respublika.lt
 

Šventė bus, net jei nelaukei

2014 balandžio mėn. 19 d. 10:44:08
Respublika.lt, Eltos inf.
Šventė bus, net jei nelaukei. Vaivos Lanskoronskytės (ELTA) nuotr.

Tūkstančiais kunigo sušnabždėtų "Memento mori" ir pelenų kryžiumi ant kaktos prasideda kiekvienos Gavėnios kelionė. Tik ar mes aunamės sandalus ir išdrįstame eiti į kartais kiek atšiaurią dykumą, pilną spygliuotų augalų, priklauso nuo mūsų. Dažniausiai, be abejo, ne. Tuomet pagal visą logiką, jei šios kelionės tikslu - erdve ar laiku, kur galime pasistatyti palapinę (Biblijos žodžius prisiminus), laikytume Velykų šventę, niekur neateiname. Ir tos šventės tarsi nėra.

Bet ar tikrai? Vis tiek kažkaip susirenkame šeimose, su draugais, net ir vieniši keliaudami namo po Velyknakčio Mišių mąstome kitaip nei visada. Net ir paskutinę minutę važiuodami autobusu pas savuosius stengiamės parašyti jiems kokį atviruką, mintyse ieškodami žodžių, kurie galėtų pasakyti ką nors apie prisikėlimą, bent jau akivaizdžiausiai pro langus matomą - gamtos.

Tačiau kartą bažnyčioje girdėjau vieną labiausiai įstrigusių pamokslų. Kaip ir dauguma mūsų, bijau pernelyg teologiškų svarstymų, bijau akistatos su tuo, kad taip niekada ir neišgyvensiu velykinio ar kokios kitos didžiosios šventės slėpinio, todėl kunigo kalbėjimas tuomet buvo tikra atgaiva. Kalbėdamas apie Sekminių šventę, nes Mišios buvo laikomos jų išvakarėse, dvasininkas siūlė praleisti naktį gamtoje ir tyliai stebėti jos išsiskleidimo stebuklą. Kalbėjo, jog nesuprasime Evangelijose aprašomos Šventosios Dvasios ir, nuo savęs pridėsiu, kitų jos slėpinių, jei pirma nepajausime, į save neįsileisime tos Pradžios knygoje aprašomos Dvasios, kuri "pleveno virš vandenų", o žemė tuo metu buvo tuščia ir ją gaubė sutemos. Būtent nuo tos dvasios visa prasidėjo - susikūrė vandens ir sausumos struktūra, žemėje knibždanti gyvūnija ir jai prieglobstį teikianti augalija. Ta pati Dvasia ir žmogui suteikė gyvybę. Šioji dvasia tebesiskleidžia. Kad ją pajaustume, reikia tylos. Visų pirma - širdyje.

Jei trumpam pavyksta nutilti ir pažvelgti į save, ypač naktį, iš lėto besiskleidžiančio pumpuro ar žiedelio padedamam, manyčiau, Velykų akimirka išgyventa. Šis trumputis šventės įprasminimas yra kaip dovana neišdrįsusiam autis sandalų ir leistis į nelengvą, oi nelengvą, Gavėnios kelionę. Tiksliau, pamėginti pripažinti tą faktą, kad ja nuolatos einame. Tik nemąstydami, nesuvokdami, kad einame, negalime pasiimti didžiosios dalies dalykų, kuriuos kelionė per dykumą gali duoti. Taip pat sunkiau priimame ir kelionės įprasminimą - šventę.

Bet kokios gyvenimo šventės struktūrą šį kartą norėtųsi prilyginti augalui. Šaknys, lapai, stiebas ir netgi spygliai - ruošimasis šventei, kelionė į ją, o žiedelis, net ir nedidelis, galbūt tik valandėlę žydintis - visa ką įprasminantis pabuvimas.

Tačiau dabar - ne apie sunkiąsias keliones, o apie tai, kam paprastai raštuose ir kalbose skiriama mažiausiai dėmesio.

Pabuvimui ten, į kur ateita.

Ne, ne instrukcijai, kaip įsikurti stovyklavietę, o tam, ką mes joje nors trumputę akimirką veikiame.

