2 nuotr.Didžiausią pieno ūkį Vilkaviškio r. laikantis ūkininkas, veterinarijos gydytojas Arvydas Šlivinskas žino datą, kada uždarys fermų duris ir nutrauks sutartis su pieno supirkėjais. Po metų. Kai tik baigsis įsipareigojimai už suteiktą Europos paramą. Į pienininkystę sudėtas viltis ūkininkui primins 15 metų rankiota kaklaraiščių su gyvuliais ir karvių skulptūrėlių kolekcija. Kolekciją ūkininkas dabar eksponuoja Pūstapėdžių kaimo bendruomenės, kuriai pats vadovauja, namuose. Neatmeta minties, kad kolekcija ir liks bendruomenei. Dar svarsto, ar nereikėtų bendruomenės namams įsigyti įrangos, kad kaimo vaikai galėtų pamatyti, kaip iš pieno gaminama varškė, o iš varškės spaudžiami sūriai.
Į žemdirbių renginius su karvute pakaklėj
Skulptūrėlių su karvėmis A.Šlivinskas turi apie 100. Būtų daugiau, bet ūkį lankantiems svečiams padovanojo. Karvių skulptūrėlės į ūkininko rankas pakliuvo įvairiausiais būdais. Daugiausia - dovanotų. Kolekcininko archyve maždaug 200 kaklaraiščių su gyvūnais rinkinys. Su karvėmis, kiaulėmis, avimis, arkliais, šunimis, triušiais, egzotiškais gyvūnais. Keliaudama iš parodos viena dėžutė su keliolika kaklaraiščių prapuolė. Optimistas kolekcijos savininkas ir čia įžiūri teigiama. Svarbiausia, nedingo mėgstamiausi - su karvėmis, avytėmis ir arkliais. Tokiems kaklaraiščiams A.Šlivinskas neleidžia dulkėti. Važiuodamas į seminarus dažniausiai puošiasi kaklaraiščiu su karvutėmis, su arkliu ar su avytėmis. Pačios mėgstamiausios karvės esančios senojo genofondo juodmargės, ne šiaip sau ir į Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociaciją įstojo. Kaklaraiščių su juodmargėmis kolekcijoje nedaug. Be lietuvių, šios karvės nedaug kam įdomios. „Juodmarges reikia saugoti, nes jos turi mūsų protėvių gyvulių kraujo. Gal ir duoda truputį mažiau pieno juodmargės, bet trūkumas atsiperka - jos rečiau serga mastitais, ilgiau išlieka produktyvios“, - sako.
Iš kur kolekcininkas tiek kaklaraiščių su gyvūnais surinko, juk mūsų parduotuvėse tokių beveik nerasi? „Daugiausia iš užsienio. Keletą parsivežiau iš viešnagės Danijoje, Anglijoje. Lietuvoje kolekciją pavyksta papildyti daugiausia iš dėvėtų drabužių parduotuvių“, - juokiasi. Arvydas mano, kad kaklaraiščiai su gyvūnais apskritai gaminami siauram ratui, kolekcininkams arba nestandartiniams žmonėms. Apie tai galima spręsti iš kokybės. Kai kurie pagaminti žymių firmų, vienetiniai. Neseniai du naujutėlaičiai kaklaraiščiai su gyvūnais atkeliavo iš Amerikos. Pačiam tiek kaklaraiščių surinkti nepakaktų laiko. Dovanoja draugai, giminės, bendruomenės nariai, ne vieną yra parūpinusi vyro projektus palaikanti žmona mokytoja Rima.
Į mylimiausių gyvūnų sąrašą ūkininkas po karvių rikiuoja arklius bei avis. Arklių ūkyje esą keturi. Darbo jiems daug nesą, bet ūkio be arklio A.Šlivinskas neįsivaizduojąs. „Jeigu ūkininkas neturi arklio, sveikinuosi su juo ne su dešine, o kaire ranka. Koks ūkininkas, jeigu arklio neturi. Reikia prisiminti, nuo ko pradėjome - nuo žagrės. Arkliais arėme, sėjome, akėjome. Su arkliu ir į paskutinę kelionę lietuvis išvažiuodavo“, - kalba Arvydas. Ūkis be avių, kiaulių jam taip pat ne ūkis. Kadangi Lietuvoje gyvulių turgūs išnyko, A.Šlivinskas pasidžiaugti ūkio gyvūnų turgumis važiuoja į Suvalkus.
Liūdesys - nykstantys kaimai
„Man apskritai gaila, kad kaimai nyksta, žmonės išvažiuoja, norinčio dirbti kaime jaunimo beveik su žiburiu nerasi. Neatsidžiaugia, kad kaime liko sūnus Rokas. Agronomo specialybę įgijęs jaunuolis valdo apie 200 hektarų. „Matydamas mano vargus su karvėmis, į fermas moja ranka. „Tėve, jeigu tau kas su sveikata, kitą dieną kviečiu supirkėjus, ir baigsime su pienininkyste, pasakė. Niekas nenori dirbti už dyką“, - teigia A.Šlivinskas.
Buvusioje mokykloje įrengtuose Pūstapėdžių bendruomenės namuose kybo originalus herbas su varpomis iš šiaudelių. „Atkreipkite dėmesį, vienos varpos tiesios, o kitos pasvirusios, nusvirusios. Tos nusvirusios varpos - tai mirę mūsų apylinkių kaimai“, - paaiškina bendruomenės vadovas.
Nostalgija juodmargei
A.Šlivinsko pieno ūkyje šiandien daugiau kaip 90 melžiamų karvių. „Kitais metais baigsiu įsipareigojimus, uždarysiu pienininkystę. Kiek galima leisti tyčiotis iš mūsų. Jau anksčiau būčiau padėjęs tašką, bet riša pasižadėjimai. Buvau įsipareigojęs tam tikrą laiką išlaikyti gyvulių skaičių ir padidinti pelningumą. Kitais metais baigsis projektas, parduosiu karves ir pelningumas bus pakilęs. Dirbome, ėmėme paskolas, ir kas iš to? Atsiskaitysime ir išeisime. Turėjau 9 darbininkus. Jau 3 teko atleisti, nes nėra iš ko atlyginimų mokėti. Pardavęs pieną susimoku už elektrą, valymo priemones, atlyginimus, mokesčius „Sodrai“, sveikatos draudimą“, - apgailestauja ūkininkas. Ką toliau veiks? Juk lieka tvartai? Auginsiąs mėsinius galvijus. Jau dabar turi 40 mėsinių karvių. Visų karvių neišnaikins. „Pasiliksiu kelias senojo genofondo juodmarges ir šyvąsias karves“, - sako lietuviško genofondo galvijų propaguotojas. Pasak A.Šlivinsko, tikėtis, kad sunaikinti pienininkystės ūkiai kada nors atgis, maža vilties.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
