respublika.lt

Tolerancija - ne problema, o politika

(0)
Publikuota: 2013 lapkričio 16 14:49:32, Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas
×

Iš visų reikalavimų, ore aidinčių šiuo metu - dažniausiai ir griežčiausiai iš Lietuvos visuomenės reikalaujama „tolerancijos mažumoms“. Su iš prigimties aklu žmogumi - lietuvių poetu Alvydu Valenta mėginame išsiaiškinti, ką šie žodžiai galėtų reikšti.

- Kaip žmogaus, turinčio aukštąjį išsilavinimą, noriu paklausti, ką reiškia žodis „mažumos“? Juk bet kuri didžiuma visada yra sudaryta iš gausybės mažumų ir neegzistuoja kaži kokia objektyvi didžiuma visų mažumų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jūs atstovaujate neregių bendruomenei, aš - kairiarankiams. Argi mes - ne mažumos?

- Dabar tiek daug kalbama apie visokias mažumas, kad nori nenori pradedi savęs klausti, kas iš tikrųjų yra mažuma ir ar apskritai šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja dauguma? Nepaisant to, pastebiu tiesiog nuožmias gausybės lokalinių bendruomenių pastangas save mažumomis įvardyti. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad jie nenori integruotis visuomenėje, nenori tapti jos dalimi - jie siekia atsiriboti, konfrontuoti.

Juk turbūt ir pats pastebite - vos viešojoje erdvėje ištariamas žodis „mažumos“, tuojau pat pokalbio intonacijos tampa agresyvios, tuojau prasideda kalbos apie žmonių teises, apie diskriminaciją ir pakvimpa konfliktu. Nemanau, kad visos mažumos priešų ir kaltųjų ieško sąmoningai, tačiau manau, kad pačiame apsiskelbime mažuma jau kirba konflikto užuomazga. Prieš kelias dešimtis metų tokio nesąmoningo konfrontavimo daigų pastebėdavau ir neįgaliųjų bendruomenėje - buvo madinga sakyti: „visuomenė mūsų nepriima, visuomenė mūsų nesupranta“... Visuomet tai išgirdęs klausdavau: „O kas yra neįgalieji? Argi ne ta pati visuomenė?“ Žinoma, čia didelį vaidmenį suvaidino tai, kad Sovietų Sąjungoje neįgalių žmonių oficialiai nebuvo, taigi nebuvo ir su jų gyvenimu susijusių problemų. Bet vis tiek mes buvome visuomenėje, o ne už jos ribų, kaip kokie politiniai kaliniai ar tremtiniai. Sutinku, kad tada mes buvome tikra mažuma. O dabar? Bent jau aš nenorėčiau šitaip įvardyti.

Juk jeigu Lietuvoje yra tiek daug mažumų ir visos jos diskriminuojamos, tai tampa keblu suprasti, kas jas diskriminuoja, nes tai daryti nelabai lieka kam. Nebent tai tie, kuriems orumas neleidžia vadintis mažumomis? Bet, sutikite, tokių šiandien tiek nedaug, kad sunku patikėti, jog jie įstengtų skriausti visą Lietuvą. Jūs teisingai sakėte - mažumų ir didžiumų sąvokos be paliovos kinta priklausomai nuo pasirinkto aspekto. Pagal kurį nors kriterijų juk kiekvienas patenka tarp mažumų.

- Būtent. Tuomet viskas priklauso nuo prioritetų - kuriuos skirstymo į mažumas ir didžiumas aspektus laikysime svarbiausiais - visuotiniais? Mums svarbiausias psichoseksualinis aspektas? Apsisprendimas dėl religijos išpažinimo? O gal kriterijumi galėtų būti turtas? Juk milijonierių kasta - tam tikra prasme - taip pat mažumos? Bet išties argi ne vaikai ir ne neįgalieji turėtų būti tos mažumos, kurioms priklausytų didžiausias valstybės dėmesys?

