respublika.lt

Tiek grėsmių lietuvybei dar nebuvę

(0)
Publikuota: 2013 kovo 08 10:22:05, Milda JUODAKIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Tiek grėsmių lietuvybei dar nebuvo

Ar gali išlikti lietuvių tauta, kai emigracijos tempai nė kiek nemažėja? Ar gali išlikti, kai užsienyje (Lenkijoje) vietos valdžia ketina uždaryti lietuviškas mokyklas? Ar gali išlikti, kai lenkiškos mokyklos Lietuvoje iš mūsų valdžios išsikovoja vis daugiau nuolaidų dėl lietuvių valstybinės kalbos apėjimo? Ar gali išlikti, kai Lietuvos valstybėje apskritai nėra jokios strategijos išgyventi globalioje šių laikų tautų mėsmalėje?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Romualdas Ozolas, Birutė Valionytė ir Bronislovas Genzelis. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Neseniai lankėtės Suvalkuose, mūsų lietuviškose žemėse. Kaip reikėtų vertinti lietuviško švietimo padėtį Lenkijoje? Mes Lietuvoje, ypač Vilnijos krašte, irgi turime lenkiškų mokyklų. Su kokiomis problemomis susiduria tiek vienos, tiek kitos? Ar tas problemas sprendžiant neturėtų būti laikomasi pariteto principo?

B.VALIONYTĖ:
Leiskite man pacituoti Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, pasirašytą 1994 metų balandžio 26 d. Štai 15-ame straipsnyje kalbama apie etnines tautines mažumas vienoje ir kitoje pusėje: „Susitariančios šalys savo teritorijoje saugos tautinį, kultūrinį, kalbinį ir religinį 13-o straipsnio 2-ame punkte išvardintų asmenų tapatumą ir sudarys sąlygas jam plėtoti“. Tame punkte yra apibrėžta, kas tai yra, kokios grupės. Tai yra lenkai, gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviai, gyvenantys Lenkijoje, mūsų etninėse žemėse.

Taip pat 15-as straipsnis sako štai ką: „Užtikrins reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose“. Ir „nesiims jokių veiksmų, kurie sukeltų tautinius pokyčius teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos“.

Tokia sutartis buvo pasirašyta 1994-aisiais. Tuo metu Lietuvoje egzistavo Tautinių mažumų departamentas, kuris buvo sukurtas kaip institucija, turinti rūpintis lietuviais, gyvenančiais už Lietuvos Respublikos ribų. Kalbama ne apie visus užsienyje gyvenančius lietuvius, o apie diasporas. Tai buvo veikianti institucija. Išstudijavau, kas dabar tuo užsiima, kai buvo panaikintas departamentas. Jo funkcijos buvo padalytos trims ministerijoms: Užsienio reikalų, Kultūros, Švietimo ir mokslo.

Kertinė ministerija, kuri turi rūpintis šiuo klausimu, mano manymu, yra Užsienio reikalų. Jos nuostatų 6.6 punktas sako, kad ši ministerija „dalyvauja formuojant ir įgyvendinant ryšių su užsienyje gyvenančiais lietuviais valstybės politiką“. Taip įvedama užsienyje gyvenančių lietuvių sąvoka ir nebeminimi etniniai, gyvenantys savo etninėse žemėse, nors jie tuo yra išskirtiniai. Kiti greta esantys nuostatų punktai sako: „dalyvauja formuojant valstybės santykių su užsienio lietuviais strategiją“ ir „kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis rengia Globalios Lietuvos strategiją ir dalyvauja ją įgyvendinant“. Dar kitame Užsienio reikalų ministerijos nuostatų punkte rašoma: „kartu su kitomis institucijomis atrenka specialistus, vykstančius dirbti į užsienio lietuvių bendruomenes, organizacijas ir kultūros įstaigas, inicijuoja ir organizuoja užsienio lietuvių organizacijų ir kultūros įstaigų atstovams kvalifikacijos tobulinimo ir gebėjimų ugdymo renginius, parodas, konkursus“.

Vadinasi, Užsienio reikalų ministerija dalyvauja kažkokiame procese, bet neaišku kokiame. O Švietimo ir mokslo ministerijos nuostatuose tam skirtas vienas vienintelis punktas 8.45. Ir jis sako: „bendradarbiaudama su kitomis institucijomis ir pagal tarptautinius susitarimus finansuoja ar kitaip skatina užsienyje gyvenančių lietuvių švietimo ir studijų srities veiklą“. Viskas.

