Tautą ugdo ne alus ir krepšinisnuotraukos

2011 rugpjūčio mėn. 07 d. 11:07:59 Perskaitė 5497

„Architektūra yra neatskiriama mūsų gyvenimo, realybės, būties ir filosofijos dalis. Kai šitai suvoksime, daug kas išryškės“, - teigia Kultūros ir meno premijos laureatas, kaunietis, architektas, profesorius Jonas MINKEVIČIUS, akcentuodamas architektūros misiją tarnauti ir konkrečiam žmogui, ir visuomenei, ir valstybei. Deja, šiandien mūsų architektūrai profesorius pagiriamųjų žodžių pasakyti negali, nes ji pernelyg veikiama bendro fono, kuriame jis labiausiai pasigenda dvasinių vertybių.

- Ne kartą kritiškai vertinote mūsų architektūros būklę. Ar ištaies ji yra tokia liūdna ir neturime kuo pasidžiaugti?

- Pažiūrėkime, kokiame fone kuriama architektūra. Sakome, kad esame nepriklausomi, bet ta mūsų nepriklausomybė yra sąlygiška. Nes ji priklauso nuo daugybės pasaulinių veiksnių. Ir, žinoma, priklauso nuo to, kokį gyvenimo būdą nusistatome mes patys. Mes nuo pat pradžių mėginome įtvirtinti demokratiją, bet iš tos demokratijos išėjo tik pseudodemokratija. Ta visa suvalstybinto buvusio turto privatizacija išleido laukinio kapitalizmo džiną, kuris sukrovė turtus vienam kitam gudruoliui, o šiaip tautą nuskurdino ir padarė didžiulę socialinę atskirtį. Mes įstojome į Europos Sąjungą, o ką ji mums davė? Buvome prievartinėje sovietinėje sąjungoje, o į ES įėjome savo noru. Ji mums pateikė diskriminacines sąlygas. Visose srityse. Pradėkime nuo mūsų atominės elektrinės priešlaikinio uždarymo. Žemės ūkio gamybos sąlygų finansavimas antikonkurencinis - mes gauname tik penktadalį to, ką gauna senosios Europos šalys. Žemės pardavimas užsieniečiams - koks nors Geitsas gali mus nors ir šiandien nupirkti su visomis mūsų vertybėmis. Eurointegracija mus verčia pripažinti visokias Vakarų atliekas, žlugdančias tautiškumą ir moralę. Mes atsisakome dalies savo suvereniteto, nes visur atviros sienos. Žinoma, yra ir pliusų, bet visokie nešvarumai prilimpa lengviau. Katastrofiškos demografinės pasekmės, mūsų tauta nyksta pasiutusiai greitai. Protų nutekėjimas, masinė emigracija. Per 20 metų Lietuva sumažėjo kone milijonu žmonių. Tai globalizacijos pasaulinių krizių procesai. Taigi galime pasakyti, kad laisvė mums tapo esminiu išbandymu, kurio iki šiol neišlaikėme ir esame už tai baudžiami. Laisvė mums tapo bausme, užuot tapusi gėrybe.

- Kaip tai paveikė architektūrą?

- Tokiomis sąlygomis mes kuriame. Galima suformuluoti taip - architektūra yra tai, kas esame mes patys. Tad ir pasižiūrėkime, kur mes esame, kokioje zonoje, kokių iššūkių akivaizdoje atsidūrėme. Esame dvasiškai ir materialiai nestabili visuomenė. Tad ir kyla klausimas - ar gali rastis sveika architektūra?

- Bet tokioje aplinkoje kaip tik gali rastis savotiškas pasipriešinimas.

- Iš to ir turi kilti mūsų noras išsikapstyti iš šitų blogybių. Tiesiog reiktų į iššūkį atsakyti iššūkiu. Bet architektūrai formuotis reikia pirmiausia atitinkamos valstybinės politikos, paremtos įstatymais ir, žinoma, subalansuotos ekonomikos svertais, ir visus vienijančių idealų bei strateginių tikslų siekimo. Jeigu tauta jų neturės, net mūsų pinigai nieko nepadarys. O kur mes esame? Mes neturime net architektūros įstatymo, idėjinės, moralinės, kultūrinės nuostatos nėra įteisintos. Tie dalykai nesutvarkyti, o mūsų architektūra yra chaotiška, nesubrendusi. Turime nemažai talentų, bet tos kliūtys jiems neleidžia pasireikšti, tai atsiliepia kūrybai. Prisikaupusios problemos jau pradeda visuomenei badyti akis.

