respublika.lt
 

Ūkininkas Vytautas Šlikas: Dirbama žemė šaukiasi teisingumo (10)

2019 gegužės mėn. 12 d. 09:20:57
Dalia Byčienė

Talentingas vadovas, politikas, ūkininkas rokiškietis Vytautas Šlikas pergyveno dvi Lietuvos kaimo epochas. Gyvena trečioje. Kuri jų palankiausia žemei ir jos artojams, ūkininkas atsakyti neskuba. Bet ilgai nemąstęs dėsto skaudžiausia. Skaudžiausia buvo matyti griūvant tai, kas su viltimi statyta. Anot V.Šliko, priešų visada galima rasti, kai jų ieškai. Pats buvo tapęs priešu paaiškėjus, kad tėvas, buvęs prezidento Griniaus laikų Seimo narys nuo Kuršėnų bežemių ir mažažemių, vėliau - kaimo seniūnas, vokiečių okupacijos metais turėjo užduotį surinkti vokiečių kareiviams 50 porų vilnonių pirštinių. 10 metų lagerio nuteistas tėvas sūnui „uždirbo“ liaudies priešo vardą, už kurį teko ilgai mokėti.

×
nuotr. 1 nuotr.
Būtų gerai, kad vadai, kurie padarė Lietuvai žalą, nuvažiuotų į buvusią Rytų Vokietiją pasižiūrėti, kaip ten klesti žemdirbystė, kooperatyvai. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

 

Su ūkininku V.Šliku, kurį laipgališkiai tebevadina pirmininku, kalbėjomės ne apie asmenines nuoskaudas, o apie žmonių nuoskaudas bei praradimus.

- Kokią matote Lietuvos žemės ūkio ateitį? - klausėme Vytauto ŠLIKO.

- Negaliu atsakyti. Man visada svarbiausia buvo, kad žemė nedirvonuotų. Buvau pirmosios rajono tarybos narys, prisimenu, ieškojome, iš kur paimti ir sumokėti po keletą litų už hektarą žmonėms, kad jie žemę dirbtų, neapleistų. Dar tada nebuvome įstoję į Europos Sąjungą. Jei nebūtų tiesioginių Europos išmokų, neįsivaizduoju, kas šiandien būtų su žeme. Išmokos skatina žemę dirbti. Blogai, kad parama ne visus pasiekia. Aš Europos Sąjungos paramą gavau tik melioracijai, vieną projektėlį parengiau. Dar gaunu tiesiogines išmokas. Išmokos yra aukso aruodas. Mes su žmona 100 hektarų deklaruojame ir gauname apie 20 tūkst. tiesioginių išmokų. Sąžiningai kalbant, pinigų mums užtenka iki kaklo. 100 hektarų turintis ir pats žemę dirbantis ūkininkas turėtų Dievui į ranką pabučiuoti už tokią dovaną. O už 1 tūkstantį hektarų ūkininkas gauna beveik 2 milijonus išmokų. Tyčiojasi iš žemės tie, kas jos turi 1 tūkst. ar 2 tūkst. hektarų. Pamiršta, kad laukia didelė tragedija su žeme. Žemė šaukiasi pagalbos. Ji rūgštėja, 30 metų jos niekas nekalkino, nebetręšia mėšlu.

- Be noragų nebus pyragų, sako liaudis. Bet noragai nevienodi - kas aria kanadietišku už 100 tūkstančių traktoriumi, kas pūškuoja pusgyviu „belorusu“...

- O „prie Smetonos“ viską reikėjo rankomis padaryti. Nupjauti su dalgiu, sugrėbti su grėbliu, suvežti arkliais. Labai sunkus darbas buvo. Bet žmogus tvirtėjo per tokį darbą. Prisimenu tokį ūkininką Seibutį nuo Melgučių. Ant kumščio prie stalo pamiega ir vėl išeina su dalgiu. Visą gyvenimą taip. Ir dabar yra tokių darbštuolių. Turiu jauną kaimyną, jis dirba nuo aušros iki vidurnakčio, savęs netaupydamas. Baisu, kad neteks sveikatos. Turtingi, turintys po tūkstantį hektarų, važinėja po kurortus, o dirba jiems baudžiauninkai. Nei jie mums rūpi, nei mes jais rūpinamės. Gaila, kad kažkodėl pasidarėme vienas kitam svetimi. Man gaila kaimo.

