomenė?

- Policija yra šioks toks visuomenės atspindys. Jeigu visuomenė gerai elgsis, tai ir policija atrodys kitokia. Tai susiję dalykai. Jeigu pareigūnas korumpuotas, kad ir kokia bus visuomenė, jis bus toks. Todėl į pareigūnus formuosis blogas požiūris. Visuomenė prie to ims priprasti, naudosis tuo ir pati vis labiau ges. Aš matau, kad visuomenė keičiasi ir pareigūnų korupcija sumažėjusi. Bet gal ne tik dėl to, kad atsirado sąžiningesnių pareigūnų. Sakyčiau, tarp jų atsirado baimė, kad ta visuomenė juos demaskuos. Gal taip yra todėl, kad emigravo, tiesiai šviesiai sakant, ne geriausi žmonės, o lieka sąžiningesni, principingesni ir patys patriotiškiausi.

- Atrodo, tu ne iš tų, kurie Lietuvą mato vis lipančią ir niekaip neišlipančią iš kažkokios balos...


- Aš esu optimistas iš prigimties, visada viliuosi, kad bus geriau. Ir iš dabartinės valdžios to tikiuosi. Bet žmonės turi suprasti, kad jie privalo keistis patys ir keisti savo mąstymą. Žmonės labai daug tikisi iš valdžios. Kad visus emigrantus sugrąžins ir kad viskas gerės. Bet emigrantai yra stipriai apgadinti. Skaniai pavalgęs žmogus prie savo kruopų grįžti nenorės. O ir grįžusiems į Lietuvą vis tiek mintyse bus kitkas, nes čia niekada nebus tokių atlyginimų kaip užsienyje. Kad ir kas pasikeistų, jie pasąmonėje tai turės ir atsiradus menkiausiam sunkumui vėl norės kelti sparnus. Bijau, kad tas procesas negrįžtamas. Todėl aš ir nenoriu išvažiuoti ieškoti tų skanių pinigų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (43)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ĮTEIKĖ: Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Suverenaus Maltos ordino Petras Zapolskas ketvirtadienį įteikė skiriamuosius raštus Popiežiui Pranciškui.
  • SUSITIKO: finansų ministras Vilius Šapoka ketvirtadienį susitiko su Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ atstovais; susitikime aptarta II pensijų pakopa, numatomas pensijų indeksavimas, „Sodros“ finansinė situacija ir kiti klausimai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar esate patenkinti savo atlyginimu?

balsuoti rezultatai

Ar tikite materialinės pagalbos prašymais, skelbiamais socialiniuose tinkluose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +9   +11 C

   +11  +12 C

 

   +12   +13 C

   +13  +18 C

  +17 +22 C

 

   +19  +21 C

    6-11 m/s

     1-5 m/s

 

      1-3 m/s

 

USD - 1.2007 PLN - 4.2774
RUB - 69.4380 CHF - 1.1532
GBP - 0.8868 NOK - 9.3440
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12