- Bet visuomenė kažkodėl tyli.


- Žmonės jau ima suprasti ir piktintis. Tauta pradeda suprasti, kad architektūra yra ne tai, kad kas ką sumanė, tas tą ir daro. Kyla žmonių pasipiktinimas urbanistiniais pokyčiais Palangoje, Šventojoje, Neringoje, paežerių užstatymais. Derinimo instancijų daugybė, o rezultatai kontroversiški. Pažiūrėkime į Nemuno ir Nevėžio santaką ties Raudondvariu. Pats Lietuvos centras. Apačia visa užstatyta, supilta netgi dviejų metrų platforma, pakeistas reljefas. Čia nebe smulkmena, čia visas rekreacinis rajonas suniokotas. O Palangos užstatymas? Buvusi nuostabi, rami, žalia zona faktiškai sunaikinta. Jos dvasia pakeista.

- Na, dėl pajūrio, regis, aišku - užgožė komercinis interesas.

- Absoliučiai. Įstatymai to dažniausiai neleidžia, bet niekas nenugriauta iki šiol. Šventojoje, kur koncepcijoje figūravo vieno, dviejų aukštų pastatai, visas pajūris užstatytas didžiuliais blokais. Ir niekas jų negriauna. Net ir priimti įstatymai yra neveiksnūs. Nedaug trūko, kad priėmus miškų įstatymą mūsų nacionaliniai parkai ir gražiausios vietos būtų išparceliuotos. O mūsų gamtinis kraštovaizdis, miškai yra neįkainojamas tautos kultūrinis turtas. Būtent tas turtas formavo lietuvio dvasią ir pasaulėjautą.

- Bet tai daroma sąmoningai, juk negalima sakyti, kad valdininkai nesuvokia, kas vyksta.

- Manau, kad jie supranta. Jeigu būtų daroma nesuvokiant, tai nesuvokimą gali ištaisyti tie, kurie suvokia. O čia sąmoningai daroma, pragmatiškai, grynai savanaudiškai.

- O gal visuomenė nesupranta, kas vyksta, kad nereikalauja kariauti su pragmatikų interesais?


- O kas yra mūsų visuomenė? Aš nenoriu nieko įžeisti, bet didelė jos dalis degradavusi. Tai vertybių krizės padarinys. Ta visuomenė nebesuvokia tikrųjų vertybių. Jai vertybės yra tai, kas panosėje. Jeigu susiję su jo kiemu, sklypu ar jo dvaru, tai yra vertybė. O kas toliau - jam nebesvarbu. Tai tautos degradacijos požymis. Prarandame supratimą, pagrindinį katalikybės principą, kad žmonės turi tarnauti vieni kitiems. Atsižvelgti į vienas kito interesus. Tarnauti visumai, o paskui prisitaikyti pačiam, nes be visumos negalėsi gyventi. Antraip nukentės gamta, visa aplinka, pražus žmonija su savo gobšumu ir savanaudiškumu. Tai pamatiniai dalykai. Žmonės šito nenori suprasti, nes jiems šiandien tai yra nenaudinga.

- O gal tai praeities palikimas mumyse? Anais laikais matydavome ramią, vienaukštę Palangą, o iš nuotraukų žavėdavomės daugiaaukščiais užsienio pajūriais. Štai dabar mes tokie kaip jie.

- Tai čia ir yra tas kultūrinis nuosmukis. Mes nebesuvokiame savo pačių turto. Nes mūsų turtas ne dangoraižiai, jie Lietuvai iš viso nebūdingi. Mūsų turtas - krašto žaluma, mūsų vanduo, mūsų dar nesuniokotas kraštovaizdis, ko nebėra civilizuotose pasaulio šalyse. Iš šito turto mes galime puikiausiai gyventi. Netgi vanduo taps didžiausiu turtu. Nes pasaulis jau dabar neturi gėlo vandens. O mes mašinas juo plauname. Štai koks supratimas. Kai mes įsisąmoninsime tuos pamatinius dalykus, tada atkeipsime dėmesį į pačios architektūros, pastatų, aplinkos, erdvės santykį. Tada ir forma turės prasmę. Kol kas dabartinės architektūros forma yra nesubrendusi savitumui. Tai yra sekimas kitur sukurtomis formomis. Mes čia tik interpretuojame, geriausiu atveju pritaikome prisižiūrėję iš užsieninių žurnalų. Ir manome, kad tai pažanga. Imkime sodybinę, gyvenamąją, kaip aš vadinu, masinę architektūrą. Ji didžiąja dalimi yra neskoninga.