- Kas priėjo prie Europos paramos, suklestėjo. Bet ne visiems gauti paramą buvo lemta. Kur teisybė?

- Gerai buvau išsistudijavęs, kaip kitur yra su tomis paramomis. Šit olandai jokios paramos neskirsto - viskas vienam hektarui žemės. Žemdirbių suvažiavime bandžiau sakyti, kad reikia naikinti tą popierizmą, skirstyti paramą visiems, kas augina grūdus, mėsą. Kodėl vienam milijonai, kitam - špyga. Ir aš juk galėjau prieiti ministerijose, bet man buvo gėda. Reikia teisti tuos, kurie priėmė tokią tvarką dalinti milijonais. Kam dabar rūpi nuo darbų palinkęs skurdžius? Tyčiojamasi iš jo kaip sovietmečiu. Tas pasityčiojimas būdavo darbadieniai. Švęsdavo visas kaimas, kai iš hektaro pribyrėdavo trys tonos grūdų, o žmonėms būdavo atseikėjama už darbadienį po tris kilogramus grūdų.

- Paskutiniais kolūkių gyvavimo metais vadovavote vienam turtingiausių sovietinėje respublikoje L.Giros kolūkiui. Kur pasidėjo jo turtas?

- L.Giros kolūkiui (vėliau - „Audrupio“ - red. past.) vadovavau 35-erius metus. Anuomet vertėmės ne tik žemdirbyste. Kolūkiečiai kirto miškus Rusijos platybėse, vežėmės iš ten medieną, kad savų miškų nereikėtų eikvoti. Kolūkio statybininkų brigados dirbo visoje šalyje, ūkis savarankiškai dar vystė nemenką prekybą. Kiaušiniai iš mūsų paukštyno išvažiuodavo į Vladivostoką, bulvės - į Uzbekiją, Turkmėniją, Tadžikiją, Armėniją. Ten suderėdavome 50-60 kapeikų už kilogramą. Bulvės vos sukrenta į vagą, jau ir išvažiuojame pardavimo sutarčių sudaryti. Kai mane išrinko kolūkio pirmininku, kolūkyje buvo tik 64 karvės ir 52 kiaulės. Man prijungė tris kolūkius, turėjau specialistų, kurie ieškojo ryšių su gamyklomis. Buvo nelengva sovietiniais laikais, oi, kaip daug kam reikėjo lenktis. „Audrupio paukštynas“ kolūkių laikais gamindavo 20 mln. kiaušinių. Vieno kaina - 6 kapeikos, kai gretimame, tarybinio ūkio paukštyne, kiaušinį buvo galima parduoti už 7 kapeikas. Paskaičiavau, kad ta viena kapeika kolūkiui atneštų 200 tūkst. rublių. Tuometinė valdžia man pasakė, kad Lietuvoje nieko nelaimėsiu, nebent pats susirasčiau priėjimą prie kainų reguliuotojų Maskvoje. Ir priėjau. Visiems kolūkiams iškovojau 7 kapeikas. Tapome visi vienodi.

Pastačius profilaktoriumą Laipgaliuose, pasipylė prašymai priimti į kolūkį. Dar tebeguli 100 prašymų stalčiuje. Tikėjausi padaryti Laipgalius be dūmų ir kaminų, užsakiau Bratske dvi elektrodines katilines. Vieną spėjau pastatyti. Norėjau padaryti žmonių gyvenimą geresnį. Kolūkio pirmininkas turi išmanyti, kaip tai padaryti. Paskutiniais kolūkių egzistavimo metais turėjome 2,7 tūkst. raguočių, 1,5 tūkst. melžiamų karvių, 15 tūkst. kiaulių, 300 tūkst. paukščių. Turėjome 60 statybininkų brigadą, stalių cechą. Buvo trys gateriai, betono mazgas, apie 150 traktorių, 5 autokranai. Suardė viską, išskyrus paukštyną. Padėjo ardyti vokiečiai, lenkai - išsivežė jie raguočius, melžiamas karves. Lenkai išpirko „staliniecus“. Tas pats dėjosi visoje šalyje.

- Ar nebandėte gelbėti to, ką sunkiai dirbdami žmonės uždirbo?