Įdomiausia yra tai, kad šventė tam tikru stebuklingu būdu yra dovanojama, net jei nesiryžai eiti ilgos ir sudėtingos kelionės jos link. Tik tokiu atveju pačiam yra sunkiau tą dovaną priimti, gal netgi suprasti, kad ji duodama. Tiesiog pamatyti.

O Dovanų yra žarstoma daug, tik išdrįskime jas paimti. Turbūt ne vienas pavasariais einame į mišką skinti žibuoklių. Kartą susimąsčiau taip paprastai, vaikiškai, nes ir pačiai tada metų nebuvo daug, kad tie gėlių kuokšteliai yra tarsi dangaus gabalėliai, pažarstyti ant žemės ir mums leidžiami po truputėlį parsinešti į namus. Tuomet kaip tik artėjo Velykos.

Jei Velykos ankstyvos ir dar yra sniego, išėję ieškoti nors kokios augmenijos margučiams dažyti, pamatome virš sniego kyšančias gelsvas šalpusnių galveles. Kurios vaikystėje marginamo kiaušinio kosmose nudažydamos jį šviesia dėmele tapdavo tavo kuriamos visatos saule.

Esu šimtu procentų tikra, kad Dievas mėgsta poeziją, labai jau dažnai Jis kalba metaforomis.

Taip pat Jis turi neblogą humoro jausmą. Pamenu, kaip vaikystėje Velykų rytą ėmė ir pasnigo. Man, dar neturinčiai dešimties metų mergaitei, sniegas per Velykas buvo kažkas nesuprantamo. Su pussesere nulipdėme sniego senį ir davėme jam į „rankas" margučių pintinę. Gal ir pritemptai nuskambėtų, bet šis vaikystės nuotraukoje užfiksuotas kiek nusišypsoti verčiąs vaizdas tarsi patvirtino, kad prisikėlimo stebuklas įvyksta absoliučiai, bet kokiu atveju. Net jei to laiko aplinka kalba visai ką kita.

Kartais mes atsiduriame dykumoje. Ir būname jai nepasiruošę, neturime nei tinkamų sandalų, nei užtektinai vandens atsargų. Tokiais atvejais, be abejo, ir kompaso neturime. Sutrikę nežinome, kur eiti. Susiriečiame į gniužulėlį ir tikimės visa pralaukti. Nors vis tiek, būkime sąžiningi sau - giliai mumyse būna paslėpta viltis ir sulaukti.

Norisi šį kartą nusiteikti optimistiškai - sulaukiame. Švenčių metu į mūsų vienatvę vis tiek kažkas ateina. Į dykumą, kurioje pasiklydome, bet nepraėjome, kažkas tarsi atskrieja, kaip Jericho rožė. Tai toks augalas, laikomas gamtos stebuklu. Šimtus metų dykumose gyvena vėjo pustomos be vandens. Gavusios jo bent lašą, akimoju išsiskleidžia ir sužaliuoja.

Jei dykumoj paklydęs atpažinai dar neišsiskleidusią Jericho rožę, sausą ir neišvaizdų gumulėlį, ir iš savo asmeninės gertuvės užpylei ant jos bent lašą vandens, išgyveni tikrai didelę šventę.

Apie Velykų ir gamtos slėpinius, kai pagaliau, nors nedrąsiais žingsneliais, ryžtiesi į juos leistis, gali kalbėti, mąstyti be galo daug. Tačiau viskas taip sudėtinga - trapiai savo grožį dovanojančios gimstančios gamtos ir Gavėnios su kryžiaus keliu ir Prisikėlimu slėpininga sintezė. Nedrąsu per daug prie to liestis. Geriau daugiau tylos ir mažiau šabloniškų frazių. Geriau daugiau atvirumo, kad dažniausiai nedrįstame leistis į akistatą su kelione per dykumą. Nes, kaip jau supratome, ja ir taip neišvengiamai keliaujame. Ir mažiau smerkiančių frazių - kad Velykos tampa kiaušinių ir pliušinių viščiukų švente. Jei tas „kičinis" viščiukas, kokiam anūkėliui vaikystėje padovanotas močiutės, po daugel metų rastas kur nors spintoje, kai tas jau užaugęs vaikelis bus be kompaso dykumoj paklydęs, prilygs Jericho rožei, apie kokį "kičą" dar gali būti kalba?