- Kaip konkretus žmogus, aš niekada nesakysiu ir nemanysiu, kad mano problema, mano patiriami sunkumai yra ar gali būti prioritetas prieš kitam žmogui iškylančias problemas. Ar tas kitas žmogus manys taip pat, dėl to pernelyg nesuku sau galvos. Tai jau jo įsitikinimų, jo supratimo ir jo padorumo reikalas.

Be abejo, sutinku, kad toks požiūris teisingas iki tam tikros ribos, kol kitas žmogus ar kokia kita mažuma nepriverčia tavęs atsitraukti iki ribos, už kurios jau nebeįmanoma trauktis toliau.

Neįgalieji... Taip, objektyviai žiūrint, tai turėtų būti viena iš prioritetinių socialinių grupių, nes neįgaliu žmogumi gali tapti kiekvienas ir bet kada. Tačiau kiekviena lazda turi du galus. Taip ir su bet kokiais socialiniais prioritetais. Jeigu mes kalbame apie integraciją, apie tai, kad norime gyventi visavertį gyvenimą (o šito tikrai mes norime!), tai kartu turime suprasti, kad tikroji integracija neįmanoma be laisvo žmogaus atsivėrimo tikrovei su visomis jos gėrybėmis ir blogybėmis, be asmeninio žmogaus apsisprendimo ir tam tikro rizikos laipsnio. Rizika nelygi rizikai. Vienokia ji ginkluotų konfliktų zonose, kitokia - civilizuotoje Vakarų visuomenėje, bet kiekvieno laisvo ir laisvai pasirenkančio žmogaus gyvenime tam tikras rizikos laipsnis egzistuoja. Pernelyg „dosnūs“ prioritetai, bet koks vienos ar kitos socialinės grupės išskyrimas kartu yra ir nuoroda į jos kaip socialinės grupės išskirtinumą. Apie kokią integraciją tokiu atveju galime kalbėti?

Kitas dalykas - vienodų galimybių ir vienodų sąlygų sudarymas. Skamba kiek banaliai, nes iš visų tribūnų (aukštų ir ne visai aukštų) apie tai nuolat kalbama, bet lygių sąlygų mokytis, tobulėti, siekti profesinio meistriškumo Lietuvoje neįgalūs žmonės vis dar neturi. Pavyzdžių galėčiau pateikti tikrai ne vieną. Štai kad ir internetas. Valstybėje garsiai kalbama apie informacinę visuomenę, el.valdžią, el.paslaugas ir panašiai. Dabar aklieji jau plačiai naudojasi kompiuteriais, ekrano skaitymo programomis, mobiliaisiais telefonais. Kas ir kada bandė atsakyti į klausimą, kokiomis el.valdžios paslaugomis patys savarankiškai, be kito žmogaus pagalbos, jie realiai gali pasinaudoti? Tikrai žinau, kad elektroninio deklaravimo sistema dar šių metų pavasarį jiems buvo neįkandamas riešutas.

- Jei jau pradėjome aiškintis nūdienos terminų prasmes, knieti paklausti, ką, jūsų nuomone, reiškia kitas viešosiose erdvėse niekada nenutylantis žodis „tolerancija“?

- Apskritai kito žmogaus nuomonės, kitokio požiūrio priėmimas visada yra susijęs su tolerancija. Visi šitą sąvoką daugybę kartų esame girdėję, visi mažiau ar daugiau ja vadovaujamės ir norime, kad vadovautųsi ir kiti, tačiau šiandien itin madinga šiuo žodžiu mojuoti it kardu, verčiant pritarti bet kam, net ir tiems dalykams, kuriems pritarti tiesiog neleidžia mūsų moralė, mūsų pasaulėjauta, mūsų nacionalinis bei kultūrinis mentalitetas...

