Sugriautos Lietuvos darbininkai tikisi teisybėsnuotraukos

2012 lapkričio mėn. 10 d. 09:10:18 Perskaitė 4995

„Respublikai“ pradėjus rašinių ciklą apie sugriautą Lietuvos pramonę, sunaikintą ir išvogtą darbininkų turtą, atsiliepė labai daug mūsų skaitytojų. Tie, kurie uždirbę tą turtą atsidūrė gatvėje, ir jų vaikai, priversti dėl duonos kąsnio kraustytis svetur. Daugumos nuomone, ne vėlu burtis į sąjūdį ir pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie tuo metu vadovavo Lietuvai, valdė įmones.

„Nebuvo nei potvynių, nei gaisrų, nei žemės drebėjimų, bet Lietuvoje liko tik pramonės griuvėsiai ir armija nukentėjusių žmonių“, - Respublikai sakė 35 metus Lietuvos pieno produktų gamybos pramonei (iš jų 27 metus Marijampolės pieno konservų gamyklai) atidavusi buvusi šios įmonės meistrė Marija ŠAUČIŪNIENĖ. Marija yra viena iš tų darbininkų, kurie po įmonės bankroto prarado savo akcijas ir už jas sumokėtus pinigus.

- Ko jūs pati netekote per pramonės virsmą?

- Pirmas dalykas, ką praradau - sveikata ir darbas. Dirbau kenksmingomis sąlygomis, bet gaudavau gerą atlyginimą. Mano atlyginimas buvo 240 litų, ministro atlyginimas tuo metu buvo 400 litų. Dabar darbininkas uždirba 1500 litų, o ministras - 10 kartų daugiau. Dirbome negailėdami sveikatos, vasarą niekada negaudavome atostogų. Sovietiniais laikais buvo galima gauti kelialapį į sanatoriją. Galėjome važiuoti ir bent kiek atgauti prarastą sveikatą. Vėliau pirkome įmonės akcijų. Išleidau akcijoms apie 10 tūkstančių litų, ir neliko nieko. Nebuvo nei cunamio, nebuvo nei gaisro, niekas nesuniokota, visi pastatai likę, tik nėra sukaupto kapitalo. 1000 kombinato darbuotojų uždirbtas turtas po bankroto perėjo į kažkieno vieno rankas. To, kuris subankrutavusią įmonę nusipirko. O kur dar nukentėję pieno tiekėjai? Jie taip pat nieko negavo. Jie nukentėjo gal net labiau, nes jiems liko nesumokėta už pieną. Ne tik vienos, dviejų karvių pieną parduodavę žemdirbiai nukentėjo, bet ir žemės ūkio bendrovės, turėjusios didžiules karvių bandas, viską prarado. Žmonės vidury dienos apiplėšti, o kaltų nėra ir niekas nenori jų ieškoti. Mums niekas neaiškino, kodėl taip atsitiko, net ir neturėjome teisės to klausti. Iš įmonės išėjau pati, nesulaukusi pensijos, nes praradau sveikatą, nebegalėjau dirbti tokiomis sąlygomis. Išeidama per didelius vargus gavau kompensaciją už tris mėnesius ir stojau į darbo biržą.

- Ar taip turėjo būti?

- Jokiu būdu. Niekur pasaulyje demokratinėje valstybėje to negalėjo įvykti, kaip pas mus. Marijampolės pieno konservų gamykloje su darbininkais buvo žaidžiama. Vieną dieną juos atleidžia, kitą - priima. Mano pačios darbo knygelėje net du tokie įrašai. Kiek į gatvę darbininkų išmesta?

Išgirdę, kad nuo rytojaus atleidžiami, žmonės verkdavo, žadėdavo laukti atlyginimų, kad tik jų neišvarytų. Aš penkis mėnesius negavau atlyginimo, bet į darbą ėjau ir negalvojau jo atsisakyti. Juokingai šiandien skamba, bet mes tikrai ėjome į darbą kaip į šventę, ne kaip į prievolę. Tokia buvo pažiūra į darbą. Krizės metais pinigų važiuoti į darbą nebuvo, eidavome pėsčiomis 5-6 kilometrus, vidurnaktį ir vėliau tekdavo grįžti, nes darbo laikas buvo nenormuotas. Naktį baisu po vieną būdavo vaikščioti, palaukdavome, kol darbą baigs kaimynai. Vargome lyg po karo.

