Svetimo skausmo nebūna. Ar tikrai?nuotraukos (9)

2018 rugsėjo mėn. 07 d. 10:21:11 Perskaitė 1114

Šiandien Kotryna turėtų būti ketvirtokė, su savo bendraklasiais džiaugtis pirmomis rugsėjo dienomis, bėgioti mokyklos koridoriais per pertraukas. Tačiau Kotrynos šiandien mokyklos suole nėra. Nes bėgioti ji negali, o kalba ji ne taip, kaip kiti jos klasės draugai. „Ji kitokia“, - sako mokytoja, turinti mokyti simpatišką tamsiaplaukę, ir suka akis. Štai toks tikrasis specialiųjų poreikių vaikų integracijos veidas.

 

2017 m. liepos 18 d. - data, kuri Stanevičių šeimos narių širdyse įsirėžė visam gyvenimui. Tą dieną į šeimos automobilį sankryžoje rėžėsi iš paskos važiavęs autobusiukas. Nukentėjo tik Kotryna, ji patyrė galvos smegenų traumą. Tą dieną šeimos daiktai jau buvo iškeliavę į svečią šalį, į kurią gyventi jie ketino išvykti po kelių dienų. Tačiau lemtingas smūgis apvertė viską aukštyn kojomis. Kasdienybe tapo ligoninės, nepakeliamas skausmas, ašaros, operacijos, laukimas ir malda. Pirmasis gydytojų verdiktas - Kotryna gyvens vos 5 dienas. Vėliau tėvams buvo pasakyta, kad jų dukra likusį gyvenimą bus prikaustyta prie lovos ir nesuvoks aplinkos. Tačiau šiandien Kotryna šypsosi, pati skaito ir bando vaikščioti. Ir labai nori mokytis. Bet negali. Nes ji „kitokia“.

Kotrynos mama Neringa Stanevičienė pasakoja, su kokiu jauduliu ir džiaugsmu širdyje laukė šios Rugsėjo 1-osios, kai Kotryna pagaliau grįš į mokyklą. Tiesa, į 3 klasę. Nes reikia pasivyti bendramokslius. Pernai Kotryna taip pat mokėsi, tačiau namuose, todėl mama nusprendė, kad geriausia būtų pakartoti kursą. „Mokytoja į namus atvykdavo 2-3 kartus per savaitę, o vienos dienos mokymasis trukdavo pusantros valandos. Nedaug ką galima per tokį laiką išmokti“, - sako Neringa. Todėl didžiules viltis ji dėjo į galimybę grįžti į mokyklą ir mokytis kartu su kitais vaikais.

„Kotryna buvo perkelta iš Kauno rajono Domeikavos gimnazijos į Domeikavos gimnazijos Užliedžių skyrių. Priežastys paprastos: atstumas iki mokyklos, mokinių skaičius mokykloje ir, žinoma, pačios mokyklos dydis. Neslėpsiu, džiaugiausi. Nes tikrai tikėjau, kad viskas bus gerai. Su mokytoja bendravome ir abi sutarėme, kad viena kitai padėsime. Bet rugsėjo 3 d. mokytoja jau nebuvo taip geranoriškai nusiteikusi padėti ir atviru dialogu, girdint Kotrynai, pasakė, kad nežino, kaip reikės dirbti su „kitokiu“ vaiku, kad bus sunku ir kad mes dar gerai pagalvotume, ar tikrai nenorime likti mokytis namuose“, - apie pirmą dukros dieną mokykloje pasakoja mama Neringa.

Šiandien Kotrynai reikalinga nuolatinė pagalba. Mama jai nuolat padeda judėti, dešinioji Kotrynos ranka paralyžiuota, kairioji dreba. Todėl kol kas ji pati nerašo, bet mokosi tai daryti. „Po traumos praėjo metai, tad tikiu, kad mes dar daug galime išmokti“, - sako Neringa. Ji sako „mes“, nes kartu su dukra šiemet buvo pasiruošusi grįžti į mokyklą. „Mums reikia tik surasti mokyklą ir mokytoją, kuri norėtų mums padėti, o aš pati esu pasiryžusi visada būti šalia. Kotrynai reikia padėti judėti, tad tokiems vaikams mokykloje sudaroma galimybė skirti padėjėją. Juo gali būti įdarbinta mama. Aš siūlausi būti su ja netgi nedarbinama, kad tik dukrai sudaryčiau visas sąlygas būti su vaikais“, - sako Neringa.