- Kuo pasireiškia neskoningumas?


- Mūsų kraštovaizdis savaime duoda mintį, kad reikia su aplinka sugyventi, prisitaikyti, elgtis neagresyviai. O mūsų šalyje tų postmodernistinių išsišokimų daugybė - laužytos formos, stogeliai, neturintys nei funkcinės paskirties, nei estetikos. Tai išprusimo stoka, žemos kultūros požiūris. Galima žiūrėti ir taip, stogeliai, pilys - tai tarsi kažkokia užuomina į mūsų senovę, tarsi išraiška, kad mes štai kokie didvyriai. Kažkoks pseudopatriotizmas. Bet tai tiesiog nesuvokimo lygis.

- Bet ar galima apie mūsų reprezentacinę architektūrą pasakyti, kad ją gimdo nesuvokimas?


- Ji atspindi nebe mūsų masinį, o intelektinį skonį. Reprezentaciniai statiniai - tai bankai, visokie administraciniai pastatai. Ir dabar atsiradusios arenos. Ką jos reprezentuoja? Jos sukurtos ne kaip kultūrinės išraiškos, bet kaip komerciniai utilitariniai objektai. Tam tikra prasme jie naudingi, to nuneigti negalima. Jie yra sukoncentruoti stambiuose miestuose kelioms funkcijoms atlikti. Bet čia mes orientuojamės į profesinį elitą, aukšto lygio sportininkus, kitus atlikėjus. O kur mūsų masinė aplinka, tinkama sportui, fizinei kultūrai, sveikatingumui? Ar stato provincijoje kas sporto sales, baseinus? Štai kaip siejasi architektūra su sveikatingumu. Lietuvos jaunimo sveikata tokia, kad net kariuomenėn nebėra ką imti. Architektūra turi tarnauti tautai, visuomenei. Čia turi įsikišti valstybė.

- Profesoriau, arenos ir tarnaus visuomenei - į jas ateis tūkstančiai, susės ir žiūrės.

- Taigi kad ateis, susės ir žiūrės. O reikia, kad, visų pirma, žiūrovai būtų sveiki. Ir kad būtų jaunoji karta sveika. Šalia arenų turi būti masiniai objektai. Juk stovi apleisti sovietmečio stadionai. Niekas netvarko krepšinio aikštelių, nėra inventoriaus. Nėra politikos, kuri atitrauktų nuo gatvės tuos vaikėzus, kurie saulėgrąžas spjaudo ir narkotikus ryja.

- Ar teisingai supratau - ne laikas buvo pinigus taškyti arenoms? Gal mes vėl norėdami pasirodyti ėmėmės per anksti rengti Europos krepšinio čempionatą, tada buvome priversti skubėti ir ėmėme statyti arenas - konservų dėžutes?

- Nuo to ir prasideda. Nėra blaivaus valstybino požiūrio. Pirma parenkime bazę, išsiugdykime jaunimą, visuomenę, o paskui pasieksime ir pasaulinį lygį. Žinoma, jeigu turėsime tokį siekį ir būsime vieningi. Nuo šito prasideda. Dabar padėtis tokia, kad žmogelis stovi apsiavęs nuplyšusiais batais, bet ant galvos - lordo skrybėlė.

- Jūs, kaunietis, tarsi pasisakote prieš mūsų krepšinio religiją. Lietuvoje seniai niekas nedrįsta abejoti, kad krepšinis ugdo patriotus.