- Ar buvo galima tos griūties išvengti?

- Be abejonės, buvo galima. Manau, kad viskas buvo daroma sąmoningai, kad pereitų į kažkieno vieno rankas visas turtas. Mūsų kombinatas turėjo turto ne tik Marijampolėje, bet ir poilsio namuose „Agila“, „Eglės“ sanatorijoje. Dirbome dirbome, ir nieko neuždirbome. Pensijos nedidelės, sveikatos nėra, turto neliko. Ir kaltų neliko.

Mano galva, kalti visi, pradedant tuometine Vyriausybe, baigiant vadovais. Ar ministrai nežinojo, kad tokie dalykai darosi Lietuvoje? Jie viską žinojo. Ir palaimino. Visi šiandieninių bėdžių uždirbti pinigai nutekėjo į siaurą ratą. Iš kur pas mus atsirado šitiek milijonierių? Jiems juk ne šventieji sunešė turtą, o mes visi jiems tą kapitalą sukaupėme.

Žinome, kokius milijonus buvo galima susikrauti iš sovietinio atlyginimo. Vieni nuskurdo, kiti -

pralobo. Jaučiame labai didelę skriaudą, nes po tiek darbo metų išėję į pensiją mes sau nieko negalime leisti. O pensijos po dviejų padidinimų gaunu tik 740 litų.

- Daug tokių žmonių visoje Lietuvoje ir visi dejuoja, visi jaučiasi nuskriausti.

- Tokiam nusikaltimui, kuris buvo padarytas prieš darbininkus, turėtų nebūti senaties. Reikia burti žmones, pakelti dokumentus, ir viskas paaiškės. Tie, kas sugriovė ir pardavė Lietuvą, juk niekur nedingo, jie niekur neišvažiavo. Jie iki šios dienos užima aukštus postus, turi solidžias sąskaitas bankuose, gal ne tik Lietuvoje, bet ir kitų valstybių bankuose. Galima atsekti, kada jie tą turtą įsigijo. Tikiu, kad jie ne kvaili, turtą galbūt ne savo vardu užrašė, bet tam ir yra tarnybos, galinčios išsiaiškinti.

- Yra teigiančių, kad kalbos apie sunaikintą pramonę - sovietinės santvarkos ilgesys.

- Nematau jokio ryšio. Mes buvome jauni, buvome stiprūs, turėjome pareigos jausmą. Ne tik reikalavome, bet ir save atidavėme. Dabar visi labai nori reikalauti. Kai sunaikino pramonę, ją išgrobstė, atsirado daugybė bedarbių. Iš jų ne visi nori dirbti taip, kaip dirbome mes.

Darbas ir mokslas mano kartai buvo pareiga. Dabartinis jaunimas po visų tų griūčių auga lyg šiltnamio gėlės. Jiems reikia, o jeigu nėra, jie patys pasiima. Ar mes galėtume išgyventi iš 700 litų, jeigu būtume įpratę gyventi be pareigos.

Tik ar reikėjo viską sugriauti? Ne viskas buvo gerai, bet griauti tikrai nereikėjo. Reikėjo tobulinti, statyti ant senų pamatų, kurie tikrai buvo tvirti. Tobulinti ne tik materialines vertybes, tobulinti žmones. Griūtis, skriaudos, labai atsiliepė žmonių moralei. Jaunimas stengiasi išvažiuoti, nes mato, kad nėra pagarbos žmogui, nėra teisybės, nėra teisingumo.

- Ar jūs daug pažįstate žmonių, kurie sutiktų burtis ir ieškoti teisybės?

- Žinoma, pažįstu. Iki šiol mes susitikę tik padūsaujame. Aišku, reikia susirasti gerą gynėją teisininką, ir traukti į šviesą, kur tos mūsų uždirbtos vertybės prapuolė, į kieno rankas jos nuėjo, kas jomis naudojasi. Kodėl mes dabar turime tiesti ranką ir iš kitų prašyti, jeigu esame patys užsidirbę. Po vieną mes nieko nepadarysime.