Tačiau kol kas ji jaučianti, kad niekas nenori prisiimti tokios naštos. Išgirdusi nedviprasmiškus mokytojos pasakymus apie Kotrynos buvimą „kitokia“, Neringa sako nesuprantanti, apie kokią vaikų su specialiaisiais poreikiais integraciją tuomet nuolat kalba Švietimo ir mokslo ministerija. „Ar žmogus su negalia mūsų šalyje vis dar yra stigma, tabu, šlykštu? Kodėl mes, būdami suaugusieji, leidžiame sau skirstyti žmones? Kodėl asmuo su pedagoginiu išsilavinimu ir darbo patirtimi visiškai nėra suinteresuotas padėt vaikui grįžti į jo gyvenimą? Kodėl atsitikus nelaimei, šeima turi dėl visko kovoti? Sveikatos sistemoje spragos, švietimo sistemoje spragos, teismuose spragos. Kiek teko susidurti, jeigu ateini į valstybinę įmonę nežinodamas įstatymų ir taisyklių, gali pamiršti, kad darbuotojai tau padės... Per didelius vargus Pedagoginė psichologinė tarnyba nustatė, kad pagal Kotrynos poreikius jai turi būti skirta socialinio darbuotojo, psichologo, mokytojo, logopedo ir kineziterapeuto pagalba. Tačiau gavome tik mokytoją ir logopedą. Tai juokinga. Įdomu, kur „dingsta“ visi tam skirti biudžeto pinigėliai ir mokinio krepšelis“, - iškylančius klausimus beria susijaudinusi mama.

Per metus po nelaimės Stanevičių šeimai teko iškęsti daug naujų nemalonių patirčių ir nuolat susidurti su tuo, kad savoje valstybėje jie niekam nerūpi. Šiandien keturių asmenų šeimai tenka ne tik kovoti su sistema, bet ir galvoti, iš ko išgyventi. Neringa nuolat būna šalia Kotrynos, o jos vyras namuose prižiūri jaunėlį sūnų, kuriam vietos valstybiniame darželyje neliko.

„Mes jau pavargome kiekvieną kartą kovoti. Kiek jėgų iššvaistyta dėl to, kad neskiriama valstybinė reabilitacija. Pavargome ir pasirinkome privačius specialistus. Dabar susiduriame su švietimo problemomis. Kodėl valstybei nerūpi jos žmonės ir jos vaikai? Mes juk patys nepasirinkome patirti nelaimę, kuri mus užklupo. Tačiau jos akivaizdoje dar turime eiti kryžiaus kelius dėl to, kas mums priklauso, o kaltininkai, pasitelkę teismus, gyvena ramius gyvenimus kaip iki tol“, - nuoskaudų neslepia N.Stanevičienė.


Situaciją komentuoja Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Vaišnorienė:


- Apgailestaujame, kad mokykla nesudaro sąlygų, dirba segreguodama vaikus pagal jų galias. Tėvams, atsidūrusiems tokioje situacijoje, reiktų kreiptis į savivaldybės administraciją dėl mokykloje pažeidžiamų vaiko teisių. Kai mokykloje įtraukties būdu mokosi specialiųjų ugdymosi poreikių turintis mokinys, reikia visų susitelkimo: mokyklos steigėjo, mokytojo padėjėjo pagalbos, reikia ir mažesnio mokinių skaičiaus klasėje - vaikas, turintis didelių ir labai specialiųjų ugdymosi poreikių prilyginamas dviem tos klasės mokiniams.

Jei Pedagoginė psichologinė tarnyba ar Švietimo pagalbos tarnyba, įvertinusi vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius, rekomenduoja teikti pagalbą besimokant mokykloje, tai pagalba ir turi būti teikiama.

Jei mokinys mokosi namie, jam yra skiriamas tokio dydžio krepšelis, kad pagal nustatytas valandas galėtų specialistai vaiką ugdyti individualiai. Jei vaikui teikiamas ugdymas namie (jį skiria medikai, o ne mokykla), vadinasi, jam reikalingas sveikatą tausojantis režimas, todėl valandų skaičius, kuris teikiamas namie, yra mažesnis nei vaikas ugdosi klasėje.

***

„Vakaro žinioms“ susisiekus su Kauno rajono savivaldybe, Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Irena Marcinkevičienė formaliai atsakė, kad Domeikavos gimnazijos Užliedžių skyriuje Kotryna turi galimybę gauti reikiamą specialistų pagalbą: logopedo, socialinio pedagogo, psichologo. Kadangi bendrojo lavinimo įstaigose nėra kineziterapeuto, dėl šios paslaugos reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą. Dar pridūrė, kad iki rugsėjo 5 d. tėvai nepateikė gydytojų išvados dėl tolesnio mokymo organizavimo būdo ir ugdymo sąlygų sudarymo. Gavus išvadą bus pritaikytas rekomenduojamas mokymo būdas ir priimtas sprendimas dėl mokytojo padėjėjo skyrimo.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net