respublika.lt

2018 rugpjūčio 19, sekmadienis

Tautos alcheimeris toli pažengęsnuotraukos (14)

2018 balandžio mėn. 23 d. 10:31:34
Danutė ŠEPETYTĖ

Su juo gali kalbėti apie akmenį, pilį, žolę... Apie pilį - dėl to, kad kadaise jis itin pasižymėjo tvarkydamas Lietuvos piliakalnius, o šiandien kone kasdien praeina Gedimino kalną, pakišusį jam infarktą, tarsi būdraudamas, ar jis „tebestovi dar vis“... Apie akmenį kalbėti - tai mintyti apie pamatus, apie esminius tautos inkarus, neleidusius jai išklysti iš tėvonijų; piliakalnių ir dvarų sodybų tyrinėjimams bei paieškoms, kaip grąžinti buvusios gyvensenos štrichus šiandienai, Ričardas Stulpinas atidavė nemažai gyvenimo dienų ir metų.

 

Apie žolę, kuri pasiglemžia vis naujus lietuvių žemių plotus tiesiogine ir perkeltine prasme, - t.y. apie užmarštį, apie lietuvių norą būti kažkuo kitu ir kalbamės su žinomu architektu Ričardu STULPINU.

- Jeigu nenorit būti lietuviais, aš nė kiek neprieštarauju, - juokaujamu tonu sako Ričardas, - būkit lenkais, rusais, anglais, - būkit kuo tik norite, o aš noriu likti lietuviu; leiskite man numirti manam rezervate. Aš gyvenu troboj, kuri turi pamatus, - lietuviui visuomet reikėjo pamatų. Jis ne klajoklis, kuris gyvena jurtoje, jai pamatų nereikia. Atėjo, pasistatė jurtą ar vigvamą, čia ar ten, nuganė žolę, suvalgė viską aplink, išpjovė visus gyvulius, pridergė ir patraukė naujų vietų link. Stepė didelė, galima eiti ir ten, ir ten... Lietuviai niekada nebuvo klajoklių tauta. Mes, pasikartosiu, esam sėsli tauta ir turėjom išmokt gyventi šitame lopinėlyje. Mūsų identiteto sankabos su šita žeme, einant iš praeities, yra piliakalnių, kaimo ir dvarų, miestų ir miestelių gyvensena. Šiandien praktiškai pusę savo identiteto jungčių esame praradę... Piliakalnių gyvensenos nėra, liaudies architektūros nėra, dvarų nėra, kiek nesunaikinom patys, naikina laikas, kaimai vos vos kvėpuoja, - ko stebimės, kad žmonės emigruoja... Kadaise lietuviai du šimtmečius atsilaikė prieš kryžiuočius, nes buvo kaip niekad susikabinę su šita žeme; nebėra jungčių, didžiųjų jungčių nebėra.

- Negi jų pavidalai, sukelti į muziejus, netenka galios daryti poveikį - žadinti, gaivinti, prikelti genetinę atmintį?

- Štai jums Rumšiškių liaudies buities muziejuje mielai paaiškins, jog čia vienintelė liaudies buities išsaugojimo vieta. O jūs imkite ir įsivaizduokite miško paklotę, kurios grybienoje kyšo keli grybukai. Grybas yra didžiosios grybienos „rezultatas“, todėl žemaitiškas namas yra žemaitiškos grybienos vaisius, aukštaitiškas namas ar sodyba, ar kaimas yra aukštaitiškos grybienos išdava, o dabar kas? Dabar tarytum visus grybus kas būtų nupjovęs - Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją suveždami į Rumšiškes ir jas greta sustatę. Mielieji, tai yra amerikietiškas kultūros supratimas; jiems kultūra yra grybukai, man kultūra yra grybiena. Man grybukai neįdomu, man įdomu grybiena ir dėl jos aš kausiuos, jei dar turėsiu jėgų. Baltakasės dainininkės su prilipintomis kasomis iš „Lietuvos“ ansamblio manęs nė kiek nejaudina, bet kai užsidedu plokštelę, kur dainuoja Marcinkonių močiutė, aš verkiu klausydamas, - ta „grybiena“ tikra, su savo kvapais, poskoniais, beržo, ąžuolo sultimis, su rūko garais, atvirstančiais nuo upelių...