- Vien krepšinis nieko neišugdys. Tautą išugdo dvasiniai dalykai, o ne alus ir krepšinis. Ir šita visa propaganda tokia netikra, dirbtinė ir demagogiška, kad širdį skauda. Žinoma, areną reikia turėti. Bet Kaune ją pastatė saloje, kuri buvo vienintelė žalia sala Nemune, miesto centre. Ji buvo apleista. Bet ją buvo galima sutvarkyti. Ką padarėme dabar? Milžiniškas objektas, izoliuotas vandens. Pati gamta priešinosi tokiam objektui, pati gamta nedaro jo laisvai prieinamo. Kiek ten reikia automobiliams aikštelių. Ir, svarbiausia, visi tai supranta. Jau dabar pastatė du tiltus. Tie tiltai kainuoja gal po 8 ar daugiau milijonų.

- Bet dauguma kauniečių turbūt džiaugiasi, kad Kaunas pagaliau turi europinio masto areną.


- Jis galėjo turėti ją ir kitoje vietoje. O arti dvidešimties milijonų išeikvota tiltams. Pagalvokime žmogiškai. Ką mes būtume galėję už tuos milijonus padaryti Kaune? Pažiūrėkite, kiek žmonių laukia socialinių būstų. Laukia daugiavaikės šeimos, jaunimas, kuris gal išvažiuos neturėdamas čia būsto, neįgalūs žmonės, kuriems reikia mūsų krikščioniškos pagalbos. Tai pareiga, būtinybė. Štai nuo ko reikia pradėti. Tai tokia yra mūsų moralė?

- Kokį įspūdį jums palieka pačios arenos? Panevėžyje, Šiauliuose ir Kaune - kone identiškos.

- Jos yra grubios, stambios, išorinė forma sunki, užgožianti miestų dalis.

- Bet turbūt architektūrinių formų paieškoms būtų reikėję ir daugiau pinigų?


- Žinoma, ir investicijos, ir konkursai turi būti. O čia kas įvyko? Reikia greitai ir viskas. Ką mes gero esame pastatę? Panevėžyje biblioteka yra vertinga, Utenoje taip pat pastatyta, Klaipėdoje rekonstruota. Kaip gero sprendimo pavyzdį galima paminėti Vilniaus oro uostą, kur sėkmingai įkomponuotas senasis pastatas. O vyrauja kas - visokie prekybos centrai.

- Bet tai privataus kapitalo „kūryba“.


- Bet tai mūsų architektūra. Ji formuoja mūsų tradicinius istorinius miestus, jų centrines dalis. Įsiterpia svetimkūniai ir naikina mūsų savitumą. Štai problema.

- Mūsų nesusivokimą puikiai iliustruoja Kryžių kalno urbanizacijos istorija...

- Reikia turėti teisingas dvasines orientacijas. Pirmosios nepriklausomybės laikais kiek bažnyčių pristatyta, o tenai net koplyčios nepastatė jokios. Vadinasi, tautai nereikia. Jos bažnyčia - pats Kryžių kalnas. Ten jos dvasia. Tauta ten nuėjusi paverkdavo. Ir žmonės eidavo dešimtis kilometrų. O dabar keičiame orientaciją - dabar mes atskiriame tą dvasią nuo tikro kraštovaizdinio konteksto, su kuriuo lietuvis suaugęs. Tai rodo net mūsų dvasininkijos nesupratimą, nejautrumą, atitrūkimą nuo tikrųjų dvasinių poreikių. Pati tendencija yra tokia, kad čia - nebe vertybė. Kuriamos naujos vertybės, kurių anksčiau tautai nereikėjo. Štai ir priėjome prie sakralinės architektūros. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje gal apie šimtą bažnyčių jau pastatyta. Buvo entuziazmas, kad iš priespaudos vadavomės. Atrodė, dabar bus kažkokių atradimų, bet tos viltys nepasiteisino. Dėl organizatorių ir profesinio kūrybiškumo stokos. Gal labiausiai tik Nidos bažnyčia atitinka kraštovaizdžio dvasią. Kalbėdami apie architektūros nuosmukį istoriškai pasižiūrėkime, ar mūsų sakraliniai pastatai gali konkuruoti, prilygti tais sunkiais baudžiavos laikais statytų bažnyčių kultūrinei meninei vertei.

- Gal supertalentai projektavo?

- Būtent supertalentai. Bet buvo ir supervykdytojų.

- O dabar supervykdytojų ar superfinansuotojų nebėra?


- Visko trūksta. Mes nesugebame prilygti net tai sunkiai istorijai.

- Tarpukario Lietuvos architektūra sulaukia daug komplimentų. Ar sutinkate, kad ji buvo sunkių formų.

