Pirmasis birželio sekmadienis - Tėvo diena - tarsi atsiprašymas už tai, kad pirmiau paminėjome Motinos dieną. Mamai atidavėme pirmą gegužės sekmadienį. Tėvui - pirmąjį vasaros.
Pavasaris reikštų kūdikį. Fiziškai neapsieinantį be Motinos. Vasaros pradžia - veikiau reiškia paauglį. Kasdien savarankiškėjantį. Kada supratingo Tėvo peties reikia labiausiai. Motinos įvaizdis per žmonijos istoriją beveik nepasikeitė. O Tėvo įvaizdis patyrė dramatiškiausių transformacijų. Įvaizdis pirmasis - medžiotojas arba karys. Nes taipogi medžiotojas. Tik medžiojantis ne žvėris, bet svetimą turtą. Tokių tėvų vaikai labai ilgai nemato. Taip ilgai nemato, kad kartais net neatpažįsta. Tačiau laukia, kad sugrįžtų su dovanomis. Žvėriena, medaus statine ar rietimu audeklo. Antras įvaizdis - sėslus žemdirbys maitintojas arba sėslus amatininkas maitintojas. Vaikams tokių laukti nereikia. Dovanų tikėtis - taip pat. Tačiau vaikams reikia nuolat bijoti. Pirma, netekus maitintojo, lauktų skurdas ar net visiškas badas. Antra, reikia baimingai įsiteikti. Kad supykęs maitintojas neužrašytų savo žemės ar dirbtuvės kažkam kitam. Tai reiškia, kad ankstesnieji Tėvo įvaizdžiai vertino Tėvą veikiau pragmatiškai. Kaip tiekėją. Kaip ekspeditorių. O šit XX a antroje pusėje tėvai iš Lietuvos vaikų pasaulio pradėjo dingti. Šeimos institutui pradėjus patirti pirmąsias erozijos apraiškas, atsirado trečias, ketvirtas ir penktas įvaizdžiai. Duodantis algą. Duodantis alimentus ir, aišku, kur esantis. Bei neduodantis alimentų ir nežinia kur esantis. Kas ir kaip būtų, dviem atvejais Tėvas jau buvo atribotas nuo vaiko. Jo tėvystė priklausė tik nuo buvusios sutuoktinės malonės. Vaikas - motinai, tėvui - pareiga mokėti alimentus. Kitos tėvystės pareigos - dažnai net nebuvo pageidautinos. Durys prieš nosį užtrenktos. Jei mane, niekše, tokią gerą, išdavei, tai ir sūnaus nematysi.
Tačiau po truputį įsigali ir šeštasis Tėvo įvaizdis. Vyresnio draugo, kuris, nors šeimos institutas toliau nyksta, vis vien lieka šalia savo vaiko. Tai įvaizdis švelnaus Tėvo, kurio vaikas nebijo. Kurio vaikas visada sulaukia. Jei ne kasdien, tai bent savaitgaliais ar per atostogas. Ar iš užsienio. Tad iš karingo, agresyvaus ar „išdaviko“ įvaizdžio laipsniškai lieka vyresnio kompaniono įvaizdis. Panašiai kinta ir vyro suvokimas visuomenėje. Tačiau vyrui dar paliekami kažkokie skiriamieji ženklai. Pvz., privaloma tarnyba kariuomenėje. Na, dar medžioklė, garažas. Ar kitokie vyriški žaidimai. Dar toleruojami feminisčių. Bet jauni tėvai, išėję tėvystės atostogų, negali savęs apibrėžti net ir vyriškais „žaislais“. Nes tenka žaisti su vaiko lėle, kiškučiu. Netgi kasas dukroms pinti.
Visi Tėvo įvaizdžiai turi savo gerbėjų ir yra žavūs. Nes juose galime atpažinti savo Tėvelius ar save. Viena aišku, jog lietuviai kategoriškai atmeta tik „šeimos“ iš dviejų vyrų-partnerių absurdą. O šiaip ir griežti, patriarchaliniai tėvai paglostydavo savo vaikams galvas. Ir švelnieji modernieji tėvai mokėtų savo mažylius apginti. Todėl sveikiname visus, kurie ryžosi tėvystei. Ačiū, kad buvote ir esate.