Kad kiekvienam, net ir visai nesiruošusiam, šventė yra dovanojama, įrodyti jau nebereikia. Nebegraužkime savęs, kad nepasinaudojome proga tinkamai išgyventi mus auginančią dykumą. Ji mus augina patiems to nesuvokiant. Dabar, švenčių išvakarėse, galime vien bandyti įsiklausyti, įsižiūrėti, įsistebėti, kur ir kaip toji šventės akimirka mums dovanojama. Visada kalbame apie svarbą kažką duoti, kartais gal verta prisiminti ir galimybę priimti.

O jei dar norime truputį sąmoningai pakeliauti, bent vienai stotelei įšokti į Gavėnios traukinį prieš Velykas, pamąstykime šį jau folkloru tapusį skaitinį.

Gyvenimiškoji parabolė

Aš paprašiau Dievą paimti mano išdidumą, bet Dievas man tarė: NE.

Jis atsakė, kad išdidumas nepaimamas, o jo atsisakoma.

Aš paprašiau Dievą išgydyti mano dukrą, gulinčią ligos patale, bet Dievas atsakė: NE.

Jis sakė, kad jos dvasia išgydyta, o kūnas vis vien mirs.

Aš paprašiau Dievą dovanoti man kantrybės, bet Dievas tarė: NE.

Jis atsakė, kad kantrybė - išbandymų vaisius. Ji užsitarnaujama.

Aš paprašiau Dievą padovanoti man laimę, bet Dievas atsakė: NE.

Jis sakė, kad laimina mane, o tai, ar aš būsiu laimingas, priklauso tik nuo manęs paties.

Aš paprašiau Dievą apsaugoti mane nuo skausmo, bet Dievas pasakė: NE.

Kančia atriboja žmogų nuo pasaulietiškų rūpesčių ir priartina prie JO.

Aš paprašiau Dievą dvasinio augimo, bet Dievas pasakė: NE.

Jis atsakė, kad dvasia turi išaugti pati, o Jis tik palaikys mane ir stiprins vaisius.

Aš paprašiau Dievą padėti man mylėti kitus taip, kaip Jis myli mane.

Ir Dievas atsakė: „Pagaliau supratai, ko reikia prašyti".

Aš paprašiau jėgų, o Dievas pasiuntė man išbandymą, kad mane užgrūdintų.

Aš prašiau išminties ir gavau bėdų, kad pradėčiau mąstyti.

Aš prašiau drąsos ir Dievas pasiuntė man pavojų.

Aš prašiau meilės ir Dievas man atsiuntė tuos, kuriems reikia mano pagalbos.

Aš prašiau gerovės, o Dievas man davė galimybę.

Aš negavau nieko, ko prašiau, bet gavau tai, ko man iš tiesų reikėjo. Dievas išklausė mano maldas.



Tad atverkime delnus ir akis. Nes šventė tikrai yra paruošta kiekvienam. Jei dar spėsime skirti jai bent lašą vandens nuo savęs kaip Jericho rožei, ji bus dar stebuklingesnė.

Su šventomis Velykomis! Tikėjimo, kad atsinaujinimas su gamta tikrai įvyksta!

×
-->
Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TYRIMAI: Europos Komisija (EK) pradėjo tyrimus dėl Belgijos taikytų mokesčių lengvatų 39-ioms didelėms tarptautinėms bendrovėms, kaip cheminių medžiagų gamintojai BASF ir „British American Tobacco“; įtariama, kad bendrovės iš valstybės sulaukė nelegalios pagalbos.
  • EISMAS: siekiant pagerinti eismo saugą, magistralėje A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda planuojama įrengti 49 naujas greičio valdymo ir įspėjimo sistemas; tarp jų – elektroniniai kintamos informacijos kelio ženklai, galintys riboti leistiną greitį pagal susidariusią situaciją.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar LRT reikia naujo pastato už 48 mln. eurų?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+14 +11 C

 +8 +13 C

 

 +7 +9 C

+15 +17 C

+13 +15 C

 

 +12 +14 C

2-7 m/s

 0-7 m/s

 

0-5 m/s

 

USD - 1.1096 PLN - 4.3248
RUB - 71.2243 CHF - 1.0940
GBP - 0.8909 NOK - 9.9213
reklama
Ūkis