Kalbėjausi šiuo klausimu su Užsienio reikalų ministerija. Tai šios ministerijos struktūroje tais klausimais, kurie išvardyti mano cituotuose nuostatų punktuose, užsiima Užsienio lietuvių departamentas. Jis turi du skyrius: Globalios Lietuvos skyrių ir Ryšių su bendruomenėmis ir informavimo skyrių. O kas gi yra Švietimo ir mokslo ministerijoje, kuriai numestos visos mokyklos, mokymai, programos ir aprūpinimas? Šioje ministerijoje apkritai nėra nė vieno už tai atsakingo žmogaus. Šis klausimas inkorporuotas į visų kitų skyrių veiklą.

Visiškai neaišku, kas Lietuvoje formuoja strategiją šiuo klausimu ir kur ji gimsta, kas yra atsakingas ir kas ją vykdo, nes visi tik „dalyvauja“.

Ką mes pamatėme nuvažiavę į Punską? Šiandien Punske yra viso labo 5 lietuviškos švietimo įstaigos: vidurinė mokykla Punske, kur vyksta visas mokymo ciklas nuo nulinukų iki dvyliktokų, Seinų gimnazija „Žiburys“, kur mokosi nuo nulinukų iki devintokų (pagal lenkų sistemą tai yra gimnazija, bet mūsų supratimu tai būtų pagrindinė mokykla), Vidugiriuose ir Naujininkuose mokymas vyksta pradedant nulinukais ir baigiant šešta klase, o Pristavonyse mokomi pradinukai nuo nulinės iki trečios klasės.

Lietuvoje šiandien yra 48 bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose mokoma lenkų kalba, 13 lenkų-lietuvių mokyklų, 10 lenkų-rusų ir 10 trikalbių - lenkų, rusų, lietuvių. Taigi iš viso 81 mokymo įstaiga yra finansuojama pagal bendrą principą, koks Lietuvoje yra nustatytas visoms mokykloms.

Punske, atvirai pasakius, nepamatėme nieko naujo. Politika, kurią Lenkija vykdė daugelį metų,  labai sėkmingai tęsiama. Tos politikos esmė - nesąžiningumas.

G.JAKAVONIS: Po vienos išvykos į lietuviškas mokyklas teko girdėti tokius atsiliepimus. Vyko tautinė šventė, puikiai buvo giedama Tautiška giesmė, deklamuojami Maironio eilėraščiai. Bet štai tie mūsų lietuvių mokinukai išėję parūkyti tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai. Gal mums ten nereikia investuoti, jeigu rezultatų kaip ir nėra? Žmonės neketina į Lietuvą  grįžti, ruošiasi studijuoti kažkur Varšuvoje.

B.VALIONYTĖ: Jie yra Lenkijos piliečiai.  

R.OZOLAS:
Manau, yra du skirtingi dalykai. Kalba principų lygiu ir kalba faktų lygiu. Tokių faktų, kaip jūs paminėjote, galima prirankioti, kiek tik patinka ir kokių tik patinka. Esmė ta, jeigu valstybė yra tautos organizacija jos likimui politiškai reguliuoti, tai kalba apie bet kokius valstybei privalomus veiksmus ir savo teritorijoje, ir santykiuose su kita valstybe turi vykti tik principų lygiu. Todėl atsižvelgti į tokius plepalus, manau, kad politikui, jeigu jis sąžiningas politikas, nedera. Tai, ką nuvažiavęs pamatai, visų pirma priklauso nuo to, kur žiūri. Ar į žemę, ar šiek tiek aukščiau žemės, į horizontą bent jau už miško, kad matytųsi tenai ir tavo žemė, Lietuva. Tai ten Lietuva matosi kur kas rimčiau nei pačioje Lietuvoje. Esu ne kartą buvęs jų šventėse. Paprastuose žmonių santykiuose tokio aiškumo ir tokio atsakomybės, kaip tautos atstovo, supratimo Lietuvoje seniai nebėra. Išplautas.