Pagal ES peršamus apibrėžimus - nežinau, ar pats galėčiau save laikyti tolerantišku žmogumi. Pats sau tokiais atvejais užduodu klausimą ir vis nerandu atsakymo: kur baigiasi tolerancija ir prasideda abejingumas sau?

Jeigu garsiai pareiškiu, kad vieno ar kito reiškinio negaliu priimti - tai jau netolerencija ar kažkas kita? O jeigu tai padarau viešai? O jeigu priklausau tam tikrai žmonių grupei, kuri, pavyzdžiui, yra prieš žemės pardavimą užsieniečiams, tai turbūt jau esme netolerantiški kitiems ES piliečiams, atsilikę, tamsūs?

Tačiau pastebiu ir gan juokingą paradoksą - aršiausiai tolerancijos reikalaujantieji dažniausiai patys nėra ir nė neketina stengtis tapti tolerantiški tų puolamųjų atžvilgiu.

Kurtas Vonegutas (Kurt Vonnegut) yra pasakęs: „Tiesų nedaug ir visos jos labai paprastos. Jei jas žinai, nieko kito nereikia norint teisingai bet kokiais laikais išspręsti kokią nors problemą“. Taigi jei tolerancija šiandien būtų problema - ji būtų sprendžiama ir išspręsta, tačiau panašiau, kad tai - ne problema, o politika.

- O ši ES politika, vienas mažumas išskirianti iš kitų mažumų, jums atrodo tolerantiška?

- Nesu iš tų žmonių, kurie lengvabūdiškai Europos Sąjungą tapatina su Sovietų Sąjunga. Skirtumas, manau, esminis: ES, jeigu ir dingsta, tai koks milijonas kitas eurų. SSRS be pėdsako dingdavo milijonai jos pačios piliečių... Vis dėlto vienas dalykas akivaizdus: biurokratizmo Lietuvoje dabar tikrai daugiau negu sovietiniais laikais, ir tas biurokratizmas ateina iš Briuselio.

Lietuvoje, rodos, nuo 1991 metų vykdoma Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos programa. Programa kaip programa, nežinau, kaip kitus neįgaliuosius, bet akluosius pastaruoju metu baigia išvesti iš kantrybės nuolatinis parašų rinkimas. Už kiekvieną suteiktą paslaugą, už kiekvieną menką nieką - pasirašyk! Pagaliau prieinama prie absurdo, kad parašo reikalaujama iš žmonių, spalio 15-ąją atėjusių į Baltosios lazdelės paminėjimą. Pabandykime įsivaizduoti situaciją: ateiname į Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios paminėjimą, o mums po nosimi kiša lapą ir sako: „pasirašyk, nes tau buvo suteikta paslauga....“

O dėl tolerancijos Lietuvos atžvilgiu - smalsu, jeigu visoje ES yra vienaip, ar Lietuvoje, kaip suverenioje valstybėje, gali būti kitaip? Jeigu gali, tai ar tokiu atveju mes tampame netolerantiški kitų ES piliečių atžvilgiu? O jeigu negali būti kitaip, tai ar Lietuva tikrai suvereni ir laisva valstybė, ar tik viena iš ES provincijų, nuolankiai vykdančių Briuselio valią?

O jeigu ES vis dėlto pripažįsta Lietuvą suverenia, tuomet man visiškai tampa nesuprantamas, pavyzdžiui, ponios Vivianos Reding (Viviane Reding) vizitas prieš homoseksualų eitynes ir jos įsakmi intonacija aiškinant, kaip lietuviai turi elgtis ir ką daryti, nes jeigu nedarys, tai bus taip ir anaip... Aš, deja, nežinau Vivianos tautybės, bet ta visuotinai diegiamoji tolerancija, matyt, ir man leistų nuvažiuoti į jos šalį su įsakmiai žeriamais pamokymais jos tautai? Štai būtų įdomu, kaip toji valstybė, o ir visa ES į tai sureaguotų.

 

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s