Pati paminklosauga šiuo metu pakliuvusi į kritinę situaciją ir niekaip neapsisprendžia, kuria kryptimi jai sukti; pagaliau nesama ir fundamentalių apibrėžčių, pamąstymų, kas yra paveldas, tęstinumas ir pan. Kiek man leidžia išprusimas ir patirtis, galima kalbėti apie dvi paminklosaugos kryptis - europietišką ir Rytų, vadinkime, japoniška. Kuo jos skiriasi? Europiečiams vertybė yra medžiaga, rytiečiams - procesas, jiems pats šventyklos atstatymas ir kelionė per šimtmečius yra vertybė. Jie XIV amžiaus šventyklą lengvai priskirs XII amžiui, - nors nieko panašaus, ji bus perstatyta greičiausiai kelis kartus. Kitaip tariant, procesas, kas yra daroma su medžiaga laike, japonams ir yra paveldas. Europiečių procesas nedomina, todėl jie sfinksui susimanę numuštos nosies neprimontuos, - kas liko, tas ir yra vertinga. Jeigu mums svarbu procesas, tada Valdovų rūmų, Trakų pilies atstatymas yra teisingi, nes tokiu atveju medžiaga nesvarbu, - Renesansą galima ir iš betono padaryti. Jeigu mes saugom medžiagą, tada akcentuojam konservavimą, restauravimą ir visą dėmesį sukaupiam į technologijas.

- Jei neklystu, šiuo atžvilgiu Lietuvoje nuoseklumo nesama. Neaišku net kas būtų svarbiau - gelbėti Lentvario rūmus ar mesti lėšas į naujos koncertų salės statybas. Arba vėl. Neseniai dėl Lukiškių aikštės konkursą neva laimėjusio „bunkerio“ projekto girdėjome paveldosaugininkus sakant, kad jis pažeidžia Lukiškių aikštės, įrašytos į saugomų kultūros objektų registrą, vertingąsias savybes. Kaip suprasti - saugoma aikštė, ar tik jos savybės?

- Nors mūsų paminklosauginis ir kultūrinis mentalitetas krypsta Rytų pusėn, bet nuolat propaguojame, kad esame europietiška valstybė. Tarybiniais laikais ir iki 1994 metų visa paminklosauga deklaravo sauganti objektus, turinčius vertingąsias savybes, dabar Paminklosaugos įstatymo pirmajame straipsnyje parašyta, kad saugomos kultūros paveldo objekto vertingosios savybės, nebe pats objektas. Formaliai žiūrint, jeigu saugomos tik pastato, parko, aikštės, savybės, vadinasi, jas galima saugoti ir nufotografavus, nupiešus, išliejus ir pan. Kaip sakiau, pagal europinę tradiciją, Valdovų rūmai yra nesusipratimas, o pagal Rytų tradiciją Algirdas Kaušpėdas, norintis Gedimino kalną apvožti Aukštutinės pilies rūmais, yra milijardą kartų teisus. Dabar madinga tiek Rusijoje, tiek posovietiniuose kraštuose cerkves atstatinėti silikatinėmis plytomis ar bet kuo. Bet aš galvoju kaip europietis - už penkiolikos kilometrų nuo Vilniaus yra originalus, autentiškas Andrė parkas, europinio lygio autoriaus fantastiško grožio kūrinys, bet mes jam neskiriam jokio dėmesio, neduodam nė vieno cento, nors kitur kuriam kopijas ir didmiesčių gatvėse, išrovę sveikus medžius, jų vieton kišame brangiausius pakaitalus. Kur jūs matėt normalų kolekcininką ar antikvaro žinovą, kuris visas savo santaupas nukreiptų ne į originalą, o į kažkokio spėtino autoriaus spėtinos reprodukcijos paiešką ar restauravimą...

- Ričardai, bet juk išties andainykščių lietuvių tapatybės jungčių nebeįmanoma susigrąžinti.

- Aš suprantu. Bet būtų gerai, kad žmonės bent žinotų tuos ryšius, kad jie turėtų supratimą apie etnografiją, apie piliakalnių istoriją, kad apie Renesansą nesusidarytų vaizdo iš Valdovų rūmų, kad Žemaitija jiems nebūtų tik sodyba Liaudies buities muziejuje, kad palengvėle nevirstume barbarais, kurie užima svetimas žemes, išžudo vietinius, ištrina jų kultūrą ir sako, kad viskas yra gerai. Jeigu mes nenorim būti lietuviais, aš nė kiek neprieštarauju. Norit būti kosmopolitai, pasaulio piliečiai, būkit, gal jums ir gerai. Man negerai. Gal čia tik mano problemos, ne visų, gal čia tendencija tokia, kad po kiek laiko pasaulyje nebebus nei lenkų, nei ispanų, nei rusų, kinų, nei lietuvių, nes ta linkme juk einama. Aš savo karjerą nuo Rumšiškių pradėjau, dalyvavau to miestelio kūrime ir kai išvydau špitolę iš Luokės, šalia kurios buvo „padėta“ dzūkiška pirkia, aš supratau: jei pasiduosime pasaulinėms madoms, niveliacijos procesams, prarasime savąją kultūrą, nes nors ir gali krūvoje susigyventi juodukas, kinas, lietuvis, musulmonas, bet tautos kultūra nėra kultūrinių patirčių suma. Ji konstruojama kitaip. Kadangi mes esame labai maži, tai pasauliui esame įdomūs tiktai tiek, kiek esame mes patys. Ir gerbti mus pradės tada, kai liausimės apsimetinėję anglais, vokiečiais ar amerikonais, ir jie pamatys, kad šitas unikumas, šitas „brudas“ yra lietuvis. Va tada ir atsistosime į vieną gretą su didžiaisiais, nebeprašydami iš jų malonių.