O tai, ką daro Lenkija, tai yra senas, patikimas, daug kartų patikrintas nutautinimo politikos vykdymas pasitelkiant švietimą. Kas įdomiausia, lygiai tas pats, kas daroma Lenkijoje, yra Lenkijos daroma Lietuvos teritorijoje. Štai kas baisiausia. Mes nuolaidžiaujame lenkams kalbėdami principų lygmeniu, nes lenkai pateikia parinktus sau reikalingus faktus. Ir tuo būdu muša mūsų principus. Kadangi esame žiopliai, politiškai neraštingi, filosofinio išprusimo neturime. Nesuprantame, kas yra principas. Tuoj pat sukeičiami lygmenys ir mes pralaimime. Tai nuolatinio mūsų politikos  pralaimėjimo arena.

Pirmasis reikalavimas Vyriausybei, kurį parsivežiau iš ten, atkurti Tautinių mažumų departamentą. Jeigu departamento atkurti šiuo metu negalima, nedelsiant būtina atkurti regioninių problemų komisiją, kokia buvo sukurta dar Sąjūdžio laikais. Tada, tiesa, ji vadinosi Rytų Lietuvos problemų komisija, vėliau buvo išplėsta į regionų, rūpinosi ir Baltarusijos, ir Karaliaučiaus, ir Lenkijos etninių žemių lietuviais. O jeigu Vyriausybė šito nepadarys, tai mes sukursime savo visuomeninę komisiją ir pjausime visų lygių valdžias tol, kol bus išaiškinta tikroji padėtis Lietuvoje. Ir įvestas ne menamas, ne apgaulingas, ne klastingas ir niekšingas paritetas, o tikrasis paritetas. Kaip jis atrodys, pažiūrėsime. Tai yra ilgo darbo reikalas, bet mes jį padarysime.

G.JAKAVONIS: Tai šaunuoliai tie lenkai. Rūpinasi savo tautos, savo valstybės reikalais. Gyvenu Šalčininkų rajono kaimynystėje, matau, kaip atrodo lietuviškos mokyklos, ir matau, kaip atrodo lenkiškos mokyklos šitame krašte. Pariteto nėra.

 B.GENZELIS: Teko būti ne tik Punske. Praėjusiais metais dalyvavau keliose Lenkijos mokslų konferencijose, susidūriau su žmonėmis, kuriuos pažįstu nuo Sąjūdžio laikų. Net ir lojaliai nusiteikę mūsų atžvilgiu lenkai negali atsistebėti kai kuriais mūsų veiksmais. Sakykime, Lenkijoje būna demonstracijos, tai joks mokslininkas, joks istorikas nevartoja termino „nacionalistas“. Sako, radikalai, chuliganai demonstracijose dalyvauja ir panašiai. Kai Lietuvoje vyksta kokios jaunimo eitynės, specialiai ieškoma kokių nors nacionalistų, scenaristų ir pan.

Pas mus problema - nacionalinės sąmonės problema. Mes patys ignoruojame Lietuvos valstybę. Čia mūsų problema.

Punske yra konsulatas palaikyti ryšiams su tautiečiais. Kol konsulu buvo Vidmantas Povilionis, jautėsi, kad tai yra Lietuvos valstybės atstovybė, buvo palaikomi ryšiai su vietos lietuviais, draugaujama. O dabartinis konsulas nerado reikalo apsilankyti nė vienoje mokykloje, net nežino, kur tos mokyklos. Lietuviai stebisi, kam apskritai toks konsulas reikalingas. Ko reikėjo Linui Linkevičiui, tai pirmiausia atsiprašyti Punsko lietuvių, kad Lietuvos Vyriausybė skiria tokius konsulus, kuriems jie visiškai nerūpi. Turime narsiai kalbėti, bandyti paveikti mūsų Vyriausybę.

Įsivaizduokite, nuvažiavęs į Izraelį, kas nors pareikštų, kad jūs, žydai, čia ne savo valstybėje. Visur kalbama, Palestina, Izraelis - tai Dievo Pažadėtoji žemė. Pas mus jeigu pasako „Lietuva - lietuviams“, tai kas nors atvažiuoja čia, mus moko. Mūsų Vyriausybė vėl atsiprašinėja. Iki kokio lygio mes smukome. Kur nacionalinis orumas, jeigu mūsų valdžios veikėjai bijo kiekvieno atvažiavusio, kuris ką nors pasakys, o nesijaučia Lietuvos Vyriausybės atstovais. Kiekviena valstybė turi būti ori, o ne pradėti kalbėti, kad esanti maža. Europoje yra daug kur kas mažesnių tautų ir valstybių, nepraradusių orumo. Mes turėjome orumo prieš kokius 10 metų, dabar tą orumą prarandame. Negaliu paaiškinti kodėl. 

