Tikras grybas dzūkui - tik baravykas

Dzūkai nuo seno laikomi nepralenkiamais grybautojais. Istorijos apie kone antgamtinius jų sugebėjimus ir pasakiškus iš miško tempiamus laimikius verčia tikėti, kad jie išties yra grybų karaliai. Tačiau nė vienas save gerbiantis dzūkas neišduos, kur ir kaip geriausia rinkti grybus, ir patarimais nesižarstys. Vis dėlto artėjant Grybų šventei, kuri tradiciškai rengiama Varėnoje šį šeštadienį, neprošal išgirsti, ką apie grybus kalba šio krašto senbuviai.

- Kas laukia šį šeštadienį po miškus pabirsiančių grybavimo čempionato dalyvių? - „Respublika“ klausė Varėnos rajono Zervynų kaime gyvenančios 85 metų dzūkės Birutės TAMULEVIČIENĖS.

- Dygo, dygo šįmet ir baravykai, ir šilbaravykiai, ir lepeškos. O dabar jau zelionkauja žmonės. Aną dieną kaimynas nemažai parnešė zelionkų, jūs žaliuokėmis jas vadinat. Parnešė ir baravykų, bet tik kelis.

- Tai šie metai prasti?

- Pernai, būdavo, išeini ir parneši pilnus krepšius baravykų. Aš pati, kai dar grybaudavau, negrįždavau namo su tuščiu krepšiu - vaikštai, kol prirenki pilną. O šįmet parneša kelis, keliolika. Kai tiek, tai net nesiskaito, kad parneši.

- Kodėl pati negrybaujate?

- Tai kad aš jau tokio amžiaus... Kai nueinu į kapus, pažiūriu, kad jau visi ilsisi mano metų, o aš dar krutu po truputį, bet į mišką jau nebeinu.

- Kalbama, kad kadaise apskritai miškai buvo dosnesni grybų. Dzūkai pasakoja, kad voveraičių krepšiais niekas netampydavo, pasikinkydavo arklį ir vežimais veždavo. Ar tai tiesa?

- Tikra tiesa, ir dar visai neseniai taip buvo. Ir baravykų pilniausius krepšius parnešdavom. Aš pati eidavau į mišką du kartus per dieną. Buvau gera grybautoja. Pirmą kartą išeidavau vos pradėjus aušti. Su keliais ar keliolika grybų būdavo gėda grįžti, tai rinkdavau pilną krepšį. Ir visi taip, ne tik aš. Parneši krepšį, pailsi, pavalgai ir vėl eini. O dabar viskas kitaip. Nėr grybų, ko ten eit.

- Tai gal ir dzūkai jau nebe tokie išrankūs? Anksčiau grybais pripažindavote tik baravykus, voveraites, o visų kitų rūšių nei pažinojote, nei rinkote.

- Mes ir dabar grybais vadinam tik baravykus, juos dar skirstom į juodagalvius ir smėlinius baltagalvius. Kai kiti sako - baravykas, mes pritariam, bet patys niekada taip nesakom.

Juos rinkom, dar lepeškas. Jokių kitokių neėmėm. Mados nebuvo, kad rinktum visokius. Užteko baravykų. Dabar vis rašo, kad kas apsinuodijo privalgęs grybų, net numirė. Niekada negirdėjau, kad pas mus kas būtų apsinuodijęs. Visi grybus pažinojo, nežinomų neėmė.

- Ką su baravykais darydavote?

- Pasikurdavom krosnį, išdžiovindavom sumautus ant vinių, suverdavom ant virvelių. Priruošdavom po keliolika kilogramų sausų grybų. Tada vyrai veždavo į Varėną, į Vilnių ir parduodavo turguj. Džiovinti baravykai buvo pagrindinis dzūkų uždarbis. O lepeškas vietiniai supirkdavo, kaip ir dabar.

- Girdėjau, kad dzūkai juokiasi iš grybautojų, kurie sukirmijusius baravykus palieka miške kaip nevalgomus.

- Džiovinam visus iš eilės, ar sveikas, ar sukirmijęs, visi tinka.

- O patys dzūkai grybus mėgsta valgyti?

- Oi, valgydavom. Prikepa, būdavo, didžiules keptuves. Ir virdavo, ir marinuodavo. Dabar taip norėtųsi kokio grybo, bet jau nebenueinu miškan.

- Rinkti grybus jums buvo labiau darbas, pragyvenimo šaltinis ar malonumas?

- Kartu ir darbas, ir malonumas. Kai nerandi - neįdomu, nemiela, nesinori po mišką vaikščiot, o jei dygsta kaip reikiant ir randi, tai namo nenori eit. Kad tik daugiau, dar daugiau prisirinkus.

- Šį šeštadienį Marcinkonių miškuose vyks grybavimo čempionatas, varžysis įvairūs Lietuvos regionai, svečiai iš užsienio. Ką patartumėte, jei jūsų klaustų, kaip tapti geriausiu grybautoju?

- Ką čia patarsi. Nueini, būdavo, miškan ir vaikštai. Lėkti negalima, reikia eiti pamažu, dairytis į visas puses. Nebus taip, kad eini ir grybas tau po kojom. Reikia ir kantrybės. Gali ilgai nieko nebūt, o paskui visą kuopelę krūvoj rasi. Ir dar turi lydėt sėkmė. Tą pačią dieną vieniems gali sektis, o kitiems ne.

- Negali būti, kad kliaujatės vien sėkme. Kalbama, kad dzūkai net tyčia klaidina svetimus grybautojus, kad šie nieko nerastų, o patys vieni kitiems pavydi, slepia, ką turi krepšyje. Jeigu atskleistumėte grybavimo sėkmės receptą, žmonės taip nemanytų.

- Na, gerai. Būdavo, nueinam, kur baltos samanėlės, kur drūta žemė - ten būna jauni gražūs juodagalviai. O žaliose samanose kai randi, tai tie būna didesni, minkštesni, mes juos seniais vadinam. Tai ir vaikščiodavom ten, kur baltos samanėlės.