Kiek tūkstančių nukentėjusių yra Marijampolėje? O kiek visoje Lietuvoje išmesta į gatvę be nieko, tik su skurdžiomis pensijomis.

Kodėl turi tylėti kažkam gerą sunešę buvę darbininkai, žemdirbiai? Tai - gyvų žmonių genocidas. Niekas nepaklausė, kaip jie gyvens. Nušlavė, ir viskas. Gal reikėtų priimti Seime įstatymus, kad to daugiau nepasikartotų. Lietuvoje niekas už nieką juk ir dabar nėra atsakingas.

- Ar buvo įmanoma pramonę išsaugoti? Kaip reikėjo tvarkytis?

- Buvo įmanoma viską išsaugoti. Tik reikėjo gero šeimininko ir sveiko proto. O ko nereikėjo? Nereikėjo begalinio valdžios gobšumo. Atsirado proga pasinaudoti, ir jie pasinaudojo. O paprasti žmonės yra sėslūs, ramūs. Reikėjo mums stoti su šakėmis prie vartų ir už save kovoti. Visoje Lietuvoje reikėjo kovoti. Mes tada tylėjome. Nemokėjo pinigų, o mes tylėjome. Sukviesdavo susirinkimą, o cecho viršininkas tik žiūri, kad niekas nieko nesakytų. Patriukšmausi, būsi kitą dieną į gatvę išmestas tuščiomis. Nebuvo tada kas žmonių suburia, labai gaila, kad neatsirado. Daug kas stebisi, kaip mes išgyvenome atlyginimų negaudami. Sunkiai, bet išgyvenome. Vieną kitą litą turėjome užsispaudę, kitiems tėvai padėdavo, daržovių užsiaugindavome. Durstėme galą su galu ir vis tikėjomės.

Kas dirba, tas dirba, bet tie, kurie išėjo iš kombinato, tie labai nusivylę, nes jie prarado viską. Visa tai pakeitė žmones, jų mąstyseną, nėra džiaugsmo, liko tik nusivylimas. Iš tikrųjų džiaugtis nėra kuo. Seni žmonės išmirs, jauni išvažiuos. Kas liks? Sako, kad Lietuvos kaimas iš nevilties prasigėrė. Ir anksčiau buvo tų priklausomybių, bet žmogus žmogui norėjo padėti, o ne jį gramzdinti. Paimdavai žmogų už rankos ir jo paprašai, kad po algos ateitų į darbą, ir jis atlaikydavo. Jeigu vyras girtuokliaudavo, žmonos į darbovietę bėgdavo. Eidavo visuomenininkai į cechą ieškoti šeimai prasikaltusio šaltkalvio ir jį taip sudrausmindavo, kad iš gėdos ano ausys raitydavosi.

- Sako, kad mums pramonės nereikia, kad Lietuvą gali išlaikyti žemės ūkis, kaimas? Ar teisinga linkme vadovaujama Lietuvai?

- Ką žemės ūkis išlaikys, jeigu kaimą patį jau reikia išlaikyti. Per visą kaimą pereinu ir nematau sodybose nei karvės, nei vištos. Įstojome į Europos Sąjungą, sumokėjo išmokas, kad žmonės gyvulių neaugintų. Tėvai nebeaugina, nėra ko tikėtis, kad vaikai augins. Jeigu dar kas ir laiko karvutę, tie patys greitai pasens, nebepajėgs.

Viską padarė tas neapgalvotas normalaus gyvenimo sugriovimas. Darbas yra prievolė, o ne džiaugsmas, kaip mums. Tinkamo atlyginimo už darbą dabar niekas nemoka, tai ko stebėtis, kad specialistai Lietuvoje nenori likti. Tokia buvo politika, taip nuvadovauta, ir tokios yra pasekmės. Darbą žmogui reikia duoti, bet už darbą reikia ir tinkamai sumokėti.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net