B.VALIONYTĖ:
Norėčiau aiškiai, tiesiai ir šviesiai pasakyti, kad kiekviena save gerbianti valstybė ir tauta, norinti išlikti ir išgyventi šioje tautų mėsmalėje, kiekviena valstybė turi strateginį planavimo ir valdymo centrą. Valstybinį, ne bet kokį, prie aukščiausio valstybės pareigūno, tai yra prie prezidento arba Parlamento. Šito centro vienintelis tikslas yra kurti strategiją, valstybės ir tautos raidos vektorių ir siekti ilgesnio išlikimo. Visos valstybės tai turi, vadinama įvairiai. Lietuva šito vektoriaus neturi. Jis Lietuvoje atiduotas į partijų rankas. Tas vektorius pas mus kas 4 metai, galima sakyti, sukiojasi. Mes niekur į priekį neiname. Mes nieko į priekį strategiškai neformuojame, nes pas mus yra tokia situacija. Mūsų kaimynams, kurie mums yra nedraugai, kai kurioms valstybėms tai yra ypač palanki situacija. Tai esminis klausimas šiandien yra toks. Ar mes, kaip tauta, kurios skaičių mes visi žinome, kiek mūsų liko, - ar mes šitą suvokiame, ar nesuvokiame.

Mes dabar labai propaguojame globalų lietuvį globaliame pasaulyje. Pradėjome globalią Lietuvą propaguoti. Suprantate, išsitrina sąvokos. O kai sąvoka išsitrina, išsitrina ir tos sąvokos esmė. Štai jaunimas kalba, koks skirtumas, kur gyveni, Amerikoje, Australijoje, vis tiek kalbu lietuviškai. Yra internetas, „pasiskaipinu“. Atsiprašau, bet tai yra esminiai dalykai. Žmogui turėtų būti ne vis tiek, kur gyventi. Suprantu tuos, kurie visai neturi darbo, turi kreditus, reikia pinigų. Mes kiekvienas norime geriau gyventi. Bet šiandien turime labai rimtai susimąstyti apie tai ir pagaliau pradėti kurti struktūras, kurios šitą darbą darytų. Šiandien Lietuvoje tokios struktūros nežinau arba mano informacija labai prasta. 

G.JAKAVONIS: Neseniai Pravieniškėse vyko mokymai, Viešojo saugumo tarnybos pulkas demonstravo jėgą, malšino menamas riaušes. Tiesiog ir tarp eilučių, ir tiesiu tekstu buvo pasakyta, pažiūrėsime Kovo 11-ąją, kaip jie moka vaikyti demonstracijas. Pacituosiu teisingumo ministrą Juozą Bernatonį: „Valstybė turi parodyti savo jėgą, nes šios eitynės daro gėdą Lietuvai. Fašistai nevaikščios po Gedimino prospektą, nes mes demokratinė valstybė“. Čia vieno ministro žodžiai.
       
R.OZOLAS:
Jeigu dėl pavojaus, aš ir kasdienybėje jaučiuosi nesaugus. O tai, kad gali būti susirėmimai Kovo 11-ąją, tai manyčiau, būtų labai neblogai. Nes kantrybė galų gale išseko. Tegu jie mus sumuša. Taip, kaip „bananų baliuje“ tarybinė milicija mušė Sąjūdžio žmones. Tai būtų labai akivaizdus lūžis. Aš eisiu kartu su jaunaisiais. Jeigu nepavyks dar iki to laiko padaryti kito darbo. Šiandien išgirdau labai įdomią mintį, kuri man pasirodė veiksminga. Sako, kodėl signatarai nepakviečia tautos išeiti su vėliavomis į Gedimino prospektą.

Jeigu mums pavyktų rasti žmonių, kurie atsakingai imtųsi organizacinio šio klausimo sprendimo, tai manau, kad signatarai, pasvarstę klube, ko gero, galėtų pakviesti tautą išeiti manifestuoti nebūtinai su jaunimu. Tegu eina visi tie, kurie pasiilgo tikro jausmo savo žemėje. Manau, kad tai vertingas dalykas. O kaip elgsis teisingumo ministras, pagal S.Madalovą ar kitaip, čia jau ne mūsų problema.