- Žinoma. Bet ši architektūra mums tik rodė kelią. Tai buvo modernizmo pranašai. Ji rodė, kokiu keliu turi eiti Lietuvos gyvenimas, kultūra ir architektūra. Tai buvo tam tikras manifestas, kryptis. Tai buvo brangi statyba, kuriai ir dabar nereikia remonto.

- O Vilniaus sporto rūmai sovietmečiu buvo irgi kažkas panašaus į manifestą?

- Pastatas vertingas, visų pirma, tuo, kad jis pirmas Sovietų Sąjungoje sukurtas specialiai sportui ir žiūrovams. Architektūriškai ne tiek originalus, kiek originalios buvo jo vantinės konstrukcijos, kurių nebuvo niekur. Tai turi savo vidinę prasmę, nes tai buvo mūsų pasipriešinimo architektūrinė išraiška. Rūmai buvo kuriami kaip objektas, kuris nušluostytų nosį Maskvai. Ir iš tiesų - gauta SSRS Ministrų Tarybos premija. Kartu buvo įtvirtinta, kad mūsų architektūrinė kultūra aukščiau nei jų. Štai kur esmė ir to paminklo vertė.

- Vyresnieji pamena, kad Sporto rūmai buvo tapę net Vilniaus simboliu. Ar dabartiniai kūriniai gali į tai pretenduoti?

- Aš nenoriu nuneigti dabar dirbančių architektų pastangų. Yra gabių žmonių, kurie laimi įvairius tarptautinius konkursus. Gal prieš 10 metų jaunų architektų grupės sukurtas Ščecino senamiesčio projektas laimėjo pagrindinį prizą, nors ten dalyvavo daugelio užsienio šalių architektai. Rygoje neseniai banko projekto konkursą laimėjo Vilniaus architektų grupė. Vadinasi, gali. Mūsų kūrybinis, profesinis, intelektinis potencialas yra didelis. Žiūriu, mūsų studentai - vienas kitas - yra gabūs, talentingi. Tik jiems reikia sudaryti sąlygas ir ugdyti toje terpėje, apie kurią mes kalbame.

Dosjė

Architektas Jonas Minkevičius yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir kraštotvarkos katedros profesorius, tačiau mokslininko asmenybė neapsiriboja tik universiteto sienomis. Nors už nuopelnus universitete ir turi išskirtinį profesoriaus atestatą KTU Nr.000001.

1926 m. Kupiškio rajono Ožkinių kaime gimusio architekto, filosofo, menininko devizas - aukštyn širdis (sursum cordas)!

Ateitininkas pogrindininkas (nuo 1943 m.). J.Minkevičius nestojo į Dailės institutą pamatęs čia sovietinės tematikos darbus, 1948 m. pasirinko platesnes architektūros studijas Kauno valstybiniame universitete (vėliau - Politechnikos institute). Baigusiam aukštąją mokyklą mokslo pirmūnui nebuvo leista likti Lietuvoje kaip politiškai nepatikimam. Buvo paskirtas darbų vykdytoju į Stalingrado HE prie Volgos. Tačiau pavyko išsirūpinti leidimą likti Kaune.

Nuo 1967 m. dirbo Vilniaus dailės instituto Kauno skyriuje. 1975 m. pašalintas už tautinių ir naujų mokslinių idėjų skleidimą. Atsisakęs remtis sovietine ideologija, neteko teisės ginti dviejų parengtų disertacijų (1961, 1975 m.).

Profesorius yra parašęs 24 knygas, kuriose analizuoja lietuvių liaudies ir bažnytinį meną, Kauno architektūrą. Nagrinėjami Baltijos valstybių ir Baltarusijos architektūros paminklai, Vakarų architektūros kryptys ir t.t.

Už knygą „Lietuvos liaudies architektūra“ J.Minkevičiui skirta respublikinė premija, o „Lietuvos bažnyčių menas“ 1994 metais pripažintas Metų knyga.

Retas žino, kad prof. J.Minkevičius yra vienas iš Lietuvos liaudies muziejaus Rumšiškėse pradininkų.

Profesorius yra Auksinio Architektūros riterio ordino kavalierius (1999 m.), aktyvus Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos architektų sąjungos, Baltijos valstybių istorijos ir filosofijos asociacijos, Kauno urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybos narys.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net