- Ne tas žodis. Kai Vagnorius parašė potvarkį išardyti kolūkius, tarybinius ūkius, likviduoti jų pirmininkų ir direktorių pareigybes, visuotinius susirinkimus, 15 ūkių vadovų nužygiavome pas Vytautą Landsbergį užtarimo. Jis mums pasakė, esą mes, kolūkių pirmininkai, esame dideli chamai, kai kurie - vagys. Ir išvedžiojo, kad, seno namo nesugriovęs, naujo nepastatysi. Paskambino Vagnoriui: priimkite, girdi, šituos. Nuėjome pas Vagnorių, ten jau radome Kaimo reikalų komiteto vadovą Eimantą Grakauską. Jis mane apkabino, pažadėjo neleisti mūsų kolūkio ardyti, esą jis pavyzdinis. Bet Vagnorius buvo tiesmukas - Lietuvai žemės ūkis nereikalingas. Per daug prigaminame mėsos, viską Maskvai esą išleidžiame. Prašėme atiduoti žemę ūkininkams, tiems, kurie buvo suvaryti į kolūkius 1941-aisiais. Atiduokite jiems, ir mes kalbėsimės, prašėme. Ne, nukirto, žemę reikia išdalinti... Tapo aišku, kad nesusitarsime. Parvažiavau, buvau tada jau paskirtas laikinuoju administratoriumi, ir parašiau prašymą atleisti. Išeidamas palikau vaikų darželį su 101 vaiku. Iš tų vaikučių tik vienas čia begyvena. Vienintelis paukštynas liko neišdraskytas, kitkas subyrėjo. Sugriovė pastatus, vienam gyventojui, tam vadinamam kolūkiečiui, davė pajų už 2 tūkst. rublių. Aš už 35 metus gavau turto už 78 tūkst., truputį iš jų grynais.

- Subyrėjo kolūkiai, neliko to sena. Bet ir nauja neatsirado jų vietoje. Tad koks buvo tikslas griauti? Kas iš to laimėjo?

- Man atrodo, kad laimėjo tie, kas sugebėjo susirinkti daug kolūkinių rublių. 48 milijardai rublių pas žmones buvo suskaičiuota ir tik 8,5 milijardo pakeista į talonus. Kur 39,5 milijardo išvažiavo? Kas juos pasidalino? Ar ateis laikas, kada bus atsakyta? Oligarchai tyli, mažiukai - neturi balso. Būtų gerai, kad vadai, kurie padarė Lietuvai žalą, nuvažiuotų į buvusią Rytų Vokietiją pasižiūrėti, kaip ten klesti žemdirbystė, kooperatyvai. Svarbiausia, kad tie kooperatyvai gauna išmokas kiekvienais metais, neskaitant uždarbio. Pas mus išmokas pasiima oligarchai ir laiko darbininkus baudžiauninkais. Jie perkasi turtą Ispanijoje, Gdanske, kitur Lenkijoje, o tie, kas dirba, vargsta - skursta. Žemė pas mus naudos duoda ne visiems, kurie ja vaikšto.

- O ar bent vienam prezidentui žemės reikalai rūpėjo?

- Man atrodo, nė vienas nesigilino į tuos reikalus. Bijojo jie tą klausimą paliesti. Bijojo pasakyti, kodėl kaimas ištuštėjo, kodėl nebėra žmonių, mokyklų, sveikatos punktų. Vienintelis Adamkus buvo atvažiavęs į vieną žemdirbių suvažiavimą. Kliuvo jam už žemės ūkį, tad, nesulaukęs pabaigos, suvažiavimą paliko.

Vis tik Antanas Smetona mano, 9-mečio atminty, liko kaip bendravimo su žmonėmis pavyzdys. Atvažiavo prezidentas pas mus, jaunuosius ūkininkus į šventę, rodome jam savo užaugintas daržoves. Pakėlė jis žemėtą, didelį buroką, išrautą iš mamos daržo, pačiupinėjo jį ir per petį man patapšnojo. Paliko didelį įspūdį tas paprastumas, nebijojimas rankų išsitepti.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (10)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Kaip manote, ar mažos mokyklos ugdo pašalpininkus?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

 +6 +8 C

 

 +10 +13 C

+11 +12 C

+14 +15 C

 

 +16 +18 C

0-4 m/s

 1-5 m/s

 

0-4 m/s

 

USD - 1.1067 PLN - 4.3386
RUB - 70.6938 CHF - 1.0970
GBP - 0.8874 NOK - 9.8905
reklama
Ūkis