O dėl valdžios. Jūs kalbate: nesuvokia, nežino. Pats tą irgi dažnai sakiau. Kai dabar jau stebiu gana ilgą laiko tarpą, man atrodo, kad valdžia labai neblogai suvokia, ką ji daro. Ji „nulūžo“ kažkuriuo metu, dar prieš Emanueliui Zingeriui iškeliant idėją apie 1791-ųjų gegužės 3-iosios konstitucijos įvertinimą Lietuvoje kaip teigiamo fakto. Kaip minėtino, džiaugsmingo fakto, kuris buvo apmeluotas nuo pat pradžių. Nes gegužės 3-iosios konstitucija iš tiesų Lietuvai skiria trečiosios žemės statusą. T.y. Didžioji Lenkija iš dviejų žemių ir Didžioji Kunigaikštystė - viena žemė su tam tikra savivalda, autonomijos teise.

G.JAKAVONIS: Pataisos paskui rudenį dar buvo priimtos. 


R.OZOLAS: Nieko tai nereiškia. Lietuvoje nutylima, kad visas pasaulis po to Lietuvą ištrynė iš valstybių statuso, ėmė traktuoti ją kaip autonomiją turinčią Lenkijos dalį. Taip traktuojama ir šiandien daugeliu atvejų. Paklūstama lenkų propagandai, kad Lietuva yra gana silpna šalis ir ji neatsilaikys. Mūsų politikai su šiuo žingsniu pasidavė psichologiškai ir logiškai.

Ir dabar tai, kas dedasi Rytų Lietuvoje, tai, kas dedasi išplaunant mūsų Konstituciją, kas dedasi Lietuvos militarinį saugumą pavedant NATO  struktūroms, kurios praktiškai yra Lenkijos karinės struktūros, kas daroma su lenko kortos įvedimu, su užrašais, kurie lokalizuotų Lenkijos teritoriją, bent jau Rytų Lietuvoje, visa tai yra vieningo plano dalis, kuriai pritaria visi valdžioje esantys aukščiausio lygmens pareigūnai, faktiškai atsakingi už Lietuvos likimą. Jie Lietuvos likimą vėl mato Lenkijos sudėtyje. Jeigu Europos Sąjunga ima griuvinėti, Lenkija tuoj pat realizuoja savo senuosius 1791 metų konstitucijos suprojektuotus tikslus, kurie nesikeitė niekada. Nei per Vladislavo Sikorskio Vyriausybę emigracijoje, nei per Radoslavo Sikorskio Vyriausybę dabartinėje Lenkijoje.

B.GENZELIS: Noriu truputį prisiminti istoriją. Kaip žinome, kai įžengė Napoleonas, jis atkūrė Lietuvos Kunigaikštystę. Buvo įkurta Lietuvos taryba. Žinome, kaip jie pasielgė. Jie susirinko Katedroje ir pareiškė, kad esame integruota Lenkijos dalis. Tai istorinis faktas. Mes tą faktą nutylime. Ir dar anksčiau buvo pavadinimas „Abiejų tautų respublika“. Vėliau šis terminas išnyko. Atsirado Lenkija. Ką noriu pasakyti? Gal mes per daug dėmesio skiriame Lenkijos politikos kritikai. Mes žinome, jeigu daiktas padėtas neatsargiai, jį kas nors paims. Mes turime kalbėti ne tiek apie Lenkiją. Turime ieškoti jėgų, kaip susitvarkyti viduje. Mūsų pagrindinis tikslas, kad Lietuva taptų pilietine visuomene. Kad kiekvienas žmogus jaustųsi atsakingas, nesvarbu, ar jis etninis lietuvis, ar Lietuvos pilietis, bet kad jis yra Lietuvos pilietis. Kad Lietuva yra valstybė. Ir Vyriausybė pagaliau turi suprasti. Čia daug priklauso nuo žiniasklaidos.

R.OZOLAS: Profesoriau, pasakyčiau taip, ne tik Vyriausybė, mes patys. Klausimas toks: lietuviai, ar mes esame verti savo valstybės? Ar išvis valstybės esame verti, po velnių? Tai, kas dedasi, yra valstybės išplovimas, išgriovimas ir pardavimas.

B.GENZELIS: Ir iš vidaus tai darosi.

G.JAKAVONIS: Jūs Kovo 11-ąją prieš 23 metus sudėjote parašus, kad Lietuva būtų nepriklausoma. 

R.OZOLAS: Ne tik parašus, bet ir savo likimus.  