- Galbūt tai nutiks kitame Respublikos šimtmetyje, jeigu jis ateis...

- Tiesą pasakius, mane kiek žeidžia, kai Baltijos valstybių šimtmetis suplakamas į viena - istoriniam Europos kontekste estus ir latvius pradėjo minėti tik XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje, o Lietuva befigūruojanti beveik nuo Romos laikų. Taip, latviams ir estams šimtas metų - didžiulis įvykis, nes jie iki 1918 metų neturėjo savos valstybės, mes valstybę turėjome nuo Mindaugo. Ir dar prieš Mindaugą IX amžiuje lietuviai davė vikingams į kailį prie Apuolės. Man Lietuva yra jau nuo Apuolės.

Žinot, kaip jaučiuosi dėl to šimtmečio minėjimo? Žmogus gimsta, gauna gimimo liudijimą, paskui krenta į komą, o kai iš jos išeina, tai ką? - jam naują pasą duoda? Galbūt pažymą kokią nors išrašo. Lygiai tas pat yra ir su tauta - kai ji išeina iš komos, t.y. atgauna nepriklausomybę, gimimo dokumentai, išrašyti XIII amžiuje, lieka tie patys. Taip, estų ir latvių valstybės gimimo liudijimui - šimtmetis, o mums - tik pažyma, kad išeita iš komos.

- O gal vėl ten link grimztama?

- Ne mano sritis šitie dalykai, bet akivaizdu: nutrūkinėję ryšiai, mes kaip tas grybas, atskirtas nuo grybienos, savęs nebesuprantam, žiūrim gal į Europą, gal į Ameriką, na, kai kurie žiūri ir į Rusiją, bet mažai kas žiūri į save. Tokia, matyt, būtų diagnozė. Gal reikėtų reanimacijos, bet ar reikia jai pasiryžti, nežinau.

- Ar yra kritinė masė tų, kuriems svarbus tautos likimas?

- Pagal tirpstančios tautos kreivę galima matyti, kaip globalizmo bangos šluoja mus ir šluos, bet vis dar juntama šiokia tokia pulsacija. Skausmingiausias periodas - dar tauta nemirusi, bet negyvybinga, kažkokios daržovinės būsenos apimta. Lyg ir gyva, bet negyva. Širdis dar kaunasi, dar varo kraują, bet organizmas pūva..

-...reikia slaugos iš Briuselio... ar iš Amerikos.

- Blogiausia, kad ji serga dar ir alcheimeriu, jis toli pažengęs šitai tautai, ji nebeatsimena savo praeities. Bet dar negali jai statyti kryžiaus. Kartais net sergant šia liga ištinka sąmonės praskaidrėjimų...


Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (14)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRASIDEDA: musulmonai iš viso pasaulio sekmadienį pradeda kasmetinį hadžą - kelionę į jiems šventą Mekos miestą; kaip ir pernai, čia laukiama susirenkant daugiau kaip 2 mln. tikinčiųjų; mieste imtasi griežtų saugumo priemonių.
  • PAGERBS: sekmadienį Alytuje, minint alytiškio savanorio Artūro Sakalausko 27-ąsias žūties metines, Šv. Angelų sargų bažnyčioje bus aukojamos mišios; po Mišių žuvusio savanorio atminimas bus pagerbtas prie jo kapo Šv. Angelų sargų bažnyčios šventoriuje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar jums trukdo viešai vaikus žindančios moterys?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate naująją Vilniaus miesto reklamą "G taškas"?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +14   +15 C

   +16  +17 C

 

   +15 +16 C

  +21  +23 C

   +25  +27 C

 

   +19  +20 C

  2-3 m/s

  4-6 m/s

 

    2–4 m/s

 

USD - 1.1391 PLN - 4.3115
RUB - 76.8166 CHF - 1.1338
GBP - 0.8958 NOK - 9.6795
reklama
Ukis 2018