Sugriuvęs gyvenimas Druskininkuose

Atsilieps visiems

Apginti žmonių nėra kam. Gintis tenka patiems. Įstaiga prirašė pagalbos prašymų ministerijoms, Seimui, prezidentūrai, ketino važiuoti piketuoti į sostinę. Nulis dėmesio. Vienintelė išeitis liko teismas prieš sąskaitas užblokavusį „Swedbank". Teisme jie bandys įrodyti, kad „Belorus" sanatorija yra Baltarusijos valstybės turtas ir neturi nieko bendra su padaliniu, siejamu su asmeniu, kuriam ES sankcijas pritaikė jau prieš penkerius metus. Žmonės vis dar tikisi, kad skirtingų kompetencijų padalinių supainiojimas buvo prasto vertimo klaida, kad viskas išsisklaidys kaip blogas sapnas. O jei ne? Jei ne, Druskininkams gresia socialinė katastrofa. Prognozuojama, kad, uždarius „Belorus" sanatoriją, nedarbas išaugtų per 30 procentų.

Sanatorijos „Belorus" fizinės reabilitacijos gydytoja Jūratė Vaščilienė įsitikinusi, kad sanatorijos uždarymas skaudžiai atsilieptų kiekvienam iš čia dirbančių, neišskiriant nė ją pačią. Atsilieptų ir tiems, kurie nebegalės gauti paslaugų.

„Sanatorijos uždarymas mane paliestų kaip ir visus. Bet aš dabar galvoju ne apie save. Esu pirmo medicininio skyriaus padalinio vadovė, atsakinga už 45 darbuotojus. Man rūpi, kaip jie jaučiasi šioje neužtikrintinumo būsenoje. Negaliu dabar jų sukviesti, nuraminti. Kaip gydytoja žinau, kad tvyrant tokiai įtampai gali prasidėti lėtinės ligos, depresijos. Teko girdėti, kad kai kurie jau konsultuojasi su psichiatrais. Labai sunkus jiems šis laikas. Dirbo reikalingą darbą, jautėsi ramūs, o štai nei iš šio, nei iš to tampa nebereikalingi, pažeminti. Taip su žmonėmis nesielgiama", - sakė gydytoja.

Pasak 20 metų sanatorijoje „Belorus" dirbančios gydytojos, medikai, kiti specialistai čia dirba ne tik tam, kad gautų atlyginimą. Jie dirba, kad padėtų silpnesniems: „Jaučiu atsakomybę ir prieš mažųjų pacientų tėvus. Mes gydome sunkiai vaikštančius, turinčius kalbos ir psichinį sutrikimą mažuosius ligonius. Jie atvažiuoja kasmet ir mūsų akyse jie auga. Su tėvais aptariame gydymo planą sanatorijoje ir kaip jį tęsti sugrįžus į namus. Atvažiuoja po metų, vertini rezultatus ir sprendi, kuo dar galėtume padėti. Mūsų gydymo bazė yra nuostabi. Labai norėčiau, kad žmonės galėtų pamatyti mūsų procedūrinius kabinetus, įrangą. Gydosi pas mus ne tik baltarusiai. Gydosi lietuviai. Vaikai ir suaugę iš Latvijos, Estijos, Vokietijos, Rusijos, Izraelio, Lenkijos."

Guodžia tik palaikymas

Registratore „Belorus" sanatorijoje Jurgita Gricaitė įsidarbino prieš šešerius metus. Keturiomis kalbomis kalbanti paauglių Arijaus ir Viktorijos bei trejų metų Aisčio mama į sanatoriją atėjo visą gyvenimą čia dirbusių savo tėvų pavyzdžiu. Moteris neįsivaizduoja, kaip be darbo reikės gyventi.