B.GENZELIS:
Mano supratimu, čia yra kažkas dėsningo. Gal per daug cituoju Anatolį Fransą ir Viktorą Hugo, kad revoliuciją pradeda idealistai, įsijungia pragmatikai, o pasinaudoja niekšai. Mano supratimu, reikėtų tų niekšų valdžią apriboti.

B.VALIONYTĖ: Mes turime pradėti šnekėti kaip ir Sąjūdžio metu apie savo tautinę savigarbą, savo tautinius jausmus, apie patriotizmą. Juk šiandien būti patriotu gėda. Nes tu neva nesi europietis. Sąvokos taip susimaišo, tuomet labai lengva pasakyti, kad jūs neikite į gatves. Esminis klausimas yra, tai kas tada šeimininkas. Kas yra šeimininkas šitos žemės, kuri šiandien dar vadinasi Lietuva?

G.JAKAVONIS: Kad ir kaip būtų, iš žydų tautos daug ko reikėtų mokytis. Sakykime, Mosado tvirtovės gynėjai, matydami, kad neatsilaikys, nusižudė. Mes turėjome analogišką situaciją su Margiriu Pilėnuose. Kalbant apie mokyklą mūsų laikais, tai buvo didvyris. Bet užteko istorikui Dariui Baronui parašyti, kad Margiris buvo psichinis ligonis, ir buvo gauta tuometinės krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės vadovaujamos ministerijos premija už patriotizmo ugdymą. O va ką tik paleido Vytautas Ališauskas mintį, kad Birutė kaip Vytauto motina, Kęstučio žmona neegzistavo, ir mes vėl turime aiškintis, ar  mūsų istorijos herojai, su kuriais mes išaugome, buvo ar nebuvo. Na, nebuvo Birutės, nebuvo Vytauto, kas čia darosi?

B.VALIONYTĖ:
Labai aišku, kas čia darosi. Griūvant šitam dideliam monstrui, kuris vadinosi Sovietų Sąjunga, pasaulis jau tada kūrė globalią politiką. Globali ekonomika, globalus žmogus. O tai reiškia tapatybės ištrynimą. Pastebėkite, kad mes įėjome į Europą, kai rašyti tautybę tapo nepadoru. Ką tai reiškia? Prisipažinti, kad esi lietuvis, kažkaip negerai. Visi suprantame, kodėl taip buvo pasielgta ir padaryta. Kas įvyko? Aukščiausioji Taryba iš tikrųjų labai stengėsi kiek įmanoma kelti valstybingumą. Nomenklatūros įtaka buvo mažinama. Iš tikrųjų buvo lyg ir gera idėja tuo metu iškelta, kad reikia viską depolitizuoti, ta prasme, kad būtų iš SSKP partijos rankų viskas paimama. Taip pat ir mokykla. Bet, deja, mokykloje kažkodėl įvyko ne depolitizacija, o buvo įvykdytas, mano galva, apskritai tas vadinamasis globalaus žmogaus formavimas. Ir dabar tai eina per visas programas.

Pažiūrėkite, kaip tai vyksta per istorijos mokymą. Mes gi nebemokiname šiandien vaikų Lietuvos valstybės ir tautos istorijos. Ką tai reiškia? Kalba dar yra. Kai nėra istorijos, jau nėra pamato, tuomet mes formuojame tą pilką masę, kuriai nėra jokio skirtumo, kur gyventi. Ir taip mes atėjome į šią dieną, užauginome kartą. Jau visa karta šia dvasia užauginta. Niekada neužmiršiu, kai nuvažiavau Kovo 11-ąją į vieną mokyklą, trys vienuoliktokų klasės suėjo į salę ir vienintelis klausimas buvo: kada greičiau iš tos „ubagų“ šalies pabėgti. Tai šioje situacijoje suvoki, kad yra padaryta esminių klaidų. 

B.GENZELIS:
Norėčiau į kitą aspektą atkreipti dėmesį. Problema yra ta, kad mes pradėjome nuo absoliutaus neigimo. Tarybiniais laikais senieji laikai, Vytautas ir panašiai, dar buvo gerai, bet siekta išbraukti vadinamąjį buržuazinį laikotarpį. Tačiau nepavyko tai padaryti. Dabar norima viską nubraukti, kas buvo tais laikais.

Istoriku gali apsišaukti kiekvienas. Sakykime, V.Ališauskas. Ką jis bendro turi su istorija? Baigęs Kauno politechnikos institutą, jis vėliau pasiskelbia istoriku. Kiekvienas istorikas profesionalas žino paprastą dalyką - jei ko nors nesuradai archyvuose, tai nereiškia, kad būtent to nėra.