Registratūra buvo vienas paskutiniųjų padalinių, užsidaręs prieš pat sankcijų sanatorijai paskelbimą. Kaip suprato darbuotojos tą užsidarymą? „Labai ramiai. Galvojome, kaip ir kitos sanatorijos, esame uždaromi, kol pagerės situacija Lietuvoje. Apie sankcijas išgirdau prieš pat Kalėdas, bendradarbė feisbuke pasidalijo žinia. Mama su tėčiu čia išdirbo po 45-erius metus. Aišku, buvo visko, veikla būdavo pristabdyta, vykdavo remontai, bet apie uždarymą nebuvo nė kalbos. Mūsų įstaigos sąskaitos dabar įšaldytos, pinigų šventėms jau nebegavome. Už to rato, kurį Vyriausybė mums dabar meta, baisu kabintis. Jie nori, kad išeitume savo noru, pasiimtume dviejų mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio kompensacijas ir ieškotumėmės darbo. Buvusių prastovose kompensacija bus labai skurdi. O darbo net ieškoti neverta, viskas Druskininkuose uždaryta", - sakė J.Gricaitė.

Savų nereikia

Sanatorijoje techniku energetiku šešerius metus dirbantis Andrius Maciulevičius sunkiai renka žodžius. Paklausią specialybę turintis jaunas dviejų vaikų tėvas dar niekada nesijautė toks atstumtas. Nežinantis, kaip gyvens jo šeima. Po trumpos emigracijos Andrius tarėsi visiems laikams sugrįžęs į Druskininkus. Bet pasirodė, kad lietuviai Lietuvoje nebranginami.

„Mūsų šeimoje auga du mažamečiai vaikai, ketverių ir šešerių metų. Šiuo metu gaunu nedarbingumo pašalpą dėl vyresniojo, kuris mokosi nuotoliniu būdu. Lapkričio pradžioje teko karantine pasėdėti, žmona sirgo COVID-19. Panaudojau sutaupytas atostogas. Bet baigsis karantinas, baigsis ir pajamos, žmona dabar yra dalinėje prastovoje kitoje sanatorijoje, iš jos atlyginimo neišgyvensime", - nerimauja šeimos galva.

Susiklosčiusią situaciją Andrius vadina keista: „Keisčiausia, kad valdžia su mumis nediskutuoja. Apie apleistą šuniuką televizija rodo 15 minučių, o tai, kad į gatvę išmetama beveik 400 žmonių, nekalba niekas. Visiems bado akis sanatorijos pavadinimas „Belorus". Jeigu pavadinimas būtų kitas, gal būtų kitaip? Aš ne už tai, kas Baltarusijoje po prezidento rinkimų vyksta, bet mes, sanatorijos darbuotojai, su tuo niekaip nesusiję. Dirbame Lietuvoje, ne pelno siekiančioje Lietuvos įstaigoje. Mesti užuominą, esą mes kažkokie Lukašenkos sėbrai, sveiku protu nesuvokiama."

O jei mūsų valdžia užsimerks ir liks prie savo nuomonės, kad sanatoriją reikia numarinti, o darbuotojus išvyti, kaip šeima gyvens? Šeimos galvai gali tekti priimti sunkų sprendimą. „Jau gavau porą pasiūlymų emigruoti. Man dar ne 50 metų, darbą spėsiu susirasti, jei reikės, pakeisti. Druskininkuose aš savo atitikmens darbo nesusirasčiau. Tektų eiti į žemesnį lygį su mažesniu atlyginimu. Man netinka važinėjimas į kitus miestus, netinka komandiruotės. Nenoriu gyventi be šeimos, žmonos darbo grafikas nėra lankstus, vaikai auga. Noriu būti kartu su jais, matyti, kaip jie auga. Tokia situacija verčia galvoti, kad, jei teks išvažiuoti, išvažiuosime visa šeima. Nežinia, ar besugrįžtume", - svarstė A.Maciulevičius.

Kada pagalba tapo nusikaltimu?