Dabar dėl Birutės. Vatikano archyvuose jis ieškojo. Vatikano archyvuose iš principo negali būti. Ir   A.Kojalavičius, ir J.Dlugošas ir M.Strijkovskis Birutę mini, visuose tuose šaltiniuose ji yra. V.Ališauskui reikėtų turėti sąžinės - neradęs Vatikane jis viską nubraukė. Net ir lenkų istorikus, kad tie irgi kažką prasimanė. V.Ališauskas, kuris nieko bendro su istorija neturi, patupėjo Vatikano  archyvuose ir paskelbė, kad Birutės nebuvo. Galime pasakyti, kad ir Vytauto nebuvo. Na, Mindaugas galbūt surastas, jis karūnuotas. Daug ko ten nebuvo, nes archyvai kaupiami pagal to meto interesus, pagal sąlytį su krikščionybe. Kaip mes žinome, Birutė buvo pagonė.

B.VALIONYTĖ: Jeigu mūsų tauta giesmes gieda keturis tūkstančius metų, vadinasi, mes mažiausia ką turėjome padaryti - apsiginti. Nes jeigu būtume neapsigynę, šiandien giedotume kitų giesmes. Kalbininkai su tuo sutinka. Vadinasi, mes turime aiškiai pasakyti vieną konkretų dalyką. Kur yra mūsų keturių tūkstančių metų istorija, tautos istorija. Vystymosi, raidos. Kur? Apie tai mes šiandien net nekalbame. O tai yra kertinis akmuo, nuo ko mes turime ir privalome pradėti formuoti mūsų tautos vystymosi vektorių. Pasakyti, kas mes tokie esame. Kai šito nėra, labai lengva nukirsti paskutinius tos šaknies gyvaplaukius, kas yra mūsų patriotinius jausmus keliantys herojai - tai Pilėnai, didieji kunigaikščiai, kas mūsų istoriografijoje dar yra įtvirtinta. Kuriuos mes, deja, žinome  tik nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Dabar gal dar mes kažkiek sugebėsime susivokti, kas tokie iš tikrųjų esame. Kad tai ypatinga vertybė. Bet tai reikia ugdyti, ją skatinti. Reikia mokyklose ir visur kitur aktyviai tai daryti. Deja, mes šito visai nedarome. Tai ir yra, mano suvokimu, pagrindinis dalykas, turi būti atitinkamos struktūros ir tai jokiu būdu negali būti atiduota į partijos rankas taip, kaip jos supranta. 

Pavyzdžiui, Turkijoje yra parašyta Lietuvos istorija. Niekas jos nežino, bet, pasirodo, tokia yra. Manau, kad turkų parašyta Lietuvos istorija yra visai ne tokia, kokią mes šiandien skaitome. Ir štai klausimas išryškėja, ar kas nors ką nors daro, kad ji būtų  perskaityta, išversta į lietuvių kalbą. Ar valstybė suvokia, kad jos pagrindinis dalykas šiandien yra skatinti, remti šiuos dalykus, kad mes bandytume atsitiesti.

Noriu pabaigti mintimi, kad šiandien kiekvieno iš mūsų, lietuviškai kalbančio žmogaus, pareiga yra prisidėti visomis išgalėmis prie to, kad mes savo šaknis kiek įmanoma stiprintume. Ir Punsko krašte tų trijų mokyklų uždarymo klausimas nėra mokyklos klausimas. Tai yra mūsų kultūros židinėlio, kad ir nedidelio, išsaugojimas ten. Suprantu, kad šiandien mes užgesinsime tą gaisrą. Labai malonu, kad premjeras asmeniškai sureagavo ir asmeniškai į tą klausimo sprendimą įsitraukė. Viskas yra labai gražu kol kas. Bet tai yra gaisro užgesinimas. Klausimas, kaip išspręsti padėtį, kaip su Lenkijos puse kalbėtis, ir ar Lietuva ištiesusi nugarkaulį pajėgi kalbėtis su ja. Štai kur pagrindinis klausimas.

R.OZOLAS: Pagrindinis klausimas ne lietuviškų mokyklų išsaugojimo, bet valstybę valdančiųjų žmonių atsitiesimo ir valdžios galių atgavimo klausimas. Tai yra puiki proga atsitiesti.

Daugiau informacijos rasite čia.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s