Nepilnamečių Eglės, Ausmos, Arvydo ir studento Dovydo mama Svetlana Kalėdienė sanatorijoje „Belorus" dirba valytoja. Moterį žeidžia, kad sanatorijos dirbantieji tapatinami su Baltarusijos režimu. Nors yra tik tie, kurie padeda Baltarusijos vaikams. Lietuviškai gražiai kalbanti moteris gimė ir augo Baltarusijoje. Į Lietuvą ji ne atitekėjo ir gavo Lietuvos pilietybę, o sugrįžo į savo namus ir gavo tai, kas jai priklauso. Iki 40-ųjų metų Lietuvoje gyveno Svetlanos močiutė.

„Žinia, kad sanatorija „Belorus" bus uždaryta, mums buvo labai didelė staigmena. Net nedrįsome pagalvoti, kad įmanoma priimti sprendimą uždaryti gydymo įstaigą. Ne tiesiogiai, bet mestas mums perspėjimas, esą dirbame nusikaltėliams. Dirbu vaikų skyriuje, o prieš tai dirbau fizioterapijos padalinyje. Ruošdavau vonias vaikams. Vieną istoriją atsiminsiu iki gyvenimo pabaigos. Yra tekę matyti įvairaus neįgalumo vaikų. Be pagalbos neįlipančių ir neišlipančių iš vonių, padėti jiems buvo mūsų darbas. Tas septynerių vaikutis, kurį prisimenu, išlipo pats iš vonios, tik neįprastai užtruko kabinoje. Nuėjau pažiūrėti ir pamačiau, kad vaikas negali užsisegti marškinėlių sagų. Jis nevaldė pirštukų. Aprengiau, o jis pažiūrėjo man į akis ir pasakė „ačiū". Mažas, sutrikęs vaikas.

Tokius mes čia gydome ir jais rūpinamės. Taip, jie atvažiuoja iš šalies, kur režimas kažkam tinkamas, kažkam netinkamas, bet kuo jie čia dėti? Ar mes, kurie jiems padedame, taip pat nusikaltėliai? Taip reiktų suprasti. Aš į politiką nelendu, žiūriu iš žmogiškosios pusės. Mes tai stengiamės paaiškinti savo valdžiai, bet ji negirdi. Nenorime išeitinės pašalpos, norime dirbti", - pro ašaras kalbėjo moteris.

Be pajamų ir perspektyvų

Druskininkuose gimęs, užaugęs ir čia likęs Rokas Kvedaravičius su žmona Karolina „Belorus" sanatorijoje dirba kineziterapeutais. Jauna šeima augina penkių mėnesių sūnelį. Kokios nuotaikos prislėgė šeimą?

„Nuotaikos liūdnos. Likome be perspektyvų, be pajamų. Esame pasiėmę paskolą būstui, ją reikia mokėti. Žmona dabar motinystės atostogose, pragyvename dabar tik iš motinystės pašalpos. Pašalpa nėra didelė, nes atlyginimas nebuvo didelis. Pajutome tą skaudžiai likę be uždarbio. Kad ir kiek būtų sanatorijų, uždarytame kurortiniame miestelyje susirasti darbą dabar beveik neįmanoma. Sanatorijos uždarymas mūsų šeimai prilygsta katastrofai. Pasiūlė išeiti iš darbo su dviejų mėnesių uždarbio kompensacija, stoti į eilę Užimtumo tarnyboje ir gyventi iš jos bedarbio pašalpos. Kas lieka? Tapti pašalpininkais ar emigruoti. Mes planavome susikurti savo vaikams ateitį Lietuvoje, stengėmės, mokėjome mokesčius ir viskas griūva nežinia dėl ko. Jokių režimo šalininkų, jokių priešų mes nematėme. Tų priešų ir nebuvo, valdžia pati juos atrado. Pas mus atvažiuodavo tik sergantys Baltarusijos vaikai. Aš su jais dirbdavau. Mūsų sanatorijoje dirba 12 kineziterapeutų, visi lietuviai ir visi dabar liks bedarbiais", - teigė R.Kvedaravičius.